Žymų Archyvai: teisė

Posūkiai gimdymo namuose byloje: dvi išteisintos!

Prokuratūros spaudos konferencija apie ikiteisminį tyrimą dėl gimdymo namuose, 2013 m. kovo 5 d. *
Prokuratūros spaudos konferencija apie ikiteisminį tyrimą dėl gimdymo namuose, 2013 m. kovo 5 d. *
Prieš pusantrų metų daug dėmesio sulaukusi istorija apie „nelegalius“ gimdymus namuose, tyrimą baudžiamojoje byloje dėl pagalbos gimdant namuose (o gal ir – prekybos vaikais, o gal ir – baisios sektos, kaip mus draugiškai gąsdino kai ne kurie Vilniaus prokurorai ir policijos pareigūnai) kažkaip pasitraukė į antrąjį planą. Tačiau, kiek žinau, tas ikiteisminis tyrimas tebevyksta.

Po to, kai jis pasibaigs – o trukti jis gali dar kad ir metus, – būtų labai gerai paskaičiuoti jo kaštus. Ir viešąją naudą, kurią jis sukūrė ar apgynė. 🙂

Tačiau kiti, išvestiniai ikiteisminiai tyrimai jau yra pasibaigę, bylos – perduotos teismams, ir, toks įspūdis – patiria vieną fiasko po kito. Apie du tokius fiasko čia ir parašysiu. Visų pirma, Aukščiausiojo Teismo buvo galutinai išteisinta Rasa Gaidienė, teismo medicinos ekspertė, perdavusi duomenis apie vaiko mirties priežastį pribuvėjai, kuri padėjo tam vaikui ateiti į pasaulį. Antra, ne per seniausiai buvo išteisinta viena namuose gimdžiusi mama, tariamai davusi neteisingus parodymus policijos tyrėjams – už ką jai ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Toliau skaityti Posūkiai gimdymo namuose byloje: dvi išteisintos!

Bylos IV. Vytautas Vasiliauskas nepagrįstai nuteistas dėl genocido

Tauro apygardos partizanai žvalgyboje *
Tauro apygardos partizanai žvalgyboje
Tęsiu seriją tinklaraščio įrašų apie istorinio teisingumo bylas Lietuvoje. Šį kartą – apie vieną iš bylų dėl pokario ginkluoto pogrindžio narių nužudymo, ši byla netrukus – vasaros pradžioje – turėtų sulaukti daug dėmesio. Europos Žmogaus Teisių Teismo interneto svetainėje rašoma, kad Vytauto Vasiliausko byla 2013 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. buvo perleista nagrinėti Didžiajai kolegijai. Didžiosios kolegijos klausymai šioje byloje numatyti 2014 m. birželio 4 d. Kad kartais Didžioji kolegija manęs neaplenktų, skubiai pabaigiu dar 2013 m. pradėtą tinklaraščio įrašą apie V. Vasiliausko nuteisimą už genocidą. 🙂

Bet pradėkime nuo pačios istorijos. Su teismo nuosprendžiu, apeliacinės ir kasacinės instancijos sprendimais galite susipažinti čia.

Įvykis

Šių įvykių metu, 1953 m., Vytautas Vasiliauskas buvo LTSR MGB (valstybės saugumo ministerijos) Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis.

Ginkluoto pogrindžio pasipriešinimas ėjo į pabaigą, dalis partizanų, kaip ir šios istorijos herojai Jonas ir Antanas Aštrauskai, tebesislapstė. Gal būt jie ir nebuvo kažko nusikalstamo sovietų vadovybės požiūriu padarę bepartizanaudami ir besislapstydami, tačiau biografijas buvo susitepę kiek anksčiau, vokiečių okupacijos metais. Jonas Aštrauskas, pasak Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų, 1941 m., vokiečiams tik užėmus Lietuvos teritoriją, dalyvavo sovietinio partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir etapavime. Toliau skaityti Bylos IV. Vytautas Vasiliauskas nepagrįstai nuteistas dėl genocido

Apie D. Žalimo svarstymus Pasipriešinimo dalyvių teisinio statuso klausimu

Baltic Yearbook of International Law, Vol. 11, 2011
Baltic Yearbook of International Law, Vol. 11, 2011

Pasigilinti į dabartinio Konstitucinio Teismo teisėjo Dainiaus Žalimo publikaciją valstybės tęstinumo tema paskatino neseniai pasirodęs Konstitucinio Teismo nutarimas dėl genocido sampratos Lietuvos Baudžiamajame kodekse. Didžioji nutarimo dalis aiškina Tarptautinėje teisėje pripažintą genocido sampratą. Tačiau jame yra ir dvi dalys, kurios nėra tiesiogiai susijusios su teismų ir Seimo narių klausimais.

Viena jų – išsamus „išklojimas“ Lietuvos teisės normų, susijusių su Pokario partizanų statusu: nurodoma, pvz., kad pagal Lietuvos teisės normas jie yra laikomi kariais savanoriais (kombatantais), kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (pogrindžiui jau gerokai nukraujavus, 1949 m., įsteigta, formaliai visas pogrindžio sritis suvienijusi organizacija) buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas sovietų okupacijai laikytinas tautos teisės į savigyną pasireiškimu ir pan. Toliau skaityti Apie D. Žalimo svarstymus Pasipriešinimo dalyvių teisinio statuso klausimu

Valstybės ir bažnyčios atskirumas: Graikija ir Lietuva

Šiandien beskaitydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Serif prieš Graikiją (tekstas anglų kalba — čia) radau įdomią pastraipą, iliustruojančią situaciją, kurioje valstybė ir bažnyčia nėra atskiros, labai praktiniu pavyzdžiu.

Cituojamas tekstas buvo iš tarptautinės sutarties, pasirašytos tarp Otomanų imperijos ir Graikijos bei kitų šalių 1913-05-17 (rytoj – lyg 100 metų šiai sutarčiai!). Sutartimi Otomanų imperijai, užleidusiai dalį savo žemių kitoms šalims, įsipareigojama gerbti vietos gyventojus, gerbti taip pat ir jų religinius įsitikinimus bei religines organizacijas. 20-ajame teismo sprendimo punkte be kita ko cituojama ta sutartis taip: Toliau skaityti Valstybės ir bažnyčios atskirumas: Graikija ir Lietuva

Kodėl priblokšti vyskupai skuba pasirašyti konvenciją, arba keletas pamąstymų moterų mušimo klausimu

Vyskupai skuba pasirašyti konvenciją :)
Vyskupai skuba pasirašyti konvenciją 🙂
Skubioji žiniasklaida pateikė eilinį „bausti negalima pasigailėti“ variantą. Paveikslėlyje matote pirminį vaizdelį iš Delfi.lt straipsnio (vėliau jis buvo pataisytas). Tačiau juokas juokais, o toks Konvencijos – turiu omeny „Europos Tarybos Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ – traktavimas ir gąsdinimas ja nedžiugina. Jau anksčiau analogišką požiūrį buvo išdėsčiusi Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, psichoterapeutas G. Vaitoška. O vakar aprašyti Lietuvos tėvų forumo pareiškimai išvis sunkiai suvokiami (na, gal ir čia bus greitoji žiniasklaida pasidarbavusi ir nuomones iškraipiusi, bet svarstymai, kad konvencijos priėmimas veda į tautos susinaikinimą, yra idiotiški). Be abejo, įvairios interesų grupės gali įžiūrėti kažką naudingo (ar grėsmingo) sau toje konvencijoje, bet pasižiūrėkime į tą abejones keliantį tekstą… (visa konvencija publikuojama čia). Toliau skaityti Kodėl priblokšti vyskupai skuba pasirašyti konvenciją, arba keletas pamąstymų moterų mušimo klausimu

Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla

Ankstesniame šios serijos įraše apžvelgiau vieną pirmųjų bylų dėl genocido Lietuvoje, o šiandien rašau apie vieno partizano, Algirdo Žyprės, išteisinimą. Bylą, iš kurios, ypač lyginant su ankstesniąja, mano galva, matyti labai šališkas požiūris į istorinį teisingumą. Bet taip pat bylą, kurioje pagaliau prasiveržia nors šiokie tokie tarptautinės teisės taikymo Lietuvos istorinio teisingumo bylose daigai. Sakykime, kad tai – tik subjektyvus mano, ne profesionalo šioje srityje, požiūris. Ir gal skaitytojui susidarys kitoks įspūdis. Pažiūrėkime. Su A. Žyprės byla (konkrečiau – antrąja LAT nutartimi) galima susipažinti čia.

Įvykiai

Algirdas Žyprė LTSR aukščiausiojo teismo 1958 m. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją bei dalyvavo ginkluoto partizanų būrio veikloje užpuldinėjant stribus, valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai, iš viso – 14 asmenų. LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendyje A. Žyprei buvo įvardyti ir du nužudymų atvejai, kuriuose esą dalyvavo pats A. Žyprė: 1946 m. gruodžio 20 d. jis ir kiti partizanai apiplėšė ir nužudė Pakalniškių kaimo gyventoją naujakurį P. Driaukšą, o 1947 m. liepos 5 d. nužudė Užlobės kaimo civilius gyventojus L. Gūžę, jo žmoną J. Gūžienę ir jų įvaikį S. Stanišauską. Toliau skaityti Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla