Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamieji žinojo tam tikrus dalykus apie Lietuvą, jos istoriją, nepriklausomybės atstatymą – tiesą sakant, tiek istorijos ir tarptautinės teisės, kiek aš pats tuo metu nežinojau.

Taip pat teigiama, kad operaciją suplanavusi sovietų vadovybė norėjo ne tiesiog įvykdyti perversmą, tuo tikslu užimant tam tikrus objektus, bet tuos objektus užimti vykdant nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.

Apie šiuos kaltinamojo akto elementus – apie tai, ką, prieš prasidedant sausio 13-osios įvykiams galėjo žinoti eilinis sovietų karys ar neaukšto rango karininkas, ir apie tai, ką planavo perversmą rengę aukšti gynybos ministerijos ir KGB pareigūnai, o taip pat – kokiais tikslais kaltinimuose figūruoja tokie teiginiai, ir norėčiau čia pasvarstyti.

Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo →

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių grupės ar bendrijos persekiojimą „dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė“. O pasak sausio 13-osios bylos kaltinamojo akto, SSRS pajėgos 1991 m. sausio įvykių metu persekiojo žmones:

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, <…> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis <…> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Kaltinimas persekiojimu figūruoja ir prie sausio 11 d., ir prie sausio 13 d. įvykių aprašymų. Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip civilių persekiojimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų kaltinamojo akto ištraukų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, persekiojimo veiksmai. Persekiojimu įvardijami ir ne prie trijų pagrindinių objektų įvykę vieno asmens sunkus sužalojimas ir vieno asmens nužudymas (abu atvejai, atrodo, susiję su prievartiniu Lietuvos piliečių ėmimu į sovietinę armiją). Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui IV: žmonių grupės persekiojimas →

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių kankinimą. Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kankinimą kriminalizuoja kaip karo nusikaltimą („sunkiai sužalojo, susargdino ar kankino“, rašoma dispozicijoje).

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu kankino žmones (pastebėtina, kad kaltinimas dėl kankinimo nefigūruoja sausio 11 d. įvykiuose):

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, <…> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis <…> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip kankinimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, kankinimo veiksmai. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas →