1946-ųjų ruduo

Jau antrą mėnesį narstau ne per seniausią Lietuvos istoriją. Vadinamąjį pokarį, nors kai kas sakytų, kad tebevyko karas. Susidomėjau maždaug tuo metu, kai teismui buvo atiduota Marijono Misiukonio, dalyvavusio likviduojant „paskutinįjį Lietuvos partizaną“ byla. Pirmasis atkurtosios Lietuvos Vidaus reikalų ministras, kaip žinia, yra kaltinamas genocidu. Ta proga bernardinai.lt spausdino V. Zaborskaitės ir A. Sakalo straipsnius – puikias ir jautrias tos situacijos analizes… O kiek daugiau nei prieš pusmetį keletas Seimo narių buvo siūlę kriminalizuoti „partizanų šmeižimą“, pvz., vadinant juos banditais…

Bet žinoma, ne dėl abstrakčių ginčų susidomėjau šia tema. 1946 m. lapkričio 15 d. naktį nuo partizanų šūvių Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus Dimaičių kaime žuvo mano seneliai Konstancija ir Stasys Žolpiai bei jų 16-metė duktė, mano teta, Stasė… Neseniai mačiau jų laidotuvių nuotrauką – stovi kunigas, karstai, o ant vainiko – užrašas „tragiškai žuvusi nuo banditų rankos…“ Ar tokias nuotraukas teks slėpti?

Dabar, stebėdamas savo vaikus ir tai, kaip jie myli savo senelius, kokie jie jiems svarbūs, vis galvoju, ką aš praradau dėl tos tragedijos.. Ką, visų pirma, prarado mano mama, užauginta tetos ir sesers? Bandant aplinkiniams papasakoti, ką aš taip atsidėjęs tyrinėju, iš akių nenorom pradeda byrėti ašaros…

O skaitau ir žiūriu viską, ką galiu nutverti: J. Brazaičio, B. Gailiaus, M. Pociaus darbus, interneto diskusijas ir straipsnius. Persirašiau filmus „Vienui vieni“ ir „Niekas nenorėjo mirti“, bandau gauti „Vyrų vasara“ ir „Smogikai“ – gal kas žinote, kur pastaruosius gauti pasižiūrėti?

Ir vis bandau kalbinti savo mamą ir kitus vyresnio amžiaus giminaičius. Vis bandau suvokti, kaip gyveno ir jautėsi to meto kaimas, kuriame dieną šeimyninkavo stribai, o naktį – partizanai. Kaip ta kova atrodė paprastiems žmonėms, kokie, manau, buvo ir mano seneliai? Kaip ir kokių motyvų vedini jie rinkosi vieną ar kitą pusę? Kas ir kodėl iš tiesų ėjo į mišką, kodėl ir kaip dalis gyventojų kolaboravo su sovietų valdžia? Ką apskritai tuo metu reiškė kolaboruoti arba nekolaboruoti? Kaip partizanai, kovoję už tautos laisvę, pateisino nežmonišką mano giminių, ypač tetos ir močiutės, nužudymą (senelis tuo metu užėmė tam tikras sovietų valdžios talkininko – dešimtkiemio įgaliotinio – pareigas, tačiau nebuvo kovos veiksmų dalyvis)? Pro šablonus, teisingi jie būtų ar ne, sunku beįžiūrėti…

Bet šiandien rytą važiuodamas į darbą skaitinėjau tokio labai politinio portalo supermama.lt diskusiją apie partizanus. Ten atrodo pateikta nemažai autentiškų liudijimų, kuriuos mamos perpasakoja iš savo mamų ir senelių pasakojimų… 29 puslapiai. Nemaža dalis – gan aštrių ir nelabai vaisingų ginčų. Žinoma, tiek perskaityti net ir mano valandinės kelionės į darbą neužtenka, tačiau ten radau Justino Marcinkevičiaus berods 1966 m. (o gal 1980? – dar (giliu) sovietmečiu) rašytą eilėraštį apie partizanus… „1946-ųjų ruduo“, tas pats, kai žuvo mano seneliai…

Pacituosiu visą:

Naktim į gryčią miškas veržias
sulytas, purvinas – ir ima guostis.
Aulus džiovina Ąžuolas ir Beržas,
Ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.

Ir stalas atiduoda miškui maistą.
Ir puodas kantriai verda seną vištą.
Ir aš gūžiuos į pašukinį maišą –
Sargybon išvarytas, saugau mišką.

O paryčiu į gryčią miestas beldžias.
Net šuo – ir tas išmoko nebeloti.
Ir pirmąkart girdžiu, kaip tėvas meldžias,
Atidarydamas duris lyg skaudžią votį.

Man jau nereikia aiškinti: toks metas…
Tamsoj sugrabalioju duoną, sviestą
Ir vėl, tą patį maišą užsimetęs,
Sargyboj stoviu. Saugau miestą.

Čia – ne paskutinis mano įrašas pokario tema. Bandysiu bent šiek tiek dokumentuoti savo ieškojimus čia.