Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pastatai

Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Šiame straipsnyje norėčiau aptarti klausimą, ar Lietuvoje vykstantys teisminiai procesai prieš buvusius sovietų pareigūnus dėl jų dalyvavimo kovose su partizanais ar jų suėmimo operacijose atitinka Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

Srebrenica ir platesnė genocido sąvokos reikšmė

Bosnijoje jau kelerius metus vyko karas. 1995 m. liepos mėnesį Bosnijos serbų pajėgoms pavyko užimti likusius tris rytų Bosnijoje likusius daugiausiai bosnių musulmonų gyvenamas vietoves: Srebrenicos, Žepos ir Goraždės enklavus. Ši karinė sėkmė greičiausiai ir patiems serbams buvo netikėta. Didžiulis į serbų valdžią patekusių bosnių musulmonų skaičius, be galo prasta (pačių serbų sukurta) humanitarinė situacija ir noras kartą ir visiems laikams „išspręsti“ musulmonų enklavų problemą Serbų respublikos rytuose stumtelėjo Bosnijos serbų pajėgų vyriausiąją vadovybę žiauriausiu būdu susidoroti su priešininkais. Moterys su vaikais ir seniais buvo deportuotos į Bosnijos teritorijas, kurias tebelaikė musulmonai, o berniukai ir vyrai, palaikius juos keletą dienų įvairiose stovyklose baisiomis sąlygomis, buvo išžudyti. Buvo išžudyta tarp 7 ir 8 tūkstančių bosnių musulmonų.

Šie Bosnijos serbų pajėgų veiksmai ne tik sukėlė didžiausią tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą ir paskatino į karinį konfliktą rimtai įsikišti NATO, bet ir tapo vienintelėmis Europoje po Holokausto žudynėmis, kurios buvo pripažintos genocidu tarptautinės bendruomenės įsteigtame specialiame teisme. Žodis „Srebrenica“ tapo tų žudynių simboliu.

Beskaitydamas Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) dokumentus bei teisininkų komentarus Srebrenicos genocido klausimu supratau, kad Srebrenicos žudynių pripažinimas genocidu anaiptol nebuvo priimtas su dideliu džiugesiu tarptautinės humanitarinės teisės specialistų bendruomenės. Nemažai daliai komentatorių atrodė keista vienu vardu vadinti 800 tūkst. aukų nusinešusias Ruandos ir 8 tūkst. aukų pareikalavusias Srebrenicos žudynes.

Net ir tokia įžymybė, kaip William A. Schabas, knygos Genocide in International Law autorius, kurį Lietuvos Vyriausybės atstovė buvo pasikvietusi atstovauti Lietuvos pozicijos Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, nebuvo sužavėtas tokio „mikro-genocido“ pripažinimu. Jis rašė:

Srebrenicoje 1995 m. liepos mėnesį įvykdytus žiaurius nusikaltimus žinoma galima kvalifikuoti kaip „nusikaltimus žmonijai“. Tačiau juos kategorizuojant kaip „genocidą“ šis apibrėžimas iškraipomas neprotingai. (žr. W. A. Schabas straipsnį „Was genocide Committed in Bosnia and Herzegovina?“, p. 47).

Todėl labai suprantamas ir EŽTT teisėjų nenoras byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą TBTBJ jurisprudencijos pasėkoje išplėtotą grupės dalies esmingumo sampratą taikyti įvykiams, kurie vyko dar 50 metų iki TBTBJ ir apskritai prieš bet kokią užuominą teisininkų darbuose apie galimybę suvokti „esminę“ grupės dalį kaip nors kitaip, nei „didžiąją“.

Kaip ten bebūtų, toks precedentas tarptautinių teismų praktikoje yra; ši praktika, kažkiek genocido sampratą „praskiedžianti“, buvo perimta Tarptautinio Teisingumo Teismo bylose, ir su ja tenka sugyventi.

Galimybė pripažinti genocidą, jei sunaikinama kitu nei skaitiniu požiūriu esminga grupės dalis

Greta praktiškai pritaikyto grupės esmingumo nustatymo atvejo Srebrenicos žudynių atveju, naikinant grupės dalį konkrečioje geografinėje vietovėje, TBTBJ, TBTBR ir TTT praktikoje buvo teoriškai aprašytos ir kitos galimos aplinkybės, kurias vertindami teismai galėtų konstatuoti įvykus genocidą. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei buvo sunaikinta skaitiniu požiūriu nedidelė, tačiau kitais požiūriais „esminga“ nacionalinės, etninės, religinės ar rasinės grupės dalis. Genocido fakto nustatymui reikšmingas aplinkybes glaustai apibendrino TTT, jos buvo perteiktos ir mūsų Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartyje dėl genocido sampratos Lietuvos Baudžiamajame kodekse bei LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje dėl S. Drėlingo. Nutarties 15-ajame punkte pateikiama TTT svarstymų santrauka, 16 punkte Teismas apibendrina kai kuriuos TBTBJ jurisprudencijos aspektus tuo klausimu:

TBTBJ sprendimuose, be kita ko, konstatuota, kad genocido tikslas gali būti išreikštas dvejopai. Jį gali sudaryti siekis išnaikinti labai didelį grupės narių skaičių, tai reikštų tikslą sunaikinti grupę en masse. Tačiau jį taip pat gali sudaryti siekis sunaikinti labiau ribotą skaičių asmenų, kurių pašalinimas padarytų įtaką grupės kaip tokios išlikimui. Tai reikštų tikslą sunaikinti grupę „atrankos būdu“ (TBTBJ Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Jelisić, byla IT-95-10-T, § 82). TBTBJ praktikoje vadovaujantis Jungtinių Tautų ekspertų 1992 m. genocido tyrimu nurodoma, kad terminas „iš dalies“ apibrėžiamas kaip implikuojantis pakankamai didelį skaičių, reikšmingą visai grupei, arba reikšmingą grupės dalį, tokią kaip jos vadovybė. Šis apibrėžimas reiškia, kad nors visiško grupės sunaikinimo nėra reikalaujama, būtina nustatyti „tikslą sunaikinti bent esmingą konkrečios grupės dalį“. TBTBJ manymu, skaičius turi būti suvokiamas labiau kaip „pakankamai esmingas“ nei „pakankamai didelis“. Ši apibrėžimo dalis reikalauja įrodymų, pagrindžiančių tikslą sunaikinti pakankamai esmingą skaičių, reikšmingą visai grupei (2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Sikirica, IT-95-8-T, dėl gynybos prašymo išteisinti, § 65). Genocido tikslas gali būti, be kitų faktų, nustatomas atsižvelgiant į įrodymus apie kitas (t. y. nebūtinai kvalifikuotas kaip genocidas) tyčines veikas, sistemingai daromas prieš tą pačią grupę (TBTBJ apeliacinės kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Krstić, IT-98-33-A, § 33).

Būtent ši TBTBJ ir TTT teoriškai įvardinta galimybė pripažinti genocido nusikaltimą, kai sunaikinta nedidelė, bet kitais aspektais esminga saugomos grupės dalis, ir tapo tuo šiaudu, kurio griebėsi Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendime, siekdamas išgelbėti, pasak tarptautinės teisės profesoriaus J. Žilinsko, „vaje vaje kok[į] silpn[ą], jei nesakyti tiesiai – beviltišk[ą]“ Lietuvos teismų argumentavimą genocido bylose.

Tačiau šį šiaudą negailestingai nuskandino EŽTT byloje byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Teismas pabrėžė, kad jis nesivadovaus TBTBJ ir TTT praktika, kuri leidžia genocidu laikyti ir tokią veiką, kuria buvo sunaikinta skaitiniu požiūriu nedidelė, tačiau kitais požiūriais „esminga“ nacionalinės, etninės, religinės ar rasinės grupės dalis. Teismas argumentavo, kad tokio Genocido konvencijos aiškinimo, kuris leistų platesnę grupės esmingumo interpretaciją, nebuvo tuo metu, kai Lietuvoje vyko partizaninis karas – tokios interpretacijos pradžia laikytini 1985 m. ir ji buvo išplėtota tik vėliau, Jungtinių tautų dokumentuose bei tribunoluose Jugoslavijai ir Ruandai.

O vis dėl to?

Vis dėl to gali kilti pagrįstas klausimas, ar EŽTT būtų priėjęs kitokių išvadų, jei nebūtų laikęs platesnės grupės dalies esmingumo interpretacijos vėlesne, 1953 m. neprieinama, Genocido konvencijos interpretacija? Kitaip sakant, ar tikėtina, kad EŽTT būtų pripažinęs nuteisimą už genocidą teisėtu, jei kokiam nors mokslininkui iškart po Genocido konvencijos priėmimo būtų šovusi į galvą mintis, kad genocidas gali vykti ir naikinant, pvz., grupės vadovybę, ir jei ta mintis būtų buvusi priimta kaip galimas aiškinimas kitų mokslininkų jau anuo metu?

Kaip jau rašiau pradžioje, būtent apie tai šis straipsnis.

Taigi, ar TBTBJ (ir TTT, kuris, tačiau, nenagrinėja atskirų asmenų baudžiamųjų bylų) pripažintų S. Drėlingą ar V. Vasiliauską kaltais dėl genocido už veikas, nukreiptas prieš Lietuvos partizanus?

Sovietinių represijų kontekstas

Prisiminkime esmines veikų, už kurias buvo teisiami šie asmenys, aplinkybes. Jie abu SSRS buvo represinių struktūrų darbuotojai. Šios struktūros, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, siekė nutraukti bet kokį pasipriešinimą sovietų valdžiai. V. Vasiliausko atveju du partizanai, kuriuos atvyko suimti jo vadovaujamas būrys, žuvo mūšio situacijoje. S. Drėlingo atveju, partizanai jau aktyviai nebepartizanavo, tik slapstėsi, ir operacijos, kurioje dalyvavo S. Drėlingas, du iš jų buvo suimti. Vienas jų, sprendžiant iš nuosprendyje esamos medžiagos, buvo žiauriai kankintas, tačiau nebuvo nustatyta, kas kankino A. Ramanauską jam būnant Lukiškių kalėjime.

Su partizanais sovietų valdžia elgdavosi įvairiai. Būdavo skelbiamos amnestijos, kuriomis pasinaudoję asmenys galėjo sugrįžti į legalų gyvenimą, jei partizanaudami nebuvo įvykdę žmogžudysčių ar kitų, sovietų požiūriu, rimtesnių nusikaltimų. Partizanus dažnai būdavo siekiama suimti gyvus. Suimtieji būdavo teisiami, dalis jų sulaukdavo mirties bausmės, dalis būdavo kitaip represuojami. Kai kurie, sutikę bendradarbiauti ir išduoti bendražygius, sulaukdavo amnestijos. Bent iki 1954 m. suimtųjų mušimas ir kankinimas buvo nereta praktika. Represijų susilaukdavo ir partizanų rėmėjai bei šeimos – jie dažnai būdavo tremiami į nutolusius SSRS rajonus.

Sovietizacija pareikalavo didelių žmonių aukų. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Konstituciniam Teismui pateiktų duomenų, „iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys)“ (žr. KT 2014-03-18 sprendimo 6.2 papunkytį). V. Vasiliausko atveju, 1953 m. sovietinės represijos jau ėjo į pabaigą, tačiau pasibaigę nebuvo; dalis MGB veiksmų rezistencijos slopinimo kontekste vertintini kaip nusikaltimai žmonijai (trėmimai, neteisminės egzekucijos ir pan.). S. Drėlingo atveju, 1956 m. operacija vyko jau po Stalino mirties, po pirminio MGB pertvarkymo į KGB (be kita ko, uždraudžiant fizinius kankinimus, žr. Laisvės kryžkelės. KGB kalėjimas ir jo istorija, nors praktika, kaip žinia, dažnai skiriasi nuo teisės).

Siekdami išsilaikyti, išsimaitinti ir apsaugoti savo rėmėjus partizanai turėjo išlaikyti kaimo žmonių lojalumą. To jie siekė, kaip kartais sakoma, ne vien geru žodžiu. Tikslus partizanų nužudytų asmenų skaičius nėra žinomas, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi preliminarią daugiau nei 30 tūkst. nuo partizanų rankų žuvusių asmenų duomenų bazę. (Genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2012-05-14 raštas Nr. 11R-12).

GENOCIDAS TRIBUNOLE JUGOSLAVIJAI IR LIETUVOJE

O dabar pažiūrėkime, kaip genocido vykdymo įrodymai buvo vertinami Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai sprendimuose ir palyginkime juos su Lietuvos teismų sprendimais.

1. Tribunolas tiksliai įvardindavo Genocido konvencijos saugomą grupę, kurią (kurios dalį) buvo siekta sunaikinti konkrečioje geografinėje vietovėje

Bylose, kuriose buvo pripažintas genocido vykdymas, TBTBJ identifikavo konkrečią grupę – bosnius musulmonus – ir konkrečią dalį, kurią Bosnijos serbų pajėgos (BSP) siekė sunaikinti – Srebrenicos arba rytų Bosnijos musulmonus, ir nesileido į pernelyg ilgas kalbas, ar tai nacionalinė, ar etninė, ar religinė grupė. „Bosnijos musulmonai“ buvo pakankamai aiški nuoroda į saugomą grupę, o Srebrenicos (ar rytų Bosnijos) musulmonai buvo ta grupės dalis, kurią kai kurie BSP vadai siekė sunaikinti (žr. Apeliacinės kolegijos nutartį Krstić byloje).

Čia reikia prisiminti, kad labai aiškaus grupės, prieš kurią nukreiptas genocidas, nustatymo reikalauja pati Genocido konvencija. Nenustačius, kad konkretūs vykdytojai siekė sunaikinti grupę, arba aiškiai apibrėžtą jos dalį, „kaip tokią“, nėra galimas ir paties genocido konstatavimas.

Ankstyvieji Lietuvos teismų sprendimai genocido bylose buvo visiškai nepatenkinami šiuo požiūriu. Pačiuose ankstyviausiuose jų genocido samprata vartojama kaip sinonimas tyčinio nužudymo (ypač iliustratyvi frazė „Gaidžių šeimos genocidas“ K. Kurakino byloje, žr. čia). Vėlesniuose sprendimuose genocido objektu laikomi Lietuvos partizanai kaip politinė grupė (nepaisant to, kad tokios grupės, kaip nuo genocido saugomos, nėra nurodyta nei Genocido konvencijoje, nei vėlesniuose genocido apibrėžimuose tarptautinėje teisėje). Ir tik Apeliacinės instancijos nutartyje V. Vasiliausko byloje berods pirmą kartą, labai nerangiai, partizanai yra susiejami su nacionaline grupe:

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizan[ai] <…> kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to darytina išvada, kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t.y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis V. Vasiliausko byloje).

Nors Apeliacinis Teismas ir pažymi, kad sovietinis genocidas buvo vykdomas pagal „gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus“, jis (ar pirmosios instancijos teismas) šio klausimo net nebuvo nagrinėjęs. Ir bet kuriuo atveju, jis nekonstatuoja, kad sovietai būtų siekę sunaikinti lietuvių nacionalinę ar etninę grupę, kaip tokią.

Galiausiai, turime pirmąją LAT nutartį po EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje, nutartį S. Drėlingo byloje. Joje, pagaliau, kaltinimą pamėginta suformuluoti atsižvelgiant į Genocido konvencijos reikalavimus. Nors tai nebuvo pasakyta taip aiškiai, iš konteksto matyti, kad ta grupė turėtų būti „lietuviai“, o grupės dalis, kurią sovietai, pasak Teismo, siekė sunaikinti, buvo „pasipriešinimo dalyviai“:

Minėta, kad sovietų valdžios represijos buvo nukreiptos ir prieš partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimų narius, kurie taip pat buvo kalinami, tremiami ar žudomi, taip buvo siekiama sunaikinti didelę lietuvių tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Taigi bendras nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų, nužudytų ar patyrusių kitokio pobūdžio represijas skaičius yra reikšmingas tiek absoliučiai, tiek atsižvelgiant į to meto Lietuvos bendrą gyventojų skaičių.

Teisingai nurodyti grupę, į kurią sovietinis genocidas tariamai buvo nukreiptas, yra viena. Visai kas kita yra įrodyti buvus genocidinį siekį sunaikinti grupę „kaip tokią“. Ar S. Drėlingo byloje tai buvo daroma panašiai, kaip TBTBJ sprendimuose? Tuoj pamatysime.

2. Grupės sunaikinimas negali būti „kultūrinio genocido“ pobūdžio

„Grupės“ samprata Jugoslavijos tribunolo manymu reiškia žmonių, kuriuos jungia religija, etninė ar tautinė priklausomybė, o ne bruožų visumą. Genocido konvencija saugo nuo naikinimo grupę kaip tokią, o ne jos kultūrinę tapatybę. Kaip pažymėjo Teisiamoji kolegija Krstić byloje:

kolegija pripažįsta, kad <…> tarptautinė paprotinė teisė apriboja genocido apibrėžimą tais veiksmais, kuriais siekiama sunaikinti visą grupę ar jos dalį. Taigi, veiksmai, kuriais atakuojamos tik kultūrinės ar sociologinės žmonių grupės charakteristikos, siekiant sunaikinti tuos elementus, kurie suteikia tai grupei jos tapatybę, atskiriančią ją nuo likusios bendruomenės dalies, nebūtų priskiriami genocido apibrėžimui.

Tuo tarpu, S. Drėlingo byloje LAT gan aiškiai remiasi „kultūrinio genocido“ teorija, teigdama, kad partizanų ir jų rėmėjų

naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui, taip pat palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją. Pasipriešinimo dalyvių naikinimas reiškė ne tik kliūčių įgyvendinti okupacinio režimo tikslus pašalinimą, tai turėjo ir kitą paskirtį – įbauginti Lietuvos gyventojus, parodant, koks likimas laukia atsisakančių paklusti okupacinei valdžiai. (nutarties §25).

Šioje formuluotėje neaišku tai, kodėl frazės „pokyčiai“ ir „išlikimas“ yra vartojamos greta. Teismas turėtų aiškiau įvardinti, ar sovietai siekė pakeisti demografinę sudėtį (padaryti, kad lietuvių tautą sudarytų vien valstiečiai, darbininkai ir sovietizuoti inteligentai?), ar sudaryti tokias sąlygas, kad tauta, kaip tokia, neišliktų. Panašu, kad frazė „daryti įtaką … jos išlikimui“ yra visiškai dirbtinis priedas, siekiant pritempti sovietų tikslus prie TBTBJ ir TTT jurisprudencijos formuluočių. Jei siekis buvo daryti įtaką tautos demografiniams pokyčiams [sic], bei palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją (sovietinės santvarkos priėmimą), tai toks siekis yra, daugių daugiausiai, kultūrinio genocido pobūdžio, nors ir tai dar nėra akivaizdu. Reikia pastebėti ir tai, kad tokia formuluotė (atmetus neaiškią frazę dėl įtakos išlikimui) TBTBJ ir TTT jurisprudencijoje reikštų įrodymą, kad genocidinio siekio nebuvo: juk įvardijamas ne siekis sunaikinti grupę kaip tokią (sakykime, naikinant jos vadovus), o siekis priversti grupę paklusti okupanto valiai, savarankiškas ir visiškai kitoks siekis.

3. Turi būti įrodyta, kad buvo naikinama būtent Konvencijos saugoma grupė ar jos dalis, o ne, sakykime, kitais požymiais apibūdinama grupė

TBTBJ savo sprendimuose aiškiai įvardija genocido siekio siaubingą unikalumą. Tam, kad būtų pripažintas genocidinis siekis, turi būti parodyta, jog buvo siekta sunaikinti pačią grupę kaip tokią, arba jos dalį todėl, kad ji yra platesnės grupės dalis. Kaip teigė teisiamoji kolegija Jelisić byloje,

būtent grupės stigmatizacija kaip atskiro nacionalinio, rasinio ar etninio vieneto visos bendruomenės kontekste leidžia nuspręsti, ar populiacija, į kurią nusitaikyta, sudaro nacionalinę, etninę ar rasinę grupę tariamų nusikaltimo vykdytojų akyse (cituojama iš §88 Sikirica byloje).

Sikirica byloje TBTBJ teisiamoji kolegija taip pat pateikė savo svarstymus dėl galimybių atskirų grupės narių persekiojimą kvalifikuoti kaip genocidą:

teisiamoji kolegija <…> taip pat nori pabrėžti, kad būtent mentalinis genocido nusikaltimo elementas atskiria jį nuo kitų nusikaltimų, kurie apima veiksmus, panašius į tuos, kurie sudaro genocidą. Įrodymais turi būti nustatyta, kad būtent į grupę buvo nusitaikyta, o ne tiesiog į specifinius individus toje grupėje. Būtent taip yra aiškintina frazės „kaip tokia“ reikšmė. Nors būtent individai yra daugelio nusikaltimų aukos, galutinė genocido nusikaltimo auka yra grupė, nors jos sunaikinimas būtinai reikalauja prieš jos narius vykdomų nusikaltimų, tai yra, nusikaltimų prieš individus, priklausančius tai grupei. Būtent tai atskiria genocidą nuo nusikaltimo žmonijai – persekiojimo. Nors jie abu turi diskriminacinius elementus, ir kai kurie iš tų elementų yra būdingi abiems nusikaltimams, persekiojimo atveju nusikaltėlis vykdo nusikaltimus prieš individus politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais. Būtent šis faktorius nubrėžia liniją tarp genocido ir daugelio etninio valymo atvejų. <…> [Pateikiant kaltinimą Sikirica byloje n]ebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, kad [Sikirica veikloje] buvo specialusis siekis sunaikinti bosnių musulmonus ar ar bosnių kroatus kaip tokius, tai yra, kaip grupę, kuri skiriasi tiesiog nuo individų, esančių toje grupėje (§89 Sikirica byloje).

Kaip jau matėme, Lietuvos teismai iš pradžių kaip genocido objektą nurodydavo pačius partizanus kaip politinę grupę. Vėliau pridėjo, kad ta politinė grupė buvo ir lietuvių tautos atstovai. Kad sovietinės represijos būdavo vykdomos pagal nacionalinį, etninį kriterijų. Tačiau niekada teismai neišdrįso aiškiai pasakyti, kad sovietinės represijos buvo nukreiptos prieš lietuvių tautą siekiant ją, kaip tokią, sunaikinti.

Toks teiginys tiesiog per daug rėžtų akis. Nes yra ganėtinai aišku, kad sovietinių represinių organų, kuriuose pačiuose buvo nemažai lietuvių tautybės asmenų, akyse ne lietuvių tauta kaip tokia, o atskiri jos nariai ar subgrupės (pasipriešinimo dalyviai, „buožės“, kiti nepatikimi asmenys) buvo tie, prieš kuriuos represijos buvo nukreiptos. Taigi, buvo taikomasi ne į grupę kaip tokią, o į atskirus jos narius, gal būt apibūdinamus kaip siauresnė grupė.

4. Kas įrodytina, kai norima vertinti kaip genocidą grupės naikinimą „iš dalies“

Genocidas naikinant grupėje konkrečioje, ribotoje, geografinėje vietovėje

Kaip matėme iš Srebrenicos pavyzdžio, genocidas buvo pripažintas įvykusiu todėl, kad buvo nustatytas specialusis siekis sunaikinti grupės dalį, kitaip sakant, grupę konkrečioje vietovėje, rytų Bosnijoje arba Srebrenicoje.

Lietuvoje tokio fenomeno, kad būtų naikinama lietuvių tauta konkrečioje vietovėje, paprasčiausiai nebuvo.

Genocidas naikinant ypatingos reikšmės grupės dalį, tokią, kaip grupės vadovybė

Taip pat TBTBJ praktikoje pripažįstama galimybė laikyti genocidą įvykusiu, jei nustatoma, kad buvo nusitaikyta į konkrečią, reikšmingą grupės dalį, tokią, kaip jos vadovybė. Vadovybės naikinimo pripažinimo genocidu prielaidos detaliai aptartos Sikirica ir Tolimir bylose.

Visų pirma pažymėtina, kad, pagal TBTBJ praktiką, svarbus ne grupės vadovybės naikinimo faktas pats savaime, o tas poveikis, kurį grupės vadovybės sunaikinimas gali turėti, ir praktiškai turėjo, grupei kaip tokiai. Grupės vadovybės naikinimas reikšmingas tik tiek, kiek jo tikslas ir tikėtina pasekmė yra grupės kaip tokios sunaikinimas. Galime įsivaizduoti, kad sunaikinus visiškai visus grupei reikšmingus iškilesnius asmenis – dvasinius, politinius, administracinius vadovus, bei, gal būt, mokytojus – grupei gali kilti didelių problemų ir fizinio išlikimo prasme, nepaisant to, kad tie vadovai tesudaro santykinai nedidelę grupės dalį.

Antra, pagal TBTBJ praktiką, tokie grupės vadovai turi būti labai aiški subgrupė, egzistavusi dar prieš represinių veiksmų ar karinio konflikto pradžią. Sikirica byloje Tribunolo Teisiamoji kolegija atsisakė pripažinti bosnių ir kroatų pasipriešinimo serbų savivalei dalyvius bendruomenės vadovais (sprendimo §80-81):

yra tik labai nedaug įrodymų kas link tų, kurie buvo sulaikyti Keraterm stovykloje statuso kaip vadovų. Yra įrodymų, kad tarp jų buvo taksi vairuotojų, mokytojų, teisininkų, lakūnų, mėsininkų ir kavinių savininkų. Tačiau nėra jokių įrodymų, kurie leistų juos pavadinti bendruomenės vadovais. Atvirkščiai, jie neatrodo buvę asmenys, turėję kokios nors ypatingos reikšmės savo bendruomenėms, neskaitant to, kad kai kurie jų buvo karinio amžiaus, ir todėl galėjo būti pašaukti karo tarnybon. <…> Nors teisiamoji kolegija pripažįsta, kad būtinas nustatyti siekis gali būti pripažintas [vadovybės naikinimo] pagrindu, ji negali daryti išvados, kad bet kokie veiksmai, apibrėžti 4 straipsnio 2 dalies (a), (b) ir (c) punktuose, nukreipti prieš ribotą karinio amžiaus bosnijos musulmonų, veikusių savo kaimų gynybos srityje, būtų turėję reikšmingos įtakos musulmonų populiacijos kaip visumos Prejidor savivaldybėje išlikimui. <…> Priimant tokį pareiškimą reikėtų apibrėžti vadovybę taip elastiškai, kad tas apibrėžimas taptų beprasmis.

Ar Lietuvos partizanai atitinka sampratą tokios „vadovybės“, kokios TBTBJ teisiamoji kolegija ieškojo ir nerado Sikirica byloje? Visiškai ne. Kaip žinome, didelė dalis Lietuvos šviesuomenės okupacijai nesipriešino. Taip pat, nemaža dalis pasitraukė iš Lietuvos artėjant antrajai sovietinei okupacijai. O partizanai didžiumoje nebuvo nei kaimo bendruomenių vadovai, nei kokias kitokias viešąsias pareigas ėję asmenys. Gal būt dalis jų „prie vokiečių“ buvo policijos struktūrose, kaimų savisaugoje, tačiau tai nepadaro jų bendruomenės lyderiais. Kai kurie gal būt buvo mokytojai, tačiau ir tokių buvo labai nedaug.

Tiesa, jau po nepriklausomybės atkūrimo įvairiais įstatymais partizanai buvo pripažinti politine ir karine tautos vadovybe, tačiau tokiais post factum priimtais įstatymais negalima remtis baudžiamajame persekiojime. Be to, tas pripažinimas – labai jau simbolinio pobūdžio. Realybė antrosios sovietinės okupacijos metu buvo visiškai kitokia. Pavyzdžiui, tik nykstamai maža dalis Lietuvos žmonių žinojo apie 1949 m. įvykusį partizanų vadų susibūrimą, tą susibūrimą, kuris šiandien laikomas partizanų organizacinių pastangų viršūne. O kiek žmonių žinojo 1956-aisiais metais, kas toks buvo Adolfas Ramanauskas – „Vanagas“? Ir net jei visi būtų žinoję – kokį poveikį jo suėmimas ir vėlesnis sušaudymas galėjo padaryti lietuvių tautai kaip tokiai, jos galimybėms išlikti? Visiškai jokio.

Tuo tarpu, parodyti tokį poveikį, realų poveikį, o ne tik teorinę tikimybę, laikė būtina TBTBJ Apeliacinė kolegija sprendime Tolimir byloje, kurioje ji išteisino Tolimir dėl genocido nužudant tris Žepos lyderius, nors TBTBJ teisiamoji kolegija buvo Tolimir už tai nuteisusi.

TBTBJ Apaliacinė kolegija Tolimir byloje taip pat pabrėžė, jog tam, kad būtų pripažintas genocidiniu aktu, trijų lydrių žudymas turėjo vykti bendrame genocidinių represijų, vykusių tuo pačiu metu prieš tą pačią grupę, kontekste. Net kelių mėnesių atotrūkis tarp trijų lyderių nužudymo ir genocidinės Srebrenicos operacijos TBTBJ teisėjams pasirodė per didelis, kad jie galėtų susieti nužudymus su platesniu genocidiniu kontekstu, ir konstatuoti buvus specialųjį genocidinį tikslą nužudant tris Žepos lyderius. Tuo tarpu, S. Drėlingo byloje nepateikiama jokių konkrečių įrodymų apie 1956 m. (jau po Stalino mirties, aktyviam partizaniniam pasipriešinimui pasibaigus prieš trejus metus) vykusias genocidines akcijas, kurias būtų galima susieti su A. Ramanausko suėmimu kaip bendrą genocidinį kontekstą, kuriam būtų galima priskirti ir S. Drėlingo veiksmus.

5. Ar pripažintini genocido aukomis mūšio situacijoje žuvę asmenys?

Gynyba Krstić byloje bandė teigti, kad didelė dalis Srebrenicos genocido aukų žuvo kovos veiksmų metu. Tribunolo Teisiamoji kolegija pripažino, kad tokie įrodymai būtų reikšmingi bylai, tačiau, juos ištyrusi, pripažino nepagrįstais.

Nuosprendžio §95 pabrėžiama tai, kad Srebrenicos žudynės vyko beveik be išimties „ne kovos veiksmų metu“: „Beveik be išimčių Teisiamajai kolegijai liudiję liudininkai neprieštaravo, kad, užėmus Srebrenicą, masinės žudynės, aprašytos aukščiau, iš tiesų vyko ne kovos veiksmų metu, ir kad jos vyko vykdant aukštų Bosnijos serbų karininkų ar vadovų įsakymus“.

Nuosprendžio §80 teigiama, kad, „[n]ors teisiamoji kolegija negali atmesti galimybės, kad kai kurie iš asmenų, kurių kūnai buvo iškasti, buvo nužudyti kovinių veiksmų metu, ji laiko patvirtintu faktą, kad dauguma aukų buvo nužudytos“.

§81 pabrėžiama, kad, skaičiuojant genocido aukas, „buvo imtasi žingsnių pašalinti iš sąrašų ABiH [Bosnijos ir Hercegovinos armijos] karius, kurie buvo nužudyti, sužeisti, sulaikyti ar paskelbti dingusiais veiksmuose prieš 1995 m. liepos mėnesį, kiek tai buvo įmanoma.“

Jau minėtas žymus genocido tyrinėtojas William A. Schabas šiuo aspektu rašė, kad „genocidas iš prigimties yra nukreiptas prieš „civilius gyventojus“, net jei atskiros aukos ir bus kombatantai“ (William A. Schabas. Genocide in International Law: The Crimes of Crimes. Cambridge University Press, 2000, p. 10 (išnaša).

Taigi, mūšio situacijoje žuvę asmenys gali būti priskaityti prie genocido aukų tik įrodžius, kad jie buvo palyginti atsitiktinės aukos greta didžiosios dalies neteisėtai sunaikintųjų. Tuo tarpu Lietuvos teismų sprendimuose būtent partizanai yra laikomi pagrindinėmis genocido nusikaltimo aukomis.

6. Ar pripažintini genocido aukomis nužudytieji vykdant teismo sprendimą?

Ganėtinai didelė dalis antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje dalyvių buvo nužudyti teismui priėmus atitinkamą nuosprendį baudžiamojoje byloje. Tai pasakytina ir apie S. Drėlingo byloje genocido aukomis pripažintus Adolfą Ramanauską ir Birutę Mažeikaitę.

Sovietinis teisingumas žinoma buvo labai abejotinas dalykas. Visgi negalima teigti, kad jis visas buvo tik parodomasis. A. Ramanauskas buvo nuteistas už konkrečius sovietinės teisės pažeidimus, įskaitant sovietinių piliečių, civilių žudymą ir vadovavimą tiems, kurie žudė. Net jei šiandien jis yra reabilituotas, nes veiksmai, už kuriuos jis buvo nuteistas, šiandien nusikaltimu nebelaikomi, tai nereiškia, kad sovietų valdžios pareigūnai jį nuteisdami, neturėjo gerų priežasčių manyti kitaip, ir todėl elgėsi nusikalstamai.

Matyt niekam nešovė į galvą mintis laikyti genocido (ar karo nusikaltimų, ar nusikaltimų žmonijai) aukomis tų bosnių ir kroatų, kurie buvo nuteisti serbų karo tribunolų. Todėl, kiek teko skaityti, nėra ir aiškios praktikos iš TBTBJ šiuo klausimu. Visgi, turime kai kurių užuominų.

Antai, kai serbai atskyrė „karinio amžiaus“ vyrus nuo moterų ir vaikų Srebrenicoje, jie tą atskyrimą argumentavo tuo, kad turi patikrinti, ar tie vyrai nėra padarę karo nusikaltimų. Nuosprendyje teigiama, kad

Prokuratūros kariniai ekspertai pripažino, kad nebuvo visiškai neprotinga ar savaime nusikalstama Bosnijos serbams patikrinti [bosnius musulmonus dėl karo nusikaltimų] atsižvelgiant į gausius ir tikėtinus kaltinimus, kad bosnių musulmonai iš Srebrenicos vykdė karo nusikaltimus prieš bosnių serbų kaimus (nuosprendžio §156).

Tačiau Teisiamoji kolegija taip pat pripažino, kad toks patikrinimas dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose buvo tik priedanga, nes tai, ką serbai realiai darė, neatitiko visuotinai pripažįstamų patikrinimo veiksmų [angl.: „screening“] supratimo, nes jie visų pirma atėmė iš vyrų ir berniukų dokumentus.

Kolegija laiko esant nustatyta, kad tuo metu, kai iš bosnių musulmonų vyrų buvo masiškai paimami dokumentai, bet kokiam stebėtojui turėjo būti aišku, kad šių asmenų nesiruošiama tikrinti dėl dalyvavimo karo nusikaltimouse. Nebeturint asmens dokumentų šių vyrų jau nebebuvo galima tinkamai identifikuoti bet kokiais tikslais (nuosprendžio §160).

Taigi, Teisiamoji kolegija rimtai apsvarstė galimybę, kad vyrai ir berniukai buvo atskirti siekiant nustatyti galimus karo nusikaltėlius, pripažindama tokio žingsnio teisėtumą, bet serbų veiksmų visuma iš tiesų nerodė tokio tikslo buvimo.

Tuo tarpu Lietuvos teismų sprendimuose (išskyrus kelias išimtis, arba nepasiekusias Aukščiausiojo Teismo, arba jame aptartas jau kitaip) nerasime nieko apie galimus būdus vertinti kai kuriuos sovietinių organų veiksmus partizanų atžvilgiu kaip teisėtus, nepaisant to, kad partizanų veiksmai prieš civilius gyventojus Lietuvoje buvo plataus masto ir yra plačiai žinomi.

7. Genocido nusikaltimo pripažinimas vienuose veiksmuose automatiškai nereiškia visų veiksmų nusikalstamo pobūdžio pripažinimo

Nors TBTBJ pripažino Bosnijos serbų pajėgas turėjus genocidinį siekį sunaikinti Srebrenicos bosnius musulmonus, ne visi šių pajėgų veiksmai, nukreipti prieš bosnių musulmonus, ir netgi ne visi nusikalstami veiksmai, nukreipti prieš bosnių musulmonus ir įvykę tuo pačiu metu, kaip Srebrenicos žudynės, buvo įvardinti genocidu. Tai, kad nusikaltėlis vykdo genocidą, dar nereiškia, kad genocidą reiškia ir kiekvienas jo kvėptelėjimas ar judesys.

Pavyzdžiui, nors TBTBJ Apeliacinė kolegija Tolimir byloje pripažino Tolimir kaltu dėl genocido Srebrenicos žudynių epizode, Teisiamosios kolegijos priimta nuosprendžio dalis, kurioje jis buvo pripažintas kaltu dėl genocido dėl trijų Žepos lyderių nužudymo, buvo jo atžvilgiu panaikinta. Kaltinimą genocidu nužudant tris lyderius Apeliacinė kolegija pripažino nepagrįstu, be jau minėtų svarstymų, dar ir todėl, kad šių trijų lyderių nužudymas įvyko ne tuo pačiu metu, kaip Srebrenicos žudynės. Tarp Srebrenicos operacijos ir trijų lyderių nužudymo buvo keleto savaičių tarpas, jie įvyko kitoje vietovėje, tai yra, nebuvo kaip jų susieti su Srebrenicos įvykiais, ir jie įvyko kitoje geografinėje vietovėje. Todėl Apeliacinė kolegija padarė išvadą, kad „Teisiamoji kolegija suklydo manydama, kad teismui pateikta medžiaga neabejotinai įrodo, kad Hajrić, Palić ir Imamović buvo nužudyti Bosnijos serbų pajėgų turint specialųjį siekį sunaikinti dalį bosnių musulmonų populiacijos kaip tokios, taigi, kad jų nužudymas sudarė genocido nusikaltimą.“ (sprendimo §269).

8. Genocido siekio nustatymas, kai genocido tikslas nepasiektas, neesant tam objektyvaus paaiškinimo

Genocido nusikaltimas akivaizdus tada, kai nustatomas aiškus genocidinis planas, arba kai nustatomas visos grupės ar konkrečios atskiros jos dalies sunaikinimas. Juk sudėtinga iš pasekmių konstatuoti buvus siekį sunaikinti grupę kaip tokią, jei buvo nužudyta tik maža dalis jos narių. Skirtingai nei LAT, TBTBJ tais atvejais, kai grupė ar jos dalis nebuvo sunaikinta visa, paaiškindavo, kokios objektyvios aplinkybės tai lėmė. Pavyzdžiui, Tolimir byloje Teisiamoji kolegija, bandydama įrodyti, kad trijų Žepos lyderių nužudymas buvo atliktas turint genocidinį siekį, pastebėjo, kad buvo nužudyti ne visi Žepos lyderiai, net ir ne visi Žepos lyderiai, kuriuos Serbai buvo sučiupę. Ir tada Teisiamoji kolegija bandė paaiškinti, kodėl toks nepilnas lyderių sunaikinimas vis tiek laikytinas vykdytu turint genocidinį siekį. Tai buvo būtina paaiškinti, nes Jungtinių Tautų ekspertų komisijos pranešime 1992 m. buvo nurodyta, kad genocidinį siekį galima įžvelgti, jei buvo tikslingai naikinta jos VISA vadovybė. Kolegija aiškino, kad dar vieną svarbų lyderį, kuris išgyveno nelaisvėje, buvo labai nepatogu sunaikinti, nes jis buvo labai matoma, tarptautinės žiniasklaidos nuolat filmuota figūra musulmonų derybose su generolu Ratko Mladić. Be to, kolegija, pripažindama Žepos gyventojus genocido aukomis, svarstė, kodėl, skirtingai nei Srebrenicoje, Žepoje nebuvo sunaikinti visi vyrai. Kolegija svarstė, kad Žepos vyrų dauguma, po Srebrenicos įvykių, buvo pabėgę į kalnus, o Bosnijos serbų pajėgos jau buvo išsekintos Srebrenicos operacijų – deportacijų, kovos su pabėgėlių kolonos gynėjais. Be to, po Srebrenicos, Žepos anklavu labai susidomėjo tarptautinė žiniasklaida, kas, vėlgi, trukdė nevaržomai užbaigti genocidinio plano įgyvendinimą.

Panašiai ir Krstić byloje Teismas detaliai argumentavo, kodėl maždaug penktadalio saugomos grupės dalies (maždaug tokią dalį Srebrenicos gyventojų sudarė nužudyti bosnių musulmonų vyrai) nužudymą jis laiko veiksmais, vykdytais turint genocidinį siekį, nes tai nebuvo iš pirmo žvilgsnio akivaizdu:

13. Istoriniai genocido pavyzdžiai taip pat rodo, kad reikia atsižvelgti į nusikaltimo vykdytojo veikimo teritoriją, kurią jis galėjo kontroliuoti, taip pat teritoriją, kurią jis galėjo pasiekti. Nacių Vokietija greičiausiai siekė eliminuoti žydus tik Europoje; ta ambicija greičiausiai, net pasiekus galios viršūnę, nebuvo tokia, kad siektų įvykdyti šį planą globaliai. Panašiai ir Ruandos genocido vykdytojai rimtai negalvojo sunaikinti Tutsius už šalies ribų. Siekis sunaikinti, kurį susiformavo nusikaltimo vykdytojas, visuomet bus apribotas jam prieinamų galimybių. Nors vien šis faktorius nerodys, ar siekiama sunaikinti grupė[s dalis] buvo esminė, jis gali, kartu su kitais faktoriais, praturtinti analizę.

Kas teigiama šioje pastraipoje? Tai, kad genocidas yra masinio pobūdžio nusikaltimas, ir, siekiant konstatuoti, kad būta genocidinio siekio sunaikinti visą (ar dalį) saugomos grupės ir turint prieš akis faktus, reikia tam tikros dermės. Negali būti taip, kad tariamas genocido vykdytojas, turėdamas visas galimybes sunaikinti grupę kaip tokią ar norimą sunaikinti grupės dalį (geografinėje vietovėje), jos nesunaikina, tačiau jo veiksmai vis tiek įvardijami kaip genocidas. Krstić byloje tribunolui nustačius Bosnijos serbų pajėgas turėjus genocidinį siekį, taip pat buvo nustatyta, kad genocidinį siekį turėjusios pajėgos kontroliavo būtent tik tą Bosnijos dalį, kurioje ir buvo vykdomas genocidas. Taigi, Srebrenicą užėmusios pajėgos turėjo genocidinį siekį ir jį įgyvendino pagal turėtas galimybes. Nors grupės dalies, kurią ketino sunaikinti BSP, genocidas nebuvo įvykdytas „nuo-iki“, Tribunolas detaliai paaiškino, kokios aplinkybės trukdė BSP įvykdyti savo kėslus iki galo (apeliacinės kolegijos nutarties §30-35). Buvo išžudyta maždaug penktadalis naikinamos grupės dalies, kurių dauguma buvo ginklą rankose galėję laikyti vyrai, kurių dingimą buvo galima paslėpti po kovos veiksmais. Visus kitus išgyvenusius vyrus, pasitraukusius iš Srebrenicos su pabėgėlių kolona, išgelbėjo tik tai, kad Serbų pajėgos po tęstinių susirėmimų suprato, kad tų vyrų sunaikinimas joms per daug kainuos. Moterys, seniai ir kūdikiai buvo prievarta iškeldinti, atplėšti nuo savo šaknų, kas sudarė papildomą sunkumą bendruomenei išlikti, nors ir nebuvo, imant atskirai, genocidinis veiksmas. Tai, kad buvo atskirai sunaikinti naikinamos grupės vyrų dokumentai, o vyrų naikinimo operacijos atliktos paslapčia, reiškė, kad likusios gyvos moterys ilgai negalės ištekėti iš naujo, nes jų vyrai buvo laikomi dingusiais be žinios, kas labai apsunkino bendruomenės prokreacines galimybes. Be to, griežtai patriarchalinėje bosnių musulmonų visuomenėje jau pats kelių kartų vyrų dingimas buvo lemiamas smūgis Srebrenicos musulmonų bendruomenės išlikimui, pasmerkiant ją išmirti. Taigi, Tribunolas konstatavo, kad BSP vadovybė pasirinko gal ir ne patį efektyviausią, tačiau atpildo tikimybę maksimaliai sumažinantį būdą sunaikinti Srebrenicos bosnių musulmonų bendruomenę.

Tribunolas įžvelgė ir papildomą, simbolinį grupės, kuri buvo naikinama (Srebrenicos musulmonų) reikšmingumo kriterijų, dėl ko ši santykinai maža grupė (2,9 % iš visų bosnių musulmonų) buvo laikytina esminga visų bosnių musulmonų nacionalinės grupės atžvilgiu. Srebrenicos anklavą „saugia zona“ buvo paskelbusios pačios Jungtinės Tautos, tačiau BSP išžudė daugybę žmonių būtent iš tos zonos, nepaisydami nei JT garantijų, nei JT taikdarių buvimo. Tai leido Tribunolui konstatuoti, kad šie bosnių musulmonai buvo sunaikinti simboliškai, norint pademonstruoti visų bosnių musulmonų bejėgiškumą prieš BSP.

Ką tokia prieiga reikštų Lietuvos partizanų genocido bylose?

Visų pirma pažymėtina, kad visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai buvo sovietų valdžioje. Lietuvoje nebuvo nei Jungtinių Tautų taikdarių, nei užsienio žurnalistų, kurie varžytų sovietinį lietuvių tautos naikinimą, jei toks planas būtų buvęs. Be to, akivaizdu, kad pasipriešinimo dalyviai nebuvo saugomos grupės, kaip tokios, dalis – jie priklausė kitai grupei, grupei, kuri ginklu priešinosi sovietinei okupacijai. Jie taip pat nebuvo esminga saugomos grupės – lietuvių tautos – dalis ta pačia prasme, kaip Srebrenicos musulmonai, tai yra, nebuvo lokalizuoti vienoje geografinėje vietovėje.

Tarptautinis Teisingumo Teismas byloje Kroatija prieš Serbiją atsižvelgdamas į faktus, kad serbų pajėgos nužudė tik nedidelę dalį kroatų, kuriuos turėjo galimybę nužudyti, atsisakė pripažinti vykus kroatų nacionalinės grupės genocidą.

Palyginimui, LAT nė nebando paaiškinti, kodėl dalis partizanų buvo nuteisti ribotam laikotarpiui ir vėliau grįžo į tėvynę, kodėl dalis legalizavosi ir toliau gyveno neliečiami (o jei ir buvo vėliau represuoti, tai kodėl jiems buvo keliamos baudžiamosios bylos ir pateikiami kaltinimai dėl nužudymų), galiausiai, kodėl lietuvių tauta, kuri ir tegali būti laikoma vieninteliu genocidinio siekio taikiniu, būdama visiškai sovietų valdoma anaiptol nebuvo sunaikinta. Nereikia nei sakyti, kad visos tos sąlygos, kurias nustatė Teisiamoji kolegija Tolimir byloje Žepos genocido atveju (o šis sprendimas vėliau dar buvo ir panaikintas), ar sąlygos Srebrenicos genocido metu, neegzistavo Sovietų valdžiai tariamai vykdant genocidą Lietuvoje. Nebuvo nei užsienio šalių, nei užsienio žiniasklaidos susidomėjimo įvykiais, ir sovietų valdžia tikrai nepavargo vykdydama represijas Lietuvoje. Atlikus tokią analizę, ko gero tektų pripažinti, kad genocido siekio egzistavimas nepaaiškina faktinių aplinkybių.

9. Genocidas kaip „vienintelė protinga išvada“

Apibendrinant, genocido nusikaltimas gali būti konstatuotas tik tada, kai, pasak TBTBJ Apeliacinės kolegijos Tolimir byloje, genocido siekio buvimas yra „vienintelė protinga išvada (angl. „the only reasonable inference“), kurią buvo galima padaryti iš nustatytų faktinių aplinkybių“ (citata iš sprendimo santraukos). Taip teigiama ir TTT byloje „Kroatija prieš Serbiją“: kai genocido specialusis tikslas sunaikinti grupę, visą ar iš dalies, yra nustatomas iš sistemingo elgesio modelio, turi būti įrodyta, kad siekis sunaikinti, visiškai ar iš dalies, saugomą grupę yra vienintelė protinga išvada. Taigi, pasak TTT, reikia įvertinti, ar buvo sistemingo elgesio modelis, ir antra, ar siekis sunaikinti grupę yra vienintelė protinga išvada, kurią galima padaryti žiūrint į tą sistemingą elgesio modelį.

Štai kaip TTT aptaria vieną epizodą byloje Kroatija prieš Serbiją, Vukovaro miesto apšaudymo epizodą. Visų pirma §429 Teismas cituoja TBTBJ sprendimą byloje Prokuroras prieš Mrkšić ir kitus:

Kolegijos požiūriu, bendra įrodymų visuma parodo, kad miestas ir jo civiliai bei kiti asmenys aplink Vukovarą buvo baudžiami, žiauriai baudžiami, ir tai buvo pavyzdys tiems, kurie nepriėmė serbų kontroliuojamos federalinės vyriausybės Belgrade bei jos JSFR įstatymų interpretacijos ir Jugoslavijos nacionalinės armijos rolės, kurios tolimesniam išlaikymui buvo būtinas Jugoslavijos federacijos išlaikymas (Mrkšić teisiamasis nuosprendis, § 471).

Taigi, Teismas manė buvus tikslą nubausti kroatus, bet ne sunaikinti juos kaip tautą. Nurodydamas į atvejus, kai serbų pajėgos evakuodavo Vukovaro gyventojus (užuot juos nužudydamos), Teismas atmetė Kroatijos tvirtinimą, kad Vukovaro apšaudymas buvo genocido epizodas. Serbai turėjo galimybę sunaikinti kur kas daugiau Kroatijos gyventojų, tačiau to nepadarė, kas paneigia galimybę įrodyti, kad buvo vykdomas genocidas, vien iš serbų pajėgų veiksmų. Lygiai taip pat Teismas atmetė Kroatijos tvirtinimus, kad blogas elgesys su karo belaisviais ir jų žudymas vienoje iš stovyklų buvo genocido epizodas, nes egzistavo užtektinai įrodymų, kad ne su visais karo belaisviais buvo taip elgiamasi. O žiaurų elgesį su karo belaisviais Teismas paaiškino intensyviu serbų priešiškumu kroatų atžvilgiu, jų noru nubausti savo priešus, o ne genocidiniu siekiu sunaikinti kroatų tautą kaip tokią (sprendimo §405-437).

Turbūt nėra stebėtina, kad LAT nutartyje S. Drėlingo byloje mes nerasime jokių užuominų apie alternatyvius siekio, slypėjusio už operacijos, kurios tikslas buvo suimti A. Ramanauską, paaiškinimus. Gal būt koją čia pakišo paties teisiamojo abejotina gynyba, kad jis operacijoje nedalyvavo – kas žinoma sutrukdė jam nurodyti siekius dalyvaujant operacijoje. Jau pats bandymas paaiškinti siekio alternatyvas būtų atskleidęs, kad S. Drėlingas ar operacijai vadovavę asmenys negalėjo turėti siekio sunaikinti lietuvių tautą/etninę grupę kaip tokią, visą ar iš dalies. Ir žinoma, siekis sunaikinti ginkluotą pogrindį, siekis suimti asmenis, atsakingus už šimtų sovietams prijautusių kaimo žmonių gyvybių atėmimą, galiausiai net ir siekis atkeršyti politiniam priešui, „sunaikinti kontrrevoliuciją“ būtų buvęs kur kas geresnis operacijos siekio paaiškinimas, nei genocidinis siekis sunaikinti lietuvių tautą.

Genocido samprata Lietuvoje vartojama taip elastiškai, kad yra beprasmė

Taigi, įsivaizduokime, kad TBTBJ praktikoje atsiranda bylos „Prokuroras prieš Vasiliauską“ ir „Prokuroras prieš Drėlingą“.

Sekdamas TTT praktika TBTBJ neabejotinai galėtų pripažinti, kad sovietų valdžios vykdytose represijose buvo genocido nusikaltimą sudarančių veiksmų (actus reus), tad pagrindinis iššūkis būtų nustatyti, ar už tų genocido nusikaltimus sudarančių veiksmų galėjo slypėti (ir slypejo) genocidinis siekis (mens rea). Nenustačius tokio siekio, TBTBJ galėtų nuteisti sovietinių represijų vykdytojus tik dėl nusikaltimų žmonijai ar karo nusikaltimų, – jei pastarieji būtų pripažinti atsakingais už tokius konkrečius nusikaltimus.

Norėdamas nustatyti buvus genocidinį siekį, TBTBJ ieškotų įrodymų, kad sovietų valdžia vykdė tokius veiksmus, kuriais būtų buvę siekta sunaikinti lietuvių tautą kaip tokią. Atsižvelgiant į tai, kad visa tauta ilgą laiką buvo sovietų valdžioje, į tai, kad niekas sovietams netrukdė įgyvendinti savo nusikalstamų užmačių, Tribunolas sovietų veiksmuose būtų ieškojęs ne dalinio, dėl aplinkybių ne iki galo pavykusio, o baigtinio genocido įrodymų. O mes žinome, kad tokio baigtinio sovietinio genocido Lietuvoje nebuvo.

Vertindamas sovietų veiksmus prieš partizanus Tribunolas ieškotų įrodymų, kad partizanai buvo tokia reikšminga lietuvių tautos dalis, kad jų sunaikinimas reikštų tokį didelį smūgį lietuvių tautai, kad ji paveikta partizanų sunaikinimo ir kitų sovietinių represijų, tiesiog išnyktų. Nes, kaip minėta, sovietinis genocidas negalėjo būti nepavykęs ar nebaigtas.

Vertindamas konkrečių asmenų veiksmus prieš Lietuvos partizanus Tribunolas neabejotinai atkreiptų dėmesį į kitus nei genocidinio „tautos sunaikinimo“ paaiškinimus kalbant apie jų turėtus siekius. Ir neabejotinai pripažintų, kad siekis sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą okupacinei valdžiai ar siekis suimti galimai karo nusikaltimus prieš sovietinius piliečius padariusius asmenis yra reikšmingi ir įtikinami paaiškinimai, įtikinamesni, nei genocidinis siekis „sunaikinti tautą“. Todėl Tribunolas niekaip negalėtų pripažinti, kad turėtas genocidinis siekis yra jų atliktų veikų „vienintelis protingas paaiškinimas“.

Kaip esu detaliai argumentavęs kitur remdamasis viena iš JAV okupacinės zonos tribunolo bylų, vadinamąja „Įkaitų byla“, karo ir pokario metais veiksmai prieš partizanus, net ir labai žiaurūs veiksmai, nebuvo laikomi karo nusikaltimais tarptautinėje teisėje. Taigi, tik esant labai ypatingomis aplinkybėmis Tribunolas mūsų hipotetinėje byloje galėtų konstatuoti, kad sovietų vykdyti veiksmai prieš partizanus buvo karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmonijai. Nepripažinus, kad genocidinis siekis yra „vienintelis protingas paaiškinimas“, nebūtų ir galimybės pripažinti vykdytojus turėjus genocidinį siekį.

Apibendrinant

Aukščiau pateikta analizė rodo, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai nebūtų nuteisęs už genocidą nei V. Vasiliausko, nei S. Drėlingo, nei daugelio kitų šiandien Lietuvoje baudžiamojo persekiojimo susilaukiančių buvusių sovietų pareigūnų, kaltintų dėl veiksmų prieš partizanus. Kai kurių jų atžvilgiu gal būt būtų pripažįstami kaltinimai nusikaltimais žmonijai. Trėmimai, suimtųjų kankinimai, pagrįstai gali būti laikomi tokio pobūdžio nusikaltimais. Tačiau kova su partizanais, dalyvavimas partizanų suėmimo operacijose, mano supratimu, nebūtų pripažinta nei genocidu, nei, bent jau mūsų aptariamose hipotetinėse bylose, nusikaltimais žmonijai ar karo nusikaltimais.

Sikirica byloje TBTBJ teisiamoji kolegija pabrėžė, kad teisėje sąvokų negalima vartyti taip, kaip labiau tinka kaltinimą palaikantiems prokurorams. Tribunolas atmetė prokurorų pasiūlymą vertinti musulmonų ir kroatų kaimų gynėjus kaip šių grupių vadovybę. Jis pažymėjo, kad „[p]riimant tokį pareiškimą reikėtų apibrėžti vadovybę taip elastiškai, kad tas apibrėžimas taptų beprasmis“. Manau, šis teiginys tiesiogiai pritaikomas ir Lietuvoje tiems, kurie apibrėžia partizanus kaip lietuvių tautos vadovybę, ir todėl – reikšmingą genocido konvencijos saugomos nacionalinės grupės dalį.

Dar daugiau, taikydama genocido sampratą beveik išskirtinai tik tose bylose, kur kalba eina apie sovietų kovą prieš partizanus ar represijas prieš suimtus partizanus ir jų rėmėjus, Lietuvos teisingumo vykdytojai taip pat elgiasi ir su genocido sąvoka. Ji apibrėžiama taip elastiškai, kad tampa beprasmė.

Nuorodos į TBTBJ ir TTT sprendimų vertimų ištraukas

Ištraukos iš TBTBJ nuosprendžio Sikirica byloje

Ištraukos iš TBTBJ apeliacinės kolegijos nutarties ir nuosprendžio Krstić byloje

Ištraukos iš TBTBJ nuosprendžio ir apeliacinės kolegijos nutarties Tolimir byloje

Ištrauka iš TTT sprendimo byloje Kroatija prieš Serbiją

Straipsnis atnaujintas 2017-11-29

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail