Partizanų statusas pagal tarptautinę teisę po II pasaulinio karo

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Ištraukos iš Lee A. Casey, David B. Rivkin, Jr. ir Darin R. Bartram straipsnio Neteisėto kovotojo statusas ir jo implikacijos tarptautinėje teisėje.

Straipsnyje neteisėtų kovotojų statusas tarptautinėje teisėje aptariamas iš JAV perspektyvos kaip įžanga į Al Qeada ir Talibano kovotojų statuso analizę, tačiau pateikiama istorinė perspektyva siekia ir II pasaulinio karo, ir dar senesnius laikus. Straipsnyje išsamiai aptariama, kaip su neteisėtais kovotojais elgdavosi abiejų II pasauliniame kare kariaujančios pusės. Tuo šis straipsnis mane ir sudomino.

Kaip elgdavosi vokiečiai jau žinojau iš „Įkaitų bylos“. Aliantai, pasirodo, elgdavosi kiek švelniau – bet irgi ne kaip su teisėtais kovos dalyviais, o kaip su karo nusikaltėliais. Tai ir atskleidžiama šiame straipsnyje. Tą informaciją dar panaudosiu vėliau kokiame nors rašinyje.

Taigi, štai ištraukų vertimas.

Neteisėto kovotojo statusas ir jo implikacijos tarptautinėje teisėje

Lee A. Casey, David B. Rivkin, Jr. ir Darin R. Bartram

<…>

I. Tradicinės taisyklės dėl neteisėtų kovotojų

Pagal tradicinę karo teisę, jus in bello, yra fundamentalus skirtumas tarp „teisėtų kovotojų“ ir „neteisėtų kovotojų.“ Individai buvo laikomi „teisėtais kovotojais“, priimančiais karo teisės naštą ir galinčiais pretenduoti į jos privalumus (visų pirma – teisę, kad su jais būtų elgiamasi kaip su karo belaisviais pralaimėjimo ar paėmimo į nelaisvę atveju), jei jie tarnaudavo suvereniose valstybės karinėse pajėgose – reguliariose, arba piliečių savigynos. Be to, tam, kad būtų galima pripažinti teisėto kovotojo statusą, kovotojai turėjo atitikti keturis kriterijus, įtrauktus į 1907 m. Hagos konvencijos (IV) priedo „Dėl sausumos karo teisės ir papročių“ pirmąjį straipsnį*:

1 straipsnis. Karo įstatymai, teisės ir pareigos taikomos ne tik kariuomenėms, bet ir savigynos būriams [angl.: militias – vert.past.] bei savanorių daliniams, atitinkantiems šias sąlygas:
(1) turi vadą, atsakantį už savo valdinius;;
(2) gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą;
(3) atvirai nešioja ginklą;
(4) vykdo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių[7].

Asmenys, kurie imdavosi ginklo arba prisijungdavo prie ginkluotųjų pajėgų, tačiau neatitikdavo minėtųjų kriterijų, buvo laikomi neteisėtais kovotojais, ir jiems buvo taikoma labai griežta teisinė tvarka. Neteisėti kovotojai buvo laikomi grėsme kiekvienai civilizuotai valstybei ir asmenys, priskirtini šiai kategorijai, įskaitant šnipus, sabotuotojus ir „partizanus“ [angl.: guerillas– vert. past.] galėjo būti baudžiami taikant supaprastintas procedūras [angl.: summarily punished – vert. past.], įskaitant ir mirties bausmę. Šias taisykles randame dar XVII a., ir net anksčiau. Kaip rašė XVIII a. tarptautinės teisės publicistas Emmerich de Vattel:

Kai tauta ar suverenas paskelbia karą kitam suverenui dėl tarp jų iškilusių nesutarimų, jų karas tarp tautų yra vadinamas teisėtu karu, turinčiu formą; ir kaip mes dar parodysime, dėl to, pagal sąmoningai prisiimtus tautų įstatymus, [abiems kovos pusėms] taikomos tos pačios taisyklės, nepriklausomai nuo to, kuri pusė yra teisi. Tačiau visai kitaip yra kare, kuris neturi formos, yra neteisėtas, teisingiau vadinamas plėšimu, pradėtu be teisės, be bent numanomos priežasties. Jis negali sukurti jokio teisėto būvio, ar suteikti kokių nors teisių jo autoriui. Tauta, kurią užpuolė tokie priešai, neturi pareigos jų atžvilgiu taikyti teisėto karo taisykles. Ji gali su jais elgtis kaip su plėšikais. Ženevos miestas, įveikęs priešus žymiojo Escalade užpuolimo metu, pakorė į nelaisvę paimtus užpuolikus savojarus kaip plėšikus, kurie užpuolė miestą be priežasties ar karo paskelbimo. Niekas neprieštaravo tokiam elgesiui, kuris formaliame kare būtų laikomas pasibjaurėtinu[8].

Taisyklės dėl neteisėtų kovotojų, is esmės tokios, kaip jas aprašo Vattel aukščaiu, buvo taikomos ir Jungtinėse Valstijose per visą jos istoriją [9]. Jas patvirtino ir Aukščiausiasis Teismas byloje Ex parte Quirin,[10] kurioje teismas pasirėmė visa eile autoritetų pagrįsdamas teiginį, kad su „neteisėtais kovotojais“ gali būti elgiamasi supaprastinta tvarka [angl.: summary disposition – vert. past.]. Nors ir sprendimas, ir argumentai Quirin byloje buvo ne kartą kvestionuoti (bent jau ta apimtimi, kiek jie susiję su neteisėtais kovotojais, sučiuptais Jungtinėse Valstijose), ši byla išlieka pagrindine byla Amerikoje dėl karinių komisijų naudojimo karo metu [11].

Pažymėtina, kad tokios pačios taisyklės buvo nuosekliai taikomos kitų valstybių, pavyzdžiui per paskutinįjį „bendrąjį“ karą, įtraukusį visas didžiąsias pasaulio karines galias, II pasaulinį karą (1939-1945). Klasikiniame to meto tarptautinės teisės išdėstyme paaiškinama:

Privatūs asmenys, kurie griebiasi ginklo ir imasi priešiškų veiksmų prieš priešą, negali džiaugtis ginkluotųjų pajėgų privilegijomis, ir priešas turi, pagal tarptautinės teisės paprotinę taisyklę, teisę elgtis su tokiais individais kaip su karo nusikaltėliais. Tačiau jie nustoja būti privačiais individais, jei susiorganizuoja tokiu būdu, kuris, pagal Hagos konvenciją, suteikia jiems reguliarių pajėgų dalyvių teises [12].

Ir iš tiesų, karo metu tiek Ašies, tiek ir Aliantų karinės pajėgos nesutikdavo suteikti neteisėtiems kovotojams karo belaisvių teisių ir privilegijų. Tai ypač pasakytina apie Ašies vyriausybes, kurių politika buvo vykdoma žiauriai malšinant vietinius sukilimus, pasipriešinimą ar „partizanų“ judėjimus. Po karo, Ašies šalių karininkai ir kareiviai buvo dažnai kaltinami ir baudžiami dėl blogo elgesio su karo belaisviais, įskaitant individus, prisišliejusius prie pasipriešinimo judėjimų, jei jie galėjo būti kvalifikuoti kaip „teisėti kombatantai“ pagal Hagos taisykles [13]. Tačiau tribunolai, organizuoti ir įkurti Aliantų po Vokietijos žlugimo sutikdavo, kad neteisėti kovotojai negalėjo turėti karo belaisvių teisių ir privilegijų, ir kad jie galėjo būti baudžiami vien už tai, kad buvo neteisėti kombatantai [14]. Viename tokių teismų, teisiant vieno brutaliausių Ašies – partizanų karų Balkanuose dalyvius, paaiškino:

Turimi duomenys rodo, kad grupės kartais buvo organizuotos kaip karinei organizacijai tipiški būriai. Tačiau jie neturėjo bendros uniformos. Jie dažniausiai dėvėdavo civilių drabužius, nors buvo naudojamos ir vokiečių, italų ar serbų uniformos, jei tik jų pavykdavo gauti. Sovietinė žvaigždė papratai buvo prisisegama kaip skiriamasis ženklas. Tačiau turimi įrodymai nepatvirtina, kad šis ženklas buvo gerai matomas iš toli. Partizanai taip pat nenešiojo ginklų atvirai, išskyrus tuos atvejus, kai jiems tai būdavo naudinga. Yra įrodymų, kad kai kurios pasipriešinimo pajėgų grupės buvo vadovaujamos centralizuotos vadovybės, pvz., maršalo Tito partizanai, Draja Mihailovitch vadovaujami Četnikai ar generolo Zervas vadovaujami Edesai. Tai taip pat yra įrodymai, kad keletas partizanų būrių atitiko reikalavimus, keliamus teisėtai kovojančiai pusei. Tačiau turimi įrodymai dėl tų grupių, apie kurias kalbama šiuo atveju, nepagrindžia, kad jos būtų atitikę tuos reikalavimus. Tai, žinoma, reiškia, kad sučiupti šių neteisėtų grupių nariai neturėjo būti laikomi karo belaisviais. Todėl negalima tinkamai inkriminuoti Kaltinamiesiems nužudymo sugautų pasipriešinimo pajėgų narių, nes jie laikytini franc-tireurs [pranc.: „laisvieji šauliai“, asmenys, nelaikytini teisėtais karo veiksmų dalyviais. – vert. past.]. [15]

II. 1949 Ženevos konvencijos

A. Substancinės taisyklės dėl „neteisėtų kombatantų“

Po II pasaulinio karo buvo įdėta daug pastangų siekiant sukurti tarptautines normas, užtikrinančias sužeistų ar į nelaisvę paimtų teisėtų kombatantų teises karo metu, o taip pat – civlinių („ne kombatantų“), atsidūrusių priešo kovotojų valdžioje, teises. Buvo sutarta dėl keturių atskirų sutarčių, joms pritarė platus tarptautinės bendruomenės narių ratas. Taigi, buvo priimti šie instrumentai: (1) Ženevos konvencija I Dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo; (2) Ženevos konvencija II Dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūrose padėties pagerinimo; (3) Ženevos konvencija III Dėl elgesio su karo belaisviais; ir (4) Ženevos konvencija IV Dėl civilių apsaugos karo metu.

Buvo tokių, kurie, kritikuodami prezidento G. Bush’o [2001 m.] lapkričio 13 d. karinį įsakymą teigė, kad Ženevos konvencija III Dėl elgesio su karo belaisviais panaikino „neteisėto kombatanto“ statusą reikalaudama, kad visiems individams, sučiuptiems su ginklais, būtų suteikiamas karo belaisvio statusas. Bet tai paprasčiausiai – netiesa. Priešingai, 1949 m. trečioji Ženevos konvencija dar kartą patvirtino skirtumą tarp „teisėtų“ ir „neteisėtų“ kombatantų, ir joje jokiu būdu neteigiama, kad su „neteisėtais“ kombatantais turėtų būti elgiamasi kaip su karo belaisviais arba kaip su civiliais nekombatantais. Kalbant apie tai, Konvencijos 4 straipsnis apibūdino „karo belaisvius“ tokiu būdu, kad į apibrėžimą nepatektų neteisėti kombatantai, panašiai kaip tai buvo padaryta Hagos konvencijoje prieš keturiasdešimt metų. Vienas svarbus pakeitimas visgi buvo – buvo kiek galima aiškiau nurodyta, kad spontaniškai susikūrusios piliečių savigynos ir „savanorių pajėgų“ nariai, įskaitant „organizuotų pasipriešinimo judėjimų“ narius, galėtų būti laikomi teisėtais kombatantais, kurie paėmimo į nelaisvę atveju turėtų teisę į karo belaisvių statusą, bet tik tuo atveju, jei jie atitinka keturis Hagos taisyklių kriterijus:

Remiantis šia Konvencija, karo belaisviai, patekę į priešo rankas, yra šių kategorijų asmenys:

(2) kitų savigynos ir savanorių būrių nariai, įskaitant įeinančius į organizuoto pasipriešinimo judėjimus, priklausančius konflikto šaliai ir veikiančius tiek savo teritorijoje, tiek ir už jos ribų, net kai ši teritorija okupuota, jeigu tokie savigynos arba savanorių būriai, įskaitant organizuoto pasipriešinimo judėjimus, atitinka šiuos reikalavimus:
(a) turi atsakingą už savo pavaldinius vadą; (b) turi sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą; (c) atvirai nešioja ginklus; (d) vykdo savo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių;

(6) neokupuotos šalies gyventojai, kurie priešui artėjant stichiškai griebiasi ginklų, kad pasipriešintų įsiveržusioms pajėgoms, nespėję susijungti į reguliariuosius ginkluotuosius būrius, jeigu atvirai nešioja ginklus ir laikosi karo įstatymų ir papročių [16]**.

Norime pabrėžti, kad „teisėto kombatanto“ kategorija nebuvo plačiau paaiškinta netikslingai, ar grynai dėl politinių motyvų [17]. Buvo siekiama atsižvelgti į II pasaulinio karo patirtį, kuriame ad hoc piliečių savigynos būriai gausiai dalyvavo, buvo siekta suteikti tų būrių nariams galimybę atitikti teisėto kombatanto statusą, tuo atveju, jei jie prisitaiko prie taikytinų jus in bello kriterijų [18].

Atvirkščiai, pagal trečiąją 1949 m. Ženevos konvenciją, individai, kurie neatitiko minimalių reikalavimų būti pripažintais teisėtais kovos dalyviais, yra neapsaugoti Konvencijos suteikiamos apsaugos. Kaip pažymima Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) komentare šiai sutarčiai, kuris paprastai laikomas „autoritetingu“, 1949 m. diplomatinėje konferencijoje „buvo vienbalsiai sutarta, kad partizanai privalo atitikti Hagos taisyklių 1 straipsnio reikalavimus ir turėti pakankamai išvystytą karinę organizaciją tam, kad tuos reikalavimus atitiktų, kad galėtų būti laikomi ,karo belaisviais’“ [19] Individai, tokie, kaip al Kaidos ir Talibano kovotojai, kurie tokių minimalių reikalavimų neatitinka, lieka „neteisėtais“ kombatantais, kurie negali pasinaudoti karo belaisvio statuso privalumais pagal 1949 m. Ženevos konvencijas [20].

„Neteisėto kombatanto“ statusas išliko ir 1977 m., dar kartą patvirtinus rūsčias taisykles, kurios taikomos tokiems asmenims. Tuo metu buvo priimti du papildomi protokolai 1949 m. Ženevos konvencijoms, Ženevos konvencijų Papildomas I protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos ir Ženevos konvencijų Papildomas II protokolas dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Šiais susitarimais (kurių šalimi JAV nėra) These agreements (to which the United States is not a party) iš esmės buvo siekiama suteikti papildomą apsaugą ne-kombatantams, t.y., civiliams gyventojams. Jais nebuvo siekiama kokiu nors esminiu būdu pakeisti anksčiau egzistavusių taisyklių dėl neteisėtų kombatantų.

Kaip ir 1949 m., 1977 m. buvo siekiama – to ypač siekė besivystančios šalys, turinčios kolonizacijos praeitį ir užjaučiančios „nacionalinius išsivadavimo judėjimus“ – sukurti tartautines taisykles, kurios labiau saugotų nereguliarius kovotojus nei Hagos taisyklės ar 1949 m. Ženevos konvencijos. Tačiau šios pastangos nebuvo labai vaisingos, ir baigėsi tik tuo, kad teisėto „kombatanto“ apibrėžimas I protokole [43 straipsnyje – vert. past.] nereikalavo sankcijos vyriausybės, kurią pripažintų priešininko šalis:

  1. 1. Konflikto šalies ginkluotąsias pajėgas sudaro visos organizuotos ginkluotosios pajėgos, grupės ir daliniai, kuriems vadovauja asmuo, atsakingas šaliai už savo pavaldinių elgesį, net jei tai šaliai atstovauja vyriausybė ir valdžia, kurios nepripažįsta priešiška šalis. Tokios ginkluotosios pajėgos paklūsta vidaus disciplinos sistemai, kuri, inter alia, privalo užtikrinti tarptautinės teisės normų, taikomų ginkluotų konfliktų metu, laikymąsi.
  2. Konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai … yra kombatantai, t. y. turi teisę tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. [21]***.

Nepaisant šio pakeitimo (kuris visai nebuvo universaliai priimtas), Protokolas I nė vienoje vietoje nepaliko užuominų, kad kiti reikalavimai teisėto kovotojo statusui, kokie yra numatyti Hagos taisyklėse ir 1949 m. Ženevos konvencijose, būtų nebetaikomi. Tai visiškai pripažįstama ir TRKK komentare, kuriame pastebima, kad „kiekvienas, kuris dalyvauja kovos veiksmuose nebūdamas pavaldus organizuotam judėjimui, pavaldžiam konflikto šaliai, įtvirtinančiai atitiktį šioms taisyklėms, yra civilis, kuris gali būti nubaustas vien dėl to, kad ėmėsi ginklo“, ir kad „kiekvienas, kuris imasi ginklo negalėdamas reikalauti šio statuso [t.y., „teisėto kombatanto“] bus neapsaugotas ir tuo atveju, jei priešas jį suims, jis galės būti teisiamas jo karinių tribunolų.“[22]

Taigi, teiginiai, kad paprotinis neteisėto kovotojo statusas, koks yra numatytas 1907 m. Hagos konvencijoje, buvo panaikintas 1949 m. Ženevos konvencijos III Dėl elgesio su karo belaisviais, yra neteisingi. Tos taisyklės ir toliau visiškai taikytinos, o Hagos taisyklės ir Ženevos konvencija šiandien yra pagrindiniai instrumentai, reguliuojantys elgesį su kombatantais ginkluoto konflikto atveju, tiek su teisėtais, tiek ir su neteisėtais. Taigi, individai ar grupės, kurie neatitinka teisėto kovos dalyvio statuso, numatyto tuose dokumentuose, išlieka franc-tireurs, kurie negali pretenduoti į karo belaisvių statusą ir privilegijas.

B. Procedūrinės elgesio su „neteisėtais kombatantais“ taisyklės

Nors yra aišku, kad neteisėto kovotojo statusas išlieka gyva ir taikytina samprata tarptautinėje teisėje, procedūrinių teisių, kurios turi būti taikomos neteisėtiems kombatantams pobūdis ir apimtis yra mažiau aiški. Tradiciškai, bent jau teorijoje, neteisėti kombatantai galėjo būti nužudomi nedelsiant, o taikyta procedūra būdavo ne kas daugiau nei akių užrišimas prieš sušaudymą [23]. Per II pasaulinį karą su neteisėtais kombatantai neretai būdavo elgiamasi supaprastinta tvarka, o karo nusikaltimų tribunolai, sukurti po Karo pripažino, kad tokių kombatantų mirtis negali pateisinti vėlesnio jų egzekutorių baudžiamojo persekiojimo [24]. Tuo pačiu, tie teismai užsimindavo, kad kažkokio minimalaus proceso visgi reikėjo, ir tai atitiko praktiką, kokia buvo susiformavusi bent jau nuo XVIII a. pabaigos. Procesas dažnai būdavo pasiskolinamas iš karo teismo ar komisijos [25]. Tokios komisijos buvo dažnai panaudojamos po II pasaulinio karo, ir jos nebuvo paskelbtos neteisėtomis jokia sutartimi ar uždraustos remiantis tarptautiniais papročiais ar praktika. Tokių komisijų taikytos procedūros neturėjo atitikti civilinių teismų standartų, kaip ir Aukščiausiasis Teismas pažymėjo sprendime Ex parte Quirin byloje, o jų pobūdis kito, priklausomai nuo šalies. Karinės komisijos, kurias buvo sukūrę Jungtinės Valstijos ir Aliantai po II pasaulinio karo dažniausiai turėdavo ad hoc procedūras, kurios neretai reikšmingai nukrypdavo nuo įprastos praktikos nuo reguliarių, III straipsniu aprašytų teismų [26]. Daugelio jų procedūros buvo kuriamos atsižvelgiant į karo lauko teismams įprastas procedūras, tačiau leidžiant nukrypimus nuo jų taisyklių, ypač taikant reikalavimus įrodymams.

Pavyzdžiui, 1945 m. birželio 14 d. karališkasis įsakymas, kuriuo įkuriami Britanijos kariniai tribunolai, nustatė, kad „išskyrus tuos atvejus, kurie jau aprašyti, Britanijos armijos Procedūrų taisyklės, taikomos Generaliniame karo lauko teisme [angl. Field General Court Martial – vert.past.] taikomos ir Karo teismuose teisiant [įtariamus] karo nusikaltimais“. [27] Amerikiečių procedūrų taisyklės buvo vienokios vienoje, kitokios kitoje veiksmo zonoje. Pvz., Viduržemio jūros zonos taisyklės numatė „procedūras, kurios, galima spręsti, būtų reikalingos, pilnam ir teisingam teismui, atsižvelgiant į, tačiau neapsiribojant, procedūros taisyklėmis, numatytomis Generaliniam karo lauko teismui [angl.: General Courts Martial – vert. past.]. [28] Tolimuosiuose rytuose atitinkamos taisyklės nustatė, kad kiekviena komisija „kiekvieno teismo atveju turi apsiriboti teisingu, neuždelstu klausimų, keliamų kaltinimų nagrinėjimu, nesvarstant nesusijusių dalykų ar įrodymų ir vengiant bet kokio bereikalingo uždelsimo ar įsiterpimo“ [29]. Kanados ir Australijos kariniai teismai taip pat leido suprasti, kad tokiais atvejais taikomos tos taisyklės, kurios taikomos karo lauko teismuose, kiek jos susiję su generaliniais karo lauko teismais ir su negriežtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis [30].

Teismo sudėtis taip pat priklausė nuo šalies; pvz., Prancūzų tribunoluose buvo reikalaujama skirti penkis karo teisėjus, Britų karo tribunoluose buvo reikalaujama bent dviejų karininkų ir prezidento. Jungtinių valstijų karinėse komisijose taip pat buvo reikalaujama bent trijų narių, tokie pat reikalavimai buvo ir Kanados bei Australijos atveju. Kaltinamajam buvo suteikiama galimybė gintis, dažniausiai buvo skiriamas ir gynėjas. Kariniuose tribunoluose Prancūzija leido apeliacijas į karinį apeliacijų tribūnolą. Didžioji Britanija, Australija, Kanada ir Jungtinės Valstijos neleisdavo formalių apeliacijų, išskyrus kreipimąsi į aukštesniuosius „patvirtinančius“ karininkus [31]. Jungtinių Valstijų atveju, mirties bausmės turėjo būti patvirtinamos karo zonos vado, ir taip pat, bent jau kai kada, būdavo sudaroma galimybė pateikti kreipimąsi dėl asmens neliečiamybės užtikrinimo [angl.: writ of Habeas Corpus – vert.past.] [32]. Pažymėtina ir tai, kad visos precedentine teise besivadovaujančios šalys [angl.: Common Law powers – vert. past.] leido naudoti prezumpciją, kad faktas dalyvavimo grupėje, kurios kaltė dėl karo nusikaltimų yra laikoma įrodyta, gali būti naudojamas kaip prima facie įrodymas dėl kaltinamojo kaltės. Kaip nurodoma Karališkajame įsakyme:

Kai esama įrodymų, kad karo nusikaltimas buvo rezultatas bendro veiksmo, kurį atliko junginys ar grupė, įrodymas, pateiktas dėl bet kurio tokio būrio ar grupės nario dalyvavimo nusikaltime gali būti laikomas prima facie įrodymu apie kiekvieno tokio būrio ar grupės nario atsakomybę už tą nusikaltimą. Kiekvienu tokiu atveju visi grupės ar būrio narys gali būti teisiami kartu su kitais dėl bet kokio karo nusikaltimo ir jų prašymai dėl atskiros bylos nagrinėjimo neturi būti Teismo priimami [33].

Jei iš šios po II pasaulinio karo naudotos praktikos galima būtų išvesti „paprotines“ taisykles, galima būtų teigti, kad kaltinamuosius buvo privaloma išklausyti kaip įprasta teisme, teismą turėjo sudaryti bent trys karininkai, kaltinamajam turėjo būti suteikta galimybė gintis ir būti atstovaujamam advokato. Matyti, kad formalios apeliacijos neprivalėjo būti leidžiamos, tačiau taip pat aiškiai matyti, kiekvieną nuosprendį turėjo peržiūrėti aukštesnė valdžia: arba kitas karo teismas, arba vadovaujantis karininkas. Abejotina, ar buvo privalomas išplėstinis procesas, kokio dabar reikalauja paprotinė tarptautinė teisė.

Tuo pačiu pažymėtina, kad, pagal [1977 m.] I protokolo 75 straipsnį, su individais, kurie negali pretenduoti į palankesnį elgesį, į kurį turi teisę teisėti kombatantai ir civiliai, vis tiek „turi būti elgiamasi žmoniškai visomis aplinkybėmis“, ir, mažų mažiausiai, jiems turi būti užtikrinamos pagrindinės teisės. Kalbant apie baudžiamąjį persekiojimą, tarp tų teisių, be kita ko, paminėtinos teisės:

  • žinoti, kuo esi kaltinamas;
  • gintis teisme;
  • į nekaltumo prezumpciją (nors įrodymų vertinimo standartai gali skirtis);
  • būti teisiamam asmeniškai;
  • nebūti verčiamam liudyti prieš save ar pripažinti kaltę;
  • pačiam apklausti prieš jį liudijančius liudininkus asmeniškai;
  • į viešą nuosprendžio paskelbimą.

Jungtinės valstijos, žinoma, nėra I protokolo šalis dalyvė, ir nėra saistomos šių reikalavimų. Tačiau šios esminės kaltinamųjų teisės daugiau ar mažiau atitinka teises, kurios būdavo suteikiamos kaltinamiesiems karinėse komisijose po II pasaulinio karo, ir kurios gali būti laikomos geru pavyzdžiu taisyklėms, kurios dabar ruošiamos pagal Prezidento lapkričio 13 dienos karinį įsakymą [34]. Ir beje, spaudos pranešimai leidžia manyti, kad numatomos procedūros suteiks kaltinamiesiems teises, kurios tikrai prilygs tas, kurios numatytos 75 straipsnyje [35].

<…>

Išnašos

🙂 o jas versti aš tingiu. Jas rasite prie originalaus straipsnio teksto, deja, angliškai.

Mano išnašos:

* Vertimas iš //www.genocid.lt/Leidyba/16/zilinska.htm

** Cituojama pagal //www.infolex.lt/lite/ta/94951

*** Cituojama pagal //www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=106271

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail