Konstituciniam Teismui nusprendus, kad išimtys dvasininkams dėl karo prievolės prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, pasidomėjau, kaip su dvasininkų tarnyba yra kitose Europos šalyse. Jau dvejus metus dalyvauju Europos bažnyčios ir valstybės tyrimų konsorciumo kasmetiniuose susitikimuose – konferencijose, tad užklausiau kolegų iš konsorciumo apie jų šalių patirtį. Gavau eilę atsakymų, kuriais čia ir pasidalinsiu.
Sprendžiant iš katalikų bažnyčios atstovų pasisakymų interviu Delfi.lt portalui ir LRT laidai „Savaitė“ galėjo susidaryti įspūdis, kad katalikų bažnyčios dvasininkai visiškai negali tarnauti su ginklu, – kad tai prieštarauja jų pašaukimui, yra ko ne nuodėmė. Be to, buvo teigiama, kad civilizuotos Europos valstybės, esą, dvasininkus atleidžia nuo prievolės.
Realybė, pasirodo, gerokai margesnė, nei tas įspūdis. Tiesa, kad valstybėse, kur dauguma gyventojų katalikai, dvasininkai (dažniausiai) atleidžiami nuo karo tarnybos (išimtis būtų Prancūzija, bet ji yra išskirtinis, pasaulietiškumo principą pabrėžiančios valstybės atvejis). Istoriškai protestantiškos valstybės ar valstybės su stačiatikių dauguma atleidimo nuo tarnybos visiems dvasininkams nesiūlo, nors kai kurios jų dvasininkus mielai panaudoja kaip karo kapelionus. Kaip ten bebūtų, Europos valstybėse alternatyvinė tarnyba yra būtinas elementas tais atvejais, kai karo tarnyba yra privaloma – tai lemia Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktos tų nuostatų interpretacijos.
Valstybių praktikos apžvalga:
Čekijoje yra profesionali kariuomenė nuo 2005 m., privalomos karo tarnybos nėra. Iki 2005 m. asmenys, kurie teigė, kad karinė tarnyba priešinga jų sąžinei ar religiniams įsitikinimams, vietoje karinės prievolės turėjo, kaip numatė specialus įstatymas, atlikti pakaitinę civilinę tarnybą socialinių paslaugų, sveikatos apsaugos ar švietimo įstaigose. Karinė prievolė trukdavo metus, o pakaitinė tarnyba – 1,5 metų. Šia galimybe pasinaudodavo įvairių religinių bendruomenių nariai, net ir kai kurie Romos katalikai, tiek dvasininkai, tiek ir pasauliečiai. Jei karo prievolė būtų atgaivinta, pvz., karo atveju, šauktiniai galėtų atsisakyti tarnybos prieštaravimo dėl sąžinės (angl.: conscientious objection) atveju per 15 dienų nuo medicininės išvados, kad šauktinis tinka tarnybai, gavimo.
Estijoje nėra išimčių dvasininkams. Tačiau yra alternatyvinė tarnyba, nesusijusi su krašto apsaugos sistema.
Italija nuo 2005 m. neturi privalomos karo tarnybos. Tačiau iki 2005 m. katalikų dvasininkai turėjo galimybę būti atleistais (galėjo prašyti juos atleisti, arba eiti į civilinę tarnybą). Tai galiojo ir Septintosios dienos adventistų bei Jehovos liudytojų tarnautojams. Kitų religinių bendruomenių dvasininkai nebuvo atleisti (nes tos bendruomenės neturėjo sutarčių su valstybe, arba sutartyse tokios išimtys nebuvo numatytos). Beje, vienoje iš sutarčių, pasirašytų po 2005 m., taip pat numatyta, kad jei privaloma karo tarnyba būtų atnaujinta, dvasininkai būtų nuo jos atleidžiami.
Ispanijoje privalomos karo tarnybos nėra nuo 2001 m. Anksčiau Romos katalikų dvasininkai ir vienuoliai buvo atleisti nuo tarnybos su ginklu tačiau galėjo būti skiriami atlikti pastoracines funkcijas ginkluotose pajėgose. Tai buvo numatyta ir sutartyje su Šventuoju Sostu. Teismai nėra vertinę, ar šios nuostatos pažeidžia Konstituciją (pvz., dėl to, kad jos netaikomos vienodai visoms konfesijoms).
Latvijoje yra profesionali kariuomenė ir nėra privalomo šaukimo nuo 2007 m. Sutartis su Šventuoju Sostu numato išimtis katalikiškų mokyklų studentams (kas būtų aktualu tik atnaujinus privalomą tarnybą).
Maltoje nėra privalomos karo tarnybos. Bet gal įdomi analogija: dvasininkai yra atleisti tik nuo vienos viešosios pareigos – pareigos būti prisiekusiuoju teisme.
Prancūzijoje nuo 1997 m. privaloma karo tarnyba yra sustabdyta, tačiau jei šaukimas karo atveju būtų, dvasininkams išimčių nebūtų. Išimtys buvo nustatytos XIX amžiuje mokytojams ir seminaristams, tačiau respublikonai panaikino tas išimtis 1889 m. Tad seminaristai turėjo tarnauti armijoje Pirmojo pasaulinio karo metu.
Rumunijoje nuo 2000 m. nėra privalomos karinės tarnybos. Iki 2000 m. ji buvo visiems [hm, ir moterims?] privaloma. Teologijos studentai ir kiti studentai tarnaudavo 6 mėn., kiti asmenys – 1 metus. Taigi, nebuvo išimčių dėl religinių priežasčių, tačiau būdavo gan laisvai interpretuojamos „medicininės“ priežastys. Asmenys, negalintys tarnauti dėl medicininių priežasčių, atlikdavo tarnybą be ginklo, tačiau taip pat kariniuose daliniuose, kaip ir kiti šauktiniai.
Švedijoje nėra išimčių dvasininkams. Tačiau asmuo, kuris dėl relignių ar etinių priežasčių nenori imti į rankas ginklo, gali atlikti kitokią tarnybą, pvz., gaisrininko.
Vengrijoje nėra privalomos karo tarnybos, tačiau jei ji būtų atnaujinta kilus grėsmei, dvasininkai būtų atleisti nuo jos. Ši išimtis buvo patikrinta Konstituciniame Teisme, kuris pareiškė, kad ši dvasininkų privilegija turi istorinę legitimaciją, bei, kad dvasininkų darbas svarbus įgyvendinant religijos laisvę.
Vokietijoje nėra privalomos karo tarnybos, tačiau jei, karo atveju, būtų šaukimas, evangelikų ir Romos katalikų dvasininkai bei kitų religinių bendruomenių analogiškoje padėtyje esantys asmenys būtų atleisti nuo privalomos karo tarnybos. Beje, Trečiojo Reicho ir Apaštalinio Sosto pasirašytame 1933 m. konkordate, tiksliau, jo slaptuose prieduose, buvo nustatytos išimtys, pagal kurias katalikų dvasininkai ir besiruošiantys jais tapti buvo atleisti nuo privalomos karo tarnybos (ir, taip pat – nuo alternatyviosios tarnybos).
Ir, gal bus įdomu – dvi šalys, nepriklausančios Europos Sąjungai.
Baltarusijoje ir Rusijoje įstatymai nenumato išimčių dvasininkams, tačiau kasmet nemažas skaičius dvasininkų yra atleidžiamas nuo karo prievolės prezidentų dekretais.
Dvasininkų karo tarnyba ir kanonų teisė
Savo nuomonėmis dėl dvasininkų ir karo tarnybos santykio pagal katalikų bažnyčios kanonų teisę pasidalino du kanonų teisės profesoriai – italas ir vengras.
Profesorius iš Italijos rašė, kad:
tarnyba su ginklu, bendrai imant, laikoma nepatogia dvasininkams. Todėl Šventasis Sostas ir vietinės Vyskupų konferencijos reikalauja iš vyriausybių nustatyti išimtis ir/arba leisti dvasininkams tarnauti armijoje kapelionais. Tačiau, jei tokia išimtis nėra nustatoma, ir jei pagal teisės aktus nustatyta teisė alternatyvinė tarnyba nėra taikytina, pagal baudžiamąją kanonų teisę su ginklu tarnaujantys dvasininkai nėra baudžiami. Mano interpretacija: kanonų teisėje nėra tiesiogiai pritaikytinos normos šiuo klausimu.
Profesorius iš Vengrijos pridėjo, kad:
kanonas, kurį referavo [kolega iš Italijos], teigia, jog karo tarnyba nėra tinkama dvasininkui. Tai reiškia, kad dvasininkas neturėtų eiti į armiją savanoriu. Tačiau jei dvasininkas yra pašaukiamas kaip pilietis, jam nėra kliudoma atlikti savo pareigų kaip piliečiui.
Pabaigai – mano nuomonė šiuo klausimu. Nematyčiau jokios praktinės, o ir faktiškai jokios teorinės problemos, jei Konstitucinis Teismas būtų išimtis dvasininkams leidęs ir išplėtęs jas visoms religinėms bendruomenėms. Dvasininkai sudaro tokią nežymią dalį Lietuvos visuomenės, kad kariuomenė niekaip nepajustų tos išimties. Ir tuo pačiu, Lietuvos valstybė parodytų, kad jai rūpi žmonių religiniai įsitikinimai. Mano galva, Konstitucinio Teismo teisėjai Danutė Jočienė ir Gintaras Goda teisingai parašė atskirojoje nuomonėje dėl šio teismo sprendimo:
Todėl, mūsų nuomone, Konstitucinis Teismas šioje byloje turėjo vertinti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, taip, kaip prašė pareiškėjas <…>, ir lyginti ne dvasininkus Lietuvos Respublikos piliečius su kitais Lietuvos Respublikos piliečiais, nes tai nėra nei tapačios, nei tolygios (ar lygiavertės) grupės, o lyginti tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ar bendrijų dvasininkus su kitų bažnyčių bei religinių bendruomenių dvasininkais, nes abiejų grupių dvasininkai yra vienodoje, tolygioje (ar lygiavertėje) padėtyje jų profesijos – buvimo dvasininku – prasme. Šiame kontekste paminėtina, kad tiek pagal Konstitucinio Teismo doktriną, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuri yra svarbus šaltinis Lietuvos teisės taikymui <…> turi būti lyginamos panašios, vienodoje (lygiavertėje padėtyje) padėtyje esančios asmenų grupės, kurių atžvilgiu yra taikomas skirtingas reguliavimas, kuris negali būti objektyviai pateisinamas <…>. Net ir nustatęs Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimą dėl minėtų tapačių (ar lygiaverčių) dvasininkų grupių skirtingo traktavimo jų atleidimo nuo karo prievolės kontekste, nesant tam objektyvaus pateisinimo, Konstitucinis Teismas tolesnį klausimo sprendimą turėjo palikti Lietuvos Respublikos Seimui, nes Konstitucijos 139 straipsnyje yra nustatyta, kad „Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją apsaugos tarnybą“ (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis) bei „Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai“(Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalis).
Parašykite komentarą