Temos Archyvai: istorija

istorija

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas

Parašykite komentarą

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių kankinimą. Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kankinimą kriminalizuoja kaip karo nusikaltimą („sunkiai sužalojo, susargdino ar kankino“, rašoma dispozicijoje).

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu kankino žmones (pastebėtina, kad kaltinimas dėl kankinimo nefigūruoja sausio 11 d. įvykiuose):

draudžiamos karo atakos < …> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, < …> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis < …> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip kankinimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, kankinimo veiksmai. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas →

istorija

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui II: ar buvo naudojama uždrausta ginkluotė?

Komentarų: 1

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte daugybę kartų nurodoma, kad sausio įvykių metu sovietų kareiviai naudojo uždraustas karybos priemones, o būtent, kulkas. Štai viena iš citatų apie įvykį, kurį, beje, man teko matyti savomis akimis:

< …> bandant prasibrauti pro centrinį Spaudos rūmų įėjimą, operacijai vadovavęs V. Kustrio tyčia iš automatinio ginklo AKS-74, naudojant tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka, iššovė seriją šūvių į Spaudos rūmus gynusį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį KAD darbuotoją Vytautą Lukšį, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą < …>

Baudžiamojo kodekso 112 straipsnis kriminalizuoja tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių uždraustų karo priemonių ar kariavimo būdų naudojimą. Sovietų kariškiai Sausio 13-osios byloje kaltinami ir pagal šį straipsnį.

Pradėkime nuo to, kad „gyvos amunicijos“ panaudojimas aukščiau aprašytoje situacijoje prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. buvo absoliučiai nepateisinamas jokia „karine būtinybe“. Ir vėliau, sausio 13-osios naktį, sovietų armija galėjo užimti pastatus nepaleidusi nei vienos kulkos. Net jei būta įsakymo nešaudyti tiesiogiai į žmones (ir aš nesu tikras, kad kaltinamajame akte yra užfiksuotas koks nors kitas, be aukščiau paminėtojo, tiesioginio šaudymo į žmones atvejis) tikros amunicijos naudojimas buvo labai pavojingas dėl galimo rikošeto ir dėl nakties apsunkintų operacijų sąlygų. Tačiau tai pasakę turime visgi grįžti prie klausimo, ar amunicija, kurią naudojo sovietų kariai, tikrai buvo uždrausta tarptautinės teisės. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui II: ar buvo naudojama uždrausta ginkluotė? →

istorija

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui I: kaltinamojo akto apžvalga

Parašykite komentarą

Pamažu artėja sausio 13-osios bylos nagrinėjimo pabaiga. Besidomintiems karinių konfliktų problematika nuosprendžio šioje byloje paskelbimas – labai svarbus įvykis. Juo labiau, kad tai – ir istorinė, su Lietuvos išsivadavimu iš SSRS, ir su dabartinėmis politinėmis realijomis glaudžiai susijusi byla.

Dar pavasarį parašiau eilę straipsnių apie Sausio 13-osios bylos kaltinamąjį aktą ir jo teismui keliamus iššūkius iš tarptautinės humanitarinės teisės perspektyvos. Kadangi štai visai neseniai baigėsi advokatų pasisakymai, atėjo laikas pasidalinti jais. Advokatų pasisakymuose dėmesio tarptautinės teisės aspektams buvo skirta visai nedaug, tad tikiuosi, kad ši straipsnių serija norintiems sužinoti daugiau apie bylos iššūkius teismui bus naudinga. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui I: kaltinamojo akto apžvalga →

istorija

25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Parašykite komentarą

Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах „лесных братьев“ в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų. Toliau skaityti 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys →

istorija, visuomeninė veikla

Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai

Komentarų: 1

Tęsiu Lietuvos Apeliacinio Teismo nuosprendžio Valentinui Razvodovui (kurį toliau vadinsiu nuosprendžiu OMONui) analizę. Pirmojoje dalyje bandžiau sutalpinti OMONo atliktas veikas į nusikaltimų žmoniškumui dėžutę. Teismas tai padarė nė nemirktelėjęs, o man visiškai nesisekė. Analizuojant neįmanoma buvo išvengti įspūdžio, kad kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui gerokai pritempti. Juolab, kad akivaizdžiai abejotinų kaltinimo aspektų Teismas neaptarė, elgėsi taip, tarsi dėl veikų kvalifikavimo jam nebūtų kilę nei menkiausios abejonės. Vėliau pamėginau tą patį pratimą atlikti su nuosprendžio aspektais dėl veikų, pripažintų karo nusikaltimais – tai ir aprašau toliau šiame straipsnyje. (Beje: nesu tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, mano domėjimasis šia teisės šaka – grynai mėgėjiškas. Tikiuosi, kada nors šią bylą pakomentuos ir specialistai.)

Vėlgi, tai, ką Teismas padarė nei nemirktelėjęs ir nesudvejojęs, man sekėsi prastai. Jei tiksliau, tai sekėsi šiek tiek geriau nei nusikaltimų žmoniškumui atveju, bet įspūdis liko tas pats. Karo nusikaltimais Vilniaus OMONo veikas galima laikyti tik labai „pritempus“. Iš visų OMONo veikų vienintelis atvejis, kai OMONininkai mušė KAD darbuotoją bandydami išgauti informaciją, priartėja prie to, kas laikoma karo nusikaltimu tarptautinėje teisėje (ir, paradoksas: būtent tame epizode kaltinimas kankinimu nebuvo pateiktas, ir veika nebuvo pripažinta Teismo kankinimu). Visi kiti jų veiksmai, nurodyti nuosprendyje ir įvardinti kaip „bauginimo ir teroro priemonių prieš civilius asmenis panaudojimas“, „neteisėtas asmenų laisvės suvaržymas ar atėmimas“, „užgaulus žmonių orumo žeminimas“ ir „asmenų turto atėmimas“, nors aiškiai turi nusikaltimų požymių, anaiptol „netraukia“ iki tarptautinės teisės reikalaujamo karo nusikaltimų sunkumo lygio. Toliau skaityti Pastabos nuosprendžio OMONui paraštėse II: karo nusikaltimai →

istorija, visuomeninė veikla

Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu

Parašykite komentarą

Šį antradienį, 2017 m. gegužės 2 d., Vilniaus apygardos teismas pranešė, kad Rusijos Federacija atsisako perduoti Michailui Gorbačiovui kvietimą liudyti teisme. Jau anksčiau Gorbačiovui tas šaukimas buvo įteiktas asmeniškai, ir jo atstovas iškart informavo, kad Gorbačiovas dalyvauti teismo procese neketina. Taigi, šioje Sausio 13-osios bylos istorijos dalyje turbūt teks dėti tašką.

Robertas Povilaitis, kurio tėvas Apolinaras Povilaitis žuvo Sausio 13-osios naktį, ir kuris dėjo dideles pastangas, kad Gorbačiovo atžvilgiu būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau, kad jis bent būtų kviečiamas liudyti, Facebook paskyroje parašė apgailestaująs, kad Toliau skaityti Sausio 13-osios ir Gorbačiovo atsakomybės klausimu →