Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах „лесных братьев” в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų.
Nėra keista, kad reakcija į Rusijos URM išpuolį buvo stipri, visgi, Rusijos URM iš principo nepripažįsta Lietuvos okupacijos fakto, o kartu ir partizaninio pasipriešinimo teisėtumo. Tačiau keista tai, kad beveik niekur žiniasklaidoje neteko matyti paaiškinimų, kuo Rusijos URM paskelbti duomenys prasilenkia su istorine tikrove.
Tokio paaiškinimo bandymas pasirodė Arkadijaus Vinokuro straipsnyje „Nuo partizanų iki žydų: silpnoji gynybos vieta“, kur cituojami istoriko Arvydo Anušausko paaiškinimai, tačiau jie tik dar labiau suvelia temą. A. Anušauskas teigia, kad šis skaičius yra „nuleistas iš lubų“, sako matęs „pirminius šaltinius KGB archyve“, ir „skaičius 23 (?) tūkst. yra ne kas kita, o bendras kortelių skaičius. Jas kiekvienam žuvusiajam surašydavo kelios institucijos, tad pasikartojimai siekiantys net 70-80 proc.“ Jei tikėtume A. Anušausku, tai gerai išanalizavus pačios KGB duomenis partizanų aukų skaičius susitrauktų iki 4,5 – 7 tūkstančių, ypač pašalinus įrašus apie asmenis, kuriuos tariamai nužudė partizanais persirengę smogikai. Deja, kaip matysite iš tolimesnės analizės, tokie svarstymai labai toli nuo faktų (net ir tų, kuriuos anksčiau savo darbuose yra pristatęs pats A. Anušauskas).
Visgi, iš kur tas 25 108 nužudytųjų asmenų skaičius? Jį pirmieji paskelbė komunistai „ant platformos“ Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos proceso metu. Pasak istoriko Mindaugo Pociaus, šių duomenų šaltinis yra Lietuvos ypatingajame archyve (fondas K-1, apyrašas 47, byla 2082, lapas 33) esantis dokumentas, kurio autorystė nėra žinoma – ant jo nėra jokių parašų, datų ir nuorodų į kitus šaltinius. M. Pocius spėja, kad dokumentą sukūrė LSSR KGB 1988 m. II pusėje. Jame esančius duomenis dažnai skelbdavo J. Jermalavičius (pvz., žr. „Kaltinimas be senaties: Buržuazinių nacionalistų aukos pokario Lietuvoje <…>“ Laikas ir įvykiai, 1988, Nr. 15, p. 649). Šį sąrašą 1991 m. vertinęs A. Anušauskas nurodė, kad archyvinių dokumentų tiems duomenims pagrįsti nėra; yra „žinoma, kad archyvuose yra duomenys patvirtinantys apie 18 500 žmonių, nepriklausiusių rezistentams, žuvimo faktą“, nors tų asmenų žuvimo priežastys, pasak A. Anušausko, kėlė daug klausimų. Sulyginęs dalies tų 18 500 žmonių sąrašo duomenis su J. Jermalavičiaus pateiktais duomenimis A. Anušauskas nurodė tam tikrus nužudytųjų proporcijų neatitikimus (padidintus valstiečių, sumažintus kareivių procentus ir pan.), nors, pvz., lietuvių ir nelietuvių proporcijos J. Jarmalavičiaus duomenyse buvo panašios į A. Anušausko matytus duomenis (žr. „Klastotės anatomija“, Voruta, 1991 m. vasario 16-28 d., Nr. 4 (22)). Nesant aiškumo, kaip buvo paskaičiuotas 25 108 skaičius, ir kaip tas skaičius buvo skaidomas į kategorijas, lietuviškoje istoriografijoje šis sąrašas nuosekliai įvardijamas kaip klastotė.
Istoriografijoje taip pat būdavo pateikiami įvairūs nuo partizanų rankos žuvusių žmonių skaičiai, tačiau jie būdavo beveik dvigubai mažesni, nei J. Jarmalavičiaus platintieji. Antai M. Pocius nurodo nuo partizanų rankos žuvus 14 330 žmonių (iš jų 2 830 sovietinių represinių struktūrų narių, apie 2,2 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų ir 9,3 tūkstančio civilių) (M. Pocius. Kita mėnulio pusė, Vilnius: 2009, p. 348). Gerokai ankstesniame tyrime K. K. Girnius nurodo panašų žuvusių civilių skaičių – nuo 7 000 iki 10 000 (Partizanų kovos Lietuvoje. Vilnius, 1990, p. 361).
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė B. Burauskaitė 2017 m. liepos 31 d. interviu Lietuvos žinioms teigė:
Manoma, kad žuvo apie 12 tūkst. stribų, administracijos, apylinkės sekretorių, įgaliotinių ir agitatorių, čia taip pat įskaičiuota ir dalis kareivių. Partizanai šiuos žmones laikė ginkluotais kolaborantais. Tiesa, sovietmečiu šie skaičiai didėjo, kalbėta apie 15 ir net 18 tūkst. žuvusiųjų. Įdomu tai, kad naujų šaltinių neatsirado, bet skaičiai – didėjo. Tai buvo ir konjunktūriniai dalykai, nes tam tikru laiku stribai buvo prilyginti karo veteranams ir gavo privilegijas, kurios priklausė veteranams. Buvo papildomai didinamas aukų skaičius.
Taigi, T.B. Burauskaitė išvedė vidurkį tarp M. Pociaus ir K. K. Girniaus pateiktų skaičių, ir be to nurodo, kad aukų skaičius buvo dirbtinai didinamas sovietmečiu. Tačiau šiuos jos svarstymus visiškai sugriauna jos pačios vadovaujamo centro specialistų tyrinėjimai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dar 2005 m. pradėjo tęstinį negrįžtamų Lietuvos gyventojų nuostolių pokario metais tyrimą bandydamas pateikti moksliniais metodais grįstus skaičiavimus. Iki šiol išnagrinėti ir patikrinti tik dviejų Lietuvos regionų duomenys (Varėnos ir Alytaus), tačiau iki šiol paskelbti duomenys jau leidžia daryti kai kurias nedrąsias prielaidas, ilgainiui galinčias gerokai pakoreguoti ligšiolinių tyrimų rezultatus.
T.B. Burauskaitės pasirašytame Centro 2012 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 11R-12 Ministro Pirmininko kancleriui minėtasis tyrimas pristatomas taip:
Manome, jog partizaninio karo aukų (iš abiejų pusių) problema yra labai svarbi Lietuvos visuomenei ne tik istorinės atminties, bet ir politiniu bei visuomenės susitaikymo požiūriu. Todėl šią temą būtinai reikia išsamiai ir objektyviai ištyrinėti, panaudojus visus įmanomus tyrimo būdus (istorinį-archyvinį, kraštotyrinį ir kt.), nustatant žuvusiųjų asmenybes, egzekucijų vykdytojus bei žūties aplinkybes. Nuo 2005 m. LGGRTC specialiųjų tyrimų skyrius vykdo tyrimo programą „Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944 – 1953 metais“ (nauja programos redakcija generalinio direktoriaus patvirtinta 2011-04-11). Vykdant šią programą sukauptas duomenų bankas (virš 30 000 įrašų). Tyrimas vykdomas teritoriniu principu (1944 – 1953 metų Lietuvos SSR administracinio-teritorinio suskirstymo pagrindu), t. y. renkami išsamūs duomenys apie žuvusiuosius, jų šeimos narius, socialinę padėtį, priklausomybę sovietiniam aktyvui ar NKVD/MGB agentūriniam aparatui ir t. t. <…>
Taigi, duodama interviu T.B. Burauskaitė matyt pamiršo pačios vadovaujamo LGGRTC nustatytus ir pačios pasirašytame rašte nurodytus skaičius; 30 tūkst. – visgi ne 12 tūkst. Toliau rašte rašoma:
Šiuo metu iš esmės išnagrinėta situacija Varėnos apskrityje, surinktos medžiagos pagrindu rengiamas straipsnis, kuris turėtų būti baigtas artimiausiu laiku ir paskelbtas LGGRTC žurnale „Genocidas ir rezistencija“. Manytume, kad jis padės susidaryti objektyvesnį orientacinį vaizdą apie partizaninio pasipriešinimo metodus, būdus, mastus ir aukas. Toliau sistemingai tiriami įvykiai Tauragės, Biržų, Zarasų, Alytaus apskrityse. Dėl didelio aukų skaičiaus šis darbas reikalauja daug laiko ir darbo sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, tenka konstatuoti, kad faktais bei argumentais pagrįstos galutinės išvados bus įmanomos tik tolimesnėje ateityje.
Nors LGGRTC rašte nurodoma, kad tas „virš 30 000 įrašų“ turintis duomenų bankas anaiptol nėra galutinis tyrimo rezultatas, tai nėra ir atsitiktinis pasikartojančių duomenų rinkinys, apie kokį A. Vinokurui pasakojo A. Anušauskas. Neblogą vaizdą apie šio skaičiaus santykį su realybe galime susidaryti pasiskaitę pasiskaitę straipsnį, kuriame panaudoti rašte nurodyto tyrimo apie Varėnos kraštą duomenys. Laimio Mikelevičiaus straipsnyje „Partizanų baudžiamoji praktika Varėnos krašte“ (Genocidas ir rezistencija, 2013, Nr. 1(33)) randame, kad, pradedant Varėnos krašto tyrimą, minėtoje duomenų bazėje buvo 775 įrašai, susiję su Varėnos rajonu, o tyrimo metu nustatyti dar 83 atvejai, kurių duomenų bazėje nebuvo (taigi, viso susidarė 858 įrašų rinkinys). Patikrinus visus šiuos įrašus buvo rasta duomenų apie 688 nuo partizanų rankos žuvusius asmenis (išeitų, kad nerasta duomenų apie 170 įrašų, kurie sudaro 20% visų, iki tyrimo pradžios buvusių ir tyrimo metu įtrauktų, įrašų). Taip pat iš tyrimo medžiagos matyti, kad duomenų bazė jau prieš tai buvo apvalyta nuo akivaizdžiai pasikartojančių įrašų. Taigi, skaičius „virš 30 000 įrašų“ laikytinas apytiksliu unikalių įrašų skaičiumi.
Pamėginkime pažiūrėti, ką šio fragmento analizė leidžia pasakyti apie visą duomenų bazę. Darykime prielaidą, kad tiriant kitus Lietuvos rajonus duomenimis patvirtinamų įrašų ir papildomai nustatytų ir pridėtų įrašų proporcijos bus tokios pačios. Tuomet išeitų, kad:
- prie 30 000 reikėtų pridėti 9,4% naujai nustatomų atvejų įrašų; gautume 32 820.
- iš šių 32 820 reikėtų atimti 20% – gautume (virš) 26 256 nuo partizanų rankų žuvusių žmonių.
Kaip matote, tai – didesnis skaičius nei Rusijos URM išplatintame infografike nurodytasis.
Ką iš minėtųjų duomenų galima pasakyti apie galimai partizanų nužudytų vaikų (nepilnamečių) skaičių?
Jau minėtame straipsnyje Laimis Mikelevičius nurodo, kad Varėnos apskrities atveju „nustatytos maždaug 443 asmenų gimimo datos. <…> Mažiau nei 18 metų buvo sulaukę 52 asmenys, iš jų dauguma – 14-17 metų paaugliai, o dešimtmečiai ir jaunesni – 9.“ 52 nepilnamečiai asmenys iš 443, kurių gimimo datos buvo nustatytos, sudaro 11,7%, 9 dešimtmečiai ir jaunesni – 2%. Darant prielaidą, kad tokios proporcijos bus ir kitur, galima būtų spėti, kad nepilnamečių tarp tų (virš) 26 256 asmenų būtų (virš) 3073, vaikų iki 10 metų įskaitytinai – (virš) 525. Darant prielaidą, kad šie vaikai būtų maždaug vienodai pasiskirstę pagal amžių (o tokia prielaida galima: juk tam, kam pakyla ranka nužudyti devynmetį, turbūt nebūtų sunku nužudyti ir kūdikį), galima būtų spėti, kad vaikų iki 2 metų (įskaitytinai) būtų apie penktadalį – 104…
Žinoma, nėra garantijų, kad teisinga yra aukščiau nurodytų prognozių prielaida, jog tiriant kitų kraštų nužudytųjų sąrašus proporcijos bus panašios. Tačiau iš esmės aišku yra tai, kad ankstesnieji K. Girniaus, A. Anušausko, M. Pociaus tyrimuose pateikti nuo partizanų rankų žuvusiųjų skaičiai yra gerokai mažesni, nei turėtų būti. Tai pastebėta ir straipsnyje, kuriame, įvykdžius jau minėtos LGGRTC vykdomos programos kitą etapą, pristatomi Alytaus apskrities duomenys. Rimantas Zagreckas straipsnyje „Lietuvos partizanų baudžiamosios operacijos Alytaus apskrityje 1944-1952 m.“ (Genocidas ir rezistencija, 2017 Nr. 1(41)) rašo, kad, Alytaus apskrities atveju Kęstučio K. Girniaus ir Mindaugo Pociaus darbai „daugeliu aspektų objektyviai ir adekvačiai nušviečia Dzūkijos partizanų baudžiamosios praktikos specifiką“, tačiau LGGRTC atliekamo tyrimo metu vis papildomi duomenys „verčia gerokai pakoreguoti abiejų minėtų autorių nurodytus skaičius“. Autorius pateikia pavyzdį, kad, pasak K. K. Girniaus,
„kiekviename Dzūkijos rajone žuvo apie 410 žmonių, tuo tarpu mūsų duomenimis geografiškai ne tiek jau daug [už vieną Dzūkijos rajoną] didesnėje Alytaus apskrityje vien 1946 m. partizanai nušovė per 400 žmonių, panašus aukų skaičius nustatytas ir dar iki galo neištirtoje Lazdijų apskrityje.
Taigi, K. K. Girniaus duomenys yra per maži net ne procentais, o kartais. Panašiai pasakytina ir apie T. B. Burauskaitės interviu nurodytus skaičius.
Suprantu, kad šie skaičiavimai gali šokiruoti, taip pat – kad galiausiai jie gali pasirodyti buvę labai netikslūs (su per dideliais ar per mažais rezultatais). Šiame straipsnyje nekelsiu klausimo, ką tie skaičiavimai gali reikšti. Juos žinant visų pirma norėtųsi pamatyti galutinius tyrimo rezultatus, taigi, būtų gerai kuo daugiau mokslinių resursų skirti LGGRTC pradėtam tyrimui apie negrįžtamus pokario Lietuvos gyventojų nuostolius. Ir kita vertus, tie skaičiavimai neleidžia mums pamiršti, kad partizaninis karas nebūna tik didvyriškas ir teisingas. Nebūna jis ir romantiškas, kaip kartais bandoma teigti. Jis visų pirma, neišvengiamai, yra negailestingas ir kruvinas.
P.S. Priedas norintiems šiek tiek geriau suprasti A. Anušausko 1991 m. išsakytą kritiką J. Jarmalavičiaus „25 tūkst.“ skaičiui. Straipsnį rasite čia, tačiau jame palyginamoji lentelė pateikiama iš esmės sugadinta. Žemiau ji pateikiama tvarkingai rekonstruota. Priminsiu, kad pirmajame stulpelyje – kategorijos, antrajame – J. Lietuvos istorijos instituto duomenys, išskaidyti pagal kategorijas, trečiajame – instituto duomenys, „pritempti“ prie J. Jarmalavičiaus duomenų palyginimui, ketvirtajame – J. Jarmalavičiaus duomenys.
| Numanomas žuvusiųjų skaičius, be išlygų | Pagal instituto klasifikacijos proc. | J. Jermalavičiaus duomenys | |
| Bendras skaičius | 18500 | 25108 | 25108 |
| darbininkų proc. | 1,6 | 1,6 | 2,02 |
| darbininkų sk. | 296 | 401 | 509 |
| valstiečių proc. | 34,6 | x | x |
| naujakurių proc. | 5,2 | x | x |
| kolūkiečių proc. | 3,5 | x | x |
| iš viso valstiečių proc. | 43,3 | 43,3 | 78,5 |
| iš viso valstiečių sk. | 8010 | 10868 | 19712 |
| sovietų pirm-ai proc. | 5,5 | x | x |
| partiniai darb. proc. | 0,6 | x | x |
| kariškiai, stribai proc. | 13,8 | x | x |
| sov.-ūk. Darb. proc. | 10,8 | x | x |
| mokytojai proc. | 0,5 | x | x |
| kitų profesijų proc. | 3,7 | x | x |
| iš viso tarnautojų proc. | 34,90 | 34,9 | 19,47 |
| iš viso tarnautojų sk. | 6456 | 8759 | 4887 |
| pensijinio amž. proc. | 4,14 | 4,14 | 2,1 |
| pensijinio amž. sk. | 765 | 1039 | 531 |
| vaikų iki 16 m. proc. | 5,26 | 5,26 | 3,95 |
| vaikų iki 16 m. sk. | 973 | 1320 | 993 |
| kūdikių proc. | 0,09 | 0,09 | 0,2 |
| kūdikių sk. | 17 | 24 | 52 |
| rusų proc. | 12,8 | 12,8 | 11,9 |
| rusų sk. | 2368 | 3212 | 3000 |
| lenkų proc. | 1,26 | 1,26 | 2,2 |
| lenkų sk. | 233 | 316 | 553 |
| kitų tautybių proc. | 1,15 | 1,15 | 1,17 |
| kitų tautybių sk. | 212 | 288 | 295 |
| iš viso nelietuvių proc. | 15,21 | 15,21 | 15,8 |
| iš viso nelietuvių sk. | 2813 | 3816 | 3848 |
Parašykite komentarą