Bylos IV. Vytautas Vasiliauskas nepagrįstai nuteistas dėl genocido

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Tauro apygardos partizanai žvalgyboje *
Tauro apygardos partizanai žvalgyboje
Tęsiu seriją tinklaraščio įrašų apie istorinio teisingumo bylas Lietuvoje. Šį kartą – apie vieną iš bylų dėl pokario ginkluoto pogrindžio narių nužudymo, ši byla netrukus – vasaros pradžioje – turėtų sulaukti daug dėmesio. Europos Žmogaus Teisių Teismo interneto svetainėje rašoma, kad Vytauto Vasiliausko byla 2013 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. buvo perleista nagrinėti Didžiajai kolegijai. Didžiosios kolegijos klausymai šioje byloje numatyti 2014 m. birželio 4 d. Kad kartais Didžioji kolegija manęs neaplenktų, skubiai pabaigiu dar 2013 m. pradėtą tinklaraščio įrašą apie V. Vasiliausko nuteisimą už genocidą. 🙂

Bet pradėkime nuo pačios istorijos. Su teismo nuosprendžiu, apeliacinės ir kasacinės instancijos sprendimais galite susipažinti čia.

Įvykis

Šių įvykių metu, 1953 m., Vytautas Vasiliauskas buvo LTSR MGB (valstybės saugumo ministerijos) Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis.

Ginkluoto pogrindžio pasipriešinimas ėjo į pabaigą, dalis partizanų, kaip ir šios istorijos herojai Jonas ir Antanas Aštrauskai, tebesislapstė. Gal būt jie ir nebuvo kažko nusikalstamo sovietų vadovybės požiūriu padarę bepartizanaudami ir besislapstydami, tačiau biografijas buvo susitepę kiek anksčiau, vokiečių okupacijos metais. Jonas Aštrauskas, pasak Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų, 1941 m., vokiečiams tik užėmus Lietuvos teritoriją, dalyvavo sovietinio partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir etapavime. Antanas Aštrauskas vokiečių okupacijos metais tarnavo policijoje. Taigi, šiems dviems pokario metu sovietų pakartotinai skelbti kvietimai legalizuotis nebūtų padėję išvengti Gulago. Tad jie jau nuo 1944 m. slapstėsi miške. Bet ir miške buvo ne pyragai. Šie du partizanai, kiek galima suprasti iš teismo dokumentų ir kitos prieinamos medžiagos, su partizanų vadovybe turėjo komplikuotus santykius. 1947 m. jie pasitraukė iš partizanų būrio – „Vasario 16-osios“ tėvūnijos, slapstėsi vieni, ir ryšių su kitais partizanais nepalaikė. „Tauro“ apygardos vadas netgi buvo paskelbęs brolius Aštrauskus dezertyrais. Tačiau V. Vasiliausko teisme kažkas liudijo, kad jie vis tik palaikė ryšius su kitais partizanais, teikė jiems ginklus.

Broliai Aštrauskai tikėjosi gauti dokumentus ir įsitaisyti kur nors gyventi ir dirbti svetimom pavardėm. Belaukdami progos taip „legalizuotis“ jie gyveno miške mažučiame, vos 90 cm. aukščio bunkeryje. Maistą jiems atnešdavo giminės. Vienas jų taip pat turėjo širdies draugę Martiną Aleksaitę.

1952 m. pabaigoje MGB gavo žinių, kad du kiti „banditai“, „Nemiras“ ir „Plutonas“, ieško galimybių susitikti su Aštrauskais ir sudaryti su jais bendrą būrį. Todėl buvo nuspręsta greičiau „banditus“ Aštrauskus suimti arba likviduoti.

Šio tikslo įgyvendinimui pasitarnavo agentė „Romutė“ – ta pati vieno iš brolių Aštrauskų širdies draugė Martina Aleksaitė. Girdėjau gandą, kad broliai su ja buvo negražiai pasielgę, tad gal todėl ji nusprendė atkeršyti parodant jų bunkerį saugumiečiams. Be to, dar ir atlygį už tai gavo – 2000 rublių „naujo gyvenimo pradžiai“.

1953 m. sausio 2 d. sunkvežimis su 12 MGB kareivių, vadovaujamų V. Vasiliausko, atvyko į Žalgirio mišką, kuriame buvo bunkeris. Kartu važiavo ir agentė „Romutė“. Ji parodė bunkerį. Kareiviai jį apsupo. Pradžioje kareiviai pasiūlė broliams Aštrauskams pasiduoti, bet šie pradėjo šaudyti. Ėmė šaudyti ir kareiviai. Abu broliai Aštrauskai žuvo. Jų kūnus sumetė į sunkvežimį ir nuvežė į Šakius.

Teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla dėl brolių Aštrauskų nužudymo buvo iškelta 2001 m. balandį, o 2001 m. rugsėjį V. Vasiliauskui ir Martinai Aleksaitei-Žukaitienei buvo pateikti kaltinimai dėl dviejų partizanų sunakinimo – genocido. 2004 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje teigiama, kad 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu:

V.Vasiliauskas nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y., Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas iš anksto susitaręs grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus vadais bei kariais, padedant M.Žukaitienei‚ suteikusiai duomenis apie Lietuvos partizanus Joną ir Antaną Aštrauskus bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavusiai 2000 rublių, nuvyko prie Šakių raj. Žalgirio miške esančio M.Žukaitienės parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais tą bunkerį apsupo bei užpuolė ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai Jonas ir Antanas Aštrauskai buvo nušauti, t.y., fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

Analogiško kaltės pripažinimo sulaukė ir M. Žukaitienė. Tiesa, dėl sveikatos būklės (pvz., V. Vasiliauskas yra aklas) jie abu buvo atleisti nuo realios bausmės, kurią gavo, atlikimo.

Šis nuosprendis – standartinis „genocido“ nuosprendis, kuriame partizanai laikomi atskira politine grupe Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nustatyta prasme, ir todėl už jų sunaikinimą taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jam galioja visa ta pati kritika, kurią aš jau ne kartą esu išsakęs. Laikyti partizanus politine grupe, ir tuo pačiu – ginkluotomis pajėgomis (tokia traktuotė yra įtvirtinta Lietuvos teisėje) yra, švelniai tariant, nesusipratimas. Jei ginkluotos grupės, kaip tokios, atžvilgiu yra galimas genocidas, kiekvienas karas bus genocidas, nes karo tikslas yra, didele dalimi, sunaikinti priešo ginkluotąsias pajėgas. Žinoma, kariai gali turėti ir kitų svarbių apibūdinančių bruožų (pvz., politines pažiūras), tačiau manau jų buvimas ginkluota grupe yra pirminis, aiškiausiai ribas apibrėžiantis grupės požymis, o politinės pažiūros – antrinis (kaip, pvz., ir tai, kad jie buvo daugiausiai vyrai, kaimo gyventojai, arba – lietuviai). Taigi, partizanai nelaikytini politine grupe, kaip ji suprantama Baudžiamajame kodekse.

Partizanus galima laikyti genocido aukomis nebent tuo atveju, jei jie yra dalis sunaikintos (ar planuotos sunaikinti) platesnės grupės. Pvz., Varšuvos geto sukilimo metu su ginklu rankose žuvę žydai laikytini genocido aukomis, – mirtis jų laukė bet kuriuo atveju.

Galiausiai, ir Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime dėl genocido sampratos Lietuvos Baudžiamajame kodekse pasakė tai, kas buvo akivaizdu troškimo atsiteisti ar politinio pataikavimo neapakintiems žmonėms. Teismas vienareikšmiškai atmetė galimybę teisti operacijų prieš partizanus dalyvius už politinių grupių genocidą. Primindamas esminį baudžiamosios teisės principą – „nėra nusikaltimo be įstatymo“ – Teismas konstatavo, kad visuotinai pripažįstama genocido samprata apima tik nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių naikinimą, tad Lietuvos teisėje apie politinių grupių naikinimą kaip apie genocidą galima tik tuo atveju, jei tokia veika įvykdyta po atitinkamo įstatymo įsigaliojimo (1998 m. balandžio 21 d. priimto ir 1998 m. gegužės 6 d. įsigaliojusio Baudžiamojo kodekso papildymo atitinkamu 71 straipsniu).

Įdomu tai, kad V. Vasiliausko byloje Apeliacinis teismas, suvokdamas pirmosios instancijos teismo argumentų silpnumą, bandė šiek tiek taisyti nuosprendį. Abejoju, ar gavosi nors kiek geriau, tačiau šio taisymo atspindį randame jau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime. Apeliacinis teismas teigė:

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanų, t.y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus. Juk šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to darytina išvada kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t.y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistasis V.Vasiliauskas‚ savo noru dirbęs okupacinės struktūros – VSM (MGB) Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, tikrai žinojo, kad šios įstaigos tikslas yra Lietuvos partizanų, kaip Lietuvos gyventojų dalies, fiziškas sunaikinimas. Tai suprasdamas, jis sąmoningai, kartu su kitais bendrininkais, pats dalyvavo partizanų brolių Aštrauskų nužudyme.

Nežinau, iš kur Teismas pasiskolino teiginį, kad „sovietinis genocidas buvo vykdomas pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus“, nes šiaip visuotinai yra žinoma, kad taip nebuvo. Bent jau – ne Lietuvoje. Etniškumo kriterijus kartais suvaidindavo, sakyčiau, antrinį vaidmenį sprendžiant, ar žmogus yra lojalus sovietinei santvarkai (pvz., jei tremtinio lietuvio ir vietinės gyventojos rusės vaikas, sulaukęs šešiolikos, prašydavo į pasą įrašyti, jog jis – lietuvis, buvo galima įtarti nelojalumą), tačiau represijos buvo vykdomos pagal lojalumo (o išvestinai – politinius ir socialinius) kriterijus. Taip pat nėra akivaizdus teiginys, kad sovietinis MGB siekė būtent fiziškai sunaikinti partizanus (paprastai užtekdavo juos suimti ir ištremti).

Bet kuriuo atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesekė Apeliacinio teismo pėdomis ir nenukopijavo šios abejotinos argumentacijos linijos. Jame buvo iš esmės sugrįžta prie pirmos instancijos teismo argumentacijos.

Skundas EŽTT

V. Vasiliauskas buvo pirmasis (o gal ir vienintelis iki šios dienos) pateikęs skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl bylų, susijusių su istoriniu teisingumu. Skundas buvo pateiktas dar 2005 m. liepos 30 d. Skunde daugiausiai dėmesio skiriama faktui, kad V. Vasiliauskas buvo nuteistas dėl veikų, kurios nebuvo laikomos nusikaltimu jų padarymo metu. Su pagrindinių bylos faktų santrauka galima susipažinti čia. Kaip žinia, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis skelbia, kad:

Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. …

EŽTT bylos ėmėsi, bet ją „vartaliojo“ labai nenoriai. Nežinau, ar tai – rekordas, tačiau užklausos Lietuvos Vyriausybei buvo komunikuotos tik 2009 m. birželio 17 d. (ketveri metai po skundo pateikimo), o iš esmės byla buvo „pakrutinta“ tik pernai – aštuoneri metai po skundo pateikimo. Tačiau EŽTT mažoji kolegija, matyt, suvokdama didelį politinį bylos svorį, nesiėmė jos svarstyti – byla, kaip jau minėjau, 2013 m. rugsėjį buvo perleista EŽTT Didžiajai Kolegijai. Pirmasis bylos svarstymas buvo numatytas 2014 m. kovo mėn., vėliau data perkelta į birželio 4 d.. Taigi, sprendimo galime laukti šią vasarą (kai bus praėję jau 9 metai nuo skundo pateikimo).

Tačiau visgi įdomu tai, kaip EŽTT suvokia šios bylos esmę. Tai matyti iš EŽTT abiems ginčo šalims užduotų klausimų. O klausimų, kurie kaip ir turėtų atskleisti, kokiu kampu bus nagrinėjama byla, buvo trejetas:

  1. Ar veiksmas, dėl kurio pareiškėjas buvo nuteistas, buvo kriminalinis nusikaltimas pagal nacionalinę ar tarptautinę teisę tuo metu, kai jis buvo įvykdytas, kaip tai numatyta Konvencijos 7 straipsnyje?
  2. Ar veiksmas, dėl kurio pareiškėjas buvo nuteistas, patenka tarp išimčių, numatytų Konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje?
  3. Ar nacionalinio teismo genocido sampratos interpretacija buvo tokia, kad ją pritaikius pareiškėjo veiksmui buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnis? Konkrečiau, turint omenyje „genocido“ sampratą tarptautinėje teisėje, ar Lietuvos teismo interpretacija atitiko principą nullum crimen sine lege [lot. nėra nusikaltimo be įstatymo], ko reikalauja 7 straipsnis?

Taigi, iš esmės teismas teiraujasi šalių, ar tai, ką padarė V. Vasiliauskas, buvo laikoma nusikaltimu tuo metu, kai tai buvo padaryta – 1953 m. sausį. Labai tikėtina, kad Teismas, nagrinėdamas bylą, nesigilins į tai, ar teisingai Lietuvos teismai pritaikė būtent „genocido“ straipsnį (ir nepritaikė „nusikaltimų žmonijai“ ar „karo nusikaltimų“ straipsnių). Bent jau esama užtektinai EŽTT bylų medžiagos, kur teismas elgdavosi būtent taip (pvz., jau minėtoje byloje Kononovas prieš Latviją ir byloje Korbely prieš Vengriją, apie ją galite čia paskaityti).

Kokios prognozės?

Nuojautų, kad ši situacija nesibaigs Lietuvos pergale, turiu ne aš vienas. Kaip rašo Mykolo Romerio universiteto profesorius Justinas Žilinskas, „su dabartiniu genocido traktavimu mūsų baudžiamosiose bylose (pvz., kontekstinio įrodinėjimo praktika: „jeigu žmogus buvo stribas, reiškia, jis vykdė genocidą), mes atrodome labai, labai keistai“ (čia). Jis taip pat priduria, kad „… dabar Lietuvos stribai, kurie nuteisti už sovietinį genocidą (o tose bylose argumentavimas vaje vaje koks silpnas tarptautinės teisės požiūriu, jeigu nesakyti tiesiai – beviltiškas) gali drąsiai varyti į Strasbūrą (čia).

Laukti EŽTT sprendimo liko visai nedaug. Bet, sprendžiant iš anksčiau EŽTT nagrinėtų bylų, pvz., Kononovas prieš Latviją (plačiau čia), Korbely prieš Vengriją, Penartas prieš Estiją (plačiau čia) galima bandyti spėti.

Byloje Penartas prieš Estiją aptariama situacija, kaip V. Vasiliausko kolega iš Vengrijos buvo nuteistas už besislapstančio asmens nužudymą. Situacija panaši, bet skirtumas yra. Teismas konstatavo, kad V. Penarto atveju, besislapstantis asmuo buvo neginkluotas, ir – kad jis nesipriešino. Teismas pripažino, kad Estijos teismai nuteisė V. Penartą teisėtai.

Byloje Korbely prieš Vengriją EŽTT pripažino, kad Vengrija kaltinamąjį nuteisė nepagrįstai. Nors jo nušautas žmogus neturėjo rankose ginklo, jis nebuvo pasidavęs, taip pat – jis darė judesius, iš kurių buvo galima spręsti, jog jis ketina ginklą išsitraukti. Todėl, nors teismas pripažino, jog J. Korbely tuo metu veikė represiniame dalinyje, jo veiksmai neturėjo būti traktuojami kaip nusikaltimas žmogiškumui.

Taip pat ir brolių Aštrauskų atveju. Jie buvo ginkluoti. Jie, vienaip ar kitaip, priklausė ginkluotam pogrindžiui. Jiems buvo siūloma pasiduoti, tačiau į tai jie atsakė ugnimi. Ar traktuosime juos kaip neteisėtai ginkluotus ir padėti ginklus atsisakiusius asmenis, ar (kaip įprasta Lietuvoje) – kaip karius, kombatantus, kurie atsisakė pasiduoti, – dėl jų mirties kaltinti kito kombatanto (ar asmens, atlikusio teisėsaugos pareigūno vaidmenį) negalima.

***

Sunku įsivaizduoti, kaip V. Vasiliauskas galėtų pralaimėti bylą prieš Lietuvą.

Kita vertus, neabejoju, kad teismui priėmus sprendimą dėl V. Vasiliausko Lietuvoje vėl kils burnojimo prieš Europą vajus. Tačiau kaltų reikėtų ieškoti visai ne kita pus sienos.

Kažkas savu metu tiesiog turėjo blaiviau pažiūrėti į situaciją. Jiems tiesiog reikėjo įsisąmoninti keletą dalykų. Pirma, dėl Lietuvos pokario represijų visų pirma kalta agresorė valstybė – SSRS. Visa, kas sekė po to – didžiulė mėsmalė, įtraukusi daugybę žmonių. Partizanai šaudė nelojalius kaimiečius, MGB ir stribai bandė išvalyti kaimus nuo potencialių partizanų rėmėjų. Ir vieni, ir kiti kalti tiek, kiek jie peržengė tarptautinės teisės nustatomas konfliktų situacijose taikomas ribas (žudė ir kankino civilius gyventojus, žudė pasidavusius ginkluotus priešus, trėmė civilius gyventojus, taikė neleistinas karybos priemones ir pan.). Tačiau nėra teisėta dabar teisti tuos, kurie su ginklu rankose kovojo su tais, kurie patys paėmė ginklą į rankas.

* Nuotrauka – iš knygos Už laisvę ir tėvynę.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail