Gegužės 26 d. Delfi.lt publikavo mano straipsnį „Kodėl būtina iš naujo įvertinti A. Kraujelio veiklą?“.
Straipsnyje rašiau, kad partizaną A. Žyprę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo neatradęs absoliučiai neginčijamų įrodymų, kad jis prisidėjo prie civilių gyventojų žudynių. O po to iškėliau klausimą:
Kita vertus, ar bus A. Žyprei suteiktas kario savanorio statusas, jei šis, kaip padarė atkurtasis Lietuvos laisvės kovų sąjūdis dėl A. Kraujelio, kreiptųsi dėl šio statuso suteikimo į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją? Kario savanorio statusas teikiamas sovietų nuteistiems, represuotiems ir reabilituotiems asmenims bei žuvusiems (nerepresuotiems) partizanams, tačiau tik tiems, kurie nėra padarę karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija sprendžia ne dėl baudžiamosios atsakomybės, ji atlieka iš esmės istorinį vertinimą. O istorinis vertinimas neprivalo būti matematinio tikslumo, nuo jo nepriklauso žmogaus gyvybė, nuo jo visų pirma priklauso žmogaus garbė. Ką gi Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija nuspręstų A. Žyprės atveju?
Pasirodo, klausimą kėliau (greičiausiai) pavėluotai. A. Žyprė tą statusą šiandien jau turi; greičiausiai turėjo ir straipsnio rašymo metu.
Tos pačios savaitės sekmadienį, 29 d. parašiau laišką Rezistentų teisių komisijos pirmininkui ir pasiteiravau, ar kartais nėra gautas komisijoje prašymas dėl kario savanorio statuso suteikimo A. Žyprei. Dvi savaites iš Komisijos joks laiškas nesuspurdėjo mano el. pašto dėžutėje, tad šiandien paskambinau Komisijos pirmininkui.
Pasirodo, A. Žyprė šį statusą JAU YRA GAVĘS. Kai paklausiau, kada, išgirdau lakonišką atsakymą, kad „šiais metais“. Deja tiksliau Komisijos pirmininkas nesutiko pasakyti. Įdomu, kada – prieš ar po – mano straipsnio Delfi.lt publikavimo? Iš lakoniškojo „šiais metais“ spėju, kad ne per paskutines dvi savaites…
Ar dėl kiekvienos datos dabar reikės rašyti raštą?
Taigi, Rezistentų teisių komisija veikė preciziškai ir skubiai, pagal įprastą scenarijų. Labai liūdna…
Tai, ką komisijos pirmininkas G. Šidlauskas atsisakė pasakyti man telefonu, jis mielai papasakojo (o gal ir surašė) Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos leidiniui „Varpas“. „Varpo“ 2011 m. liepos numeryje 5 puslapyje paskelbtas straipsnis „Teisingumas atstatytas po 53 metų“, kur pasakojama A. Žyprės reabilitacijos ir kario savanorio statuso suteikimo istorija.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsakė ir į mano raštą dėl A. Žyprės kario savanorio statuso suteikimo aplinkybių 2011-06-30 raštu Nr. 38R-r-951. Raštą pasirašė pats Gintaras Šidlauskas ir centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Iš pradžių pamini tai, kad A. Žyprė buvo reabilituotas, o po to paaiškina ir kario savanorio statuso suteikimo aplinkybes, cituoju:
LGGRT centras 2011 m. kovo 29 d. gavo A.P.Žyprės prašymą pripažinti kario savanorio
teisinį statusą.Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2011 m. balandžio 20 d. pateikė LGGRT
centrui išvadą – pasiūlyti LGGRT centro generaliniam direktoriui pripažinti Algirdui Pranciškui
Žyprei kario savanorio teisinį statusą kaip Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Sakalo būrio
partizanui, nuteistam 1958 m., paleistam iš įkalinimo 1983 m., sugrįžusiam į Lietuvą 1988 m.,
reabilituotam 2011 m.LGGRT centro generalinio direktoriaus 2011 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1V-83
A.P.Žyprei pripažintas Kario savanorio teisinis statusas.Pažymėtina, kad kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai:
partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė,
turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai. A.P.Žyprės rezistencinės veiklos duomenys
atitinka šias įstatymo sąlygas.Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams,
teisių atkūrimo įstatymą ginkluoto pasipriešinimo dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais.
Šio įstatymo 1 straipsnio nuostatos (nekaltumas Lietuvos Respublikai) netaikomos asmenims,
dalyvavusiems darant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus
nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, taip pat dalyvavusiems beginklių civilių žmonių
žudynėse.Pagal Komisijos darbo reglamentą asmuo, pretenduojantis į kario savanorio teisinio statuso
pripažinimą, pateikia teisių atkūrimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka:Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – jei asmuo buvo represuotas teisminių institucijų.
LGGRT centras A.P.Žyprės teisių atkūrimo (reabilitavimo) pažymėjimą gavo.
A.P.Žyprės archyvinėje byloje (Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44501/3)
nurodyta, kad priklausė partizanų būriui, dalyvavo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai
kovoje: partizanų būrio veiksmuose užpuolant stribų karines-operatyvinės grupes, apšaudant SSSR
MGB vidaus kariuomenės sunkvežimį su kareiviais, nuginkluojant karinę topografų grupę.
Iš išdėstyto matyti, kad kario savanorio statuso suteikimo procedūra sudėliota taip, kad komisijai liktų kuo mažiau darbo vertinant konkretaus asmens veiksmus. Jei jau asmuo buvo reabilituotas, prašymo dėl statuso suteikimo procesas yra toks, kad konkretūs jo darbai nebūtų vertinami. Jie žinoma vis tiek gali būti vertinami (gal, pvz., jei yra duomenų, kad asmuo, be partizaninės veiklos, dalyvavo holokauste, nors nebuvo už tai nuteistas (taigi, ir reabilituotas)?), bet matyt tai daroma tik atskirais atvejais.
LGGRTC rašte išdėstyta ir tai, kodėl komisijos pirmininkas nesuteikė informacijos man žodžiu. Šis paaiškinimas – tiesiog stebuklas nepriklausomoj Lietuvoj!
Telefonu G.Šidlauskas Jums suteikė informaciją apie kario savanorio teisinio statuso
pripažinimo A.P.Žyprei faktą.G.Šidlauskas telefonu nesuteikė visos prašomos informacijos apie partizaną A.P.Žyprę dėl
Jūsų interneto asmeniniame puslapyje publikuojamų, jo nuomone, tendencingai apibendrinančių
išsireiškimų: „kruvinus žygdarbius“, „Kraujelio savižudybės byla“, „žiauriai žudžiusį civilius
gyventojus“, „valstybės suteikti apdovanojimai ir titulai Antanui Kraujeliui turi būti panaikinti“,
„būtent „laisvės kovotojai“ ir buvo pagrindiniai „civilių gyventojų“ žudikai“, „SSSR saugumo
struktūros visuomet (…) elgdavosi pagal teisėtvarkos modelį“, „tiesioginio ryšio tarp Lietuvos
valstybingumo gynimo ir jų veiklos tie žmonės ir šiandien neįžvelgia“ (//dg.lapas.info/, 2011-
06-22). Taip pat dėl šios priežasties: nenorėdamas, kad galimai panašiai būtų atsiliepiama apie Jus
dominantį Lietuvos partizaną, karį savanorį Algirdą Pranciškų Žyprę, kuris, būdamas 83 m.
amžiaus, yra smarkiai pasiligojęs, be kitų pagalbos negali išsiversti, reikalingas visokeriopos globos
ir jautriai išgyvena dėl ilgai trukusio (1994-2011 m.) atsisakymo atkurti jo kaip Lietuvos partizano
teises (reabilituoti).
Visų pirma, malonu, kad turiu skaitytojų institucijoj, kurią dabar jau tenka kritikuoti. Antra, ką jau padarysi, suprantu senyvą žmogaus amžių. Ir savo straipsniuose ar tinklaraščio įrašuose pateikdamas A. Žyprės atvejį kritikuoju ne asmenį, bet sistemą, kuri atlieka abejotinus veiksmus to asmens atžvilgiu. A. Žyprė neabejotinai skaudžiai sumokėjo už tai, ką darė, ar kame pasyviai dalyvavo…
Antra vertus, štai jums mieli skaitytojai nauja sąlyga, jei norite iš valstybės institucijų gauti informaciją. Asmeniui, į kurį kreipiatės, jūs (tiksliau tai, ką jūs kalbate, rašote ir pan.) turite PATIKTI. O G. Šidlauskui nepatiko mano „apibendrinantys išsireiškimai“; jie, atseit, yra tendencingi. Ne straipsniai, ne nuomonės, bet žodžių deriniai.
Be to, tų jiems nepatikusių žodžių derinių kontekstas valstybės institucijų atstovų nuo šiol nedomins. Dar daugiau, iš tų išsireiškimų, kad jie pasirodytų tinkamai tendencingi, netgi bus iškarpytos dalys. Štai pvz., tendencingas išsireiškimas „SSSR saugumo struktūros visuomet (…) elgdavosi pagal teisėtvarkos modelį“ su kontekstu:
Niekas nesiekė A.Kraujelio sunaikinti, o norėjo tik suimti, kad būtų teisiamas“, – sakė M. Misiukonis.
Čia net neabejoju, kad M. Misiukonis sakė tiesą. Nepaisant populiarios priešingos nuomonės, SSSR saugumo struktūros visuomet (išskyrus išimtis, kurios greičiau patvirtina taisyklę) elgdavosi pagal teisėtvarkos modelį, kurio tikslas – suimti „nusikaltėlį“. Vat užtat teismo teisingumu sovietinėje sistemoje galima labai suabejoti.
Šiame straipsnyje komentuoju gerai žinomą banalią tiesą, kad SSSR saugumo struktūros siekė partizanus pavaizduoti ne kaip laisvės kovotojus, bet kaip „banditus“ (nusikaltėlius), o nusikaltėlius gi reikia suimti ir teisti, o ne šaudyti vietoje net ir nesipriešinančius. Kartais žinoma būdavo ir kitaip (turbūt ir šiandien pasitaiko, kad policija eina lengvesniu keliu, ir, vengdama rizikuoti savo kailiu, pasinaudoja ginklu ten, kur nereikėtų). Bet matyt parašiau kažkaip ne visai taip, kaip būtų politiškai korektiška LGGRTC darbuotojo požiūriu.
Taigi, gerbiami Lietuvos gyventojai, nuo šiol jūsų politinis korektiškumas bus tikrinamas, ir telefoniniuose pokalbiuose su valstybės tarnautojais nesitikėkite gauti to, kas jums priklauso pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, jei esate pasakę ar parašę kažką ne visai (jūsų pašnekovo požiūriu) politiškai korektiško. Bet nesijaudinkite, net ir Jūsų negerbiančios valstybės įstaigos vis dar gerbia jūsų raštu išsakytus teisėtus prašymus. Kad nebūčiau tendencingai suprastas, turiu pridurti, jog čia stipriai ironizuoju.
Leave a Reply