Žvejonės prie namų

Užvakar nuėjau pažvejoti su vaikais netoli namų. Kad užtruktų neilgai, ką nors pagautume, linksmai laiką praleistume.

Anksčiau žvejodavome pas kaimyną kūdroje, traukėme sau laimingi smulkučius karosiukus; bet kaimyno politika žvejų ir vakarotojų prie jo kūdros pasikeitė, ir tos galimybės netekome.

Taigi, dabar išsiruošėme prie kūdros, esančios miške, palei Žaliųjų ežerų gatvę. Kažkada jau buvome ten žvejoję, ir pagavę viso labo du mažus, keistokokus žuviukus. Su didžiulėmis žiaunomis ir ryklėmis, dantuotus. Pavadinau aš juos tada gružliais ir išsiviriau žuvienę.

Tad labai nenustebau iš šį kartą, kai po dviejų karosų (juos prieš metus patys ten paleidome) užkibo vėl toks „gružliukas“.

Bet užtat nustebau, kai vėliau užkibo didesnis tos pačios rūšies egzempliorius. Atrodė, sakykime, grėsmingai. Dar labiau nustebau, kai iš jo žabtų ištraukiau kabliuką su slieku. Kabliukas net nebuvo įkibęs žuviai, ji tiesiog jau buvo giliai nurijusi slieką ir nenorėjo jo atiduoti. Iš nasrų tūrio atrodė, kad ši žuvis gali praryti beveik savo dydžio grobį…

O beeinant namo man pagaliau „prišilo“: taigi čia rotanas! Ateivis iš Sibiro, žuvis, kuri suvalgo viską, išnaikina kitas žuvų rūšis ir yra nepaprastai gerai prisitaikiusi gyventi prastomis sąlygomis: tvenkiniuose, balose ir pan.

Vakar vakare tokių ištraukiau dar tris. Kaži, kiek užkibs šiandien? 🙂

Štai šio grėsmingo gyvio nuotraukų galerija:

Štai ką apie rotanus ir jų plitimą Lietuvoje rašo Grynas:

Tai blogai ar labai blogai, parodys ateitis. Rotanai gajūs, besočiai, vislūs, nereiklūs ir, radę palankias sąlygas, sparčiai dauginasi, juolab kad anksti subręsta. Pirmoje savo įsitvirtinimo fazėje jie gerokai praretina vietinę fauną. Bene skaudžiausiai kenčia kūdrų ir balų gyventojai karosai, kuriose ateiviai jaučiasi kaip rojuje. Kiekviena invazija sutrikdo gamtos per amžius sustyguotą pusiausvyrą. Reikia laiko, kol ji vėl viską surikiuos į savo vietas, bet tai padarys būtinai.
Jei ir toliau taip teršime savo vandenis, ko gero, rotanai liks vienintelės žuvys, kurios galės juose išgyventi.

O kas tas rotanas? Kaip jau minėjau, jis iš nuodėgulių šeimos, ešeržuvių būrio. Rotano kūnas cilindro formos, nuo uodegos tarsi pagrūstas į galvos pusę. Galva didelė, iš viršaus kiek paplota, iki pusės kaktos žvynuota, žvynais padengti ir skruostai. Nasrai platūs, apatinis žandikaulis atsikišęs į priekį. Pilvas ir šonai išmarginti tamsiomis dėmėmis. Spalva priklauso nuo gyvenamosios aplinkos ir gali būti nuo šviesios iki juodos.

…

Palankiomis sąlygomis rotanai užauga iki 20–30 cm ir 0,5–0,7 kg svorio, nors dažniausiai sugaunami 10–14 cm. Kad ir prastos išvaizdos ta žuvis, bet žuviena jos balta, standi ir gurmanų itin gerai vertinama. Na, o sugauti nesudėtinga – tinka visi mėgėjiškos žūklės būdai. Juolab kad kimba ir vasarą, ir žiemą, net neršdami. Sako, net pliką kabliuką griebia. Pastaruoju metu Maskvos žvejai juos gaudo, stambesnius, suprantama, net spiningais, kabindami ant džigų kabliukų „guminukus“, avižėlėmis ir netgi muselinėmis. Nedera ir mums labai jau kreivai žiūrėti į ateivius, juolab kad jų invazijos jau nesustabdysime. Nebent garsiai tik parėkausime.