Įrašai su žyma „teisė“

Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla

Ankstesniame šios serijos įraše apžvelgiau vieną pirmųjų bylų dėl genocido Lietuvoje, o šiandien rašau apie vieno partizano, Algirdo Žyprės, išteisinimą. Bylą, iš kurios, ypač lyginant su ankstesniąja, mano galva, matyti labai šališkas požiūris į istorinį teisingumą. Bet taip pat bylą, kurioje pagaliau prasiveržia nors šiokie tokie tarptautinės teisės taikymo Lietuvos istorinio teisingumo bylose daigai. Sakykime, kad tai – tik subjektyvus mano, ne profesionalo šioje srityje, požiūris. Ir gal skaitytojui susidarys kitoks įspūdis. Pažiūrėkime. Su A. Žyprės byla (konkrečiau – antrąja LAT nutartimi) galima susipažinti čia.

Įvykiai

Algirdas Žyprė LTSR aukščiausiojo teismo 1958 m. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją bei dalyvavo ginkluoto partizanų būrio veikloje užpuldinėjant stribus, valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai, iš viso – 14 asmenų. LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendyje A. Žyprei buvo įvardyti ir du nužudymų atvejai, kuriuose esą dalyvavo pats A. Žyprė: 1946 m. gruodžio 20 d. jis ir kiti partizanai apiplėšė ir nužudė Pakalniškių kaimo gyventoją naujakurį P. Driaukšą, o 1947 m. liepos 5 d. nužudė Užlobės kaimo civilius gyventojus L. Gūžę, jo žmoną J. Gūžienę ir jų įvaikį S. Stanišauską. Toliau skaityti Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla

„Įkaitų bylos“ vertimas: pratęsimas

Prieš metus ar panašiai paskelbiau tinklaraštyje ištraukas iš karo tribunolo sprendimo „Įkaitų byloje“. Ištraukos buvo apie tai, kaip JAV karo tribunolas Nuremberge, JAV okupuotoje zonoje, 1947-48 m. teisė vokiečių generolus už karo nusikaltimus Graikijoje, Jugoslavijoje ir Norvegijoje. Šis procesas išgarsėjo kaip „Įkaitų byla“, nes vokiečių karinės pajėgos imdavo civilius įkaitus ir juos šaudydavo, jei gyventojai ir partizanai neatsisakydavo sabotažo.

Ši byla reikšminga tuo, kad leidžia suprasti, kokia buvo gyvoji to meto karo teisė ir papročiai. Kas buvo leistina, o kas – ne, ir – kaip didžiosios valstybės (ne SSRS, bet ir kitos) žiūrėjo į partizaninius judėjimus. Tai leidžia objektyviau vertinti ir Sovietų sąjungos represinių organų kovą su partizanais, nes šis kontekstas Lietuvoje arba negirdėtas, arba ignoruojamas. Antai Bernardas Gailius knygoje Partizanai tada ir šiandien (santrauka čia, leidyklos aprašymas čia) rašo, kad partizaninis pasipriešinimas laikytinas dviejų valstybių (Lietuvos ir SSRS) karu, kad partizanai buvo Lietuvoje teisėta valdžia, ir bando tai pagrįsti tarptautinės teisės kontekste: Toliau skaityti „Įkaitų bylos“ vertimas: pratęsimas

Kas dabar bus? EŽTT prieš KT?

Šiandien nuskambėjo žinia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog Lietuvoje Konstituciniam Teismui nusprendus, kad priesaiką pažeidęs asmuo nebegali niekada tapti Seimo nariu (nes tam reikia priimti priesaiką), ir Seimui priėmus atitinkamą įstatymą, pažeidė nušalintojo prezidento Rolando Pakso teises. Štai Teismo pranešimas spaudai, o čia – sprendimas.

Bet ne apie skraidančiuosius daina, o apie teisines pasekmes šio EŽTT sprendimo.

Tai turbūt pirmasis atvejis Lietuvoje, kai susikerta Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos. Ir nors D. Žalimas Delfi.lt sakė, kad gali tekti keisti Konstituciją siekiant šį teismo sprendimą įgyvendinti, Konstitucijoje tiesiog nėra tokio straipsnio, kurį būtų galima pakeisti. Arba aš, ne teisininkas būdamas, jo neradau…

Tad kaip čia dabar išeis? Ar Konstitucija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Konvencijai? Ar Konvencijai prieštarauja tik KT interpretacija? Kas gali tai pripažinti?

Tarp kita ko, susidaro įspūdis, kad EŽTT kiek įmanoma stengėsi „neminti ant kojos“ Lietuvos Konstituciniam Teismui. Teismo sprendime išrašytuose Konstitucinio Teismo svarstymuose iš 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo nėra nei žodžio apie principus, kuriais remiantis KT daro išvadą, kad priesaiką sulaužęs asmuo nebegali vėl prisiekti.

O štai kelios ištraukos, kurias buvo galima pacituoti (ir tuo pačiu, prisidaryti sau problemų):

Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra „bausmė“, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.

Ir dar:

Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.

Sprendžiant iš pirmųjų politikų reakcijų, publikuotų Veide atrodo, kad pasakyti, ką daryti toliau, bus prašoma paties Konstitucinio Teismo. Ką gi, tikiuosi taip ir bus.

Kaip besibaigtų ši istorija, spėju, kad ateityje Konstitucinio Teismo sprendimuose matysime gerokai mažiau nuorodų į bendruosius Konstitucinius principus, ir kad sprendimai bus priimami gerokai formaliau, nei tai buvo daroma E. Kūrio vadovavimo laikotarpiu.

Ko labai nenorėčiau – tai, nepaisant to, kaip vertiname šį sprendimą (ir R. Pakso veiklą ir galimybes vėl lipti valdžios laiptais), kad nekiltų ažiotažas, nukreiptas prieš Europos Žmogaus Teisių Teismą ir Europą kaip tokią. Juk turbūt laukia dar ne vienas toks sprendimas, kuris daug kam Lietuvoje gali nepatikti. Pvz., byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, EŽTT didžiosios kolegijos sprendime byloje Lautsi prieš Italiją ir kt.

Įsižeisdami dėl principų, aukštųjų teisinių, konstitucinių, religinių vertybių neturime pamiršti, kad kartais tik ten, toli esantis teismas gali padėti įveikti „savų“ teismų subjektyvumą ir blaivinančiai apipilti šaltu dušu. Kai to reikia.

„Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę

List indictment
Wilhelmui Listui perduodamas kaltinamasis aktas vad. „Įkaitų byloje“
Besiskaitinėdamas istorinius šaltinius, susijusius su II pasaulinio karo ir pokario metais, sustojau ties Nurembergo procesais. Dalis jų buvo tarptautiniai, dalis – nacionaliniai. Pvz., JAV karo tribunolas Nuremberge, JAV okupuotoje zonoje, 1947-48 m. teisė vokiečių generolus už karo nusikaltimus Graikijoje, Jugoslavijoje ir Norvegijoje. Šis procesas išgarsėjo kaip „Įkaitų byla“, nes vokiečių karinės pajėgos imdavo civilius įkaitus ir juos šaudydavo, jei gyventojai ir partizanai neatsisakydavo sabotažo. Įkaitų ėmimas ir šaudymas, beje, buvo pripažintas praktika, savaime nepažeidžiančia to meto karo teisės ir papročių, nors tai ir turėjo būti visiškai kraštutinė teritorijos pacifikavimo priemonė išnaudojus visas kitas galimybes. Bet apie įkaitų klausimą – gal kitą kartą, nors tie tribunolo svarstymai ir yra šokiruojantys (bent jau žiūrint iš šiandienos perspektyvos).

Užtat atrodo, kad per visą II pasaulinio karo istoriją ir iki pat 1949 m. Ženevos konvencijos, po kurios paskelbimo pamažu įsitvirtino humaniškesnės Tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės, tik šioje byloje buvo svarstoma, ar žiaurus vokiečių kariuomenės elgesys su partizanais atitiko to metų karo teisę. Būtent šį tribunolo aptartą klausimą ir noriu šiuo įrašu paviešinti. Lietuviškai. Vokiečių kareiviai dažniausiai sučiuptus Jugoslavijos ir Graikijos partizanus šaudydavo vietoje. Šiuo metu toks elgesys su belaisviais, manau, būtų laikomas karo nusikaltimu pagal Tarptautinę humanitarinę teisę; o kaip buvo tuomet? Toliau skaityti „Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę

ETPA apie kreacionizmo dėstymo švietimo sistemoje pavojus

Ne per seniausiai daviau interviu laidai „Labas rytas“ apie kreacionizmą – kai kurių krikščionių įsitikinimą, kad Biblija pirmojoje knygoje aprašo pasaulio sukūrimo procesą pažodžiui, kad pateikiamas aprašymas – faktinis sukūrimo proceso aprašymas. Šiam įsitikinimui pagrįsti ieškoma ir mokslinių argumentų.

Atsimenu, kadaise skaičiau Henry H. Morriso knygą „The Bible and Modern Science“ – įdomus skaitalas buvo, nors tada nelabai ką išmaniau apie biologijos, geologijos ir kitus paliestus mokslus (ne tai, kad dabar labai gerai nusimanau 🙂

„Labas rytas“ kreacionizmu domėjosi ne be reikalo – šiais metais yra švenčiamas Charleso Darwino, evoliucijos teorijos populiarintojo, 200-asis gimtadienis.

O štai šiandien netyčiom radau Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją „Kreacionizmo švietimo sistemoje pavojai“, kurioje primygtinai raginama vengti kreacionizmo dėstymo mokyklose. Nežinau, kokios paskatos paskatino Asamblėją nagrinėti šią temą. Bet matyt Europoje, kaip ir JAV, būta bandymų kreacionizmą įtvirtinti kaip natūraliosios evoliucijos teorijos alternatyvą. JAV keliose valstijose šie bandymai kuriam laikui buvo pavykę, kol JAV aukščiausiasis teismas neuždraudė dėstyti kreacionizmo, pavadindamas jį grynai religiniu įsitikinimu, neturinčiu mokslo požymių. Toliau skaityti ETPA apie kreacionizmo dėstymo švietimo sistemoje pavojus

Slovėnija ir konferencija apie religijos laisvę

Kėliausi ketvirtą ryto ir kviečiausi taksi, kad už 50 litų iš Krakiškių sodų 16-osios gatvės patekčiau į Vilniaus tarptautinį oro uostą. Patekau. 12 valandą jau buvau Brdo mieste Slovėnijoje, kur keturias dienas dalyvausiu konferencijoje „Teisiniai religijos laisvės aspektai“. Konferenciją organizuoja Slovėnijos Respublikos Vyriausybės įstaiga religinių bendruomenių klausimams spręsti.

Kelionė praėjo ramiai, be jokių nuotykių. Visai netyčiom lektuve greta atsisėdo kaimynė iš namo, kuriame anksčiau gyvenau. Ji, pasirodo, irgi keliauja į Slovėniją, tad net ir nuobodžiauti kelionėje neteko.

Į šią konferenciją vykstu darbovietės – Teisingumo ministerijos – siuntimu.

1 diena.

Pirmieji įspūdžiai puikūs: jau leidžiantis lėktuvui galėjau pasigrožėti Slovėnijos kalnais (čia yra kažkokia Alpių atšaka, kalnų aukštis siekia beveik 3 km). Oras šiek tiek šiltesnis nei Vilniuje ar Varšuvoje. Puiku, Vilniuje jau buvo gerokai per šalta.. Iš kelių greitų persimetimų su viena iš konferencijos organizatorių suprantu, kad slovėnai be galo didžiuojasi savo šalimi ir jos gamta: jūra, ežerais, kalnais, miškais… Ką ir besakysi, yra kuo…

Slovėnijos gamta
Slovėnijos gamta

Oro uoste pasitinka konferencijos organizatoriai, palaukia, kol iš bankomato išsitrauksiu 80 € (kaži, kiek už pačią operaciją bankas pasiims) ir per 15 min nuveža į Brdo esantį viešbutį Kokra. Viešbutis puikus, kaip puiku ir tai, kad jį apmoka konferencijos organizatoriai. Rytoj prasideda tikrieji konferencijos renginiai, tad turėsiu galimybę pasižiūrėti, kur Slovėnijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu posėdžiavo Europos Sąjungos Taryba. Konferencijos vieta pasirinkta būtent čia.

Vakare, 19 val (Lietuvoje tuo metu jau 20 val.) – vakarienė, skirta konferencijos svečiams pasibendrauti. Pietauju su senu pažįstamu iš Lietuvos Konstitucinio Teismo, atvykusio į tą pačią konferenciją, ir Amanda Van Eck – Londone veikiančios organizacijos INFORM konsultante. Taip pat pažįstama iš senesnių laikų. Maloniai pasikalbam, apsikeičiam naujienomis – kur kokių religinių judėjimų atsirado, kokios pagrindinės problemos Londone ir Lietuvoje, kiek tai susiję su naujaisiais religiniais judėjimais.

Grįžtu į savo kambarį, laikas miegoti. Tikiuosi užteks ūpo parašyti ir rytoj, ir poryt…