Duško Sikirica (gim. 1964 m.) – bosnių serbas, kuris buvo apkaltintas genocidu, nusikaltimais žmonijai ir karo papročių pažeidimu tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai už savo veiksmus dirbant Keraterm karo belaisvių stovyklos vadovu.
Tribunolui jis buvo perduotas 2000 m. birželio 25 d. Teisiamas kartu su Damir Došen ir Dragan Kolundžija. Sikirica iš pradžių neigė bet kokią kaltę, tačiau vėliau prisipražino esąs kaltas dėl persekiojimo kaip nusikaltimo žmonijai pagal vieną iš kaltinimų ir susitarimą su prokurorais. Jis buvo nuteistas kalėti 15-ai metų, tribunolas nuosprendį paskelbė 2001 m. lapkričio 13 d. Nuo 2002 bausmę atliko Austrijoje. Paleistas 2010 m.
Šiame sprendime asmuo yra išteisinamas dėl kaltinimų genocidu (nuteistas jis buvo vėlesniu nuosprendžiu ir kito kaltinimo pagrindu), bei plačiai aiškinama Genocido konvencijos sąvokos „iš dalies“ samprata. Taip pat daug dėmesio skiriama siekio sunaikinti grupę ar jos dalį „kaip tokią“ sampratai, nubrėžiama perskyra tarp genocido ir persekiojimo kaip vieno iš nusikaltimų žmonijai.
Šis sprendimas dėl Duško Sikirica yra didelis kontrastas Lietuvos teismų sprendimams genocido bylose. Jis parodo, kad genocido įrodymui neužtenka nustatyti, kad buvo persekiojama kažkokia žmonių grupė; reikia įrodyti, kad buvo nusitaikyta į tą grupę būtent turint specialų siekį ją (ar jos esmingą dalį) sunaikinti „kaip tokią“ (ši frazė, beje, praleista verčiant Genocido konvenciją į lietuvių kalbą). Taigi, būtina įrodyti, kad buvo nusitaikyta į grupę, o ne į atskirus individus joje (pvz., partizanus). Taip pat, jei bandoma įrodyti, kad buvo siekiama sunaikinti esminę grupės dalį, tokią, kaip jos vadovybė, turi būti aiškiai įrodyta, kad buvo naikinama būtent ta grupės dalis, kuri turėjo lyderystės poziciją dar prieš grupę užpuolant. Negalima vadovybei priskirti tų asmenų, kurie ad hoc pagrindu ėmėsi tą grupę nuo persekiojimo ginti.
Tribunolo buvusiai Jugoslavijai teisiamosios kolegijos sprendimas dėl gynybos prašymo išteisinti, ištraukos
Sprendimo tekstą anglų kalba galima rasti čia
65. Jungtinių Tautų ekspertų genocido studija apibrėžia terminą „iš dalies“ kaip nurodantį į „santykinai reikšmingą [angl. reasonably significant] skaičių vertinant pagal proporciją su grupe kaip visuma, arba kaip reikšmingą grupės dalį, tokią, kaip jos vadovybė“. Šis apibrėžimas reiškia, kad, nors nereikalaujama visiško grupės sunaikinimo, reikia nustatyti „siekį sunaikinti bent esmingą konkrečios grupės dalį“. Kolegija tiki, kad būtų tinkamiau kalbėti apie „santykinai esmingą“ nei apie „santykinai reikšmingą“ skaičių. Ši apibrėžimo dalis šaukiasi įrodymo siekio sunaikinti santykinai esmingą grupės dalį palyginus su visa grupės populiacija. Pagal šį apibrėžimą, jei nėra atitikimo esmingumo kriterijui, mens rea [lot. „kaltas protas“] vis vien gali būti nustatytas įrodžius siekį sunaikinti reikšmingą grupės sekciją, tokią, kaip jos vadovybė. Nors kolegija neatmeta šio apibrėžimo aspekto, pagal kurį šie du elementai laikomi alternatyviais, gali būti situacijų, kuriose išvados nebus galima prieiti atsižvelgiant tik į vieną izoliuotą aspektą, tačiau kai įrodymai dėl abiejų aspektų yra vertinami kartu, būtų visiškai leistina prieiti išvados apie siekio buvimą.
68. Kolegija sutinka su Prokurorų teiginiu, kad siekis sunaikinti daugybę asmenų, priklausančių grupei, gali būti prilygintas genocidui, net kai šie asmenys sudaro tik dalį grupės konkrečioje geografinėje vietovėje: šalyja ar regione ar vienoje bendruomenėje. Kolegija sutinka, kad, kaip buvo argumentuojama Prokurorų, tokia prieiga galima atsižvelgiant į [Tarptautinio tribunolo Ruandai] teisiamąjį nuosprendį Akayesu byloje, kurioje aptariami įvykiai vyko vienoje bendruomenėje, kurioje kaltinamasis buvo meras, bei Jelisic teisiamajame nuosprendyje, kuriame buvo nustatyta, kad tarptautinė paprotinė teisė leidžia pripažinti įvykus genocidą net jei diskriminacinis siekis apėmė tik „ribotą geografinę zoną“. Ar grupė priklausytų šaliai, ar regionui, ar vienai bendruomenei, yra aišku, kad ji turi priklausyti konkrečiai geografinei vietovei, kad ir kokia apribota ji būtų. Taigi, tinkamas palyginimas būtų tarp tų bosnių musulmonų ir bosnių kroatų, kurie buvo aukos pagal straipsnio 4(2)(a), (b) arba (c) apibrėžimą, ir tų grupių kaip visumos Prijedor savivaldybėje. Neturėtų būti palyginimo tarp bosnių musulmonų ir bosnių kroatų, kurie buvo aukos pagal straipsnio 4(2)(a), (b) arba (c) apibrėžimą jiems būnant įkalintiems Keraterm stovykloje ir bendro skaičiaus tų grupių narių Keraterm stovykloje.
69. Pagal 1991 m. gyventojų surašymo duomenis, Prijedor savivaldybė turėjo 112 543 gyventojus: 49 351 (43.9%) nurodė esą musulmonai; 47,581 (42.3%) nurodė esą serbai ir 6,316 (5.6%) nurodė esą kroatai. Todėl teisiamoji kolegija išnagrinės įrodymus siekdama išsiaiškinti, kiek iš tų visų bosnių musulmonų ir bosnių kroatų Prijedor regione buvo aukos, atitinkančios straipsnio 4(2)(a), (b), ar (c) reikalavimus. Tuo tikslu reikės išnagrinėti įrodymus kiek jie liečia tuos, kurie buvo aukos ir Keraterm stovykloje, ir už jos ribų.
70. Nustatant bosnių musulmonų ir bosnių kroatų, kurie buvo Keraterm stovyklos aukomis, yra pagrįsta visą stovyklos 1000-1400 asmenų populiaciją laikyti aukomis.
71. Belieka nustatyti skaičių bosnių musulmonų ir bosnių kroatų, kurie buvo aukomis už Keraterm stovyklos ribų, kiek tai susiję su [Tribunolo Statuto] 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktais. Nors yra įrodymų, kad Prijedor savivaldybėje egzistavo ir daugiau stovyklų, šioje byloje nėra įrodymų dėl žmonių, įkalintų kitose nei Keraterm stovyklose skaičiaus.
72.Siekiant nustatyti aukų skaičių, kiek tai susiję su Statuto 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktais, turime tenkintis maždaug 1000-1400 musulmonų skaičiumi iš bendro 49351 musulmonų Prijedor savivaldybėje skaičiaus. Šis skaičius sudaro tarp 2% ir 2.8% musulmonų Prijedor savivaldybėje, ir toks procentas vargu ar gali būti vertinamas kaip „santykinai esmingas“ skaičius. Taip pat reikia turėti omeny tai, kad ne visi Keraterm stovykloje sulaikyti asmenys buvo musulmonai.
73. Nors šioje analizėje iš esmės kalbama apie bosnius musulmonus, kaltinamajame akte taip pat nurodoma, kad buvo siekta sunaikinti ir bosnijos kroatus. Tačiau įrodymai rodo, kad skaičius bosnijos kroatų, kuriuos būtų galima laikyti aukomis 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktų prasme buvo labai mažas.
74. Apibendrinant, bosnių musulmonų ir bosnijos kroatų, įkalintų Keraterm stovykloje, kuriuos galima laikyti aukomis 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktų prasme, skaičius buvo nereikšmingas.
75. Faktas, kad įrodymai nepatvirtina, kad esmingas bosnių musulmonų ir bosnių kroatų skaičius buvo aukomis pagal Statuto 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktus savaime nepaneigia galimybės, kad egzistavo siekis sunaikinti iš dalies bosnių musulmonų ar bosnių kroatų grupes. Tačiau, kolegijos nuomone, kai į šį faktą yra atsižvelgiama greta kitų įrodymų aspektų, tampa aišku, kad tai nėra tas atvejis, kai iš faktų galima tinkamai spręsti apie siekio sunaikinti reikšmingą dalį bosnių musulmonų ar bosnių kroatų.
(b) Įrodymai siekio sunaikinti reikšmingą grupės dalį, pavyzdžiui, jos vadovybę
76. Jei kiekybinis kriterijus nėra tenkinamas, siekis sunaikinti iš dalies vis tiek gali būti nustatytas, jei yra įrodymų, kad buvo naikinama reikšminga grupės dalis, tokia, kaip grupės vadovybė.
77. Kolegija mano esant įtikinamą analizę Jelisič teisiamajame nuosprendyje, kurioje nurodoma, kad išvados dėl reikalaujamo siekio sunaikinti grupę buvimo gali būti prieita nustačius, kad „buvo siekta sunaikinti ribotą skaičių asmenų, kurie būtų parinkti dėl įtakos, kurią jų išnykimas gali turėti grupės kaip tokios išlikimui“. Šiuo atveju svarbu išskirti, ar buvo nusitaikyta į atrinktą asmenų grupę, kurie, dėl savo specialių vadovavimo savybių visoje grupėje buvo tokie svarbūs, kad jų tapimas aukomis 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktų prasme turėtų įtakos visos grupės kaip tokios išlikimui.
78. Nagrinėjant įrodymus ir siekiant nustatyti, ar buvo taikomasi į lyderius, turėtų būti ieškoma bosnių musulmonų, kurie, ar dėl savo oficialių pareigų, ar dėl savo asmens savybių, turėjo šią ypatingą savybę nukreipti grupės apie kurią kalbama veiksmus ar nuomones, tai yra, tų, kurie turėjo reikšmingos įtakos grupės veiksmams.
79. Prokurorai teigė, kad Sikirica konkrečiai siekė sunaikinti ne tik esmingą dalį bosnių musulmonų, įkalintų Keraterm ir Omarska stovyklose, bet ir ypatingą tos grupės dalį, tai yra jos vadovus, įskaitant grupės narius, kurie dalyvavo ne serbų tautybės Prejidor savivaldybės gyventojų apsaugoje.
80. Nors prokurorai pateikė tokį prašymą, yra tik labai nedaug įrodymų kas link tų, kurie buvo sulaikyti Keraterm stovykloje statuso kaip vadovų. Yra įrodymų, kad tarp jų buvo taksi vairuotojų, mokytojų, teisininkų, lakūnų, mėsininkų ir kavinių savininkų. Tačiau nėra jokių įrodymų, kurie leistų juos pavadinti bendruomenės vadovais. Atvirkščiai, jie neatrodo buvę asmenys, turėję kokios nors ypatingos reikšmės savo bendruomenėms, neskaitant to, kad kai kurie jų buvo karinio amžiaus, ir todėl galėjo būti pašaukti karo tarnybon. Kolegija pastebi, kad prokurorai teigė, kad serbai buvo specialiai nusitaikę į bosnių musulmonus iš Brdo apylinkių, kurie aktyviai dalyvavo ginant savo kaimus, dėl ko yra tinkama juos laikyti kariais, ir todėl – svarbia vadovybės dalimi, nes jų sunaikinimas būtų turėjęs reikšmingos įtakos grupės išlikimui. Be to, pasak prokurorų, yra įrodymų, kad dauguma Brdo apylinkėse sulaikytųjų buvo 3 kambaryje, ir todėl tarp tų, kurie buvo nužudyti per 3 kambario žudynes.
81.Nors teisiamoji kolegija pripažįsta, kad būtinas nustatyti siekis gali būti pripažintas tuo pagrindu, ji negali daryti išvados, kad bet kokie veiksmai, apibrėžti 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktuose, nukreipti prieš ribotą karinio amžiaus bosnijos musulmonų, veikusių savo kaimų gynybos srityje, būtų turėję reikšmingos įtakos musulmonų populiacijos kaip visumos Prejidor savivaldybėje išlikimui. Taip pat nėra įrodymų dėl konkretaus skaičiaus sulaikytųjų iš Brdo regiono, tačiau yra įrodymų, kad jie visi buvo uždryti į 3 kambarį, kuriame buvo maždaug 150-200 asmenų. Taip pat yra mažai įrodymų, kad būtų nusitaikyta į kokius nors konkrečius individus Prijedor rajone, neskaitant tų, kurie buvo atgabenti ir uždaryti Keraterm stovykloje. Kolegija atmeta pareiškimą, kad visi tie bosnių musulmonai, ar jie būtų buvę iš Brdo regiono, ar iš kitur, kurie aktyviai priešinosi jų kaimų užėmimui, turėtų būti laikomi lyderiais. Priimant tokį pareiškimą reikėtų apibrėžti vadovybę taip elastiškai, kad tas apibrėžimas taptų beprasmis.
82. Kalbant apie situaciją už Keraterm stovyklos ribų, jokie pateikti įrodymai neleido daryti išvados, kad išnykimas tų, į kuriuos buvo nusitaikę bosnių serbai, būtų turėjęs reikšmingos įtakos išlikimui Prijedor savivaldybės populiacijos, kuriai jie priklausė dėl savo vadovaujančio statuso ar dėl kokios nors kitos priežasties.
83. [tie patys argumentai pakartojami, kiek jie liečia bosnių kroatus, praleidžiu].
84. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija nemano, kad yra užtektina įrodymų bazė sprendžiant, ar buvo siekis sunaikinti reikšmingą bosnių musulmonų ar bosnių kroatų populiacijos dalį, tokią, kaip jų vadovybė, ar Keraterm stovyklos viduje, ar už jos ribų.
85. Taigi, Kolegija sprendžia, kad negalima daryti išvados buvus siekio sunaikinti bosnių musulmonų ar bosnių kroatų grupes iš turimų įrodymų, tiek atsižvelgiant į siekio sunaikinti reikšmingą skaičių grupės narių pagal proporciją su visuma kriterijų, tiek ir atsižvelgiant į siekio sunaikinti reikšmingą grupės sekciją, tokią, kaip jos vadovybė, kriterijų.
86. Jau vien šiuo pagrindu Sikirica prašymas ištesinti turėtų būti tenkinamas. Tačiau kolegija taip pat tirs ir kitus reikalaujamus nustatyti aspektus, kiek jie susiję su siekiu sunaikinti „nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“.
3. Siekis sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią
87. Teisiamoji kolegija [Ruandos tribunolo] Kayishema byloje sprendė, kad reikalavimas nustatyti siekį „sunaikinti grupę, kaip tokią“ „susijęs su specialiojo siekio reikalavimu (būtinuoju mens rea)“. Teisiamoji kolegija [Ruandos tribunolo] Akayesu byloje sprendė, kad „genocido nusikaltimo auka yra pati grupė, o ne tik jai priklausantys individai“. Taigi, „auka yra pasirenkama ne dėl savo asmeninės tapatybės, bet būtent“ todėl, kad ji yra „grupės dalis, kuri ir pasirenkama kaip tokia [taikiniu]“.
88. Jelisić byloje teisiamoji kolegija sprendė, kad
būtent grupės stigmatizacija kaip atskiro nacionalinio, rasinio ar etninio vieneto visos bendruomenės kontekste leidžia nuspręsti, ar populiacija, į kurią nusitaikyta, sudaro nacionalinę, etninę ar rasinę grupę tariamų nusikaltimo vykdytojų akyse.
89. Ši teisiamoji kolegija sutinka su aukščiau pateikta analize. Ji taip pat nori pabrėžti, kad būtent mentalinis genocido nusikaltimo elementas atskiria jį nuo kitų nusikaltimų, kurie apima veiksmus, panašius į tuos, kurie sudaro genocidą. Įrodymais turi būti nustatyta, kad būtent į grupę buvo nusitaikyta, o ne tiesiog į specifinius individus toje grupėje. Būtent taip yra aiškintina frazės „kaip tokia“ reikšmė. Nors būtent individai yra daugelio nusikaltimų aukos, galutinė genocido nusikaltimo auka yra grupė, nors jos sunaikinimas būtinai reikalauja prieš jos narius vykdomų nusikaltimų, tai yra, nusikaltimų prieš individus, priklausančius tai grupei. Būtent tai atskiria genocidą nuo nusikaltimo žmonijai – persekiojimo. Nors jie abu turi diskriminacinius elementus, ir kai kurie iš tų elementų yra būdingi abiems nusikaltimams, persekiojimo atveju nusikaltėlis vykdo nusikaltimus prieš individus politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais. Būtent šis faktorius nubrėžia liniją tarp genocido ir daugelio etninio valymo atvejų. Beveik visose bylose, kurios buvo svarstomos šiame tribunole, figūravo etninis valymas, kurio metu kai kurių grupių atžvilgiu būdavo įvairiai smurtaujama ir kitaip blogai elgiamasi, įskaitant įkalinimą ir nužudymą. Tačiau svarbu pažymėti, kad jokiose kitose bylose, susijusiose su asmenų sulaikymu Prijedor savivaldybės stovyklose (su kuriomis susijusi ir ši byla) prokurorai nepateikė kaltinimo genocidu. Žinoma, tai savaime nepaneigia konkrečių kaltinimų genocidu šioje byloje, ir nepanaikina kolegijos pareigos šioje byloje nuspręsti, ar genocido teisinės sudedamosios dalys yra įrodytos šioje konkrečioje byloje. Tačiau kolegija nemato esminių skirtumų tarp šios bylos ir kitų bylų, susijusių su etniniu valymu Prijedor savivaldybėje. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, kad buvo specialusis siekis sunaikinti bosnių musulmonus ar ar bosnių kroatus kaip tokius, tai yra, kaip grupę, kuri skiriasi tiesiog nuo individų, esančių toje grupėje.
90. Kolegija daro išvadą, kad įrodymai nepagrindžia, jog Duško Sikirica turėjo labai specifinį siekį, reikalaujamą pagal 4 straipsnio 2 dalį sunaikinti iš dalies bosnių musulmonus ar bosnių kroatus kaip grupę, nors ji gal būt dar pripažins neteisingą elgesį su tų grupių nariais dėl politinių, rasinių ar religinių priežasčių, kokiu atveju aktualus nusikaltimas būtų persekiojimas, o ne genocidas. Taigi, net jei įrodymai ir pagrįstų siekį sunaikinti dalį bosnių musulmonų ar bosnių kroatų populiacijų, Sikirica prašymas išteisinti vis tiek būtų tenkintinas, nes tai, į ką buvo nusitaikyta, buvo ne grupė kaip tokia, bet atskiri tos grupės nariai. Kaip kolegija jau yra pažymėjus anksčiau, du elementai, susiję su siekio reikalavimu 4 straipsnio 2 dalies apibrėžtyje – siekis sunaikinti iš dalies ir siekis sunaikinti grupę kaip tokią – yra kumuliatyvūs. Tačiau nei vienas elementas nebuvo tinkamai įrodytas prokurorų šioje byloje.
4. Prokurorų identifikuoti faktoriai, susiję su genocido mens rea
91. Kolegija dabar apsvarstys faktorius, kuriuos identifikavo prokurorai, ir iš kurių, pasak prokurorų pareiškimo, siekis sunaikinti visą bosnių musulmonų ar bosnių kroatų grupę ar grupę iš dalies gali būti nustatytas.
92. Prokurorai teigė, kad ne-serbų civilių pavertimas aukomis Prijedor savivaldybėje vyko bendro platesnio plano išvaryti iš regiono bosnių musulmonų ir bosnių kroatų populiacijas, kurį įgyvendino Bosnijos serbų valdžia regione. Nors prokurorai pateikė įrodymus, kurie galimai rodo, jog Bosnijos serbų valdžios bendroji politinė doktrina sukėlė persekiojimų kampaniją prieš ne-serbų kilmės Prejidor gyventojus, nėra įrodymų, kad ši doktrina siekė skatinti genocidą.
93. Prokurorai nurodė vienodą ir paplitusį žiaurumų, kurie buvo vykdomi, pobūdį bei įvykusio ar bandyto vykdyti sunaikinimo apimtis kaip įrodymus, kurie gali leisti daryti išvadą apie reikalaujamą nustatyti siekį.
94. Nors vienodas ir paplitęs vykdytų žiaurumų pobūdis gali būti įrodymas egzistavus persekiojimo planą, kolegija mano, kad, pagal šios bylos aplinkybes, jis nėra užtektinas įrodymas specifinio siekio, reikalaujamo nustatyti siekiant konstatuoti buvus genocidą. Kas link vykdyto ar siekto vykdyti sunaikinimo mąsto, analizė §69-74 rodo, kad tik nedidelis procentas bosnių musulmonų ir bosnių kroatų grupių buvo aukomis Statuto 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktų prasme. Todėl kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, negali iš jų daryti išvados, kad būta siekio sunaikinti esmingą skaičių bosnių musulmonų ar bosnių kroatų.
95. Prokurorai taip pat nurodė metodišką būdą, kuriuo buvo suplanuoti nužudymai, bei sistematišką nužudymų vykdymą bei atsikratymą kūnais. Tačiau įrodymai neparemia apibendrinimo, kad būta sistematinio būdo žudyti ar atsikratyti kūnų. Įrodymai neparemia išvados, kad buvo koks nors konkretus būdas, kaip atsikratyti nužudytųjų kūnų. Tiesą sakant, neskaitant 3 kambario žudynių, dauguma nužudymų būdavo įvykdomi sporadiškai. 3 kambaryje buvo nužudyta apie 120 žmonių, tačiau šis epizodas savaime nerodo egzistavus konkrečią nužudymų sistemą.
96. Nors faktoriai, kuriuos iškėlė prokurorai, buvo išnagrinėti po vieną, kolegija mano, kad net imant juos kartu jie nesuteikia užtektino pagrindo nustatyti buvus reikalaujamą specialųjį siekį.
97. Apibendrinus, kolegija mano, kad, remiantis įrodymais, pateiktais prokurorų, negalima nustatyti specifinio „siekio sunaikinti, visiškai ar iš dalies, nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, kaip tokią“. Šiuo pagrindu Sikirica prašymas yra tenkintinas.
Parašykite komentarą