Propagandos „Vikinge“ beieškant. I dalis

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Nors filmą „Vikingas“ mačiau kino teatrų anonsuose, juo net probėgom nepasidomėjau. Iki šiol joks modernus Rusijos kino kūrinys manęs nebuvo sudominęs, esu daugiausiai Holivudinės produkcijos vartotojas. Ir nors dar 2009 m. buvo kilusi mintis, dėl istorinės savišvietos, pasižiūrėti Andrejaus Kravčiuko filmą apie žymųjį baltagvardiečių vadą Aleksandrą Kolčaką, pavadintą „Admirolas“, šio plano neįgyvendinau iki šiol.

Tačiau praėjusį šeštadienį vakare nuėjau pasižiūrėti to paties Andrejaus Kravčiuko filmo „Vikingas“. Pažiūrėti šį filmą paskatino sausio 22 d. laida „Savaitė“. Laidos epizodas apie „Vikingą“ prasideda nuo teiginio „istorijos faktų falsifikavimas – ne kartą Rusijos išmėgintas informacinio karo ginklas“. Pagal laidą parengtas straipsnis užvadintas „Filmas „Vikingas“ – Rusijos propagandos produktas“, cituojami įvairūs autoritetai. Filmo platintojas „Garsų pasaulio įrašai“ apkaltinamas tarnavimui Rusijos propagandai dėl to, kad ši įmonė išsiuntinėjo mokykloms pasiūlymus suteikti nuolaidas mokinių grupėms, nemokamus bilietus mokytojams.

Tačiau visame laidos epizode kažkodėl nebuvo paminėtas nei vienas šiame filme sufalsifikuotas istorijos faktas ar kita filmo savybė, parodanti jo „propagandiškumą“. Tai atrodė mažų mažiausiai keista. Laidoje kalbėję asmenys taip pat nieko konkretaus nepasakė apie filmo turinį, tarsi nė nebūtų jo matę.

Paminėjęs šį akivaizdų akis badantį faktų trūkumą savo Facebook paskyroje susidūriau su beveik visuotiniu įsitikinimu, kad, na, filmas neabejotinai propagandinis, nes, pvz., jis „įrusina“ kunigaikštį Vladimirą, nes jis bus panaudotas tam, kad parodytų, jog Ukraina neturi savos istorijos, ir pan. Nuomonės pylėsi kaip iš gausybės rago, nors niekas iš reiškiančiųjų nuomones nematė to filmo.

Filmo nebuvau matęs ir aš. Tad nusprendžiau patikrinti savo įtarimų pagrįstumą.

Žiūrėdamas filmą ir atsiremdamas į laidoje „Savaitė“ pateiktą propagandos apibūdinimą bandžiau sau įvardinti šiuos dalykus:

  1. Kokie yra tikslingi „istorijos faktų falsifikavimo“ atvejai filme, kurie gali būti naudingi Rusijai;
  2. Kokį įspūdį, kokias nesąmoningas žinutes filmas paliktų vaikui (kuris, pasak laidos, ir yra šio filmo propagandos taikinys);
  3. Kuo filmas būtų tikrai kitoks, jei jį būtų statę ukrainiečiai.

Tad pagal šiuos punktus filmą ir apžvelgsiu. O vėliau, šio straipsnio pratęsime, pateiksiu svarstymus apie lietuvišką kontra-propagandą, kurią neblogai iliustruoja ši „Savaitės“ laida.

„Kietoji“ filmo propaganda: istorijos falsifikavimo atvejai

Turiu prisipažinti, kad vieną gal būt reikšmingą epizoda pražiūrėjau. Pačioje filmo pradžioje titruose pasirodo filmo istorinio konteksto pristatymas. Lietuviškuose titruose buvo aiškiai parašyta, kad veiksmas prasideda 9xx metais Rusijos žemėse. Deja, kol susigriebiau pažiūrėti į rusiškus titrus, jie dingo. Esu linkęs manyti, kad rusiškai buvo kalbama apie земли Руси, o ne земли России, nes būtent „Rusios“ ar „Kijevo Rusios“ laikotarpiu vadina istorikai tą periodą toje geografinėje vietovėje, – įskaitant ir rusų istorikus. Bet jei ten iš tiesų kalbėta apie „Rusijos“ žemes, tai jau būtų šioks toks faktų iškraipymas.

Jei kas atkreipėte dėmesį, kaip ten buvo iš teisų – pataisykite mane. Bet kuriuo atveju, tai ir galėjo būti tas vienintelis „istorijos falsifikavimo“ ar „vagystės“ atvejis.

Kiek pastebėjau, vėliau filme nebuvo paminėti nei Rusijos, nei Rusios pavadinimai. Pagrindiniai akcentai buvo aiškiai sutelkti į krikščionybės ir pagonybės santykį, santykį tarp samdinių vikingų, klajoklių pečenegų, Kijevo gyventojų, Bizantijos imperijos, tarp Vladimiro ir jo žmonos, jo brolio žmonos krikščionės Irinos, ir žinoma, pačių trijų brolių, kurių brolžudiškos kovos ir suteikė filmui pagrindinę veiksmo liniją.

Kokį įspūdį filmas galėtų palikti paaugliui?

Kaip jau minėjau, filmas buvo reklamuojamas mokykloms kaip galimybė pamatyti autentiškų senovės istorijos vaizdų. Dėl to ir užsipultas kaip propaganda. Nesu istorikas ar archeologas, tad negaliu tinkamai įvertinti filmo kūrėjų darbo senovės autentiškos rekonstrukcijos fronte sėkmės, tačiau pasiskaičius kad ir rusišką Vikipedijos puslapį apie filmą, kitus šaltinius, susidaro įspūdis, kad tai filmo marketinge iš tiesų buvo svarbus akcentas. Tuo klausimu Rusijos visuomenėje vyksta gyva diskusija. Todėl sunku abejoti, kad tokio autentiškumo siekta ir kuriant filmą.

Taigi, ką paaugliai (filmas pažymėtas N13 žyme) gali išsinešti iš šio filmo?

Nesu tikras dėl autentiškumo, bet tikroviškumo, tiksliau, tikroviško primityvumo filmui tikrai netrūksta. Gal tik tos gausios buities ir karybos detalės pro akis pralekia taip greitai, kad gerai nė neįsižiūrėsi. Užtat būties žiaurumas tikrai turėtų užstrigti kuriam laikui paauglių vaizduotėje. Ir nemanau, kad tai kažkaip iš principo blogai. Kodėl gi vaikams neparodžius, kad praeitis nėra tik šlovingi didvyrių žygdarbiai; tegul nelieka paslaptis tai, kad joje daug kraujo, purvo, ir kad mes, visgi, gyvename labai gerais laikais.

Ko jau ko, o herojiškumo senosios Rusios gyventojams ir „svečiams“ vikingams labai trūksta, ir tai turėtų taip pat užstrigti atminty bežiūrintiems filmą. Pvz., Vladimirą, įžeidžia moters, kuriai jis piršosi. Papročiai reikalauja, kad jis atkeršytų, ir jis tą daro: puola jos tėvo valdomą miestą, jį užima, priverčia ją ne tik nusižeminus nuauti batus, bet ir atsiduoti jam, stebint ir raginant kariams, o po to nužudo jos tėvą ir motiną. Vienas brolis kunigaikštis įsako išžudyti kito brolio vyrus. Kai užpuolimo metu netyčia žūva Jaropolko brolis Olegas, Jeropolkas bando surasti „atpirkimo ožį“ – nukirsdinti žmogų, kuris ištikimai tarnavo saugodamas pirma jo tėvą, o po to brolį… Heroizmu nespindi ir pats Vladimiras, filme jis vaizduojamas kaip ganėtinai neryžtingas, kovos lauke savęs nerandantis valdovas.

Paaugliams taip pat turėtų įstrigti šis bei tas iš filme pateikiamo krikščionybės ir pagonybės kontrasto. Senasis pagoniškasis pasaulis piešiamas beveik nespalvotai, ruda, juoda, balta ar smėline, tamsiai žalia spalva. Be to, tas pasaulis niūrus ir purvinas, kaip purvini yra jo žmonės, neskaitant gal tik kunigaikščio Jeropolko. Spalvos pasirodo tik Vladimirui sučiupus Jaropolko žmoną Iriną, krikščionę, kurią vyras nesėkmingai bando apsaugoti nuo karo išsiųsdamas namo į krikščioniškąją Bizantiją. Jos žalias galvos apdangalas su ornamentuotais, paauksuotais kraštais yra pirmasis, bet ne vienintelis krikščioniškas grožio ir civilizacijos ženklas. Krikščionybė yra ne tik spalvos prieš niūrumą, bet ir besąlyginė meilė ir gerumas prieš brutalumą. Kai senojo tikėjimo žyniai sumano paaukoti vienam iš dievų vaiką, jį visaip bando apginti krikščionis jo tėvas. Iki pat paskutinės minutės jie meldžiasi negailestingų pagonių griaunamame bokšte, kol galiausiai bokštas krenta ir jie žūva. Visa tai vyksta Kijevo gyventojus pagavus fanatiškam religiniam entuziazmui. Jo antitezė – paskutiniais filmo kadrais rodomas tų pačių Kijevo gyventojų krikštas, kur rūbai šviesūs, veidai jau linksmi, spindintys, kaip vaikų, po šalto pavasario pirmą kartą įpuolusių į vandenį maudytis.

Ta pačia šviesa spindi ir „nepraustų pagonių“ užimtas krikščionių miestas Kryme, kurį Vladimiras parklupdo su mieste buvusios Irinos pagalba (pastaroji jam praneša, kur yra miesto akvedukas, kurį užblokavus miestas priverstas pasiduoti). Štai ten Vladimiras ir atsiverčia. Tas atsivertimas lyg ir turėtų reabilituoti Vladimirą žiūrovo akyse, bet nepasakyčiau, kad tai padaroma pakankamai veiksmingai. Visi Vladimiro geri darbai, įvykę per paskutines 10 filmo minučių – tai atsisakymas pasinaudojus galimybe keršto vardan nužudyti Bizantijos imperatorių bei Kijevo žmonių suvarymas į upę krikštui…

Paaugliui tap pat turėtų kristi į akis tai, kad, senojo tikėjimo žyniai – kaip iš akies lupti krišnaitai, filmuoti bespalve kamera. Taip ir lauki, kad pasigirs „Hare Krišna…“. Bent jau tol, kol jie nesugalvoja aukoti žmogaus kaip aukos. Bet gi ką gali jaunuoliai žinoti, gal krišnaitai irgi tik apsimeta vegetarais, gal ir jų dievas kartais ima ir, praalkęs, užsimano pasmaguriauti žmogiena?

Taigi, dėl filmo įtakos jaunimo sąmonei galėtų kažkiek sunerimti tiek Rusijos, tiek ir mūsiškiai senojo tikėjimo išpažinėjai bei krišnaitai. Krikščionys, bent jau stačiatikiai, neturi per daug dėl ko jaudintis. Nebent to, kad saldintas-persaldintas krikščionybės ir Rusios atsivertimo vaizdas neatrodo realistiškas, o kai kam gal net šleikštus.

Beje, jei tikėti tuo, kas pasakojama apie Dugino koncepciją Rusijos įtakai Lietuvoje plėsti, tai Lietuvoje Rusija turėtų siekti silpninti katalikų bažnyčią skatindama tokias bendruomenes, kaip senasis baltų tikėjimas ir krišnaitai, o čia daroma atvirkščiai. Kaip tai sueina į kokį nors propagandos scenarijų nesiimu spręsti.

Ar yra ko vaikams ištisomis klasėmis eiti žiūrėti to filmo? Na, nebent tikrai nėra nieko geresnio istorine tematika. Bet, atsižvelgiant į filmo marketingą Rusijoje, galiu įsivaizduoti, kodėl „Garsų pasaulio įrašams“ kvietimų siuntinėjimas mokykloms galėjo pasirodyti besanti protinga strategija ir be jokios pagalbos iš „Latvių gatvės“.

Taigi, bendrai imant, nežinau, kiek šis filmas tinka paaugliams. Ginčai dėl to vyksta ir Rusijoje. „Savaitės“ laidoje buvo paminėta peticija, kuria prašoma filmą uždrausti, tačiau peticijos tikslas buvo atspindėtas labai jau netiksliai. Iniciatyvininkų grupė filmą siūlo uždrausti ne todėl, kad jis yra Rusijos propagandos produktas, o todėl, kad jis veikia atvirkščiai, nei to norima iš propagandos: vaizduoja slavus kaip nepraustus laukinius, žemina juos ir senąjį jų tikėjimą.

Kaip filmą apie Vladimirą būtų statę ukrainiečiai?

Net ir nežiūrėjus filmo galima įtarti, kodėl dėl jo širsta ukrainiečiai. Tačiau pasižiūrėjus filmą taip ir lieki su pirminiais įtarimais. Nieko konkretaus apie „istorijos vogimą“ filme nepamatai.

Jau pats faktas, kad kita valstybė kalba apie „tavo“ herojus ir pirmtakus, ir be to, turi geresnes finansines galimybes tai padaryti, nei turime mes, turėtų erzinti. Lietuviai taip pat širstų, jei kokie nors baltarusai pastatytų filmą apie kokį nors Algirdą. Filmas gali iki detalės atitikti žinomus istorinius šaltinius, tačiau pats faktas, kad apie šį istorijos veikėją pirmieji filmą pastatėme ne mes, būtų didžiulės nepasitenkinimo bangos šaltinis.

Turbūt panašiai yra ir su ukrainiečių reakcija į „Vikingą“. Žiūrint filmą man sunku buvo suprasti, kas konkrečiai jame būtų nepriimtina ukrainiečiams. Dauguma ukrainiečių, kaip ir dauguma rusų – stačiatikiai, tad stačiatikių bažnyčios išaukštinimas neturėtų kliūti. Tikra tik tai, kad, jei filmą būtų statę ukrainiečiai, Vladimiras būtų Volodimiras, o aktoriai kalbėtų ukrainietiškai. Visa kita – meninės ir istorinės interpretacijos reikalas. Filmo režisieriai juk atvirai sakė, kad Vladimiro portretą jie sukūrė patys, nes nežinojo, kaip jis atrodė realybėje. Tačiau tame portrete nėra nieko specifiškai rusiško, nieko antiukrainietiško.


Apibendrinant matyti, kad filme veltui ieškotume istorinių faktų falsifikacijų, kurias žadėjo „Savaitė“. Taip pat pažiūrėjus filmą nepasidaro nei kiek aiškiau, kuo filmas gali būti žalingas moksleiviams.

Kitoje šio rašinio dalyje pamėginsiu pasvarstyti, kokiu būdu galėtume visgi įpaišyti filmą į bendrąjį Rusijos kultūrinės įtakos kontekstą. Kokią žinią mums perduoda „Vikingas“? Ar reikia ką nors su ja daryti?

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail
  • web reader

    laukiu tęsinio, Donatai.