Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.

Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.

EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:

„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. <…> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.

Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.

=================

Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.

Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus.

Pažymėtina, kad abu šie aukščiau paminėti Kolegijos sprendimo aspektai buvo pastebėti teisėjų, kurie byloje išreiškė prieštaraujančias nuomones. Rumunijos teisėja Iulia Antoanella Motoc atkreipė dėmesį į daugumos sprendimo nukrypimą nuo visuotinai priimto genocido apibrėžimo tarptautinėje teisėje, o Lichtenšteino teisėjas Carlo Ranzoni parodė, kaip daugumos nuomonė skiriasi nuo DK sprendimo Vasiliausko byloje (nuoroda į atskirosios nuomonės vertimą). Todėl tolimesnėje apžvalgoje šios prieštaraujančiosios nuomonės bus plačiai cituojamos.

a) Nukrypimas nuo Teismo praktikos 7 straipsnio įgalinamos priežiūros apimties reikalavimų

Kolegija sprendime Drėlingo byloje vadovavosi labai ribotu Teismui suteiktos nacionalinių teismų sprendimų peržiūros apimties supratimu atvejais, kai bylos yra susijusios su Konvencijos 7 straipsniu. Kolegija apribojo savo peržiūrą klausimu, ar šalies teismų interpretacija „iškreipė“ Teismo Vasiliausko bylos sprendimą, ir priėjo išvados, kad „sprendimo interpretacija nebuvo, visumoje, aiškios faktinės ar teisinės klaidos rezultatas“ (Drėlingas, §105). Pastebėtina, kad tokia prieiga akivaizdžiai skiriasi nuo įprastos Teismo praktikos. Vasiliausko bylos sprendime DK pabrėžė, kad jos peržiūros galios turi būti didesnės tais atvejais, kai pati Konvencijos užtikrinama teisė reikalauja, kad kaltinimas ir nuosprendis turėtų teisinį pagrindą. Tai ypač taikytina 7 straipsnio atveju, nes šis „reikalauja, kad Teismas išnagrinėtų, ar atitinkamu laiku buvo teisinis pagrindas pareiškėjo nuteisimui“. Pažymėtina, kad Teismas „turi įsitikinti, kad Lietuvos teismų priimti sprendimai buvo suderinami su Konvencijos 7 straipsniu“, kurio nuostata iš esmės draudžia retroaktyvų baudžiamojo įstatymo taikymą kaltinamojo nenaudai. „Siauresnių priežiūros įgaliojimų suteikimas Teismui paverstų 7 straipsnį beprasmiu“ (Vasiliauskas §160-161; žr. taip pat Kononov v. Latvia [DK], §198).

Todėl galime tik sutikti su teisėju Ranzoni pastaba, išreikšta jo prieštaraujančioje nuomonėje, trečiajame nesutikimo su dauguma punkte:

16. Taigi, Teismas negali apriboti peržiūros klausimu, ar šalies teismų interpretacija „neiškreipė“ Vasiliausko byloje Teismo priimtų išvadų bei apibendrinimu, kad nacionalinių teismų interpretacijoje, „bendrai imant nebuvo jokios akivaizdžios faktinės ar teisinės klaidos“ (žr. šio sprendimo 105 punktą). Šiuo atžvilgiu taip pat nėra tinkama, ypač be jokios nuorodos į Teismo praktiką, taikyti „teismų sprendimų vykdymo principus“ (žr. šio sprendimo 102 punktą). Ši byla yra ne apie Vasiliausko bylos vykdymą, ir todėl teismas nėra atleistas nuo išsamaus pareiškėjo nuteisimo baudžiamojoje byloje vertinimo iš Konvencijos 7 straipsnio perspektyvos, tokiu būdu Teismui pačiam įvertinant, ar buvo pakankamai aiškus pagrindas tarptautinėje teisėje tokiam nuteisimui tuo metu, kai vyko byloje aktualūs įvykiai, 1956 m.

b) Kolegija neįvertino, ar šalies teismuose pateiktas kaltinimas ir nuosprendis galėjo būti numatytas veikos atlikimo metu

Drėlingo byloje kolegija nukrypo nuo ankstesnės DK praktikos interpretuojant 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnio frazės „iš dalies“ reikšmės, kokia ji buvo vartojama Lietuvos teismuose, prieinamumą. Kolegija visiškai ignoravo DK argumentus ir nustatytus faktus dėl grupių naikinimo „iš dalies“ sampratos prieinamumo veikos padarymo metu.

Šalies teismai savo sprendimus priėmė remdamiesi prielaida, kad Lietuvos partizanai buvo reikšminga nacionalinės grupės „dalis“, tai yra dalis grupės, kuri yra saugoma Genocido konvencijos II straipsnio. Tačiau Vasiliausko byloje Teismas, nors ir sutikdamas, kad tokia Genocido konvencijos interpretacija tapo prieinama 20 a. pabaigoje, nesutiko, kad tokia interpretacija galėjo būti prieinama, kol ji, mažų mažiausiai, nebuvo pasiūlyta teisės mokslininkų (ir priimta tarptautinių tribunolų), taigi, bent jau iki 1985 m. Taigi, numatomumo aspektu, S. Drėlingo situacija 1956 m. nebuvo kitokia, nei ta, kurioje buvo V. Vasiliauskas 1953 m. (žr. Vasiliauskas §95, 176-177). Vasiliausko byloje Teismas sprendė, „kad galima pagrįstai teigti, jog 1953 m. buvo numatoma, kad terminas „iš dalies“ apėmė esmingumo reikalavimą“ (§176), taip pat pažymėjo, kad vėliau tarptautinėje teisėje buvo išvystyta interpretacija, kad greta esmingumo gali būti vertinamas ir sunaikintos grupės dalies „išskirtinumas“ arba „žymumas“, tačiau čia pat susiaurino tuo metu prieinamas interpretacijas: „Kad ir kaip būtų, šis formuluotės „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti pareiškėjo numatomas byloje reikšmingu metu“ (§177). Vasiliausko byloje, §181, apžvelgusi nekonkrečius nacionalinių teismų teiginius apie partizanų reikšmingumą DK pažymėjo, kad ji negalėjo vertinti „kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį“, „net jei vėlesnis tarptautinių teismų termino „iš dalies“ išaiškinimas būtų buvęs numatomas 1953 m.“ – taigi, pakartodamas poziciją dėl Lietuvos teismų vartotos sąvokos „iš dalies“ interpretacijos neprieinamumo bylai reikšmingu metu.

Vasiliausko byloje DK papildomai pasisako dėl nuteisimo numatomumo §182-185, pažymėdama, kad atrodo pagrįsti pareiškėjo teiginiai apie jo ir sovietinių saugumo tarnybų siekiamą sunaikinti grupę, kad tą grupę buvo galima apibūdinti kaip atskirą grupę, kurią apibūdina ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai, ir kad žodžiai „etninė“ ir „nacionalinė“ reikšmės Genocido konvencijoje turi įprastinę reikšmę, ir kad ta reikšmė yra užtektinai skirtinga nuo žodžio „partizanas“ reikšmės, tad „nėra savaime suprantama“, kad tų terminų reikšmė Genocido konvencijoje gali būti praplėsta tiek, kad apimtų partizanus.

Taigi, skaitant DK sprendimą Vasiliausko byloje yra akivaizdu, kad numatomumas interpretacijos, kad partizanų sunaikinimas reiškia etninės/nacionalinės grupės sunaikinimą „iš dalies“, yra šio sprendimo esmė, ir kad būtent šis trūkumas šalies teismų sprendimuose nulėmė, kad pareiškėjo nuteisimas buvo nenumatomas. Tačiau nepaisant to kolegija Drėlingo byloje atkreipė dėmesį tik į kitus du šalies teismų praktikos trūkumus, pastebėtus DK sprendime Vasiliausko byloje: būtent, kad „už genocidą asmenų, priklausančių politinei grupei, kuri nebuvo saugoma Genocido konvencijos II straipsnio, kaip tokį negalima persekioti retroaktyviai“ (§107) ir kad „partizanų vaidmens interpretacijos, anksčiau pateiktos toje byloje baudžiamųjų teismų, buvo nepakankamos, ir todėl sprendimas buvęs nepagrįstas“ (§106).

Taigi kolegija, nenagrinėdama partizanų naikinimo kaip nacionalinės/etninės grupės naikinimo „iš dalies“ numatomumo Drėlingo byloje, ignoravo savo mandatą, suteiktą jai Konvencijos 7 straipsnio bylose, klaidingai interpretavo DK sprendimą Vasiliausko byloje, ir todėl priėmė sprendimą, kuris yra nesuderinamas su Teismo praktika tokiose bylose.

Šie probleminiai Kolegijos sprendimo aspektai buvo plačiai apžvelgti teisėjo Ranzoni jo prieštaraujančioje nuomonėje, konkrečiau jo trečiajame ir ketvirtajame nesutikimo su dauguma punktuose. Teisėjas Ranzoni rašo:

„19. Ketvirtasis punktas: dar atskiras klausimas yra, ar 1956 metais pareiškėjas išvis galėjo nuspėti tokį genocido apibrėžimą ir „dalies nacionalinės grupės“ sampratą, dėl ko vėliau buvo nuteistas. Šiuo atžvilgiu galima pateikti dar vieną nuorodą į Vasiliausko bylą, § 181 pabaigoje, kur Didžioji Kolegija sprendė taip:

„… Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas“

20. Šioje byloje, kaip pareiškėjas galėjo, net su teisininko pagalba, numatyti interpretaciją, kurią 2015-2016 m. taikys šalies teismai? Mano manymu, jis iš tiesų negalėjo numatyti nei Lietuvos partizanų klasifikavimo kaip grupės, kurią saugo Genocido konvencija, nei fakto, kad pareiškėjo dalyvavimas buvusio partizanų vado arešte kaip tokiame galėtų būti laikomas genocido nusikaltimu. Jei tai būtų buvę akivaizdu ir nuspėjama pareiškėjui 1956 m., Didžioji Kolegija būtų buvusi visiškai tikra ir dėl atitinkamo nuspėjamumo Vasiliausko byloje, kuris – prisiminkime – tiesiogiai ir sąmoningai dalyvavo nužudant Lietuvos partizanus. Numatomumo reikalavimai negali būti žemesni pareiškėjui šioje byloje, nei jie buvo p. Vasiliauskui.“

c) Kolegija atsisakė vertinti, ar šalies teismų pateikta partizanų vaidmens interpretacija yra suderinama su tarptautine teise

Sprendime dėl Vasiliausko, §181 DK teigė, kad:

„net jei vėlesnis tarptautinių teismų termino „iš dalies“ išaiškinimas būtų buvęs numatomas 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip tariant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį. Todėl Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas.“

Kaip nurodyta aukščiau, kolegija Drėlingo byloje ignoravo Genocido konvencijos grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, naudoto Lietuvos teismų, numatomumo aspektą. Ji taip pat pastebėjo, kad „pareiškėjo byloje Aukščiausiasis Teismas iš tiesų pateikė išsamų paaiškinimą, detaliai nusakydamas, kokie elementai sudaro „tautą“ <…> bei elementus, kurie vedė į išvadą, kad Lietuvos partizanai sudarė „reikšmingą lietuvių tautos kaip nacionalinės ir etninės grupės dalį“ (§103). Tokiu atveju reikėjo tikėtis, kad Kolegija ne tik pacituos paaiškinimus, kuriuos pateikė šalies teismai (kas buvo padaryta), tačiau taip pat pateiks tų paaiškinimų įvertinimą Konvencijos 7 straipsnio reikalavimų šviesoje, – ko Teismui Vasiliausko byloje padaryti nepavyko dėl Lietuvos teismų argumentų tuo klausimų nebuvimo. Tačiau matome, kad taip neįvyko. Kolegija pažymėjo, kad „Atsižvelgdamas į Teismo sprendimų vykdymo principus Teismas mano nesant būtina išreikšti poziciją dėl Aukščiausiojo Teismo interpretacijos validumo“ (§102), nors Drėlingo byla visai nebuvo susijusi su Vasiliausko bylos sprendimo įgyvendinimu.

Jei Kolegija būtų pabandžiusi atlikti tokį vertinimą, ji būtų atradusi, kad šalies teismai nepateikė įrodymų dėl partizanų buvimo „aktyviausia ir iškiliausia lietuvių tautos dalimi“, taigi, kritika Lietuvos teismų atžvilgiu, išsakyta Vasiliausko bylos §103 tebegaliotų ir Drėlingo bylos atveju. Kolegija būtų turėjusi nustatyti, ką reiškia teiginys apie tai, kad sovietinės „represijos turėjo aiškų tikslą padaryti įtaką lietuvių tautos demografinei situacijai“, nes ir šis teiginys nėra niekuo pagrįstas Aukščiausiojo Teismo nutartyje, ir be to, jis išreikštas taip miglotai, kad savaime neturi nieko bendro su tautos išgyvenimu ar sunaikinimu (juk bet kokia valstybės politika, nukreipta stabdyti visuomenės senėjimą ar pernelyg greitą populiacijos augimą gali būti apibūdinta kaip tokia, kuria „siekiama daryti įtaką demogafinei situacijai“). Kai Aukščiausiasis Teismas aiškina, kodėl partizanai buvo reikšminga Lietuvos populiacijos dalis, jis pamini tik „nacionalinės tapatybės, nacionalinės savivokos ir kultūros saugojimą“ – priežastis, kurios negali būti susietos su fiziniu ar biologiniu populiacijos sunaikinimu (kaip yra ne kartą pažymėjęs Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, „veikmai, prilygstantys kultūriniam genocidui“, yra už Genocido konvencijos aprėpties ribų“; žr., pvz., 2015 m. apeliacinės kolegijos nutartį byloje Prokuroras prieš Tolimir, §225. Visi šie nuosprendžio aspektai turi tiesioginę įtaką sovietinių organų veiksmų prilyginimo genocidui pagrįstumui, ir todėl – vėlesniam S. Drėlingo nuteisimui už genocidą. Atsisakymas įvertinti šiuos aspektus tokiu būdu šiame Kolegijos sprendime padarė Konvencijos 7 straipsnį „beprasmiu“.

d) Kolegija nevertino, kaip situacija 1956 m. spalį skyrėsi nuo situacijos 1953 m.

Teisėjo Ranzoni prieštaraujančiosios nuomonės 21-23 punktai (5-asis nesutikimo su daugumos nuomone argumentas) kelia klausimą, kiek pasikeitė situacija tarp 1953 m. ir 1956 m. (tai yra, tarp metų, kuriais V. Vasiliauskas dalyvavo dviejų partizanų nužudymo operacijoje ir metų, kuriais vyko operacija tikslu suimti buvusius partizanus A.R. ir B.M.). Teisėjas Ranzoni klausia:

„22. <…> (a) koks buvo pasipriešinimo judėjimo ir Lietuvos partizanų reikšmingumas 1956 m. spalį? (b) Ar Lietuvos partizanai 1956 m. spalį vis dar sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, saugomos Genocido konvencijos, dalį? (c) Ar Lietuvos partizanai 1965 m. spalį buvo vis dar reikšmingi visos nacionalinės grupės, tai yra lietuvių tautos, išlikimui (žr., be kita ko, sprendimo punktus 53 ir 105)?“

O toliau jis teigia, kad:

„23. Į šiuos klausimus nebuvo atsakę šalies teismai; neatsakė į juos ir dauguma šiame sprendime. Jie sprendimus priėmė 1953 m. kontekste net teisine prasme nepasvarstydami, ar situacija 1956 m. negalėjo būti kitokia, nei 1953 m. Atsižvelgiant į tai, kad pozityvių atsakymų į klausimus (b) ir (c) nebuvo pateikta, aš negaliu sutikti, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą galėjo būti jam numatomas 1956 m. spalį.“

Į šiuos klausimus nesunku atsakyti net ir neatlikus specialaus istorinio tyrimo. Yra plačiai žinoma, kad 1953 m. mirė Sovietų Sąjungos diktatorius J. Stalinas, po kurio mirties prasidėjo sovietinės sistemos reformos: baigėsi masiniai gyventojų trėmimai, prasidėjo politinių kalinių paleidimo iš GULAGo sistemos procesas ir ši sistema galiausiai buvo uždaryta, prasidėjo stalinizmo metu nuteistų ar represuotų asmenų reabilitacijos procesai. 1956 m. naujasis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas pasakė garsiąją Stalino nusikaltimus ir asmenybės kultą smerkiančią kalbą SSRS Komunistų partijos XX-ajame suvažiavime. Kas link pokyčių konkrečiai Lietuvos teritorijoje, pasiremsime knyga Lietuva 1940-1990 (leidimas lietuvių kalba: Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007; leidimas anglų kalba: Lithuania in 1940-1991, Genocide and Resistance Research Center of Lithuania, 2015). Šia knyga Aukščiausiasis Teismas pasirėmė bandydamas parodyti sovietinių represijų Lietuvoje mastą (žr. 2016 m. balandžio 12 d. Aukščiausiojo Teismo nutarties 29 punktą) Knygoje aiškiai išskiriamas stalininis laikotarpis (1940-1953 m). ir destalinizacijos laikotarpis, arba atšilimo laikotarpis (1953-1964). Pateiksime keletą verstų citatų iš naujesniojo leidimo anglų kalba:

„1953 m. baigėsi Stalino totalitarinio režimo laikotarpis Lietuvoje. <…> Po 1953 m. įvykių Lietuvos rusifikacija susilpnėjo, o vėliau (nuo 1956 m.) padėtis stabilizavosi, daugiau pasitikėjimo valstybės institucijose buvo suteikta lietuviškam personalui, lietuvių kalbos vartojimas viešajame gyvenime ir administravimo institucijose vis labiau plito, o lietuvių kultūros plėtra intensyvėjo.“ (p. 359).

„Po 1953 m. Lietuva labai pasikeitė. Kadangi ginkluotas pasipriešinimas buvo nutrauktas ir žmonės prarado viltį gauti pagalbą iš Vakarų, moralinis pasmerkimas už kolaboravimą ilgalaikėje sovietinėje okupacijoje prislopo. Po 1953 m. pogrindis vis dar egzistavo, atsirado disidentai, tačiau pasibaigus terorui atsirado galimybė rinktis tarp įkalinimo ir konformizmo. Nedaug kas rinkosi įkalinimą, todėl konformizmas plačiai paplito. Tačiau po Stalino metų <…> kolaboravimas kaip politinis ir moralinis reiškinys skyrėsi nuo buvusių ginkluoto pasipriešinimo veiklos metų (1944-1953). Tada <…> ne tik aukštus LTSR Lietuvos lyderius, bet ir paprastus komunistus, stribus ir kitus pareigūnus <…> žmonės smerkė už bendradarbiavimą, o kartais ginkluotas pogrindis įvykdydavo karo teismų priimtus mirties nuosprendžius.“ (p. 360).

„Iki 1953 m. Lietuva, kurią terorizavo sovietinės ginkluotosios pajėgos, buvo okupuota šalis, neturėjusi jokių teisių, jos žmonės buvo atvirai niekinami ir visa šalis buvo rusifikuojama. Cruščiovo valdymo metais ir vėliau Lietuvos TSR palaipsniui įgijo daugiau teisių ekonomikos, administravimo ir kultūros srityse. LTSR vadovų prašymu kremlius leido Lietuvai mokyti savo nacionalinį personalą, daugiau dėmesio skirti kultūrai ir švietimui. Lietuvių kalba vis labiau tapo visuomenės gyvenimo dėmesiu <…>, LTSR administracija tapo daugiausiai lietuviška, sustiprėjo lietuviškos mokyklos. (p. 361).

„Paskelbęs „taikaus sambūvio“ su „kapitalistiniu“ pasauliu politiką Nikita Chruščiovas teigė, kad SSRS atsisakė politinių represijų. Vienas svarbiausių jo politinės reformos tikslų buvo atsisakyti stalinizmo atkryčių, todėl dauguma politinių kalinių ir tremtinių buvo paleisti iš laisvės atėmimo ar deportavimo vietų. 1953 m. sausio mėn. visoje TSRS buvo 2,7 mln. tremtinių, o 1959 m. sausio mėn. – tik 50 000“ (p. 367).

„1954 m. Lietuvos TSR Ministrų Taryba gavo teisę persvarstyti tremtinių atvejus. <…> 1954 m. Buvo paleisti 735 asmenys <…>, 1955 m. Išleisti 1 779 asmenys <…>, o 1956 m. – 15,879 asmenys. Tačiau 1955 m. rugsėjo 17 d. ir lapkričio 24 d. ir 1956 m. kovo mėn. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė sprendimus, leidžiančius daugumai represuotų sovietinių žmonių grįžti namo“ (p. 370).

Iš citatų aukščiau (kaip minėjau, knyga buvo cituota Aukščiausiojo Teismo), matyti, kad:

  • Sovietinėje represijų politikoje 1953-1956 m. įvyko reikšmingų pokyčių, atsisakyta masinių represijų, pradėtos peržiūrėti politinių kalinių bylos;
  • Lietuvoje sovietiniai organai pradėjo vis labiau remtis vietiniais kadrais;
  • Padidėjo (nors ir liko ribota) nacionalinė ir kultūrinė Lietuvos autonomija;
  • Nebuvo net kalbos apie lietuvių tautos sunaikinimą, visiškai ar iš dalies;
  • Po partizaninio sąjūdžio nuslopinimo šis judėjimas nevaidino jokio vaidmens Lietuvos viešajame gyvenime (ir žinoma negalėjo būti reikšmingas lietuvių tautos išlikimui).

Taigi atsakant į teisėjo Ranzoni 22 punkte pateiktus klausimus galima paprastai: 1. Numalšinus antisovietinį pasipriešinimą partizanai nebeegzistavo kaip grupė, tačiau lietuvių tauta gyvavo toliau, ir be to, represijų mastas labai ženkliai sumažėjo; 2. partizanai 1956 m. spalį nesudarė reikšmingos Lietuvos gyventojų dalies, nors neabejotinai dalis Lietuvos gyventojų brangino jų atminimą; 3. Nepriklausomai nuo to, kaip vertintume situaciją, buvusią 1953 m., lietuvių tautos išlikimui 1956 m. spalį nebuvo jokios grėsmės, o ginkluotasis pasipriešinimas tiesiog neegzistavo kaip reiškinys ir nebegalėjo būti „vis dar reikšmingas visos nacionalinės grupės išlikimui“.

Kas link partizanų reikšmingumo lietuvių tautos išlikimui 1953 m. yra paminėtina nuosekli ad hoc tribunolų, pvz., TBTBJ praktika, kurioje pabrėžiama, kad „<…> selektyvus vadovaujančių bendruomenės figūrų naikinimas gali rodyti genocidą ir gali išreikšti genocidinį siekį. Tam, kad genocidas būtų įrodytas, užtektų nustatyti, kad buvo nužudyti tie lyderiai, kurių dingimas keltų grėsmę [angl.: „have an impact on“] grupės kaip tokios išlikimui.“ Tačiau, kaip pažymėjo apeliacinė kolegija Tolimir byloje, „atakos lyderių atžvilgiu turi būti suprantamos kontekste to, kas nutiko likusiai grupės daliai tuo pat metu, kai įvyko ataka, ar iškart po to“. Tolimir byloje apeliacinė kolegija pripažino nepagrįstais kaltinimus genocidu dėl trijų Žepos miesto lyderių nužudymo, nes nuosprendį priėmusios kolegijos sprendime nebuvo jokių nustatytų aplinkybių ar nurodymų į įrodymus dėl to, kokią įtaką turėjo trijų Žepos lyderių dingimas Žepos gyventojų išlikimui, taip pat, kad „nėra nustatyta ar nurodyti šaltiniai į įrodymus, ar [Bosnijos serbų pajėgų] nariai, sulaikę ir nužudę tris Žepos lyderius, tai būtų atlikę tokiu būdu, kad įbaugintų Žepos gyventojus ir pagreitintų jų pašalinimą iš Žepos, apsunkintų jų sugrįžimą ar siektų tokiu būdu sumažinti grupės išlikimo galimybes kitomis šių veiksmų pasekmėmis” (žr. apeliacinės kolegijos nuosprendį TBTBJ byloje Prokuroras prieš Tolimir, 264-270 punktai). Grįžtant į Drėlingo bylos kontekstą, Lietuvos teismų sprendimuose tiek Vasiliausko, tiek ir Drėlingo bylose visiškai nėra atskleista, kokią įtaką Lietuvos partizanų sunaikinimas galėjo turėti lietuvių tautos išlikimui. Atsižvelgiant į tai, kad sovietų struktūros turėjo neribotas galimybes sunaikinti lietuvių tautą, jei tik būtų turėjusios genocidinį siekį, faktas, kad toks sunaikinimas neįvyko, paneigia ir paties genocidinio siekio buvimo galimybę.

Teisėjas Ranzoni, iliustruodamas savo penktąjį nesutikimo su dauguma punktą, pateikė vaizdingą pavyzdį:

„24. Šį punktą galima papildomai išryškinti hipotetiniu pavyzdžiu. Sakykime, asmuo 1985 m. nužudomas už tai, kad jis buvo vienas svarbiausių Lietuvos partizanų vadų 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ar toks nusikaltimas irgi būtų laikomas genocidu?“

Užuominą, kaip Lietuvos teismai galėtų spręsti tokią problemą, galime rasti Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje byloje dėl Marijono Misiukonio, kuris buvo kaltinamas genocidu dėl dalyvavimo operacijoje, kurioje sovietinės struktūros 1965 m. siekė suimti besislapstantį, anksčiau partizaniniame pasipriešinime dalyvavusį Antaną Kraujelį. Bylos Drėlingas prieš Lietuvą sprendimo 67-70 punktuose Teismas pateikia Aukščiausiojo Teismo motyvų santrauką, iš kurios yra aišku, kad Aukščiausiasis Teismas minėtą operaciją iš esmės laikė genocido veika (nekvestionavo nei pačios veikos atitikimo genocido nusikaltimo objektyviajai pusei, nei sovietinių saugumo tarnybų tariamai turėto specialiojo tikslo sunaikinti partizanus vis dar kaip reikšmingą Lietuvos gyventojų dalį). Viena iš priežasčių, dėl kurios M. Misiukonis buvo išteisintas, buvo ta, kad Aukščiausiasis Teismas nenustatė, kad konkrečiai M. Misiukonis būtų žinojęs, kad A.Kraujelis buvo partizanas, taigi, negalėjo konstatuoti, kad M. Misiukonis būtų turėjęs specialųjį tikslą sunaikinti A.Kraujelį kaip pasipriešinimo dalyvį (kita priežastis – kad jis buvo kaltinamas dėl partizanų kaip politinės grupės genocido). Jei teismas laikėsi tokios pozicijos dėl 1965 m. įvykių (kurie vyko 12 metų po partizaninio karo pabaigos ir 9 metai po A.R. ir B.M. suėmimo), papildomi 20 metų (Ranzoni kalba apie hipotetinę situaciją 1985 m.) turbūt nebūtų daug pakeitę. Ši M. Misiukonio byloje pateikiama genocido nusikaltimo interpretacija yra taip pat validuojama Kolegijos sprendimo Drėlingo byloje.

e) Kolegija nesvarstė, ar tariama S. Drėlingo kaip „padėjėjo“ rolė buvusių partizanų suėmimo metu galėjo būti suprasta kaip atitinkanti Genocido konvenciją veiksmų atlikimo metu

Ši Kolegijos klaida, susijusi su S. Drėlingo nuteisimo numatomumu, yra gerai atskleista teisėjo Ranzoni, tad tiesiog pateikime visą jo argumento citatą:

25. Šeštasis punktas: ši byla turi dar vieną specifinį bruožą, kuris nebuvo nagrinėtas daugumos sprendime. Genocido konvencijos III straipsnis nurodo, kad turi būti baudžiama už šias veikas: a) genocidas; b) susitarimas vykdyti genocidą; c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą; d) pasikėsinimas vykdyti genocidą; e) bendrininkavimas vykdant genocidą (žr. Vasiliauskas, § 79).

26. Pareiškėjas, atrodytų, buvo nuteistas už „padėjimą vykdyti genocidą“ pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 99 straipsnį skaitant kartu su 24 straipsnio 6 dalimi (žr. šio sprendimo 58 punktą) už tai, kad savo veiksmais padėjo suimti A.R. ir B.M. 1956 m. spalio 12 d. (žr. punktą 38). Pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 24 straipsnį „padėjimas“ yra vienas iš „bendrininkavimo“ tipų, tačiau turintis mažiau reikšmingą dalyvavimo nusikaltime ir kaltės forma.

27. Aktualus klausimas yra, ar buvimo „padėjėju vykdant genocidą“ nusikaltimas pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso, galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d., 99 straipsnį skaitant kartu su 24 straipsnio 6 dalimi, buvo numatytas kaip baustinas pagal Genocido konvencijos 3 straipsnio (e) dalį „bendrininkavimas vykdant genocidą“, kaip ji buvo interpretuojama tarptautinėje teisėje 1956 m. Tai vėlgi iškelia pareiškėjo nuteisimo numatomumo klausimą 2015/2016 m. Tai svarstant reikėtų atsiminti, kad teisinės nuostatos, kuriomis remiasi jo nuteisimas, buvo pritaikytos retroaktyviai, ir kad 7 straipsnis turi būti suvokiamas ir taikomas tokiu būdu, kad užkirstų kelią kaprizingam baudžiamajam persekiojimui, nuteisimui ir bausmei (žr. Vasiliauskas, §153).

28. Taigi, šalies teismai nesvarstė klausimo, ar buvimas „pagalbininku vykdant genocidą“, kaip nustatyta Lietuvos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, patenka į Genocido konvencijos, kaip ji buvo interpretuojama 1956 m., aprėptį, ir ar tai galėjo būti numatoma pareiškėjui (šiuo atžvilgiu žr. Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį ir šio sprendimo 45-56 punktus. Dauguma šiame sprendime taip pat susilaikė nuo šio aspekto aptarimo.

29. Atsižvelgiant į tai, kas parašyta, aš vėlgi negaliu sutikti, kad pareiškėjo nuteisimas už „padėjimą vykdyti genocidą“ buvo numatomas jam 1956 m.

===============

Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, nėra taip, kad Drėlingo byloje Lietuvos teismai tiesiog būtų ištaisę ankstesnes klaidas tokiu būdu, kad V. Vasiliausko byloje nurodyti Lietuvos teismų argumentacijos trūkumai būtų tiesiog pataisyti. Drėlingo byloje buvo pateikta nauja genocido interpretacija apsimetant, kad tiesiog sekama Vasiliausko bylos pėdomis. Taigi, pagrindas perduoti Drėlingo bylą EŽTT Didžiajai kolegijai buvo. Gaila, kad tai nebuvo padaryta.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail