Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių grupės ar bendrijos persekiojimą „dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė“. O pasak sausio 13-osios bylos kaltinamojo akto, SSRS pajėgos 1991 m. sausio įvykių metu persekiojo žmones:

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, <…> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis <…> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Kaltinimas persekiojimu figūruoja ir prie sausio 11 d., ir prie sausio 13 d. įvykių aprašymų. Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip civilių persekiojimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų kaltinamojo akto ištraukų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, persekiojimo veiksmai. Persekiojimu įvardijami ir ne prie trijų pagrindinių objektų įvykę vieno asmens sunkus sužalojimas ir vieno asmens nužudymas (abu atvejai, atrodo, susiję su prievartiniu Lietuvos piliečių ėmimu į sovietinę armiją). Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui IV: žmonių grupės persekiojimas →

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių kankinimą. Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kankinimą kriminalizuoja kaip karo nusikaltimą („sunkiai sužalojo, susargdino ar kankino“, rašoma dispozicijoje).

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu kankino žmones (pastebėtina, kad kaltinimas dėl kankinimo nefigūruoja sausio 11 d. įvykiuose):

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, <…> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis <…> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip kankinimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, kankinimo veiksmai. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas →

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte daugybę kartų nurodoma, kad sausio įvykių metu sovietų kareiviai naudojo uždraustas karybos priemones, o būtent, kulkas. Štai viena iš citatų apie įvykį, kurį, beje, man teko matyti savomis akimis:

<…> bandant prasibrauti pro centrinį Spaudos rūmų įėjimą, operacijai vadovavęs V. Kustrio tyčia iš automatinio ginklo AKS-74, naudojant tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka, iššovė seriją šūvių į Spaudos rūmus gynusį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį KAD darbuotoją Vytautą Lukšį, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą <…>

Baudžiamojo kodekso 112 straipsnis kriminalizuoja tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių uždraustų karo priemonių ar kariavimo būdų naudojimą. Sovietų kariškiai Sausio 13-osios byloje kaltinami ir pagal šį straipsnį.

Pradėkime nuo to, kad „gyvos amunicijos“ panaudojimas aukščiau aprašytoje situacijoje prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. buvo absoliučiai nepateisinamas jokia „karine būtinybe“. Ir vėliau, sausio 13-osios naktį, sovietų armija galėjo užimti pastatus nepaleidusi nei vienos kulkos. Net jei būta įsakymo nešaudyti tiesiogiai į žmones (ir aš nesu tikras, kad kaltinamajame akte yra užfiksuotas koks nors kitas, be aukščiau paminėtojo, tiesioginio šaudymo į žmones atvejis) tikros amunicijos naudojimas buvo labai pavojingas dėl galimo rikošeto ir dėl nakties apsunkintų operacijų sąlygų. Tačiau tai pasakę turime visgi grįžti prie klausimo, ar amunicija, kurią naudojo sovietų kariai, tikrai buvo uždrausta tarptautinės teisės. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui II: ar buvo naudojama uždrausta ginkluotė? →

Pamažu artėja sausio 13-osios bylos nagrinėjimo pabaiga. Besidomintiems karinių konfliktų problematika nuosprendžio šioje byloje paskelbimas – labai svarbus įvykis. Juo labiau, kad tai – ir istorinė, su Lietuvos išsivadavimu iš SSRS, ir su dabartinėmis politinėmis realijomis glaudžiai susijusi byla.

Dar pavasarį parašiau eilę straipsnių apie Sausio 13-osios bylos kaltinamąjį aktą ir jo teismui keliamus iššūkius iš tarptautinės humanitarinės teisės perspektyvos. Kadangi štai visai neseniai baigėsi advokatų pasisakymai, atėjo laikas pasidalinti jais. Advokatų pasisakymuose dėmesio tarptautinės teisės aspektams buvo skirta visai nedaug, tad tikiuosi, kad ši straipsnių serija norintiems sužinoti daugiau apie bylos iššūkius teismui bus naudinga. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui I: kaltinamojo akto apžvalga →