J. Jurgelis apie pagerbtus žudikus, pažemintas aukas [atnaujinta 2011-04-06]

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

J. Jurgelis jau ne pirmą puikų straipsnį publikuoja apie vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antano Kraujelio – kruvinus žygdarbius. Bet šis pranoksta kitus surinktų faktų gausa: J. Jurgelis. Pagerbtas smurtas – pažemintos aukos.

J. Jurgelis pateikia klaidžią A. Kraujelio ir jo bendrininko nužudytų partizanų rėmėjų Prano ir Leokadijos Gečių „reabilitavimo“ Lietuvoje istoriją, kurioje kažkaip labai keistai sudalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – LGGRTC).

Galiu pridėti dar vieną akmenį prie J. Jurgelio puikiai sudėliotos mozaikos. Aš taip pat domėjausi A. Kraujeliui jau nepriklausomybės metais suteiktais apdovanojimais. O jų, kaip rašo J. Jurgelis, buvo ne vienas:

1997 metais Kraujelis pripažintas kariu savanoriu. 1998 metais jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1998 metais jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, didvyriškai gynę šalies laisvę).

Iš kur visi tie apdovanojimai, jei, kaip parodo J. Jurgelis, A. Kraujelis yra nužudęs ne vieną civilį, o Lietuvos įstatymai lyg ir neleidžia pripažinti kario savanorio statuso asmenims, kurie dalyvavo civilių gyventojų žudynėse?

To ir paklausiau LGGRTC. Išsiunčiau jiems štai tokio turinio laišką [atsisiųsti pdf]:

Gerbiamieji

norėčiau pasiteirauti keleto dalykų dėl vieno paskutinių Lietuvos partizanų Antano Kraujelio (Siaubūno) statuso šiandieninėje Lietuvoje.

Skųsdami Lietuvos apeliaciniam teismui Panevėžio apeliaciniam teismui nutartį byloje, susijusioje su A. Kraujelio žūties aplinkybėmis, Generalinė prokuratūra nurodė, kad „Lietuvos partizanui A.Kraujeliui yra suteiktas teisinis Kario savanorio statusas (po mirties), vyresniojo leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu, ir šie sprendimai nėra panaikinti. Todėl nėra pagrindo jo veiksmų vertinti neigiamu aspektu.“

Tuo tarpu, Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje byloje yra duomenų, liudijančių, kad A. Kraujelis nužudė ar dalyvavo nužudant 11 civilių Lietuvos gyventojų.

Pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad „kario savanorio statusas nesuteikiamas asmenims, nusikaltusiems žmoniškumui, žudžiusiems taikius gyventojus“. Manyčiau, analogiškai ir valstybės apdovanojimai (pvz., Vyčio Kryžiaus ordinai) neturėtų būti teikiami asmenims už veiklą, kurią vykdant susitepta civilių Lietuvos gyventojų krauju, nors nesu susipažinęs su teisiniu reguliavimu šių ordinų teikimo klausimu.

Norėčiau pasiteirauti, ar, Jūsų turimais duomenimis, sprendžiant klausimus dėl A. Kraujelio statuso (suteikiant jam teisinį kario savanorio statusą, pripažįstant vyresniojo leitenanto laipsnį, apdovanojant jį Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu ar priimant bet kokį kitą sprendimą, susijusį su jo statusu) buvo nagrinėjami ir vertinami Lietuvos ypatingajame archyve esantys duomenys apie šio asmens galimai įvykdytus kriminalinius (karo?) nusikaltimus?

Jei tai nebuvo daroma, – kodėl (gal tokių patikrinimų nenumato ar tuo metu nenumatė teisės aktai?), ir, kas ir kokiais teisės aktais vadovaudamasis gali prašyti kompetentingų institucijų atlikti tokį vertinimą?

Atsakymas atėjo netrukus. 2010-03-15 LGGRTC rašte Nr. 38R-r-492 „DĖL ANTANO KRAUJELIO-SIAUBŪNO“ rašoma [atsisiųsti pdf]:

Bendrais bruožais atsakydami į Jūsų klausimus paaiškiname, kad priimant sprendimą pripažinti paskutiniam su ginklu prieš SSRS okupaciją kovojusiam Lietuvos partizanui, vyresniajam leitenantui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui Kario savanorio teisinį statusą (po mirties) buvo žinoma, kad čekistai, siekdami jį sunaikinti, kaltino kartu su kitais partizanais dalyvavus okupacinio režimo kolaborantų likvidavimo ginkluotose operacijose. LSSR KGB ir kitos okupacinės institucijos partizanų likviduotus asmenis Antano Kraujelio byloje ir kitoje medžiagoje apibūdina šitaip: komunistai, komjaunuoliai, kolūkinio kaimo aktyvistai, tarybiniai aktyvistai. Įvardintos šios pareigybės: liaudies švietimo skyriaus vedėjas, apylinkės pirmininkas‚ kolūkio pirmininkas, kolūkio pirmininko pavaduotojas, komunistų partijos srities komiteto pirmininkas.

Šitaip ar panašiai apibūdintus asmenis (pareigūnus) okupuotoje Lietuvoje partizanai, jeigu šie slapta su partizanais nebendradarbiavo ir nevykdė jų specialių užduočių, laikė sovietinės valdžios statytiniais, atstovais. Šitai liudija Lietuvos partizanų spauda, teisės aktai. Partizanai ginklu kovojo prieš neteisėtą okupacinę sovietinę valdžią ir jos nurodymų vykdytojus – kolaborantus, vadovaujančius asmenis, aktyvius okupacinio režimo rėmėjus. Apibendrinant pasakytina, kad dalis sovietinių pareigūnų, valdininkų, aktyvistų tuo pačiu metu buvo sovietinio saugumo agentai ar informatoriai, apsigynimui turėjo ginklus.

Mūsų manymu, Teisių atkūrimo (atstatymo) procedūra Antano Kraujelio atžvilgiu netaikytina, nes jis nebuvo represuotas už pasipriešinimą okupaciniam režimui (suimtas, nuteistas, įkalintas ar ištremtas) nei teismine, nei neteismine tvarka, o žuvo ginkluoto pasipriešinimo SSRS okupacijai kovoje.

Kadangi partizano Antano Kraujelio okupacinei valdžiai nepavyko suimti, apklausti, oficialiai pareikšti kaltinimo ir nuteisti, jis neturėjo galimybės tardyme ir teisme pripažinti ar paneigti čekistų suformuluotus kaltinimus.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo sudaryta Rezistencijos dalyvių teisių komisija 1992 m. lapkričio 23 d., Lietuvos kariuomenės dieną, pripažino Vytauto apygardos Liūto rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininką Antaną Kraujelį rezistencijos (pasipriešinimo) Lietuvos okupaciniam režimui dalyviu ir išdavė rezistencijos dalyvio pažymą Nr. 293.

Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga už nuopelnus Lietuvai Vytauto apygardos partizaną Antaną Kraujelį (po mirties) apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (Apdovanojimo aktas Nr. 104, Kaunas‚ 1994 m. sausio 10 d.).

Atkurto partizaninio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba 1997 m. rekomendavo LGGRT centrui pripažinti Kario savanorio teisinį statusą (po mirties) labiausiai pasižymėjusiam kovoje su sovietiniais okupantais Lietuvos partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui.

[PAPILDYTA 2010-11-16] Taigi, rašte pasiteisinama, kad Kraujelis nebuvo represuotas, taigi nėra pagrindo ir atlikti teisių atkūrimo procedūrą. Tačiau aš klausiau ne apie teisių atkūrimo procedūros taikymą A. Kraujeliui, o apie kario savanorio statuso suteikimą bei būtent su šia procedūra susijusį tyrimą, ar A. Kraujelis nedalyvavo beginklių civilių gyventojų žudynėse. Mano supratimu, tai yra visiškai atskira procedūra, ir nors suprantu, kad praktiškai šie du dalykai dažnai būna susiję, nėra jokio aiškaus loginio ryšio tarp šių dviejų dalykų. Vienus partizanus sovietų valdžia represavo, kitų – nespėjo, nes jie žuvo nesuėmus, nors ir vieni, ir kiti galėjo būti didvyriai, ir vieni, ir kiti galėjo būti kriminaliniai nusikaltėliai.

Ar reikėtų suprasti, kad Komisija, kuri suteikia kario savanorio teisinį statusą partizanams, niekada netiria turimų duomenų apie galimai nusikalstamą antisovietinio pasipriešinimo dalyvių veiklą, jei už tą veiklą teismine ar neteismine tvarka asmuo nebuvo represuotas sovietinių struktūrų? (Tai būtų įdomi sovietinių teismų ir represinių struktūrų pripažinimo forma). Mano supratimu, tokio tyrimo būtinybė išplaukia iš Pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (žr. citatą aukščiau) ir pagrindinių Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos funkcijų: „objektyviai nagrinėjant visus šaltinius, nustatyti asmenų, pretenduojančių į kario savanorio … teisinį statusą, buvimą kariu savanoriu…“ [PAPILDYMO PABAIGA]

Taigi, apie kaltinimus, mestus A. Kraujeliui, buvo žinoma. Bet į juos žiūrėta pro pirštus. Nebuvo imtasi jokių žingsnių juos ištirti, nes, Kraujelis nebuvo nuteistas. Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei atkurtojo partizaninio Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovybės lengva ranka rekomenduodavo skirti Kraujeliui apdovanojimus ir net įvardijo jį kaip „labiausiai pasižymėjusį kovoje su sovietiniais okupantais“ – nepaisant to, kad Kraujelis per savo karjerą nenužudė nei vieno tikro okupanto, vien tik kolaboravimu kaltintus civilius! Nors bet kam, drįstančiam pretenduoti į kario statusą, turėjo būti aišku, kad civilių asmenų žudymas be teismo – karo nusikaltimas. Tai dar kartą patvirtino Kononovo bylos baigtis Europos Žmogaus Teisių Teisme.

[PAPILDYTA 2011-04-06] Dar vienas įdomus klausimas – ką žinojo Prezidentas Valdas Adamkus apie A. Kraujelį, kai nusprendė jį apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinu? Pasirodo, J. Jurgelis buvo visiškai teisus: institucijos, kurios teikė A. Kraujelį apdovanojimui, tiesiog nepaminėjo jam keltų kaltinimų. Štai ką į mano prašymą susipažinti su dokumentais, teiktais kartu su teikimu apdovanojimui, atsakė Prezidento kanceliarijos tarnyba 2010-12-17 rašte Nr. (1D-4831)-2D-9091 [atsisiųsti pdf]:

Atsakome į Jūsų prašymą dėl susipažinimo su dokumentais, kurie buvo pateikti dėl Antano Kraujelio (po mirties) apdovanojimo Vyčio kryžiaus ordinu.

Informuojame jus, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 1998 m. gegužės 19 d. dekretu Nr. 72 „Dėl apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinais“ apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi Antaną Kraujelį (Siaubūną) (po mirties) – Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo viršininką. Norime pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentūrai nebuvo pristatyti duomenys apie galimus A.Kraujelio padarytus nusikaltimus žmogiškumui.

Gerb. A.Kraujelį (po mirties) apdovanoti valstybės apdovanojimu Lietuvos Respublikos Prezidentūrai pristatė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Dėl platesnės ir išsamesnės informacijos apie Antano Kraujelio (po mirties) apdovanojimą Vyčio Kryžiaus ordinu siūlome Jums kreiptis įminėtas institucijas.

Taigi, Prezidentas sprendimą priėmė nieko nežinodamas apie įtarimus A. Kraujeliui[PAPILDYMO PABAIGA]

Šie neatsakingi Rezistencijos dalyvių teisių komisijos ir kitų organizacijų žingsniai leido vykdyti baudžiamąjį persekiojimą prieš pirmąjį nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį, nes prokuratūra, apversdama Komisijos svarstymus aukštyn kojom, teigė, kad Kraujelis nekaltas, nes jis apdovanotas. Šių organizacijų polinkis užsimerkti prieš nepatogius faktus taip pat leido iškelti laisvės kovų pavyzdžiu asmenį, žiauriai žudžiusį civilius gyventojus ir nenušovusį nei vieno priešo kareivio.

Manau valstybės suteikti apdovanojimai ir titulai Antanui Kraujeliui turi būti panaikinti. Tai – tragiška figūra, kurią galima suprasti, užjausti tačiau neverta juo žavėtis. Panaikindama neteisėtai suteiktus apdovanojimus Lietuva pademonstruotų tikrai didelę brandą, vertą demokratinės valstybės, kur „savi“ ir „svetimi“ nėra vienintelis gėrio matas.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail