Bylos V. Pastabos dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimo sovietinio genocido klausimu

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Konstitucinis Teismas 2014 m. šaltinis: www.lrkt.lt
Konstitucinis Teismas 2014 m. šaltinis: www.lrkt.lt
Kovo 18 dieną paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl praplėstos Lietuvos Baudžiamajame kodekse 99 straipsnyje esančios genocido sampratos atitikimo Konstitucijai turėtų išjudinti bent dalį šiuo metu beviltiškai įstrigusių bylų dėl Lietuvos pokario pasipriešinimo dalyvių kaip politinės grupės genocido.

Ko aš tikėjausi laukdamas šio KT nutarimo? Na, visų pirma, kad nekonstituciniu bus pripažinta normos dėl genocido – pagal lietuviškąjį jo apibrėžimą – galiojimas atgaline tvarka. Tai tik tiek. Tokia apimtimi KT ir tegalėjo pasisakyti. Tiesa, jo buvo užklausta, ar pats genocido sąvokos praplėtimas Lietuvos BK kartais neprieštarauja Konstitucijai, tačiau, žinant užsienio šalių praktiką, tai neatrodė labai tikėtina. Bet bendrai imant kontekstą, Lietuvoje vykstančias bylas, kuriose asmenys, dalyvavę organizuojant ir vykdant pokario antipartizanines priemones ir represijas kaltinami genocido vykdymu, laukiu, kada į šią sritį sugrįš bent kiek sveiko proto. Kada prokuratūra ir teismai liausis pripaišyti genocido kaltinimą asmenims, kurie persekiojami išskirtinai dėl dalyvavimo antipartizaninėse operacijose, ir sutelks daugiau dėmesio į tas bylas, kuriose yra įtariamųjų realiais nusikaltimais žmonijai ir karo nusikaltimais. Mano galva, antipartizaninės priemonės yra neišvengiamos okupuotoje teritorijoje, ir tol, kol jos vyksta nepažeidžiant tarptautinės teisės normų, jas reikėtų priimti kaip neišvengiamą blogį… Už pačią okupaciją yra atsakinga okupuojanti vyriausybė, o ne jos kareiviai ir parankiniai…

KT pasisakė kaip ir tikėjausi dėl išplėstinės genocido sampratos taikymo atbuline tvarka. Tačiau ties tuo nesustojo. Bet ar pasitarnaus tos ilgos papildomos KT nutarimo teksto dalys situacijos su „genocido bylom“ normalizavimui? Nesu tikras.

Grįžkime prie teksto. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad BK 99 straipsnis, nustatantis platesnę nei 1948 m. Genocido konvencijos genocido sampratą (…) neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Šią žinią akcentavo KT savo pranešime spaudai, ją išplatino pagrindinės žiniasklaidos priemonės, kaip viena skelbusios, kad KT nuomone, sovietinius nusikaltimus galima laikyti genocidu. Tokia politiškai teisinga, politiškai teisingu būdu pateikta žinia.

Gerokai mažiau dėmesio susilaukė kita šio nutarimo dalis, kurioje pripažįstama, kad ta BK norma, kuri leidžia teisti asmenis už genocidą, jei genocidas suprantamas lietuviška, praplėstąja prasme (už siekį sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, kaip teigia konvencija, bet – ir socialinę bei politinę grupę), kuris įvyko prieš šios normos atsiradimą Lietuvos teisėje, pripažįstama neatitinkančia Konstitucijos. Komentuodamas šią sprendimo dalį kovo 18 d. Lietuvos radijo laidoje 60 minučių tarptautinės teisės profesorius Justinas Žilinskas išreiškė įsitikinimą, kad po šio KT nutarimo prokuratūra turės perkvalifikuoti kaltinimus tais atvejais, kai asmenys yra teisiami už partizanų naikinimą, nors jam lyg ir oponavo Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas. Pagyvensim – pamatysim.

Vienos bylos baigtį šis KT sprendimas visgi turėtų paveikti tiesiogiai – turiu omeny bylą, kurioje kaltinimai dėl paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio „genocido“ yra pateikti keturiems asmenims, įskaitant ir buvusį Lietuvos pirmosios vyriausybės vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį. KT nutarime šios bylos baigtis aiškiai įprogramuota: partizaninis karas apibrėžiamas kaip vykęs nuo 1944 iki 1953 m., tokiu pačiu laikotarpiu apribojamos ir galimos sovietų veiksmų traktavimo kaip genocido ribos (kaip žinia, A. Kraujelio suėmimo operacija vyko 1965 m., t.y., gerokai vėliau), aiškiai kalbama ne apie pavienio asmens, o visos grupės sunaikinimą vykdant genocidą. Kai kurios „genocido“ bylos yra iš piršto laužtos, tačiau sunku būtų surasti labiau kuriozinį atvejį, nei pastarasis, kuriam galą KT nutarimas aiškiai prognozuoja.

Trumpas nukrypimas: atsimenu, kaip, dar paauglys būdamas, 1991 m. sausį mačiau TV žinių siužetą, kuriame vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis padėjo ant stalo automatą ir pareiškė, kad „mes priešinsimės“ jei SSRS bandys perimti VRM kontrolę (ar kažkaip panašiai :). Nuo to laiko jis yra man protingo pasipriešinimo – kai priešinamasi laiku, vietoje, ir neperlenkiant lazdos – SSRS agresijai simbolis. Toji baudžiamoji byla, kuri jam iškelta dėl A. Kraujelio genocido, buvo viena iš reikšmingiausių paskatų, kodėl apskritai ėmiau domėtis pokario tema. Ir todėl Marijoną Misiukonį šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo proga (kas, mano galva, reiškia to idiotiško baudžiamojo persekiojimo pabaigą) nuoširdžiai sveikinu. Bet grįžkime prie temos.

Neproduktyvios „genocido“ bylos Lietuvos prokuratūrą ir teismus vargino jau ilgą laiką. Be bylų dėl nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų, kuriuos prokuratūra iš pradžių tiesiog kitos alternatyvos neturėdama, o vėliau – iš įpratimo, kvalifikuodavo kaip „genocidą“, vyko ir visa eilė bylų prieš asmenis, kurių tiesiog nebuvo kaip apkaltinti nusikaltimais žmonijai ar karo nusikaltimais, tačiau kuriems dėl formuluotės dviprasmybių buvo sėkmingai pritaikytas genocido kaltinimas. Turiu omeny asmenis, kurie tiesiog dalyvavo antipartizaninėse akcijose, kurių metu žuvo arba buvo suimti partizanai, ir kurių metu jie nebūdavo, pvz., apnuodijami, nebūdavo naudojama karinė klasta ar kita uždrausta karybos priemonė. Vienoje tokioje byloje ikiteisminis tyrimas užtruko net 18 metų.

Kodėl gi „genocidas“ tapo tokia patogia kaltinimo forma? Dėl labai paprastos priežasties. Nusikaltimai žmonijai gali būti, pagal apibrėžimą, atliekami tik civilių asmenų atžvilgiu, tuo tarpu genocido nusikaltimas nukreiptas prieš „grupes“. Todėl ir buvo sugalvota, kad galima ir partizanus, anaiptol ne civilių asmenų grupę, vadinti „politine grupe“, ir pritaikyti jų žudymui genocido sampratą. Tačiau žymus genocido tyrinėtojas William A. Schabas pažymi, kad tokioje vietoje įžiūrėti skirtumą – tarsi degtukų skaldymas, nes „genocidas iš prigimties yra nukreiptas prieš „civilius gyventojus“, net jei atskiros aukos ir bus kombatantai“ *. Kitaip sakant, negali būti tokio genocido, kuris nebūtų tuo pačiu ir nusikaltimu žmonijai.

Grįžtant prie KT sprendimo: džiaugtis, kad KT pagaliau išlaisvino Lietuvos prokuratūras ir teismų sistemą nuo neproduktyvių teorinių „genocido“ bylų, yra gerokai per anksti. Konstitucinio Teismo sprendimo formuluotės yra tokios neapibrėžtos, kad, galiausiai, nutraukti tą ydingą ratą gali tik pati prokuratūra ir patys teismai…

Konstitucinis Teismas išaiškino tai, ko prašė Lietuvos teismai ir Seimo narių grupė, tačiau, kas gal jau tampa įprasta, ties tuo nesustojo. Surašė dar ir paskaitėlę prokuratūrai (ir Lietuvos teismams) apie tai, kaip jie galėtų formuluoti kaltinimus tais atvejais (ar nagrinėti konkrečiai tas bylas), kai „genocido vykdytojai“ kaltinami dėl pokario pogrindžio dalyvių – partizanų, kaip atskiros politinės grupės, naikinimo. (Toliau šiame tekste trumpumo dėlei šią Konstitucinio Teismo kovo 18 d. nutarimo dalį ir vadinsiu „paskaita“).

Konstituciniam Teismui tokios „paskaitos“ yra nesvetimas dalykas, tačiau iki šiol teko matyti tik tokias, kuriose aiškinamos tam tikros pačios Konstitucijos normos (nepaisant to, kad niekas neprašė jų išaiškinti; pasitaiko net ir taip, kad jų išaiškinimas niekaip neprisideda prie bendrojo nutarimo argumento). Ši paskaita – išskirtinė, nes joje nė užuominos nėra apie Konstituciją.

Žinoma, galima suprasti Konstitucinio Teismo norą pamokyti prokuratūrą (ir teismus), dėl kurios (ir dėl kurių) abejotinų sprendimų KT ir teko nagrinėti šį klausimą…

Taigi, apie ką paskaita?

Joje, aiškinant lietuviškojo pogrindžio dalyvių statusą ir sovietų veiksmų pogrindžio dalyvių atžvilgiu pobūdį, remiamasi žiupsneliu labai prastai interpretuotos tarptautinės teisės, partizanų surašyta 1949 m. deklaracija, nekritiškai cituojamais (ex post facto pritaikomais) Lietuvos teisės aktais, bet ne Konstitucija.

Visų pirma, remiantis 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos tekstu, tarptautine teise, argumentuojama, kad Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, niekuomet nebuvo tapusi teisėta SSRS dalimi. Todėl Lietuvos gyventojams primesta SSRS pilietybė, SSRS teisės aktai, juose įtvirtintos teisės ir pareigos (pvz., karinės tarnybos pareiga) buvo neteisėti. Toliau KT teigia, kad „atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą“.

Ties šiuo tvirtinimu verta apsistoti šiek tiek ilgėliau. Teiginį, kad partizanai laikytini LR ginkluotosiomis pajėgomis ir kombatantais KT pagrindžia keletu argumentų:

  1. Kad partizanai, pasak istorinių tyrinėjimų, „paprastai laikėsi iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų (inter alia 1907 m. spalio 18 d. IV Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių priedo 1 straipsnio) kylančių reikalavimų tarptautinio ginkluoto konflikto šalies savanorių būriams (turėti atsakingą už savo pavaldinius vadą, sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą, atvirai nešioti ginklus, vykdyti operacijas laikantis karo įstatymų ir papročių)“.
  2. Kad taip teigė Lietuvos įstatymai, kuriais yra post factum „pripažinta“, kad „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“.

Kaip matome, bent jau iš dalies apie partizanų statusą sprendžiama iš šiandienos Lietuvos teisės perspektyvos, taip pat – už gryną pinigą priimant anų laikų partizanų teiginius apie save. Visų pirma, reikia pažymėti, kad bandymas interpretuoti anų metų įvykius per šių dienų Lietuvos teisės (dėl partizanų statuso) prizmę tokiame kontekste, kuris susijęs su baudžiamąja teise, yra pats savaime labai pavojingas, nes sudaro galimybes ir apie galimą anų laikų veikėjų atsakomybę spręsti ne pagal anų laikų, o pagal šių laikų teisines normas. Juk visai nesvarbu, kuo partizanai laikomi šiandien Lietuvoje. Svarbu tai, kuo juos teisėtai galėjo laikyti anų laikų veikėjai pagal tuometinį teisės (arba – sakykime, tarptautinės) kontekstą. Antraip kyla grėsmė baudžiamojoje teisėje turėti ex post facto vertinimo situaciją, o tai civilizuotoje šalyje neturėtų būti priimtina.

Minėtus KT argumentus aptarsiu netrukus, tačiau visų pirma reikia užbaigti KT paskaitos apžvalgą išryškinant tikslą, dėl kurio šie argumentai išvis yra naudojami.

Toliau tekste teigiama, kad, sovietų kova su partizanais galėtų būti laikoma genocidu, jei būtų įrodyta, kad tais veiksmais

siekta sunaikinti [juos] kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Minėta ir tai, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos įstatymus; atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose taip pat nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.

Vėliau atskleidžiama ir tai, kokiu tikslu buvo bandoma pabrėžti pasipriešinimo teisėtumą ir jo dalyvių kaip karių – kombatantų – statusą: „Kiek tai susiję su … partizanais … taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų“, bei, kad „šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais.“

Taigi, kombatanto statusas pabrėžiamas tam, kad būtų galima teigti, kad sovietų veiksmai suimtų partizanų atžvilgiu buvo iš esmės neteisėti pagal tarptautinės teisės normas, pasipriešinimo teisėtumo pabrėžimas reikalingas siekiant pagrįsti nuomonę, kad kova su partizanais buvo pati savaime „genocidinė“, nes kova prieš teisėtai veikiančią armiją siekiant ją „sunaikinti“ (taip, atrodo, rutuliojosi KT mintis) yra neteisėta.

Deja, ši Konstitucinio Teismo sprendimo dalis smarkiai nuvilia.

Žinoma, visiškai teisinga yra pabrėžti, kad SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija buvo neteisėta. Visai kas kita yra teigti, kad, viena vertus, to meto tarptautinė teisė leido okupuotos šalies gyventojams eiti į miškus ir priešintis okupacijai, bei, kad tokio pasipriešinimo pajėgos, nesant vienos, tarptautiniu mastu pripažįstamos vadovybės, okupanto privalo būti laikomos teisėtomis, kad suimtiems pasipriešinimo dalyviams turėtų būti suteiktas karo belaisvio statusas. Tai yra įdomi mokslininko ir Konstitucinio Teismo teisėjo D. Žalimo (atrodo buvusio pranešėju šioje byloje) nuomonė (apie ją jau esu rašęs šiame tinklaraštyje), tačiau – toli gražu ne tarptautinės teisės specialistų koncensusas. D. Žalimas gal tiesiog gimė, kaip toj dainoj, „per vėlai“, ir jo išvystyta teorija nespėjo paveikti ano meto akademiniuose ginčuose brendusios, ar juo labiau – karo tribunoluose taikytos tarptautinės teisės.

Konstitucinio Teismo argumentas prasilenkia su to meto tarptautinės teisės tikrove, ir iš principo yra ex post facto argumentas. Ginkluotos pajėgos, neatstovaujančios jokios realiai pripažįstamos konflikto šalies, – o tokios anuo metu nebuvo, kad ir kaip šiandien bandoma ją „atrasti“ (nei Sniečkus, nei Stalinas ir labai norėdami nebūtų radę kam paskambinti dėl paliaubų ar derybų), – nebūdavo laikomos teisėta armija. Juo labiau – partizanų pajėgos, kurios jau vien dėl savo prigimties veikdavo pažeidžiant tarptautinę karo teisę. Pasak žymaus istoriko Timothy Snyderio:

Partizaninis karas buvo (ir yra) neteisėtas, kadangi jis trukdo uniformuotiems kariškiams laikytis susitarimo naudoti smurtą tik vieniems prieš kitus, o ne aplinkinių gyventojų atžvilgiu. Teoriškai partizanai saugo civilius nuo priešiškų okupantų; praktiškai jie, kaip ir okupantai, minta tuo, ką paima iš civilių. Kadangi slepiasi tarp civilių, partizanai išprovokuoja – o dažnai ir siekia išprovokuoti – okupantų baudžiamuosius veiksmus vietos gyventojų atžvilgiu. Tada partizanai išnaudoja šias akcijas propagandos tikslais ir kviečia gyventojus stoti į jų gretas arba nepalieka likusiems gyviems žmonėms kito pasirinkimo kaip tik eiti į mišką. (Kruvinos žemės, p. 263).

Timothy Snyderis rašė apie raudonuosius Baltarusijos partizanus, tačiau tik keliais metais vėliau vykusio Lietuvos partizaninio karo metu partizanų teisinė padėtis nebuvo pasikeitusi: partizaninis karas tarptautinėje teisėje laikytas neteisėtu, o partizanams dažniausiai buvo atsisakoma suteikti karo belaisvio statusą, tai yra, jie galėjo būti teisiami vien už tai, kad paėmė į rankas ginklą priešindamiesi okupacijai.

Nors ano meto tarptautinė teisė leido, invazijos atveju, užpultos šalies gyventojams spontaniškai griebtis ginklo (tokios nereguliarios pajėgos puolančios šalies turėjo būti traktuojamos kaip ir reguliariosios pajėgos, jei atitiko tam tikrus kriterijus), tačiau ši teisė griebtis ginklo pranykdavo, vos tik užpulta teritorija atsidurdavo priešo rankose (kai jai įsigaliodavo okupacinis statusas). Tai vaizdžiai iliustruoja anuo metu, 1948 m. priimtas Niurnbergo JAV okupacinės zonos karo tribunolo sprendimas dėl vokiečių generolo W. Listo, kuriuo atsisakyta vokiečių karinę vadovybę pripažinti kalta dėl jugoslavų ir graikų partizanų žudymo. Tribunolas byloje nurodė, kad okupuotos šalies gyventojai turi pareigą iki tam tikro laipsnio paklusti okupanto reikalavimams:

Okupacijos pasekmė yra perdavimas įsiveržusiai kariuomenei teisės kontroliuoti [okupuotą teritoriją] visam okupacijos periodui, atsižvelgiant į Tarptautinės teisės nustatytus apribojimus ir draudimus. Gyventojai turi pareigą tęsti savo įprastą taikią veiklą ir susilaikyti nuo bet kokios žalos darymo [okupanto] kariams ar jo karinėms operacijoms. Okupantas turi teisę reikalauti laikytis taisyklių, kurios būtinos užtikrinti okupanto pajėgų saugumui bei įstatymo ir tvarkos palaikymui.

Tiesą sakant, šioje byloje buvo tiesiogiai atmestas argumentas, kuriuo dabar remiasi KT, esą, kadangi vokiečių okupacija buvusi nelegali, ji nesukūrė gyventojams jokių pareigų, ir bet koks pastarųjų pasipriešinimas, esą, laikytinas teisėtu. Į šį argumentą tribunolas atsakė, kad

diskusijos dėlei mes priimame teiginį, kad karai prieš Jugoslaviją ir Graikiją … buvo kriminaliniai savo prigimtimi. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas vokiečių okupacinių pajėgų veiksmas prieš asmenį ar nuosavybę yra nusikaltimas arba kad visi ir bet kokie veiksmai, kurių ėmėsi okupuotos šalies gyventojai prieš vokiečių okupacinę kariuomenę tokiu būdu tapo teisėta gynyba: kaltintojai bando supaprastinti problemą.

Mykolo Romerio universiteto tarptautinės teisės profesorius Justinas Žilinskas, nuodugniai išanalizavęs Lietuvos pokario pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių teisinio statuso klausimą, konstatavo, kad „nėra akivaizdaus atsakymo pagal 1944-1953 tarptautinę teisę, ar … partizanai … būtinai turėjo būti pripažįstami Sovietų valdžios kaip teisėti kovos veiksmų dalyviai (kombatantai). Teisinė bazė dėl partizanų statuso bendrąja prasme tuo metu, iki pat 1949 m. Ženevos konvencijų, buvo miglota; teisinė praktika buvo prieštaringa ir politiškai motyvuota“**. Gan sudėtinga konstrukcija „nėra akivaizdu, kad būtinai turėjo“, kalbant baudžiamosios teisės kalba reiškia „neprivalėjo“. Baudžiamojoje teisėje galioja principas, kad abejonė vertinama kaltinamojo naudai. Taigi, jei kaltinamaisiais (Lietuvoje vykstančių procesų atveju) laikysime SSRS represinių struktūrų dalyvius, tai, kad jie nesuteikė partizanams karo belaisvių statuso, kai tokio statuso suteikimo būtinybė buvo abejotina, tereiškia, kad jų dėl to kaltinti negalima.

Pačioje paskaitos pabaigoje KT teigia, kad „iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais“. Tai, vėlgi, teiginys kuriuo siekiama duoti užuominą Lietuvos teismams, kad SSRS antipartizaninės kovos priemonės visgi buvo genocido išraiška. Ta užuomina daroma ganėtinai pigiu žaidimu su žodžių deriniais „naikinimo politika“ ir „naikintojų būriais“, tuo siekiant pagrįsti minėtą užuominą. Šitai beskaitant galima pagalvoti, kad kokio nors šiandienos teisėsaugininko sparnuota frazė „išnaikinsime vagystes“ jau ir reiškia vagių, kaip socialinės grupės, genocidą. Istorinė realybė visgi buvo gerokai sudėtingesnė, nei šis pigus žodžių žaismas. Kaip aš jau esu rašęs straipsnyje apie K. Kurakino bylą, vien iš stribų būrių pavadinimų negalima daryti jokių išvadų apie jų veiklos tikslus, o jų įsteigimo dokumentai niekaip „nelenkia“ prie genocido.

Tuo, ką rašau aukščiau, visai nenoriu pasakyti, kad Sovietų Sąjungos ginkluotosios struktūros Lietuvoje nedarė nusikaltimų žmonijai. Gyventojų trėmimai (ypač – pirmojo, 1941 m., trėmimo atvejis), gyventojų žudymai, neteisėti įkalinimai, suimtųjų žalojimas – yra užtektinai veikų, dėl kurių gali būti keliamos baudžiamosios bylos sovietinių struktūrų vykdytojams. Iš dalies tai ir yra daroma. Tačiau labai jau daug jėgų nukreipiama neproduktyvia kryptimi, teisiant asmenis vien dėl jų dalyvavimo antipartizaniniuose veiksmuose.

Nemažai klausimų palieka ir šioje paskaitėlėje vėl pasikartojantis KT bandymas pabrėžti, kad net ir veiksmai prieš partizanus kaip prieš politinę grupę visgi gali būti traktuojami kaip genocidas, jei jais siekta sunaikinti šią grupę „kaip tokią reikšmingą Lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui“.

Žinoma, suprantamas Konstitucinio Teismo nenoras aiškiai pasakyti, kad partizanų atžvilgiu genocido nebuvo. Bet visgi, istorija rodo būtent tai.

Tam, kad būtų galima įrodyti partizanų genocidą, reikia įrodyti, kad partizaninio pasipriešinimo sunaikinimas „turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui“. Būtent ne tautai kaip tokiai (tautai įtaką gali padaryti bet kas, ir ta įtaka – nebūtinai neigiama), o jos, lietuvių tautos, išlikimui.

Akivaizdu, kad SSRS saugumo pajėgos visiškai sėkmingai įvykdė savo tikslus ir visiškai sunaikino partizaninį pasipriešinimą. Taigi, antipartizaninių priemonių negalima traktuoti kaip kokio nors nepavykusio ar ne iki galo pavykusio genocido bandymo, kuris visgi buvo genocidas pagal intenciją. Tai žinant belieka atsakyti į klausimą, ar partizanai kaip grupė buvo tokie reikšmingi, kad partizaninio pasipriešinimo sustabdymas – dalies jų fizinis sunaikinimas, o kitos dalies – nuteisimas ar tremtis, – „turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui“.

Statistine prasme, manau, atsakymas į šį klausimą – akivaizdžiai neigiamas. Nors absurdiška būtų pasakyti, kad lietuvių tauta klestėjo „prie Stalino“, statistiniu požiūriu trėmimai (o juo labiau – įkalinimai, šaudymai ir kitos antipartizaninės priemonės) nepadarė jai esminio poveikio, ir juo labiau – nesukėlė grėsmės jos išlikimui. Kiek sudėtingiau – su kultūriniu dėmeniu (tačiau klausimas, ar apie jį apskritai prasminga kalbėti teisės kontekste). Partizanų judėjime be abejo buvo šviesuolių, bet savo socialiniu profiliu partizanai turbūt nebuvo išskirtinai elito ar išsilavinusios visuomenės dalies reiškinys; bent jau, vargu ar galima sakyti, kad jame buvo didžioji dalis elito ar šviesuomenės. Kultūra ir šviesuomenė Lietuvoje neišnyko su paskutiniais šūviais miške, ji, kad ir sovietizuota, apribota, išgyveno sovietmetį. Bandyti atsakyti į šį klausimą kaip nors kitaip – tai perkelti baudžiamąjį procesą į filosofinių diskusijų lygmenį… Bet kuriuo atveju, kalbėti apie genocidą kaip apie kultūrinį fenomeną – tai jau ne prokuratūros ir ne teisės reikalas. Antraip galime pradėti svaigti apie antrosios nepriklausomybės laikų emigraciją kaip apie tautos genocidą…

Kalbant apie prokuratūros ir teismų darbo produktyvumą, užsiciklinimas ties klausimu, ar partizaninio pasipriešinimo sunaikinimas yra laikytinas genocidu, yra visiškai neproduktyvus. Jis nepadeda nustatyti, kurie konkretūs SSRS represinių struktūrų dalyvių veiksmai buvo nusikalstami. Tai yra, nepadeda išsiaiškinti to, ką išsiaiškinti tikrai yra būtina. Genocido klausimas tiesiog suteikia dūmų uždangą, padedančią priimti apkaltinamąjį nuosprendį tais atvejais, kai nusikaltimo sudėtis akivaizdžiai „netempia“ iki karo nusikaltimo ar nusikaltimo žmonijai, tarsi tai, ko negalima įtalpinti į vieną iš šių nusikaltimų kategorijų, būtų vis tiek galima pavadinti „genocidu“. Sprendžiant tokias bylas neabejotinai nukenčia tyrimai kitose, reikšmingesnėse bylose.

Taigi, Konstitucinio Teismo nutarimą sunku įvertinti kaip vienareikšmiškai pozityvų įvykį, atnešiantį proveržį visose strigusiose istorinio teisingumo bylose. Jis palieka pakankamai vietos fantazijai, – o galėjo ir nepalikti. Visgi tikiuosi, kad ta fantazija nebenukryps daugiau tokiomis beviltiškomis kryptimis, kaip iki šiol.

Išnašos

* William A. Schabas. Genocide in International Law: The Crimes of Crimes. Cambridge University Press, 2000, p. 10 (išnaša).

** Justinas Žilinskas. „Status of Members of Anti-Soviet Armed Resistance (Partisans’ War) of 1944–1953 in Lithuania under International Law“, Baltic Yearbook of International Law, Volume 11, 2011, p.p. 31-65.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail