Ištraukos iš Tribunolo buvusiai Jugoslavijai sprendimų Zdravko Tolimir byloje

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Zdravko Tolimir Tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje
Zdravko Tolimir Tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje
Zdravko Tolimir (1948-2016) konflikto Bosnijoje metu buvo Bosnijos serbų pajėgų žvalgybos ir saugumo padalinio vado pavaduotojas, atskaitingas tiesiogiai vadui, generolui Ratko Mladić. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai nuteisė Zdravko Tolimir už genocidą, susitarimą vykdyti genocidą, naikinimą, žudynes, persekiojimą dėl etninės priklausomybės ir prievartinį žmonių perkėlimą.

Apie peripetijas, susijusias su jo nuteisimu ir vėlesniu daliniu nuosprendžio pakeitimu, dėl kai kurių veikų pagal kai kuriuos kaltinimo punktus jį išteisinant, jau esu rašęs straipsnyje „Jei ne ši KLAIDA EŽTT sprendime Vasiliausko byloje…“. Čia norėčiau jas šiek tiek plačiau atskleisti, pateikdamas ištraukas iš Tribunolo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos nutarties.

Zdravko Tolimir nuteisimo istorija įdomi tuo, kad joje buvo mėginama įžvelgti genocido veiksmus trijų Žepos miesto lyderių nužudyme – tokį kaltinimą pateikė prokuratūra, ir šiuo pagrindu Teisiamoji kolegija pripažino Zdravko Tolimir kaltu dėl genocido. Tai buvo turbūt artimiausias nuosprendis dabartiniams Lietuvos teismų sprendimams, kur šie teismai dėl partizanų žudymo pripažįsta buvusius sovietinio saugumo pareigūnus kaltais dėl genocido nusikaltimo. Tačiau Tribunolo Apeliacinė kolegija neįžvelgė ryšio tarp trijų Žepos lyderių nužudymo ir bosnių musulmonų iš Žepos, kaip Genocido konvencijos saugomos grupės, išlikimo. Ir todėl Apeliacinė kolegija pripažino nepagrįstu Zdravko Tolimir nuteisimą už genocidą dėl trijų lyderių nužudymo.


Tribunolo buvusiai Jugoslavijai Teisiamosios kolegijos nuosprendis Zdravko Tolimir byloje, ištraukos

Nuosprendžio tekstą anglų kalba galima rasti čia

(ii) Siekis sunaikinti grupę „visiškai ar iš dalies“

774. Kolegija sutinka su Apeliacinės kolegijos išvadomis, kaip jas perteikia Teisiamoji kolegija Popović byloje, kad rytų Bosnijos bosnių musulmonai sudaro esmingą visos grupės, tai yra bosnių musulmonų, komponentą. Kaip buvo nustatyta Apeliacinės kolegijos, nors bosnių musulmonų populiacija Srebrenicoje prieš miestą užimant BSP [Bosnijos serbų pajėgos] sudarė tik mažą visos Bosnijos ir Hercegovinos musulmonų populiacijos procentą, šios bendruomenės svarba nėra pamatuojama vien atsižvelgiant į jos dydį. Srebrenicos anklavas buvo didžiulės strateginės reikšmės Bosnijos serbų vadovybei, nes (1) be Srebrenicos, etniškai serbiška Serbų respublikos valstybė, kurią jie siekė sukurti, būtų likusi padalinta į dvi nesusijusias dalis, ir be to, būtų sutrikdytas jos susisiekimas su tikrąja Serbija; (2) dauguma regiono gyventojų musulmonų tuo metu jau buvo radę prieglobstį Srebrenicos anklave, tad anklavo panaikinimas reiškė musulmonų buvimo visame regione panaikinimą; ir, (3) anklavo panaikinimas, įvykdytas nepaisant tarptautinės bendruomenės suteiktų garantijų, turėjo būti reikšmingu pavyzdžiu visiems bosnių musulmonams, rodančiu jų pažeidžiamumą ir bejėgiškumą prieš serbų musulmonų pajėgas. Bosnių musulmonų Srebrenicoje likimas turėjo simbolizuoti visų bosnių musulmonų likimą.

775. Nors Apeliacinė kolegija tai teigė būtent dėl Srebrenicos bosnių musulmonų, šis aiškinimas vienodai tinka ir platesnei populiacijai, kuri nurodyta kaltinamajame akte, būtent, rytų Bosnijos, ir konkrečiau, Srebrenicos, Žepos ir Goraždės anklavoms.

776. Greta kaltinimų dėl musulmonų populiacijų Srebrenicoje ir Žepoje, prokurorai taip pat teigė, kad trijų bosnių musulmonų lyderių iš Žepos tikslingas nužudymas buvo natūrali ir numatoma bendros nusikalstamos iniciatyvos prievartiniu būdu pašalinti bosnių musulmonų populiacijas iš Srebrenicos ir Žepos pasekmė.

777. Kolegija primena Ekspertų komisijos pranešimą, kuriame teigiama, kad jei iš esmės visa grupės vadovybė yra nusikaltimo taikinys, įskaitant politinius ir administracinius lyderius, religinius lyderius, akademikus ir intelektualus, verslo lyderius ir kitus, tokie veiksmai gali sudaryti genocidą, ir tos visumos kaip tokios naikinimas gali būti stiprus genocido indikatorius, nepriklausomai nuo konkretaus nužudytųjų skaičiaus. Pranešime taip pat nurodoma, kad patvirtinantis argumentas būtų likusios grupės likimas; jei didelė dalis tos pačios grupės, tuo pačiu metu, yra deportuojama ar priverčiama bėgti, tai gali būti laikoma faktoriumi, kad buvo įvykdytas genocidas. Kolegija taip pat primena šiuo atveju svarbius Jelisić Teisiamosios kolegijos teiginius, kad genocidinis tikslas gali būti išreikštas dviem formom: greta siekio sunaikinti labai didelį skaičių grupės narių, genocidą taip pat gali sudaryti siektas sunaikinimas riboto skaičių asmenų, kurie būtų parinkti dėl įtakos, kurią jų išnykimas gali turėti grupės kaip tokios išlikimui.

778. Tie trys lyderiai buvo Mehmed Hajrić – savivaldybės meras ir Karo prezidentūros prezidentas, pulkininkas Avdo Palić, ABiH Žepos brigados, kurios būstinė buvo Žepoje, iš kurios jie veikė, ir Amir Imamović, civilinės apsaugos įstaigos vadovas. Taigi, jie buvo tarp pačių įtakingiausių anklavo lyderių. Labai greitai po prievartinio iškeldinimo operacijos Žepoje, liepos pabaigoje, jie buvo suimti. Hajrić ir Imamović buvo laikomi sulaikyti daugelį dienų, atskirai nuo kitų kalinių. Kažkuriuo metu 1995 m. rugpjūčio viduryje Bosnijos serbų pajėgos juos nužudė ir palaidojo vienoje masinėje kapavietėje.

779. Kolegijos dauguma, teisėjui Nyambe išreiškus atskirąją nuomonę, laiko įrodyta, kad tie, kurie nužudė Hajrić, Palić ir Imamović į juos nusitaikė todėl, kad jie buvo vadovaujančios figūros Žepos anklave tuo metu, kai joje gyveno bosniai musulmonai. Šie nužudymai neturėtų būti vertinami izoliuotai. Kaip bus detaliau nurodyta daugumos nuomonėje dėl jungtinio nusikalstamo plano prievarta pašalinti, svarbu apsvarstyti ryšius tarp BSP veiksmų Srebrenicoje ir Žepoje. Atakos ir anklavų užėmimas buvo BSP vadovybės sinchronizuotas, operacijose dalyvavo tos pačios pajėgos. Žepos užėmimas įvyko praėjus mažiau kaip dviem savaitėm po Srebrenicos užėmimo, o tuo metu naujiena apie tūkstančių bosnių musulmonų vyrų nužudymą jau buvo pradėjusi plisti.

780. Nors tebuvo nužudyti tik trys individai, atsižvelgiant į Žepos dydį, jie sudarė anklavo civilinės ir karinės vadovybės branduolį. Meras, kuris taip pat buvo ir religinis vadovas, karo vadas ir civilinės saugos skyriaus vadovas, ypač konflikto metu, buvo labai svarbūs mažos bendruomenės išlikimui. Be to, Palić, kuris tuo metu turėjo ypatingą bosnios musulmonų Žepoje gynėjo statusą, nužudymas, turėjo padaryti simbolinę įtaką bosniams musulmonams rytų Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nors kolegijos dauguma pripažįsta, kad Bosnijos serbų pajėgos nenužudė visos bosnijos musulmonų vadovybės Žepoje, nes prie visos vadovybės greičiausiai būtų priskirtinas ir Žepos vykdomosios tarybos prezidentas, kolegijos dauguma nemano, jog tai yra faktorius, liudijantis prieš kolegijos daugumos nuomonę, kad veiksmai prieš šiuos tris asmenis sudarė genocidą. Šiuo atveju prisimintinas Torlak svarstymas, kad gal jo nenužudė todėl, kad jo dalyvavimas derybose su Mladić buvo gerai užfiksuotas video įrašuose. Dauguma sprendžia, kad tai galėjo būti įtikinama priežastis, kodėl jis nebuvo nužudytas. Be to, kolegijos dauguma primena, kad prasidėjus prievartinio Žepos populiacijos iškeldinimo operacijai, anklavo guventojai vyrai tebesislėpė netolimuose kalnuose. BSP buvo išsekinusi savo turimus resursus per Srebrenicos operaciją ir tolimesnę kovą su pabėgėlių kolonos gynėjais prieš atidarant jai koridorių. Taip pat sustiprėjo žiniasklaidos dėmesys bosnijos serbų veiksmams.

781. Kaip buvo padaryta ir Teisiamosios kolegijos sprendime Jelisić byloje, kurioje kolegija rėmėsi Ekspertų komisijos pranešimu – Dauguma taip pat atsižvelgia į likusios Žepos populiacijos likimą. Šios populiacijos prievartinis iškėlimas prieš nužudant šiuos tris lyderius yra faktorius, kuris patvirtina genocido siekio buvimą. Siekiant užtikrinti, kad bosnių musulmonų populiacija anklave negalėtų iš naujo susiburti, Žepos atveju užteko, kad būtų pašalinta jos civilių populiacija, sunaikinti jų namai ir mečetė, ir nužudyti jų žymiausi lyderiai. Šie trys vyrai, kaip ir tūkstančiai tų, kurie buvo nužudyti po Srebrenicos kritimo, taip pat pateko į masinę kapavietę.

782. Dauguma neturi abejonių, kad Hajrić, Palić ir Imamović nužudymas buvo atvejis tikslingo riboto asmenų skaičiaus, parinkto dėl jų dingimo įtakos grupės kaip tokios išlikimui, atvejis. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegijos dauguma, teisėjui Nyambe išreiškiant atskirąją nuomonę, laiko įrodyta nepaliekant protingų abejonių [angl.: „beyond reasonable doubt“], kad Bosnijos serbų pajėgos nužudė tris kaltinamajame akte įvardintus lyderius turėdamos genocidinį tikslą sunaikinti dalį bosnių musulmonų populiacijos kaip tokios.


Pripažindama Tolimir kaltu dėl genocido nužudant tris Žepos lyderius Teisiamoji kolegija padarė klaidą, kurią galime nesunkiai matyti. Nors prieš tai ji citavo Ekspertų komisijos pastabas, kad ataka, nukreipta prieš lyderius, laikytina genocidu tik tada, kai ji vertinama kartu su likusios grupės likimu, Teisiamoji kolegija nepateikė jokių įrodymų dėl Žepos musulmonų likimo sąsajų su trijų lyderių nužudymu. Šią klaidą ištaisė Apeliacinė kolegija nuosprendį šiuo aspektu panaikindama. Skaitykite žemiau.


Tribunolo buvusiai Jugoslavijai Apeliacinės kolegijos sprendimas Zdravko Tolimir byloje, ištraukos

Sprendimo tekstą anglų kalba galima rasti čia

265. Vertindama Tolimir iššūkį Teisiamosios kolegijos išvadai, kad trys Žepos lyderiai buvo nužudyti turint genocidinį tikslą, Apeliacinė kolegija pastebi, kad Teisiamoji kolegija nustatė, kad visi trys Žepos lyderiai buvo areštuoti ir įkalinti „neužilgo po to, kai buvo baigta prievartinio perkėlimo operacija iš Žepos“, 1995 m. liepos pabaigoje. Teisiamoji kolegija nustatė, kad po keleto dienų kalinimo Hajrić ir Imamović buvo nužudyti vėlyvą 1995 m. rugpjūtį, o Palić buvo nužudytas ankstyvą 1995 m. rugsėjį. Apeliacinė kolegija primena, kad, pagal Ekspertų komisijos pranešimą, ką pripažino ir Teisiamoji kolegija, „puolimo vadovybės atžvilgiu pobūdį reikia vertinti likusios grupės likimo kontekste … tuo pačiu metu arba neužilgo po atakos“. Kaip nustatė Teisiamoji kolegija, selektyvus nusitaikymas į lyderius gali prilygti genocidui tik jei lyderiai buvo pasirinkti dėl „poveikio, kurį jų dingimas turės grupės kaip tokios išlikimui“. Lyderių išlikimo įtaką galima įvertinti žinoma tik po to, kai lyderiai užpuolami. Tik vertinant tai, kas nutiko likusiai saugomos grupės daliai tuo pačiu metu ar iškart po atakos prieš lyderius gali būti vertinamas „poveikis, kurį lyderių dingimas turi grupės kaip tokios išlikimui“.

266. Apeliacinė kolegija nėra įtikinta, kad Teisiamoji kolegija protingai įvertino trijų Žepos lyderių nužudymo poveikį Žepos civiliams gyventojams. Teisiamoji kolegija nenurodė jokių jai pateiktų įrodymų apie trijų Žepos lyderių dingimo įtaką saugomai grupei. Nuosprendyje nėra jokių nuorodų į įrodymus dėl poveikio, kurį trijų Žepos lyderių dingimas turėjo Žepos bosnių musulmonų gyventojų išgyvenimo galimybėms. Nors Teisiamoji kolegija ir nustatė, remdamasi teismo medicinos išvadomis, kad Žepos lyderiai susilaukė smurtinės mirties, sukeltos sužeidimų į galvą ar kaukuolę, tuo metu, kai jie buvo Bosnijos serbų pajėgų kalinami, Apeliacinė kolegija pastebi, kad nėra nustatyta ar nurodyti šaltiniai į įrodymus, ar BSP nariai, sulaikę ir nužudę tris Žepos lyderius, tai būtų atlikę tokiu būdu, kad įbaugintų Žepos gyventojus ir pagreitintų jų pašalinimą iš Žepos, apsunkintų jų sugrįžimą ar siektų tokiu būdu sumažinti grupės išlikimo galimybes kitomis šių veiksmų pasekmėmis.

267. Apeliacinė kolegija jau nustatė, kad Teisiamoji kolegija nepadarė klaidos nuspręsdama, kad vienintelė protinga išvada iš turimų įrodymų yra, kad trys Žepos lyderiai susilaukė smurtinės mirties nuo kalintojų bosnių serbų rankos. Tačiau Teisiamoji kolegija nepateikė paaiškinimo, kaip jų sulaikymas ir nužudymas – įvykęs keletą savaičių po to, kai visa Žepos populiacija buvo prievartiniu būdu iškeldinta į saugias Bosnijos ir Hercegovinos sritis, – paveikė tų iškeldintų civilių galimybes išgyventi ir iš naujo susiburti [angl.: „reconstitute themselves“] kaip grupei. Pats faktas, kad Žepos bosniai musulmonai prarado tris savo lyderius, nėra užtektinas išvadai, kad tie civiliai buvo paveikti lyderių praradimo tokiu būdu, kuris keltų grėsmę grupei kaip tokiai ar prisidėtų prie fizinio grupės sunaikinimo.

268. Apeliacinė kolegija taip pat pastebi, kad trijų Žepos lyderių nužudymas buvo priskirtas natūralioms ir numatomoms jungtinės kriminalinės veiklos prievarta iškeldinti pasekmėms; kitais žodžiais tariant, šie nužudymai nebuvo nei [kaltinime] priskirti, nei [teismo] nustatyti buvę: (i) susiję su Srebrenicos vyrų populiacijos išžudymu; ar (ii) susiję su Srebrenicos moterų, vaikų ir pagyvenusių bei Žepos musulmonų populiacijos prievartinio perkėlimo operacija, sudariusių bednrą tikslą ir vienintelį jungtinės kriminalinės veiklos siekį prievarta perkelti. Šios Teisiamosios kolegijos nustatytos aplinkybės patvirtina esant pernelyg silpną ryšį tarp trijų lyderių nužudymo ir genocidinių veikų, atliktų prieš rytų Bosnijos ir Hercegovinos musulmonus pagal paminėtas dvi jungtines kriminalines veiklas, ir todėl dar labiau sumažina užtikrintumą, kad šie trys nužudymai sudarė tų pačių genocidinių veikų dalį.

269. Šiame kontekste, ypač atsižvelgiant į faktą, kad Žepos bosnių musulmonų prievartinio perkėlimo operacija buvo užbaigta prieš trijų Žepos lyderių sulaikymą ir nužudymą, taip pat nesant nustatytų aplinkybių ir faktų, ar, ir kokiu būdu, šių trijų žymių veikėjų praradimas paveikė bosnių musulmonų iš Žepos galimybes išgyventi periode po perkėlimo, pripažintina, kad genocidinio siekio išvada nebuvo vienintelė protinga išvada, kurios būtų galima prieiti iš faktinių duomenų. Apeliacinės kolegijos nuomone, įrodymai neleidžia daryti apibendrinimo, kad trijų Žepos lyderių nužudymas turėjo reikšmingos įtakos grupės kaip tokios fiziniam išlikimui, ir todėl neprilygo genocidui. Apibendrinant galima teigti, kad nėra įrodymų pagrįsti išvadai, kad Hajrić, Palić ir Imamović buvo nužudyti „turint specifinį genocidinį siekį sunaikinti dalį bosnių musulmonų populiacijos kaip tokios“. Taigi, Teisiamoji kolegija suklydo manydama, kad teismui pateikta medžiaga neabejotinai įrodo, kad Hajrić, Palić ir Imamović buvo nužudyti Bosnijos serbų pajėgų turint specialųjį siekį sunaikinti dalį bosnių musulmonų populiacijos kaip tokios, taigi, kad jų nužudymas sudarė genocido nusikaltimą. Ši apeliacinės kolegijos išvada žinoma nepaneigia, kad šie nužudymai sudaro nusikaltimus, baustinus pagal kitas Statuto nuostatas.

270. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Apeliacinė kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacijos 12-ąjį pagrindą ir panaikina Tolimir nuteisimą už genocidą nužudant Hajrić, Palić ir Imamović. Kiti šio apeliacijos pagrindo argumentai tampa nereikšmingi ir dėl jų nebus pasisakoma.


Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail