Joga: religija tai, ar ne?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Šeštadienį (rugpjūčio 6 d.) Lietryčio priedas išspausdino straipsnį apie G. Steponavičienę ir jogą. Jo gale ir mane pacitavo. Šiaip straipsnis gal ir nieko savo turiniu, tačiau, kaip pasitaiko, žurnalistei labiau knietėjo ištraukti kokią nors pikantišką detalę apie Steponavičienę, nei pažiūrėti į tą jogą kokia ji yra. Na, ir man tokių „liapsusų“ pasitaiko berašinėjant 🙂 . Taigi šį dienoraščio įrašą rašau norėdamas kiek „ištiesinti“ savo susuktus pamąstymus apie jogą, leidžiančius įvairias interpretacijas. Darydama apibendrinimą žurnalistė tiesiai pasakė, kad „D. Glodenis priėjo išvados, jog jogos grupėse propaguojamas mokymas laikytinas religija“ (straipsnio prieš save neturiu, tad cituoju iš atminties). Jei aš taip ir nesakiau, tai matyta daviau jai taip suprasti…

Kas yra, ir kas nėra joga

Joga yra dvasinė rytietiška praktika, kuri praktikuojama siekiant palengvinti savo būtį ir/arba ją įprasminti. Joga remiasi rytietiška pasaulėžiūra, kuri raiškiai skiriasi nuo Vakarų religijų pasaulėžiūrų pagrindiniais bruožais. Jogos grupės (kalbu visų pirma apie Sivananda jogą) nėra laikytinos religinėmis bendruomenėmis, jei religiją apibrėžiame žiūrėdami į katalikų Bažnyčią ar kokią kitą aiškiai religinę organizaciją, tačiau nereto praktikuotojo gyvenime joga užima religijos vietą ir atlieka tas pačias funkcijas, kaip religija – praktikuojančio krikščionio gyvenime. Jogos grupės taip pat dalinai atlieka religinių bendruomenių funkciją. Be to, joga, jei ją suprasime ne tik kaip fizinius pratimus, bet kaip visą pasaulėžiūrinę ir dvasinę sistemą, netelpa vieno žmogaus gyvenime su krikščioniška religija. Arba joga yra paviršutiniška, praktikuojama tik kaip fiziniai pratimai, arba krikščionybė yra paviršinė ir „sugerta“ į rytietišką pasaulėžiūrą.

Toliau pamėginsiu paaiškinti šiuos teiginius. Tikiuosi, tai bus aiškiau, nei išdėstyta mano magistrinio darbo išvadose.

Joga JOGAI nelygi

Kai kuriems joga yra tik fiziniai bei mentaliniai pratimai sveikatai pagerinti, veiklos produktyvumui padidinti. Yra ir jogos studijų, kur į jogą žiūrima tik per šią prizmę. Tokia joga yra iškeliama ne tik iš jos pirminio hinduistinio (religinio) konteksto, bet ir iš pasaulėžiūrinio, ir perkeliama į, hm, šiuolaikinės medicininės fiziologijos ir psichologijos kontekstą.

Tačiau paprastai į jogos praktiką įtraukiama ir tam tikra pasaulėžiūra, kuri yra iš principo rytietiška. Taigi, kiti žmonės bando į jogos praktiką žvelgti per jogos atnešamą pasaulėžiūrinę prizmę. Tačiau tai – tik savo prigimtimi nemokslinius pasvarstymus įtraukianti filosofija, o ne, pati savaime, religija. Taigi, jogai gali tikėti, kad kosmosas yra energijų padarinys, kad jie gali su tom energijom susiliesti per kvėpavimo pratimus, asanas.

Maždaug, „ištiesinsiu stuburą ir per jį geriau tekės kosminė energija, jausiuosi geriau“. Tokiame pasvarstyme nėra nieko iš esmės religiško, nors pasaulėžiūra – jau rytietiška.

Jogos praktika tikra religija gali būti tik tuo atveju, jei ją praktikuojant ne tik priimama rytietiška pasaulėžiūra, bet ir bandoma siekti kontakto su šventybe, kuri yra ne šiaip sau antgamtė, bet – ir kažkokia (bent iliuzine) prasme asmeniška, su kuria galima užmegzti santykį. Aukščiausia realybė lieka beasmenis brahmanas, tačiau garbinama kažkokia jos asmeniška inkarnacija, pvz., Krišna, Višnu, ar kt. Tačiau ir čia iki tikrojo hinduizmo bakti praktikos, kokią praktikuoja krišnaitai, yra dar toloka.

Nuo čia, jogą, įtraukiančią ir pasaulėžiūrinį, ir, gal būt, dvasinį ar „religinį“ aspektą, vadinsiu „JOGA“. O jei kalbėsiu apie jogą apskritai, sakysiu joga.

Jeigu „JOGA yra religija“ tai NE ta pačia prasme, kaip „katalikybė yra religija“

Daugelis JOGOS propaguotojų nemano, kad tai, kuo jie užsiima ir ką propaguoja, yra religija. Nors tai tėra subjektyvi praktikuotojų nuomonė, ji parodo, kad žmonės, kurie praktikuoja JOGĄ, turi tokią religijos sampratą, kurios joga neatitinka.

Kaip jau minėjau, religija ta pačia prasme, kaip katalikybė, JOGA galėtų būti laikoma tuo atveju, jei ji praktikuojama visa, įskaitant bakti – atsidavimo ir garbinimo kelią. Tuo tarpu bakti Lietuvos jogos grupėse bei JOGOJE vakaruose apskritai (geriausiai žinau Sivananda jogos grupes) yra labai marginalus fenomenas. Taip, jogos centruose giedami kirtanai, skanduojamos mantros, kurių turinys – iš esmės religinis. Tačiau paprastai daugiausiai dėmesio skiriama ne turiniui, o formai. Kirtanų giedojimas yra ritmiškas, bendruomeniškas, pakilus. Jogos praktikuotojai jį suvokia visų pirma kaip emocinį apsivalymą, o ne kaip dievybių garbinimą. Mantrose svarbiausia – balso ir kūno vibracija, padedanti nusiraminti, tarsi išeiti į kitą erdvę, palikti savo darbus susikaupiant meditacijai ar asanoms.

Esama labai skirtingų religijos apibrėžimų; pagal vienus JOGA laikytina religija, pagal kitus – ne

Jei žiūrėsime į religijos esmę, jos turinį, turėsime nurodyti, kokiomis savybėmis pasižymi ta organizacija, kuri tikrai vadintina religine bendruomene, ir ieškoti tokių pačių savybių tose grupėse, kurių religiniu pobūdžiu abejojame. Taip atsiranda substanciniai religijos apibrėžimai.

Pagal substancinius apibrėžimus paprastai religija laikoma tokia grupė, kuri turi savo pasaulėžiūrą – doktriną, įtraukiančią antgamtę, kuri turi tam tikrus ritualus, kuriais į einama į kontaktą su ta antgamte, ir kuri tai daro organizuota forma – bendruomenėje, kur ta bendruomenė yra palaikoma ir puoselėjama. Be to, religinės grupės siekiama antgamtė yra ne šiaip sau įrankis manipuliacijai, o tai, kam paklūstama, atsiduodama, tarnaujama. Antraip tokia grupelė mažai tesiskirtų nuo magų klubo, kurio nariai siekia įvaldyti gamtoje glūdinčias galias.

Pagal tokius apibrėžimus, Sivananda JOGA nelaikytina religija.

Tačiau yra ir funkciniai apibrėžimai. Jie gimsta stebint, kokią funkciją atlieka religija gyvenimuose tų, kurie priklauso aiškiai religinėms bendruomenėms, ir po to bandant nustatyti, ar konkrečios neaiškaus pobūdžio grupės ideologija ir praktika atlieka panašų vaidmenį tos grupės narių gyvenimuose.

Čia reikia pastebėti kad, kiek pavyko nustatyti, aktyvia jogos praktika užsiimantis žmogus retai kada bus ir aktyvus krikščionis. Greičiausiai nė nelaikys savęs tokiu. Dar daugiau, greičiausiai jis niekada tokiu ir nebuvo. Daugelis žmonių į dvasinius ieškojimus leidžiasi neradę kontakto su savo kultūrinės terpės religija.

Be to, praktikuojant ir priimant jogą raiškiai pasikeičia pasaulėžiūra – asmeniškas Dievas virsta beasmeniu vieniu, vietoje mirusiųjų prisikėlimo būsimojo gyvenimo viltys sudedamos į reinkarnaciją, vietoj nuodėmių atleidimo per Kristų – karmos principas…

O ir dvasinis gyvenimas gyvenamas jau ne su krikščionių bendruomene, o jogos studijoje, kuri tampa bent jau kažkuo panašiu į bažnyčią.

Krikščionybė, kokrečiau – katalikybė, gali likti žmogaus gyvenime, bet tik kaip kultūrinis sluoksnis, o ne gyvai praktikuojama religija. Žinoma, Kristaus paveikslą ant altoriaus jogos centre galima pastatyti tarp guru Sivanandos ir Višnudevanandos ar kitų hinduizmo dievybių atvaizdų, tačiau tokia „krikščionybė“ jau yra visiškai „įsiurbta“ į hinduistinį pasaulėvaizdį ir netekusi savo esmės.

Taigi, funkcine prasme joga yra netoli religijos. Ji dažniausiai užima tą pačią ar panašią vietą praktikuotojo gyvenime, kokią religija užima tikinčio kataliko gyvenime. Įprasmina gyvenimą, suteikia ateities viltį, bendruomenę, dvasinę paramą šiandien.

Prisistatyti kaip religija ar ne yra tam tikrų paskatų motyvuojamas pasirinkimas

Objektyvumo dėlei šitai reikėtų pastebėti. Pvz., Scientologijos bažnyčia, neturinti aiškios dievybės sampratos, visame pasaulyje kovoja, kad būtų laikoma religija; nes nori religinėms bendruomenėms skiriamų privilegijų. Transcendentinės meditacijos praktikuotojai ilgai ir nesėkmingai kovojo, kad TM būtų laikoma grynai sekuliaria praktika; nes norėjo įteisinti savo praktikas valstybinėse mokyklose.

Prisistačius religine bendruomene Vakarų pasaulyje stojama į konkurencinę kovą su kitomis religinėmis bendruomenėmis. Lietuva – tai ne Japonija ar Indija, kur žmogus gali praktikuoti kelias religijas iš karto – dalyvauti keliuose religiniuose kultuose.

Sivananda jogos grupės, švelniai tariant, neturi ūpo konkuruoti su krikščionybe. Jogos praktikuotojai paprastai nemano, kad krikščionybė ir JOGA yra nesuderinami, ir, vakarų žmogaus sąmonėje, įtarimai nesuderinamumu sustiprėtų jogą pavadinus religija.

Iš kitos pusės, krikščionių bažnyčios irgi jaučia jogos konkurenciją. Ir, savaime suprantama, yra linkusios pabrėžti religinius jogos aspektus, siekia, pagal savo religijos supratimą, informuoti tikinčiuosius apie krikščionybės ir JOGOS nesuderinamumą.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

4 mintys apie “Joga: religija tai, ar ne?”

  1. Jau problema! Kad joga tai religija isitikinau 100%. Rodo visi požymiai. Kaip baisu ,kad mes tokie abejingi savo šaknim ir griebiamės išsigelbėjimo pas ką?Indija.Na tai tikrai ne ta šalis kuri gali pasakyti ,kad ten yra gerbiamos žmogaus teisės,kad moteris yra ,bent jau laikoma žmogum ir išvis koks jų supratimas apie skurda.Karma.Visa šia filosofiją atsispindi jogoje.Tik skirtumas ,kad Indijoje tai neveikia na išsigelbėjimo tai neturi milijonai žmonių.O va vakaruose ši mėsmalė veikia. Nauda ir dar karta nauda.Kokia ji čia jau kas į ką tiki.Ar į pinigus ar į valdžią.Indusai irgi iš kraujo ir kūno. Kaip iš vis galima šitaip naiviai pasimauti.Paprasta kalba sakant.Jei joga būtu pristatyta sąžiningai ,kad tai religija, ar mes, tie kurie tikim į Jėzu sektume paskui.Esu isitikinus tikrai ne. Man tai atrodo toks išsigimimas.Neva pamokys mus kaip reikia sveikai gyventi o už tai patapsit „Apsėstais psihais“kurie praranda šeimas ir atsisako savo gyvenimo.Pavyzdžių N.

  2. Sveiki! Jei leiskite keletą trumpų pastabelių-teiginių praktikuojantiems apie tai kuo remiasi jogos praktika(filosofijos ir praktikos mišinys) 1) „Realusis“ pasaulis – tai viskas, kas egzistuoja(tamas, arba sąlygine pusiausvyra) + jo siekis-noras absoliučios pusiausvyros(radžas, individui nelaimė, nepasitenkinimas, kažko trūksta, norai) + būklė, kai atskiri siekimai realizuojami teigiamai(satva, individui laimė, pasitenkinimas, norų išsipildymas), tai visas mus supantis pasaulis, kiek išorinis tiek ir vidinis(su „virtualumo“ daigeliais, egzistuojančiais pagal tą patį: tamas+radžas+satva), kuriame vyksta labai lėta, nepastebima „evoliucija“ link tikslo – absoliučios pusiausvyros. Taigi visko kriptis ta pati, ko vienas iš įrodimų yra analogijos dėsnis. 2) Vidinio pasaulio „virtualumo“ daigeliai remiasi „stebuklu“, proto sugebėjimu nuo jausmų gaunamos informacijos(pasėkmių)(tamas) prasiskverbti link(radžas) priežasčių(satva), atrandant „dėsningumus“. To „stebuklo“ shemutė galimai panaši į tokią : proto „materija“ stengiasi sukonstruoti tą patį, kas gaunama per jausmus tik su priešingu ženklu, jie lyg susilėja, „-“ ir „+“ anuliuoja vienas kitą(jei abų turinys idealiai sutampa – galutinis jogos tikslas pasiektas), lieka naujas „vaizdas“, tai kas guli giliau už jausmų pateiktą. Tai „eureka“, jaučiame gilų pasitenkinimą, laimę, žengtas žingsnelis link absoliučios pusiausvyros. Procesas gali vykti nuo bet kurio taško , protui nesvarbu nuo ko pradėti, jis veikia automatiškai, tai jo prigimtis(ta pati „evoliucijos“ kriptis, tik „virtualioje“ erdvėje). Bet, kai nepavyksta tą patį sukonstruoti idealiai viens prie vieno grižtama į „realų“ pasaulį(pasitenkinimas užleidžia vietą nusivilymui, tikslas nepasiektas, vėl užgožia norų, besikeičiančiu su trumpalaikėmis laimėmis kai jie išsipilda, lavina), taip iš „eurekų“ sudėdamas pagrindas informacijos kaupimui, mokslo ir mokymo šakų vystymui, o su nusivylimais tame tarpe ir jogos „mokytojo“ paieškoms. Atvirksčiai akimirksniu pasiekiamas absoliutas „virtualioje“ erdvėje(samadhi, nirvana, absoliuti laimė ir t.t.). Visa tai „evoliucijos“ „paspartinimas“, idealiai iki akimirkos. 3) Jogos ieškojimai, tikslas ir praktika būtent ir yra sąlygų sukūrimas tam paspartinimui iki idealo(primenu, kad viskas gaunama “virtualioje” erdvėje). 4) Jogos filosofijoje išskiriamas subjektas: tas, kuris „iš tikrųjų“ mato, bet neveikia, tik konstatuoja(neturi siekimų, pats iš absoliuto) – Puruša(sąmonė). Lyg jis ir turi pamatyti save kai „virtualioje“ erdvėje pasiekiama absoliuti pusiausvyra. Bet tai užsiimantiems praktika, ypač pradžioje, visiškai neturėtu rupėti, pakanka manyti kad sąmonė tai tiesiog žmogaus prigimties funkcija, atmetant ezoterizmo-šamanizmo rūką.

    Su pagarba

  3. Iš kitos pusės, krikščionių bažnyčios irgi jaučia jogos konkurenciją.(citata iš staripsnio). Gerai pasakyta! Kokią konkurenciją? Piniginiu atžvilgiu, ar kaip padėti žmogui atrasti gyvenimo pilnatvę? Jeigu skauda dantį, žmogui vienodai šviečia kas jam padės, svarbu, kad nebeskaudėtų.Konkurenciją gali jausti tik tas, kas kraunasi sau turtus iš žmogaus nelaimių…Kas nesipelno, tam tas pats nuo ko žmogui geriau, nuo jogos ar nuo bažnyčios. Bažnyčia nebežino kaip padėti žmogui, jaučia savo bejėgiškumą bet, ir kitiems nenori leisti… Donato Goldenio supratimas apie rytietišką pasaulėžiųrą, jogą labai primityvus. Pavyzdžiui: Be to, praktikuojant ir priimant jogą raiškiai pasikeičia pasaulėžiūra – asmeniškas Dievas virsta beasmeniu vieniu, vietoje mirusiųjų prisikėlimo būsimojo gyvenimo viltys sudedamos į reinkarnaciją, vietoj nuodėmių atleidimo per Kristų – karmos principas…(citata iš straipsnio). 1. Pagrindinis rytietiškos pasaulėžiūros bruožas yra – SĄMONĖS akcentavimas! Viskas yra mano samonė! Vakarietiškam protui tai skamba kaip absurdas. Namas, skalbiniai ir sąvoka Dievas, tėra tik mąno sąmonės dalys pasakys rytietiškas mąstymas…O vakarietiškas protas į tai atsakys, kad tai bepročio skiedalai, puikybė… 2. Vakarietiškam protui yra gera ir bloga karma, rytietiškame mąstyme nėra nei blogos, nei geros karmos. Viskas priklauso nuo sąmonės būsenos, kurią sąmoningai pakeitūs, pasikeičia ir reakcijos į tuos pačius įvykius…Nėra nei blogų, nei gerų įvykių. Pav: nelaimės yra gerai, nes tik per sunkumus žmogus tobulėja… 3. Supratimas apie reinkarnaciją irgi vakarietiško proto surogatas. Jeigu Donatas Goldenis pradėtų reikšti tokias pat savybes kaip Jėzaus Kristaus, tai ir bus reinkarnacija. Jame reinkarnuosis Jėzus. Tūkstantis metų į priekį yra tas pats, kas tūkstantis metų atgal…Kiekvienas turi šansą reinkarnuotis dabar. Būkite tobūli kaip jūsų tėvas danguje sako Kristus. Jūs esate dievai sakoma biblijoje…Dangaus karalystė yra jumyse, ne kažkur, bet mumyse. Tai kas tada esame mes, jei mumyse telpa dangaus karalystė, su visais apaštalais? Viskas sutelpa į mūsų samonę, viskas yra mano samonė – sako rytietiškas mąstymas… 4. Tokios sąvokos kaip mirtis, rytų pasaulėžiūroje nėra. Sąmonė nei gimsta, nei miršta ji visados čia ir dabar. Donatai, ar tu prisimeni savo gimimą? Niekas nedalyvaus ir mirtyje. Manau tarp šio komentaro visko neišsakysi, todėl tik pamąstymui, kad gali būti ir kitaip…

  4. Vakar sesutė atkapstė tą lietryčio numerį! Skaičiau ir juokiausi. Straipsnio autorė bandė vaizduoti kažkokį žurnalistinį tyrimą iš serijos „man pavyko nepastebėtai prasibrauti į priešo teritoriją ir visus juos stebėti“. O rašymo tonas ir pretenzijos į tikslų pamokos (sakralinių apeigų?) atkartojimą tiktų labiau iolikinei mergiotei, rašančiai mokyklos laikraščiui – buvau, mačiau, padariau, kaip gerai buvo. O galiausiai, kai cituojami Glodenis kartu su Donskiu (gerai jus greta pastatė 😉 ir dar paimti iš konteksto ir netiksliai. Toks ir lygis. Arba aš jau priklausomas, arba straipsnis itin paviršutinis. O asanų pavdinimų ji geriau nė nebandytų vardinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *