Žymų Archyvai: partizanai

Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Lietuvos Apeliacinis Teismas vieną po kito skelbia nutartis dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžių plačioje A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo, kankinimo ir egzekucijos byloje (ji išskaidyta į keletą bylų pagal teisiamuosius, iki šiol yra paskelbti nuosprendžiai Stanislovui Drėlingui (žr. Faktai.lt straipsnį apie Drėlingo bylą, nuosprendis įsiteisėjęs) ir dar neįsiteisėjęs nuosprendis Ilja Vorobjovui (žr. Faktai.lt straipsnį apie nuosprendį).

Abiejose bylose buvę KGB pareigūnai, dalyvavę A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo operacijoje yra kaltinami genocidu – dalyvavimu sunaikinant A. Ramanauską ir represuojant jo žmoną B. Mažeikaitę kaip „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės – partizanų – narius. Toliau skaityti Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Nusegus medalius kai kuriems partizanams, Lietuva tik sustiprės

Vytautas Sinica straipsnyje „Ko nepadarė KGB, padarys signatarai?“ kelia klausimą dėl platesnio partizanų vykdytų mirties bausmių vertinimo konteksto. Tai reakcija į Jurgio Jurgelio straipsnį „Ar galima iš A. Kraujelio atimti kario savanorio statusą?“. Tačiau straipsnyje matome „šiaudinio žmogeliuko“ puolimo ir „kaltės per asociaciją“ taktiką: tikrosios oponento pozicijos pakeičiamos dirbtinėmis, o oponentas ne įveikiamas argumentu, o tiesiog apjuodinamas.

Pradžioje V. Sinica lyg ir tiksliai atskleidžia J. Jurgelio pateiktą A. Kraujelio veiklos įvertinimo argumento esmę: „J. Jurgelis … teigia, jog pagrindinis A. Kraujelio nusikaltimas – egzekucijų be teismo vykdymas, kurių jis galimai ne vieną atlikęs. Tokia egzekucija pagal tarptautinę teisę yra karo nusikaltimas.“ Tačiau, kaip bebūtų keista, čia net neprasidėjusi ir baigiasi tarptautinės teisės nuostatų, kuriomis J. Jurgelis remiasi savo straipsnyje, analizė. Toliau V. Sinica tikrąjį J. Jurgelio argumentą pakeičia klasikiniu „šiaudiniu žmogeliuku“, kurį, žinoma, sudoroti daug lengviau. Karo nusikaltimai nejučia pervadinami kriminaliniais nusikaltimais, tarptautinė teisė pamirštama, ir kalbama jau apie sovietinę (kaip teigiama straipsnyje, okupacinę, ir todėl – negaliojančią) teisę.

Apie Gečių šeimos likvidavimą. Nuosprendis, egzekucija, ikiteisminis tyrimas

Maždaug prieš trejetą savaičių Delfi.lt kaip niekada anksčiau sumirgėjo straipsniais apie Antaną Kraujelį ir partizaninį karą.

nuomonių ringas okupuotas diskusijų pokario tema
nuomonių ringas okupuotas diskusijų pokario tema

Į J. Jurgelio klausimą, ar galima atimti kario savanorio statusą šiam partizanui, paskubėjo atsakyt G. Šidlauskas, LGGRTC specialistas, pats praėjusiųjų metų pabaigoje surašęs partizaną išteisinančią pažymą, o klausimo dėl kario savanorio statuso atėmimo pokario partizanams prielaidas aptarė V. Sinica. Kažkada ir pats esu rašęs J. Kraujelio kario savanorio statuso klausimu Delfi.lt puslapiuose. Ir dabar esu parašęs straipsnį, kuris netrukus bus publikuotas, ir kuriuo atsakau į V. Sinicos argumentus (atnaujinta: straipsnis buvo publikuotas 2015-03-04 pavadinimu „Nusegus medalius kai kuriems partizanams, Lietuva tik sustiprės “). Bet čia rašysiu apie Gečius. Kad ir kiek tema būtų pabodusi, joje lieka nepakankamai gerai atskleistų aspektų. Apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti. Toliau skaityti Apie Gečių šeimos likvidavimą. Nuosprendis, egzekucija, ikiteisminis tyrimas

„Informacinio karo“ veiksmai prieš žurnalistinį objektyvumą

Gruodžio 21 d. vakare LRT laida „Savaitė“ įspūdingai „sudalyvavo“ naujajame informaciniame kare prieš Kremliaus propagandą. Vėliau laida buvo paleista ir straipsnio „Tema, kuria naudojasi Rusija: tai nukreipta prieš Lietuvą“ pavidalu. Laida keista: skaitant jos skriptą galėtų susidaryti įspūdis, kad ten tiesiog neutraliai pateikta informacija. Tačiau klausantis pačią laidą susidaro visai kitoks įspūdis. Pagrindinis laidos „taikinys“ buvo signataras Jurgis Jurgelis. Bet ir man buvo suteikta nedidelė, kiek lengvesnė rolė. Jurgio Jurgelio plunksna aštri, jis, manau, dar parašys šia tema, pvz., Delfi.lt. O aš rašau savo ruožtu.

Žurnalistė Joana Lapėnienė; kadras iš 2014-12-21 laidos „Savaitė“
Joana Lapėnienė ima interviu iš Donato Glodenio; kadras iš 2014-12-21 laidos „Savaitė“

Laidoje apie mane

Laidoje teigiama, kad Donatas Glodenis „tikina, kad Lietuvos pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyviai rengdavo ne ką mažiau žiaurias baudžiamąsias operacijas nei „raudonieji“ partizanai Antrojo pasaulinio karo metais“. Tada pateikiamas mažytis interviu fragmentas:

Tarptautinė teisė vienodas taisykles nustato bet kuriai kariaujančiai šaliai ir šituo požiūriu dėti lygybės ženklą galima. Ir reikia vienodai vertinti ir vienų ir kitų darbus, kiek tai susiję su tarptautinės teisės pažeidimais. Toliau skaityti „Informacinio karo“ veiksmai prieš žurnalistinį objektyvumą

Partizanų valdžios klausimu, arba, „kaip amerikonai, Lietuvą išvadavę, čekistus teisė“

Kurį laiką vis prisidėdavau diskusijose apie pokario partizanus grupėje „Lietuvos partizanų istorija“. Prieš porą mėnesių, rugsėjo 26 d., man paskelbus nuorodą į Delfi.lt straipsnį apie M. Misiukonio teismą už tariamą genocidą ir išsakius nuomonę, kad šis procesas yra gėdingas, užsiplieskė diskusija apie partizanus kaip teisėtą Lietuvos valdžią pokario metu. Praleidau tikrai daug laiko aiškindamas ir argumentuodamas savo poziciją dėl M. Misiukonio, dėl partizanų valdžios, dėl teisės aktų sukuriamų pareigų piliečiams, jokio asmens berods neįžeidžiau. Bet staiga sekmadienio vakarą mano FB paskyrai diskusijų grupė „Lietuvos partizanų istorija“ tapo nematoma. Supratau, kad esu užblokuotas. Be jokio perspėjimo, be paaiškinimo. Niekas iš administratorių taip ir neprisipažino, kodėl tai padarė (ar kad apskritai padarė). Neabejoju, kad dalis forumo „gyventojų“ po to lengviau atsikvėpė. Aš, tiesą sakant, taip pat.

Įsivaizduokime čekistus nacių vietoje
Įsivaizduokime čekistus nacių vietoje

Visgi prieš šį įvykį buvau parašęs gan ilgą tekstą, kurio tikslas buvo paaiškinti, kokia prasme pokario partizanai nebuvo teisėta valdžia. Šiuo tekstu, per tuos du mėnesius kažkiek papildytu, dabar žemiau dalinuosi. Nes jis iš naujo tampa aktualus – partizanų kaip teisėtos valdžios (ir okupanto kaip neteisėtos valdžios) argumentai iš naujo naudojami ne tik visuomenininkų kreipimuose, bet ir valstybės institucijų dokumentuose.

Visa, ką žemiau parašiau, nėra fantazijos vaisius. Argumentai yra paremti tarptautine teise, o kad tas įsivaizduojamas JAV tribunolo sprendimas būtų „arčiau žemės“, argumentavimas tiesiog pasiskolintas: teksto esmė ir visos citatos (šiek tiek jas apdorojus, pvz., „Vokiečių“ pakeitus į „SSRS“,) yra paimta iš realiai vykusio teismo proceso, vadinamosios „Įkaitų bylos“, kur vokiečių generolai buvo teisiami už veiksmus Jugoslavijoje, Norvegijoje ir Graikijoje – nacių neteisėtos agresijos aktais užgrobtose, okupuotose teritorijose. Su nuosprendžio fragmentais galite susipažinti čia**.

Iš anksto pasipiktinusiems skaitytojams norėčiau palinkėti kantrybės skaitant: šiame tekste nėra nė lašelio bandymo teisinti ar „įteisinti“ sovietinę okupaciją, pažeminti pasipriešinimo dalyvius. Jis kalba apie tas teises, kurias turėjo ir turi bet kuri okupacinė valdžia okupuotoje šalyje. Nes tokios yra tarptautinės teisės nustatytos taisyklės. Tad perskaitykite prieš darydami išvadas. Toliau skaityti Partizanų valdžios klausimu, arba, „kaip amerikonai, Lietuvą išvadavę, čekistus teisė“

Miroslavo sovietiniai aktyvistai: „nukauti“ ar tiesiog nužudyti?

Sovietmečio paminklas Miroslave
Paminklas Miroslave iš sovietinių laikų

Prieš pus­me­tį vie­nas Kau­no po­li­ti­kas, ap­si­lan­kęs Aly­taus ra­jo­no Mi­ros­la­vo mies­te­ly­je, pa­si­pik­ti­no ten jau ket­ver­tą de­šimt­me­čių sto­vin­čiu pa­min­klu stri­bams ir so­vie­ti­niams ak­ty­vis­tams. Ant pa­min­klo pui­ka­vo­si so­vie­ti­nė žvaigž­dė, o už­ra­šas skel­bė: „1945.II.13 Mi­ros­la­ve bur­žu­a­zi­niai na­cio­na­lis­tai nu­žu­dė šiuos liau­dies gy­nė­jus ir ta­ry­bi­nius ak­ty­vis­tus…“ (To­liau nu­ro­dy­tas nu­žu­dy­tų­jų są­ra­šas.) Kau­no po­li­ti­kas pa­rei­ka­la­vo pa­min­klą pa­ša­lin­ti, nes jis iš­krai­po is­to­ri­nę re­a­ly­bę: ja­me par­ti­za­nai pa­nie­ki­na­mai va­di­na­mi „bur­žu­a­zi­niais na­cio­na­lis­tais“, o stri­bai gi­ria­mi kaip „liau­dies gy­nė­jai“.

Ta­čiau Mi­ros­la­ve iki šiol te­be­gy­ve­na anuo­met nu­žu­dy­tų as­me­nų ar­ti­mie­ji, ku­rie čia pat pa­pra­šė pa­min­klą iš­sau­go­ti. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras tuo­met pa­siū­lė to­je vie­to­je, gre­ta ar vie­to­je pa­min­klo, įreng­ti at­mi­ni­mo len­tą, ku­ri pri­min­tų 1945-ųjų įvy­kius. Toliau skaityti Miroslavo sovietiniai aktyvistai: „nukauti“ ar tiesiog nužudyti?