Žymų Archyvai: sausio13

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui I: kaltinamojo akto apžvalga

Pamažu artėja sausio 13-osios bylos nagrinėjimo pabaiga. Besidomintiems karinių konfliktų problematika nuosprendžio šioje byloje paskelbimas – labai svarbus įvykis. Juo labiau, kad tai – ir istorinė, su Lietuvos išsivadavimu iš SSRS, ir su dabartinėmis politinėmis realijomis glaudžiai susijusi byla.

Dar pavasarį parašiau eilę straipsnių apie Sausio 13-osios bylos kaltinamąjį aktą ir jo teismui keliamus iššūkius iš tarptautinės humanitarinės teisės perspektyvos. Kadangi štai visai neseniai baigėsi advokatų pasisakymai, atėjo laikas pasidalinti jais. Advokatų pasisakymuose dėmesio tarptautinės teisės aspektams buvo skirta visai nedaug, tad tikiuosi, kad ši straipsnių serija norintiems sužinoti daugiau apie bylos iššūkius teismui bus naudinga. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui I: kaltinamojo akto apžvalga

Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu

Šį antradienį, 2017 m. gegužės 2 d., Vilniaus apygardos teismas pranešė, kad Rusijos Federacija atsisako perduoti Michailui Gorbačiovui kvietimą liudyti teisme. Jau anksčiau Gorbačiovui tas šaukimas buvo įteiktas asmeniškai, ir jo atstovas iškart informavo, kad Gorbačiovas dalyvauti teismo procese neketina. Taigi, šioje Sausio 13-osios bylos istorijos dalyje turbūt teks dėti tašką.

Robertas Povilaitis, kurio tėvas Apolinaras Povilaitis žuvo Sausio 13-osios naktį, ir kuris dėjo dideles pastangas, kad Gorbačiovo atžvilgiu būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau, kad jis bent būtų kviečiamas liudyti, Facebook paskyroje parašė apgailestaująs, kad Toliau skaityti Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu

1991 m. sausis mano akimis

Seniai maniau, kad reikėtų pagaliau surašyti, kaip mačiau 1991 m. sausio įvykius. 13 metų vaiko akimis – toks paaugliukas tada buvau. Daugelis menamų faktų jau dabar gerokai „apsivėlę“ vėlesnėmis žiniomis ir interpretacijomis, kai kurie – pasimiršę. taigi, geriau vėliau, nei niekada.

Pradėkime nuo priešistorės.

Prieš Perestroikos ir Sąjūdžio pradžią mano šeimoje nebuvo pernelyg daug kalbama politinėmis temomis, o jei ir buvo kalbama, tos kalbos man galvoje ilgai neišlikdavo. Tik keletą epizodų atsimenu. Tėtis klausydavosi BBC anglų kalba (sakydavo, kad per lietuviškas žinias kalba netiesą, o Londone – teisybę). Taip pat kartą, kai iš mokyklos parsinešiau pasakojimą apie drąsiąją partizanę Marytę Melnikaitę, jis pasiūlė pasakyti mokytojai, jog ji visai ne Marytė Melnikaitė, o Marija Melnik, ir pažiūrėti, kaip ji į tai sureaguos (mokytoja labai pakiliai pasakodavo apie komunizmą, socializmo pasiekimus ir pan.). Kažkada man bandė paaiškinti, kad Tarybų Sąjunga nėra nei tarybų, nei socialistinė, nei respublikų, nei sąjunga (tarybų – nes ne tarybos ją valdo, ne sąjunga – nes ne savanoriška, o dėl viso kito – nepamenu, kodėl). Taip pat prisimenu, kad sąžiningai eidavome į spalio revoliucijos demonstracijas, kai tik išpuldavo tėvų, dirbusių toje pačioje Skaičiavimo mašinų gamykloje, eilė darbovietėje į jas eiti. Kaip pavargęs eiti kartą važiavau ant transparanto.

Iš visų tų politinių aspektų aš menkai ką tesupratau. Pvz., savo geriausiam draugui Regimantui kartą pasakiau, ką girdėjau iš tėčio apie žinias. Kad rusiškos žinios neteisingos. Kai jis paprašė pateikti pavyzdį, jį čia pat prikūriau: „net Indira Gandi buvo nužudyta ne tą dieną, kaip pas mus pranešė“, pasakiau. 🙂

Ir žinoma, politika man mažai terūpėjo. Kažkada, dar tebesimokant Vilniaus 48-ojoje vidurinėje kažkas davė man įsisegti į atlapą iš kartono gabalėlio ir smeigtuko padarytą trispalvę vėliavėlę. Toliau skaityti 1991 m. sausis mano akimis