GP savo atsakyme nurodė, kad ji mielai ištirs LGGRTC perduodamus duomenis ir prireikus imsis veiksmų, kad dėl Holokausto kalti asmenys būtų nustatyti ir susilauktų atitinkamos bausmės (arba būtų dereabilituoti) (žr. raštą čia).
Kas labai įdomu – kad šis GP raštas buvo perskaitytas kaip tik nori, tik ne taip, kaip buvo parašytas. Štai Delfi.lt straipsnyje „R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ išjudino prokurorus: imasi slaptojo žydšaudžių sąrašo“ kalbama būtent tai, apie ką byloja antraštė. Nepaisant to, kad GP neparašė nieko naujo, ir be to, GP dar aiškiai iš LGGRTC negavo ne tik „slaptojo sąrašo“, bet ir jokios sąrašo dalies. O štai Dovid Katz, nuolat „demaskuojantis“ Lietuvos valdžią dėl tariamo Holokausto naratyvo supainiojimo (užslėpimo, ar kaip dar išversti tą anglišką „obfuscate“?) tinklaraštyje „Defending History“, parašė straipsnį sensacingu pavadinimu „Vilniaus prokurorai apeina pagrindinį klausimą: ar Holokausto vykdytojų sąrašas bus paviešintas?“, kurio esmė irgi išdėstyta antraštėje. Vėlgi, straipsnis – visiškai „pro šalį“, nes prašymo dėl sąrašo paviešinimo GP niekas nė nebuvo adresavęs.
Ta proga paviešinsiu dokumentą, kuriame LGGRTC bent šiek tiek praskleidžia uždangą apie tai, kokio pobūdžio tas 2055 asmenų sąrašas, kas jame (imant kategorijomis) tikrai yra, ir kita vertus, kokių pavardžių sąraše tikrai nėra. Kas link tų, kurie sąraše yra (kategorijomis), LGGRTC rašo:
Remiantis archyviniais duomenimis ir istoriniais darbais galima tvirtinti, kad dalis jų tuo metu dirbo 1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusiose lietuvių valdžios įstaigose, t. y. buvo civilinių, policinių struktūrų darbuotojai. Kita dalis buvo lietuvių savisaugos batalionų kariai. Treti tarnavo pagalbinėje policijoje, kuri buvo pavaldi lietuvių viešajai policijai. Ketvirti asmenys tarnavo Vilniaus Ypatingajame būryje.
Rašte taip pat aiškiai įvardijama, kad duomenų apie kai kurių antisovietinio pasipriešinimo vadų dalyvavimą Holokauste nėra, arba tie duomenys neatrodo patikimi. Klausimas, kuris lieka neatsakytas net po to, kai perskaičiau dokumentą: ar jame yra, pvz., Antanas Baltūsis–„Žvejas“, Maidaneko koncentracijos stovyklos sergėtojas, vėliau tapęs vienu žymiausių antisovietinio pasipriešinimo vadų.
Taip pat kyla klausimas, kodėl dalis asmenų, apie kuriuos LGGRTC konkrečiai klausė policija, yra detaliai aprašyti (nurodant ir turimus duomenis apie jų veiklą Birželio sukilimo metu ir vokiečių valdymo metu), o apie kitus asmenis tokių detalių nepateikiama, nors jos LGGRTC akivaizdžiai yra žinomos. Konkrečiai esu skaitęs apie Juozą Šibailą-„Merainį“, vieną iš 1949 m. vasario 16-osios akto signatarų. Apie LGGRTC nutylimą J. Šibailos dalyvavimą Birželio sukilime yra detaliai rašęs Evaldas Balčiūnas straipsnyje „Juozas Šibaila – signataras su nutylėta biografija“. LGGRTC žemiau pateikiamame rašte taip pat daug kartų pasiremia knyga Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), kuria remiasi E. Balčiūnas savo straipsnyje. J. Šibaila iš tiesų buvo vienas iš vadų sukilėlių būrio, kuris bent iš dalies atsakingas už Balninkų miestelio žydų likimą. Būtų išties įdomu sužinoti, kokių dar duomenų LGGRTC turi apie J. Šibailos veiklą.
Žemiau pateikiu rašto tekstą. Beje, taip pat siūlau apsilankyti ir pasiskaityti labai įdomią diskusiją šiuo klausimu mano Facebook paskyroje: žr. čia.
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS
2014-03-27 Nr. 13R-81
Į 2014-01-20 Nr. 10-12-S-2021
Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos
Komisariato Vilniaus miesto pirmojo
policijos komisariato Kriminalinės policijos
skyriaus viršininkei Danutei Brazdeikienei
Žirmūnų g. 139A, Vilnius
09120
DĖL DUOMENŲ PATEIKIMO MEDŽIAGOJE Nr. 10-9-00920-13
Informuojame, kad Lietuvos asociacijos Izraelyje tinklapyje 2009 m. buvo paskelbti sąrašai lietuvių, kuriuos įvardijo kaip žydų genocido dalyvius, žudikus. Šie sąrašai taip pat yra publikuoti leidinyje Lithuania. Crime and Punishment, 1999, January, Nr. 6. Juose yra išvardinti 4 233 asmenys. Sąrašus tyrėme nuo 2009 m. rugsėjo iki 2012 m. pabaigos. Remiantis archyviniais duomenimis ir istoriniais darbais galima tvirtinti, kad dalis jų tuo metu dirbo 1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusiose lietuvių valdžios įstaigose, t. y. buvo civilinių, policinių struktūrų darbuotojai. Kita dalis buvo lietuvių savisaugos batalionų kariai. Treti tarnavo pagalbinėje policijoje, kuri buvo pavaldi lietuvių viešajai policijai. Ketvirti asmenys tarnavo Vilniaus Ypatingajame būryje.
Pavyko nustatyti, kad iš 4 233 sąrašuose išvardintų lietuvių prie žydų persekiojimo ir naikinimo prisidėjo 1070 asmenų. Juos galima sąlyginai suskirstyti į dvi grupes, t. y. į tiesioginius ir netiesioginius dalyvius. 534 buvo tiesioginiai žudynių dalyviai, t. y. šaudė aukas. 536 buvo netiesioginiai dalyviais, t. y. suiminėjo aukas, konvojavo į egzekucijos vietas, saugojo suimtuosius, vykdė turto realizavimą, atliko kitus veiksmus, tačiau patys asmeniškai aukų nešaudė. Tyrimo metu nustatyti ir nauji 985 asmenys, kurie dalyvavo žydų genocide. Taigi, tyrimo metu pavyko identifikuoti 2055 holokausto dalyvius. Tyrimas nėra baigtas, rezultatai negalutiniai. Tokia situacija yra iš dalies dėl to, kad sąrašų rengėjai nepateikė archyvinių šaltinių nuorodų. Ši aplinkybė labai apsunkino sąrašų tyrimą.
Informuojame, kad minėtuose sąrašuose yra minimi ir Jus dominantys lietuvių pasipriešinimo, t. y. pokario partizaninio judėjimo nariai Jonas Noreika–Generolas Vėtra, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Antanas Baltūsis–Žvejas, Jonas Žemaitis–Vytautas, Adolfas Ramanauskas– Vanagas, Alfonsas Smetona-Žygaudas, Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Viktoras Vitkauskas– Saidokas, Juozas Jankauskas-Demonas, Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Juozas Šibaila–Merainis, Aleksandras Milaševičius-Ruonis, Juozas Barzda–Klevas. Remdamiesi atliktais tyrimais šiuo metu apie juos galime pateikti šias žinias.
1. Jonas Noreika-Generolas Vėtra
Lietuvos ypatingajarne archyve saugoma Jono Noreikos, Baltraus (g. 1910 m. Šiaulių aps. Pakruojo vls. Šukionių k.) baudžiamoji byla (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3). LSSR NKGB Vilniaus miesto 2-0jo skyriaus 2-ojo padalinio vyr. operįgaliotinis ltn. Karpuchinas 1944 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą suimti J. Noreika dėl to, kad jis buvo vienas iš nacionalistinės organizacijos vadovų. Ši struktūrą susikūrė 1946 m. ir turėjo tikslą nuversti sovietų valdžią ir atkurti buržuazinę- demokratinę respubliką (ten pat, t. 1, l. 2). Vilniaus garnizono Karo tribunolas Vilniuje 1946 m. lapkričio 20-22 d. pripažino Joną Noreika kaltu pagal RSFSR BK 58-1 „a“ str. ir skyrė jam mirties
[1 lapo pabaiga]
bausmę 4 sušaudyti, kontiskuojant visą jam priklausiusį turtą (ten pat, t. 4, l. 261-265). Bylos tyrimo metu J. Noreikai nebuvo inkriminuota, kad jis nacių valdymo Lietuvoje laikotarpiu prisidėjo prie žydų persekiojimo ir naikinimo.
Išeivijos lietuvis, buvęs Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojas Aleksandras Pakalniškis prisiminimuose rašo, kad jis vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Plungės komendantūros raštinėje. Naktį iš liepos l2-osios į 13-ąją dieną buvo išžudyti Plungės žydai, t. y. vyrai, moterys ir vaikai. Vienas vokiečių kareivis paklausė komendanto: – Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais? – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvių komendantas Noreika (Aleksandras Pakalniškis, Per dvidešimtąjį amžių, Chicago, 1995, p. 119). Istoriniuose darbuose yra žinių, kad 1941 m. liepos 15-16 d. Telšių aps. Plungės vls. Kaušėnų k. Rudelio atkalnėje (4 km. į šiaurvakarius nuo Plungės, 600 m nuo Plungės – Kretingos vieškelio) buvo nužudyta apie 1800 žmonių (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944 m), Vilnius, 1973, d. 2, p. 409).
Pagal A. Pakalniškio prisiminimus išeina, kad aukas baudėjai sušaudė vykdydami Plungės komendanto kpt. Jono Noreikos įsakymą. Lietuvos ypatingajarne archyve saugomi po karo teistų Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų baudžiamosios ir kitokio pobūdžio bylos (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15668/3, 4619/3, 832/3, 34861/3, 6964/3, 1236/3, 12410/3, P-14200, 2833/3, P-16600, b. 35402/3, b. 29105/3, b, 17051/3, b. 21015/3, b. P-16827,b. 21012/3, b. 11284/3, ap. 46, b.1254). Ši medžiaga nepatvirtina A. Pakalniškio prisiminimuose apie kpt. Joną Noreiką formuojamos nuomonės. Buvę Plungės pagalbinės policijos nariai, liudininkai Zenonas Rudavičius, Jonas Buivydas, Jonas Šližius, Zigmas Daržinskas, Laurinavičius Leonas, kunigas Povilas Pukys per apklausas parodė, kad Plungės miestelio komendantu buvo lietuvių karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 24, 38a.p.,45, b. 34851/3, l. 15 (t.p. – 16, b. 12410/3, l. 15 ap., b. 21015/3, l. 19).
Apie Joną Noreiką prisimena tik buves Plungės bažnyčios kunigas Povilas Pukys. Per 1945 m. rugpjūčio 4 d. apklausą jis parodė, kad Plungėje pirmąją okupacijos dieną buvo įsteigta komendantūra. Jai vadovavo buržuazinės kariuomenės karininkas – kapitonas. Po to iš jo pareigas perėmė Povilas Alimas. Komendantūroje dirbo ir Noreika, kurį vokiečiai vėliau perkėlė į Šiaulius. Anksčiau, t. y. prie Smetonos valdžios Noreika dirbo Lietuvos buržuazinės kariuomenės generaliniame štabe. Turėjo kapitono laipsnį (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34851/3. l. 15 a.p -16).
Po karo teistų buvusių Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų bylose kpt. Jonas Noreika nefigūruoja ir kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis, organizatorius, įsakymų davėjas. Jie parodė, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, kad žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vykusios operacijos metu vadovavo lietuvių karininkas P. Alimas ir jo pagalbininkas A. Pabrėža (LYA, f K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 18-18 ap., 24 ap., 76 ap., b. 15668/3, t. 1, 29, 56-56 ap.). Reikia pastebėti, kad kpt. J. Noreika pats savo asmenine iniciatyva negalėjo įsakyti sušaudyti Plungės žydų (vyrų, moterų, vaikų), nes jei jis ir būtų buvęs šių žudynių dalyvis. Istoriniai tyrimai holokausto Lietuvoje tema rodo, kad masines visų žydų – vyrų moterų ir vaikų – naikinimo operacijas lietuvių policinių struktūrų darbuotojai, pagalbinės policijos nariai vykdė ne savo asmenine iniciatyva, o paklusdami ir vykdydami vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigos pareigūnų nurodymus.
1941 m liepos antroje pusėje kpt. J. Noreika lankėsi Kaune ir susitiko su buvusiu Lietuvos kariuomenės pulkininku Jonu Šlepečiu, kuris buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės Vidaus reikalų ministras. J. Noreika jį pažinojo dar nuo tarnybos kariuomenėje laikų. Jis pasiūlė J. Noreikai užimti Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Jis sutiko ir Šlepetys tuojau pat pasirašė įsakymą dėl jo paskyrimo apskrities viršininku. Kitą dieną J. Noreika išvyko į Šiaulius ir 1941 m. rugpjūčio 3 d. perėmė pareigas iš Igno Urbaičio (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 127-128). Nacių režimo, vykdžiusio Lietuvoje žydų persekiojimo ir naikinimo politiką, vienas iš uždavinių buvo juos izoliuoti, t. y. atskirti nuo kitų gyventojų ir apgyvendinti getuose. Šiai užduočiai atlikti naciai pasitelkė 1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusias lietuvių valdžios įstaigas, jose dirbusius pareigūnus. Ši aplinkybė turėjo įtakos tam, kad į žydų izoliavimo, t. y. jų apgyvendinimo getuose darbą buvo įtrauktas ir Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Jis, vykdydamas vokiečių okupacinės administracijos nurodymus, tvarkė reikalus, susijusius susijusius su žydų izoliavimu. 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirodė jo raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių
[2 lapo pabaiga]
viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių ir miestelių bei apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 d. turi būti perkelti į Žagarės miestą. Perkėlimo reikalais turi pasirūpinti atitinkamos savivaldybės. Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įvykdytus įsakymus valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29 dienos (LCVA, [ R-1099, ap. 1, b. 1, l. 156).
J. Noreika tvarkė ir su žydų turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 d. pasirodė jo raštas „Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą“, skirtas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Pagal nurodymus viena dalis turto (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nenaudoti baltiniai) turėjo būti saugomi iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turta, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 239). Žagarės miesto burmistras 1941 m. gruodžio 3 d. informavo Šiaulių apskrities viršininką apie tai, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 9,. 136-137).
Žydų izoliavimas, t. y. jų suvarymas į getus, reiškė tuo pačiu ir tai, kad naciai per lietuvių valdžios įstaigų pareigūnus pradėjo kontroliuoti žydų gyventojus. Nacių režimui ši aplinkybė teikė galimybę pereiti prie žydų žudymo, t. y. juos sunaikinti kaip nepageidaujamą asmenų grupę. Nėra žinių apie, kad Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika buvo susijęs su žydų masinių žudynių organizavimu ir vykdymu. Jis tokių funkcijų ir negalėjo atlikti, nes vokiečių okupacinė valdžia žydų naikinimo operacijoms vykdyti naudojo ne lietuvių civilinės valdžios, o policinių struktūrų pareigūnus. J. Noreika savo ruožtu buvo ne policinės struktūros, o civilinės įstaigos darbuotojas bei jos vadovas.
2. Juozas Barzda-Klevas
Žydų istorikai pokario partizaninio judėjimą dalyvį, nepriklausomos Lietuvos karininką Juozą Barzdą-Klevą įvardija kaip žiaurų sadistą, kuris, tarnaudamas lietuvių savisaugos daliniuose prisidėjo prie daugelio žydų vyrų. moterų ir vaikų žūties (Lithuania. Crime and Punishment, 1999, January, Nr. 6, p. 106). Informuojame, kad mūsų surasti archyviniai duomenys minėtus teiginius patvirtina. Yra žinių, kad ltn. Juozas Barzda (g. 1913 08 10 Zarasų aps. Dusetų vls. Kavolių k.) nuo 1941 m. birželio 28 d. iki rugpjūčio 15 d. ėjo Kauno Tautinio darbo apsaugos baliono 3-iosios kuopos vado pareigas. 1941 m. rugpjūčio 15 d. paskirtas 2-ojo PPT bataliono vado pavaduotoju. Archyviniai duomenys rodo, kad ltn. Juozas Barzda tarnybos batalionuose metu dalyvavo vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje organizuotose žydų naikinimo operacijose, kurios vyko Kauno VII, IV, IX fortuose ir provincijos vietovėse.
Pirmosios žydų naikinimo operacijos, kurių dalyvis buvo ir ltn. Juozas Barzda, vyko 1941 m. liepos mėnesio pirmojoje pusėje Kauno VII forte. Vokiečių saugumo policijos ir SD Operatyvinio būrio 3/A (vadas SS štandartenfiureris Karlas Jėgeris) liepos 4, 5, 6 ir 9 d. forte surengė žudynes, kurių metu buvo sušaudytas 3001 žydas (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 132). Ši represinė struktūra žudynėmis vykdyti panaudojo Kauno Tautinio 1 darbo apsaugos (TDA) bataliono 1-osios ir 3-iosios kuopų karius. Buvęs Kauno TDA bataliono 1- osios kuopos būrio vadas Jonas Mečislovas Plungė per 1979 m. kovo 2 d. apklausą prisiminė, kad Kauno VII forte vykusiu žudynių metu ltn. J. Barzda šaudė į žydus iš rankinio kulkosvaidžio (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47745/3, t. 2, l. 48-49). Jurgis Vosylius per 1961 m. balandžio 10 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda kartu su kitais karininkais dalyvavo žydų naikinimo operacijoje, vykusioje Kauno VII forte. Karininkai Skaržinskas ir Barzda klausė, kas nori eiti šaudyti savanoriais (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, L. 40-43). Pranas Matiukas per 1961 m. gruodžio 3 d. apklausą parodė, kad ltn. J. Barzdos ir kitų karininkų vadovaujami kariai vyko į Kauno VII fortą. Barzda pats asmeniškai šaudė į aukas iš pistoleto, vadovavo aukas šaudžiusiems kariams (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, L.205-208). Juozas Kopūstas per 1962 m. kovo 27 ir 29 d. apklausas parodė, kad ltn.
[3 lapo pabaiga]
Juozas Barzda vadovavo kariams žudynių Kauno VII forte ir pats asmeniškai pistoletu šaudė į aukas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.4, l.285,305).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. rugpjūčio 2, 9, 18 d., rugsėjo 26 d. Kauno IV forte rengė masines žudynes, kurių aukomis tapo 4163 asmenys. Didžiąją dalį aukų sudarė žydai (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 132-133). Ltn. Juozas Barzda buvo mažiausiai vienos iš šių operacijų dalyviu. Jonas Palubinskas per 1961 m. vasario 9 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda su karininku Norkumi 1941 m. rugpjūčio mėnesį rikiavo karius ir vyko į Kauno IV fortą. Barzda įsakė kariams apsupti daubą ir šaudyti į ten buvusias aukas. Barzda pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 1, l. 12-13). Pranas Matiukas per 1961 m. spalio 2 d. apklausą parodė, kad karininkai Barzda, Dagys, Norkus siuntė kuopos karius prie Kauno kalėjimo. Kariai paėmė apie 200-300 žydų ir konvojavo juos į Kauno IV fortą. Barzda ir kiti karininkai buvo ties prie įėjimu į fortą buvusių stalelių, ant kurių jie aukoms įsakė sudėti visus turimus daiktus. Kariai aukas šaudė pagal Barzdos ir kitų karininkų duodamas komandas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, l. 152-154). Petras Zelionka per 1961 m. rugsėjo 14 d. apklausą parodė, kad 1941 m. vasarą kariai, vadovaujami karininkų Barzdos ir Dagio, vyko prie Kauno kalėjimo. Paėmė apie 200-300 žydų ir konvojavo juos į fortą. Forte kariai šaudė aukas pagal karininkų Barzdos ir Dagio komandas. Barzda pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4733 7/3, t. 6, l. 292-295).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. spalio 4 ir 29 d., lapkričio 25 ir 29 d. surengė masines žudynes Kauno IX forte, kurių aukomis tapo 16013 asmenų. Didžiąją aukų dalį sudarė žydai. Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 132-133). Ltn. Juozas Barzda buvo mažiausiai vienos iš minėtomis dienomis vykusių operacijų dalyvių. Jonas Gritė per 1961 m. kovo 8 d. apklausą parodė, kad tuo metu, kai Kauno IX forte vyko šaudymai, ltn. Juozas Barzda buvo prie duobių (LYA, f. K-1, ap. 58, b, 47337/3, t.1, l.53). Pranas Matiukas per 1962 m. sausio 15 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda vadovavo kariams, kai jie vyko į Kauno getą. Taip pat ir pats atvyko į getą. Vėliau dalis iš geto atrinktų žydų buvo sušaudyti Kauno IX forte. Barzda vadovavo aukas šaudžiusiems kariams, pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, l. 226-235). Petras Zelionka per 1961 m. rugsėjo 14 d. apklausą parodė, kad 1941 m. rudenį kariai, vadovaujami karininkų Barzdos, vyko į Kauno IX fortą ir ten šaudė žydus (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 6, l. 307).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. rugpjūčio 26 d. Pasvalyje surengė žudynes, kurių metu buvo sušaudyti 1349 žydai (vyrai, moterys, vaikai) (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 134). Petras Zelionka per 1961 m. rugsėjo 14 d. apklausą parodė, kad 1941 m. vasarą kariai, vadovaujami karininko Barzdos, vyko į Pasvalį ir ten šaudė žydus. Barzda pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 6, l. 302-304).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. rugpjūčio 28 d. Vilkijoje surengė žudynes, kurių metu buvo sušaudyti 402 žydai (vyrai, moterys, vaikai) ((Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 134). Petras Zelionka per 1961 m. rugsėjo 14 d. apklausą parodė, kad 1941 m. vasarą kariai, vadovaujami karininkų Barzdos, vyko į Vilkiją ir ten šaudė žydus. Barzda duodavo komandą šaudyti aukas, pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 6, l. 297-298).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. pačioje rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje Garliavoje surengė žudynes, kurių metų sušaudyti 99 žydai (vyrai, moterys, vaikai) ((Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 134). Jurgis Vosylius per 1961 m. balandžio 10 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda kartu su kitais karininkais vyko į žydų naikinimo operaciją Garliavoje. Žudynių vietoje ltn. Barzda duodavo kareiviams komandą šaudyti į žydus, kurie buvo rikiuojami prieduobės. Aukas šaudė iš pistoleto ir pats ltn. Barzda (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, l. 35-38). Jonas Palubinskas per 1961 m. spalio 12 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda buvo Garliavoje vykusios žydų naikinimo operacijos dalyvis. Jis vadovavo kariams tuo metu, kai jie varė žydus prie duobių ir šaudė (LYA, f. K-1, op. 58, b. 47337/3, t.1, l. 313).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. pačioje rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje Babtuose surengė žudynes, kurių metų sušaudyti 83 žydai (vyrai, moterys, vaikai) (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 134). Pranas Matiukas per 1961 m. spalio 2 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda, kiti karininkai vyko į žydų naikinimo operaciją Babtuose. Barzda vadovavo žydų sušaudymui(LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, l. 158-159).
[4 lapo pabaiga]
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. pačioje rugpjūčio pabaigoje rugsėjo pradžioje Ariogaloje surengė žudynes, kurių metų sušaudyti 662 žydai (vyrai, moterys, vaikai) (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 134). Pranas Matiukas per 1961 m. spalio 3 d. apklausą parodė, kad ltn. Barzda, kiti karininkai vyko į žydų naikinimo operaciją, kuri vyko Ariogaloje. Barzda šios operacijos metu vadovavo kariams, pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f. K- 1, ap. 58, b. 47337/3, t.1, l. 163-165). Petras Zelionka per 1961 m. rugsėjo 14 d. apklausą parodė, kad 1941 m. vasarą kariai, vadovaujami karininkų Barzdos, vyko į Ariogala ir ten šaudė žydus. Barzda pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 6, l. 305-306).
Operatyvinis būrys 3/A 1941 m. pačioje rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje Krakėse surengė žudynes, kurių metų sušaudyti 1125 žydai (vyrai, moterys, vaikai) ((Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), Vilnius, 1965, d. 2, l. 134). Petras Zelionka per 1961 m. rugsėjo 14 d. apklausą parodė, kad 1941 m. vasarą kariai, vadovaujami karininko Barzdos, vyko į Krakės ir ten šaudė žydus. Barzda duodavo komandą šaudyti aukas, pats asmeniškai šaudė aukas (LYA, f K-I , ap. 58, b. 47337/3, t. 6, l. 297-298).
Baigiantis vokiečių okupacijos Lietuvoje laikotarpiui, t. y. 1944 m. rugpjūčio 19 d. Juozas Barzda tapo Lietuvos laisvės armijos Telšių „Vanagų“ būrio vado pavaduotoju. Vėliau, būdamas už Lietuvos ribų, jis suformavo desantininkų būrį, kuris 1944 m. gruodžio 14 d. išskrido į sovietų kariuomenės užnugarį Žemaitijoje. Parašiutininkų desanto nusileidimas J. Barzdai nebuvo sėkmingas, jis nuskendo ežere Platelių valsčiuje. Laidojimo vieta nežinoma (Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, Vilnius, 2002, t. 2, p. 155).
3. Antanas Baltūsis-Žvejas
Žydų istorikai lietuvių karininką Antaną Baltūsį–Žveją įvardija kaip naciams tarnavusį karininką, kuris prisidėjo prie Lenkijoje nacių mirties stovyklose kalintų žydų žūties (Lithuania. Crime and Punishment, 1999, January, Nr. 6, s. 44). Yra žinių, kad nacių valdymo laikotarpiu Antanas Baltūsis (g. 1915 m.) tarnavo 252-ajame lietuvių policijos batalione. Šis karininis vienetas buvo pradėtas formuoti Kaune 1942 m. gegužės 25 d. Batalionas dislokavosi Šančių kareivinėse ir buvo suskirstytas įketurias kuopas. Batalionui vadovavo mjr. Bronius Bajerčius. 1942 m. rugpjūčio 26 d. duomenimis 252-ajame batalione tarnavo 21 karininkas, 88 puskarininkiai ir 402 eiliniai (iš viso 511 žmonių). 1944 m. sovietų kariuomenei priartėjus prie Vyslos, didžioji 252-jo bataliono karių dalis pasitraukė į Vokietiją ir ten 252-asis batalionas buvo išformuotas. Vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje 1943 m. kovo 19 d. įsakymu A. Baltūsiui buvo suteiktas policijos leitenanto laipsnis (LCVA, f. R-1018, ap. 1, b. 102, l. 11.). Turimais duomenimis, A. Baltūsis iš pradžių tarnavo bataliono 2-oje kuopoje būrio vadu, vėliau, apytikriai, 1943 m. balandžio mėn. buvo paskirtas bataliono 3-ios kuopos vadu (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22380/3, l. 10-11).
Nėra konkrečių, tiesioginių duomenų apie tai, kad A. Baltūsis tarnybos batalione metu prisidėjo prie žydų persekiojimo ir naikinimo. Galimos tik prielaidos, remiantis išlikusiomis žiniomis apie lietuvių 252-oj0 policijos bataliono veiklą. Ostlando vokiečių tvarkos policijos vadas 1942 m. spalio 26 d. įsakė 252-ajarn batalionui vykti į Liubliną ir pakeisti ten buvusį 2-ajį lietuvių policijos batalioną. Į Liubliną 252-asis batalionas atvyko 1942 m. gruodžio 19 d. ir čia buvo kariškai mokomas, o nuo 1943 m. vasario mėn. pabaigos buvo paskirtas saugoti šalia Liublino esančią Maidaneko koncentracijos stovyklą. Lietuvių kariai daugiausi vykdė išorine koncentracijos stovyklos apsaugą, ėjo sargybas prie spygliuotos vielos ir bokšteliuose. Maidaneko konclageryje tuo metu buvo kalinama keliolika tūkstančių kalinių, tarp jų buvo ir iš Lietuvos atvežtų žmonių.
Maidaneko konclageryje iš viso buvo nužudyta apie 235000-250000 kalinių, t. y. žydų (aukų skaičius apie 110 000), sovietų karo belaisvių, lenkų. Kasdien apie 30 bataliono kareivių saugojo konclagerį, dar 10 asmenų saugojo batų fabriką, kiti saugojo bataliono kareivines arba ilsėdavosi. Bataliono kareiviams taip pat tekdavo konvojuoti kalinių darbo komandas žemės ūkio darbams,
[5 lapo pabaiga]
transportuoti atvežtus kalinius iš Liublino geležinkelio stoties į Maidaneko konclagerį. Kai kurių jbuvusių bataliono kareivių (pvz., Vlado Kižio) liudijimu, atskiriems bataliono kareiviams yra tekę saugoti dujų kameras tuo metu, kai jose buvo žudomi kaliniai. 1943 m. rugsėjo mėn. Maidanako konclagerio vadovybė atsisakė 252-ojo bataliono paslaugų, stovykloje palikdama tik 100 bataliono karių, iš kurių 1944 m. birželio mėn. dėl areštų, dezertyravimo, ligų ir pan. buvo belikę vos 36 kariai. 1944 m. liepos mėn. dalis Maidaneke buvusių lietuvių karių, vadovaujami ltn. Antano Ragausko, iš tarnybos pasišalino ir sugrįžo į Lietuvą. Taip pat yra žinių, kad” dar iki išvykimo į Maidaneką, t. y. 1942 m. jaun. ltn. Petras Šidagis su 17 karių grupe buvo išsiųstas į Valkininkų apylinkes gaudyti pabėgusių sovietų karo belaisvių ir žydų. Operacijos metu P. Šidagio vadovaujami kareiviai sulaikė tris iš Vilniaus geto pabėgusius žydus ir juos sušaudė (A. Stoliarovas, „Lietuvių pagalbinės policijos (apsaugos) 252-asis (Kauno) batalionas. Nežinomas bataliono istorijos fragmentas“, Kauno istorijos metraštis, t. 9, 2008, p. 283-295; A. Bubnys, „Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941-1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr.
zno, p. 42-55).
4. Jonas Žemaitis-Vytautas
Žydų istorikai lietuvių karininką Joną Žemaitį-Vytautą įvardija kaip naciams tarnavusi karininką, kuris prisidėjo prie Lenkijoje nacių mirties stovyklose kalintų žydų žūties. Tvirtina, kad J. Žemaitis buvo paskirtas lietuvių bataliono, kurio svarbiausia funkcija buvo dalyvavimas žydų žudynėse, vadu. Batalionas buvo dislokuotas Auschwitzo ir Maidaneko stovyklose (Lithuania. Crime and Punishrnent, 1999, January, Nr. 6, p. 44, 136). Šių teiginių negalime laikyti pagrįstais dėl šių aplinkybių. Pirmoji aplinkybė būtų ta, kad J. Žemaitis nacių valdymo laikotarpiu nėra tarnavęs ir buvęs vadu lietuvių savisaugos bataliono, kuris saugojo koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Maidaneko stovyklą saugojo du lietuvių savisaugos batalionai. Nuo 1941 m. lapkričio 15 d. iki 1942 m. lapkričio 10 d. stovyklą saugojo lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) batalionas (vadas kpt. A. Kazakevičius), o nuo 1942 m. gruodžio 19 d. iki maždaug 1943 m. rugsėjo pabaigos stovyklą saugojo lietuvių policijos 252-asis (Kauno) batalionas (vadas mjr. Bronius Bajerčius) (A. Bubnys, lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai, Genocidas ir rezistencija, 2000, 2(8), p. 43-46, 49-52). Nėra žinių apie tai, kad koks nors lietuvių savisaugos batalionas būtų saugojęs Auschwitzo koncentracijos stovyklą.
Antroji aplinkybė būtų ta, kad archyvinė medžiaga, istoriniai tyrimai nepatvirtina fakto, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Žemaitis tarnavo, ėjo karininko pareigas ir kituose lietuvių savisaugos batalionuose, kad tarnavo kituose lietuviškuose kariniuose junginiuose, kurie prisidėjo prie žydų, kitų asmenų persekiojimo ir naikinimo. Istorikas Stasys Knezys nustatė, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu lietuvių savisaugos daliniuose tarnavo 541 lietuvių karininkas ir parengė jų sąrašą. J. Žemaitis šiame sąraše nėra minimas. (S. Knezys, Karininkai lietuvių savisaugos daliniuose, Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, V., 2001, t. ], p.294-302). Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo išvakarėse kpt. Jonas Žemaitis tarnavo Raudonosios armijos 29-ajame Šaulių teritoriniame korpuse, kuris buvo sudarytas reorganizavus nepriklausomos Lietuvos kariuomenę po 1940 m. birželio 15 d. įvykusios okupacijos. Prasidėjus karui J. Žemaitis iš tarnybos korpuse pasitraukė, pateko vokiečiams į nelaisvę ir buvo laikomas karo belaisvių stovykloje Vilniuje. Karo belaisviams – lietuviams – buvo siūloma stoti į savisaugos batalionus. J. Žemaitis šio pasiūlymo atsisakė ir su šeima išvyko gyventi į Kauną. Kaune J . Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. 1941 m. gruodžio mėn. gimus sūnui Laimučiui, 1942 m. birželio mėn. su šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju (Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, V., 2005, p. 58-65). Istorikas Stasys Knezys nustatė, kad nacių valdymo laikotarpiu, t. y. nuo 1944 m. sausio 31 d. iki gegužės 9 d. Lietuvos vietinėje rinktinėje (vadas gen. P. Plechavičius) tarnavo 247 karininkai ir parengė jų sąrašą, kuriame minimas kpt. Jonas Žemaitis (S. Knezys, Karininkai Vietinėje rinktineje, Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, V., 2001, t. 1, p. 308). Kpt. Jonas Žemaitis. Jis 1944 m. kovo 15 d. buvo iškviestas įVictinės rinktines štabąir paskirtas 310-ojo bataliono vadu. Batalionas buvo dislokuotas Seredžiuje. Po to, kai naciai likvidavo Vietinę rinktinę, J. Žemaitis slapstėsi (Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, V., 2005. p. 64-65). Istoriniai tyrimai rodo, kad Vietinė rinktinė, jos veikla neturėjo nieko bendro su nekaltų žmonių žudynėmis.
5. Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Žydų istorikai tvirtina, kad lietuvių karininkas Adolfas Ramanauskas buvo negailestingas žudikas, vienas pagrindinių žydų žudynių Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse ir Jiezne dalyvių (Lithuania. Crime and Punishment, 1999, January, Nr. 6, s. 102). Buvęs sovietinės Lietuvos saugumo įstaigos pareigūnas Nachmanas Dušanskis prisiminimuose tvirtino, kad Adolfas
[6 puslapio pabaiga]
Ramanauskas sovietų okupacijos laikotarpiu dirbo mokytoju Druskininkuose. Cia jis suorganizavo pogrindinę karinę organizaciją, kuri, atėjus vokiečiams, esą pradėjo žudyti lenkus. Vokiečiai siekdami ramybės „nuramino“ Ramanauską ir išsiuntė jo gaują į Lazdijus. Tenai jis vis subūrė būrį, kuris prisidėjo prie Merkinės žydų žūties (Душанский Нахман Наохович, //iremember.ru/nkvd-i-smersh/dushanskiy-nakhman_oakhovich/stranitsa-18.html). Žinių, kurios patvirtintų minėtus teiginius, surasti nepavyko. Abejonių dėl minėtų duomenų kelia šios aplinkybės. Pirmoji aplinkybė būtų ta, kad 1956 m. sovietinės Lietuvos saugumo įstaigos pareigūnams pavyko susekti ir suimti Adolfo Ramanauską-Vanagą (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3). Saugumiečiai baudžiamosios bylos tyrimo metu A. Ramanauskui veiksmų, susijusių su žydų genocidu, neinkriminavo. A. Ramanauskas tvirtino, kad jis, prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, atvyko į Druskininkus ir prisijungė prie 1941 m. birželio sukilėlių, buvo turto apsaugos būrio vadu. Jis kaip vadas skirstė būrio vyrus į sargybas prie įvairių sandėlių ir krautuvių, kuriose buvo likęs turtas. Šis būrys kokių nors baudžiamųjų veiksmų nevykdė, nes miestelyje tuo metu jau buvo susiorganizavusi policija. Ginklo A. Ramanauskas neturėjo, o praėjus maždaug dviems savaitėms įsidarbino kurorto valdyboje (Adolfo Ramanausko 1957 m. birželio 17 d. ir 1957 m. liepos 9 d. tardymo protokolai, LYA, f K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 2, l. 240-241, 284). Antroji aplinkybė ta, kad A. Ramanauskas nefigūruoja tarp žydų žudynių Alytaus apskrities vietovėse (taip pat Druskininkų, Merkinės, Butrimonių ir Jiezno valsčiuose) organizatorių ir vykdytojų. Už šią veiklą atsakomybė tenka visai kitiems asmenims. Taip teigti leidžia istoriko Arūno Bubnio atliktas tyrimas, skirtas holokaustui Alytaus apskrityje (A. Bubnys, Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (1), //gintarinesvajone.lt/?p=8467; to paties, Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (2,) //gintarinesvajone.lt/?p=8500).
6. Juozas Lukša-Daumantas
Žydų istorikai tvirtina, kad žymus Lietuvos pokario partizanas Juozas Lukša buvo susijęs su žydų žudynėmis Kauno mieste. Esą jis 1941 m. birželio 27 d. dalyvavo žydų žudynėse, kurios vyko „Lietūkio“ garaže Kaune. Žydų autoriai J. Lukša įvardija kaip negailestingą žudiką, sadistą. Istorikas Aleksas Faitelsonas tvirtina, kad Juozą Lukšą, kaip garaže vykusių žudynių dalyvį, atpažino šio įvykio liudininkas Jonas Barškėtis per 1944 m. rudenį vykusį susitikimą su rašytoju Ilja Erenburgu. J. Barškėtis buvo Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus apsaugininko Antano Barškėčio brolis. J. Lukša kaip žudynių dalyvį įvardijo ir kiti garažo žudynių liudininkai, kurių A. Faitelsonas neįvardijo (Lithuania, Crime and Punishment, 1999, January, Nr. 6, s. 104; Алекс Файтельсон, Непокорившиеся, Тель Авив, 2001, p. 39-40)). Buvęs sovietinės Lietuvos saugumo įstaigos pareigūnas Nachmanas Dušanskis tvirtino, kad Juozas Lukša dalyvavo lietuvių studentų susitikime su rašytoju Ilja Erenburgu. Jis perdavė I. Erenburgui raštelį su užrašu „Stalinas ir Hitleris – Lietuvos okupantai“. Kažkas iš salės atpažino J. Lukša kaip žudynių „Lietūkio“ garaže Kaune dalyvį (Душанский Нахман Наохович, //iremember.ru/nkvd-i-smersh/dushanskiy-nakhman_oakhovich/stranitsa-18.html).
Informuojame, kad atlikome paiešką ir papildomų žinių apie tai, kad J. Lukša buvo žudynių „Lietūkio“ garaže dalyvis, neradome. A. Faitelsonas tvirtina, kad Jonas Barškėtis turėjo sąsiuvinį, Jame surašė, įvardijo lietuvius, kurie žudė žydus ir buvo vokiečių agentai (Алекс Файтельсон, Непокорившиеся, Тель Авив, 2001, p. 39-40)), Tai, kad J. Lukša buvo žudynių garaže dalyvis, abejones kelia šios aplinkybės [sic]. Pirmoji aplinkybė būtų ta, kad sovietų Lietuvos saugumo pareigūnai turėjo [sic] žinių, kad J. Lukša galėjo būti susijęs su įvykiais garaže. Nėra žinių, kad jie buvo suinteresuoti ištirti šį galimą J. Lukšos nusikalstamos veiklose epizodą. Saugumiečių akiratin J. Lukša pateko dar 1941 metais. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma Juozo Lukšos (g. 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k.) baudžiamoji byla (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13563/3). LSSR NKGB 1941 m. birželio mėn. priėmė nutarimą suimti J. Lukša dėl to, kad buvo pasipriešinimo organizacijos narys (grupės vadovas Ruzgys), platino antisovietinę literatūrą, dalyvavo slaptuose susirinkimuose, kurie vyko jo bute. Suimtas 1941 m. birželio 5 dieną (l. 1, 26). Baudžiamosios bylos tyrimas nebuvo užbaigtas, nes 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ir J. Lukša pirmosiomis karo dienomis buvo paleistas iš K auno sunkiųjų darbų kalėjimo (l. 26). Sovietinės Lietuvos saugumo įstaigos pareigūnų akiratyje J. Lukša buvo ir po karo. Iš šios represinės struktūros parengtų dokumentų, kurie yra susiję ir su J. Lukša,
[7 puslapio pabaiga]
matyti, kad saugumiečius daugiau domino J. Lukšos pokario partizanine veikla. Nėra žinių, kad juos domino J. Lukšos vaidmuo žudynių „Lietūkio“ garaže metu. Antroji aplinkybė būtų, kad J. Lukšos buvimą žudynių „Lietūkio“ garaže Kaune dalyviu neigia jo artimųjų prisiminimai. J. Lukšos brolis Antanas Lukša tvirtina, kad J. Lukša iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo išsilaisvino 1941 m. birželio 23 d. ir susitiko abu miesto centre. Jie pailsėjo kelias valandas ir išėjo pėsti į tėviškę Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaimą. Prie namų juos pasitiko mama. Sodyboje jie praleido apie mėnesį laiko, kol Juozas buvo iškviestas į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo architektūrą (Virginija Skučaitė, Siaubo pasaką apie lietuvių partizaną – žydų žudiką, Kauno diena, 2009 m. birželio 15 d., p. 4)
7. Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Alfonsas Smetona-Žygaudas, Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Juozas Jankauskas-Demonas, Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Juozas Šibaila-Merainis, Aleksandras Milaševičius-Ruonis
Apie antraštėje paminėtus asmenis žinių yra pateikę savo darbuose žydų istorikai. Aleksas Faitelsonas savo darbe tvirtina, kad 1941 m. birželio 26-ają Kaune Vilijampolėje vykusių pogromų metu buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Viktoras Vitkauskas rabinui Zalmanui Osovskiui kardu nukirto galvą. Po kelių dienų V. Vitkauskas užsirašė į K. Šimkaus vadovaujamą policijos batalioną. Pokario metais V.Vitkauskas tapo Tauro apygardos partizanų vadu (Алекс Файтельсон, Непокорившиеся, Тель Авив, 2001, p. 26). Žydų istorikai Joną Misiūną įvardija kaip sadistą žudiką, kuris kartu su grupe asmenų žudė žydus Vilniaus, Vievio, Trakų regione. Aleksandras Milaševičius ir Vaclovas Ivanauskas įvardijami kaip žudynių Kretingoje, Telšių ir Tauragės regione dalyviai. Juozą Šibailą (žydų istorikų leidinyje jis klaidingai įvardijamas kaip Jonas Šibaila) įvardija kaip būrio vadą, kuris buvo atsakingas už Ukmergės regiono žydų kankinimus ir žudynes. Juozas Jankauskas įvardijamas kaip žiaurus žudikas, kuris dalyvavo žudynėse Kauno mieste. Vėliaus jis aktyviai reiškėsi ir Šakiuose. Lietuvių karininkas Alfonsas Smetona įvardijamas kaip asmuo, prisidėjęs prie Ukmergės ir Panevėžio regiono žydų žūties. Lietuvių karininkas Juozas Vitkus įvardijamas kaip vadas bataliono, kuris prisidėjo prie Vilniaus srities, Vilniaus žydų geto žūties. (Lithuania. Crime and Punishment, 1999, January, Nr. 6, s. 44, 86, 89, 96, 111, 120, 137). Informuojame, kad dabartiniu metu duomenų, patvirtinančių žydų istorikų teiginius, ištirtuose šaltiniuose nerasta. Melamedo parengtų sąrašų tyrimas vyksta toliau. Dėl to yra tikimybė, kad tolimesnio tyrimo metu šios žinios gali buti patvirtintos arba paneigtos.
Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė
A. Rukšėnas, tel. (8-5) 266 15 19, el. paštas: alfredas.ruksenas@genocid.lt