II. Dėstymas

1. Teorinis kontekstas: Stark ir Bainbridge religijos teorija bei religinių ir kvazi-religinių grupių tipologija

Šiame darbe, siekiant lokalizuoti Sivananda jogos grupes Lietuvoje bendrame religinio ar kvazi-religinio pobūdžio socialinių judėjimų kontekste, o taip pati – nustatyti, ar, ir kokia apimtimi, galima šias grupes laikyti religinėmis arba parareliginėmis, bus naudojama Rodney Stark ir William Sims Bainbridge knygoje The Future of Religion: Secularization, Revival and Cult Formation išdėstyta bendroji religijos teorija (Stark ir Bainbridge 1995).

Stark ir Bainbridge religijos teorija išsiskiria tuo, kad, skirtingai nuo kitų religijos sociologų darbų, pateikiančių religijos vaidmens šiandieninėje visuomenėje interpretacijas, Stark ir Bainbridge skiria labai didelį dėmesį naujojo religingumo fenomenams, bei apžvelgia visą naujojo religingumo spektrą, nuo išties religinių judėjimų iki kvazi-religinių grupių (ar tai būtų audienciniai, ar klientiniai kultai). Stark ir Bainbridge religijos teorija ir ypač – jos centrinė tezė, kad kiekvienoje visuomenėje religija yra tokia ekonomija, kurioje kinta tik religijos formos, o ne kiekis, susilaukė nemažai kritikos iš klasikinės sekuliarizacijos teorijos šalininkų. Iš kitos pusės, Roy Wallis kritikavo Stark ir Bainbridge dėl to, ką jis suvokė kaip substantyviai ateistines (skirtingai nuo socialiniams mokslams būdingo metodologinio ateizmo) jų teorijos prielaidas (Wallis, 1984, 59-64 psl.). Nepaisant šios atskirų teorijos elementų kritikos, Stark ir Bainbridge religijos teorija tebėra įtakinga ir vertinga analizuojant religijos socialinius aspektus, o taip pat – alternatyviąsias religijas bei kvazi-religines grupes.

Pagrindinis šios knygos tikslas – iškelti alternatyvią religijos teoriją, metant iššūkį ilgą laiką tarp socialinių mokslų atstovų dominavusiai sekuliarizacijos teorijai, kuri teigia, kad religija nyksta ir kad pamažu, dėl vis labiau plintančio švietimo ir mokslo įtakos, religija turėtų visiškai išnykti. Stark ir Bainbridge siekia išdėstyti ir apginti poziciją, parodančią, kad toks įsitikinimas yra nepagrįstas. Religija neišnyksta: ji tiesiog keičia savo formas. Sekuliarizacija nėra negrįžtamas, tik šiam laikmečiui būdingas procesas. Sekuliarizacija, kaip tradicinių religinių institucijų pasaulėjimas atsisakant antgamtinių kompensatorių, buvo būdingas visiems laikmečiams. Tačiau tradicinėms religijoms atsisakant savo susisiejimo su tuo, ką autoriai vadina antgamtės kompensatoriais, ir dėl to nebesugebant tenkinti nepraeinančio žmonių poreikio antgamtės kompensatoriams, religija nepradeda nykti, o tik keičia savo formą, sugrįžta kitais pavidalais.

Autoriai teigia, kad religija remiasi neišnykstančiais žmonių poreikiais, kurių tik dalį gali patenkinti mokslas ar magija, pateikdama specifinius atlygius ar kompensatorius. Tačiau tik religija gali suteikti žmonėms trokštamus bendruosius kompensatorius. Todėl, pasak autorių, religijos vakuumas negali ilgai išsilaikyti.

Taigi, yra dvi pagrindinės reakcijos į sekuliarizaciją: tradicinių religinių vertybių sustiprinimas, neretai vykstantis per sektų atsiradimą, bei religinė inovacija, pasibaigianti kultų susiformavimu. Tiek sektos, tiek kultai (šios sąvokos bus apibrėžtos vėliau) gali išsivystyti ir tapti naujomis bažnyčiomis, kurios, vėlgi, yra pažeidžiamos sekuliarizacijos procesų. Tačiau, vykstant šiems pokyčiams, bendroje religinėje ekonomijoje religijos lieka maždaug tiek pat, atsiradusią tuštumą greitai užima naujos grupės, nuo sekuliarizuotų religijų atskylantys atsinaujinimo judėjimai bei įvairūs kultai, siūlantys tiek specifinius (maginius), tiek ir bendruosius (religinius) kompensatorius.

Danijos naujųjų religijų tyrinėtojas Johannes Aagaard teigia, kad hatha ir rāja jogos praktikų tikslas – įvaldyti elementus, įgyti kontrolę natūraliems procesams, juos įtakoti (Aagaard, 1987, 45-47 psl.). Aagaard taip pat įžvelgia okultinę šerdį visoje iš Rytų religijų kilusioje naujojo religingumo panoramoje, naujosiose religijose, kuriose neretai praktikuojama viena ar kita jogos forma (ten pat, 54 psl.). Maginį naujųjų judėjimų, kilusių iš Rytų, aspektą pastebi ir Kanados naujųjų religijų tyrinėtojai Irving Hexham ir Karla Poewe (1997, 103-104 psl.). Todėl, pradedant tyrimą, buvo daroma prielaida, kad Sivananda jogos grupes Lietuvoje galima laikyti būtent maginius kompensatorius siūlančiais klientiniais kultais. Taip pat daryta prielaida, kad šis judėjimas turi taip pat ir kultų – judėjimų, siūlančių bendruosius kompensatorius, bruožų.

1.1. Religijos pokyčių teorija ir religijos apibrėžimas

Pasak Stark ir Bainbridge kiekvienoje religinėje ekonomijoje vyksta bent keletas procesų tuo pačiu metu. Sekuliarizaciją jie įvardija kaip tiesiog vieną iš procesų, vykstančių kiekvienoje religinėje ekonomijoje, ir vykstančių nuolat. Greta šio proceso vyksta dar du svarbūs procesai, ir visi šie trys procesai yra tarpusavyje susiję: „[s]ekuliarizacijos procesas yra save apribojantis procesas, sukeliantis dvi reakcijas“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 2 psl.).

Viena iš reakcijų yra atgimimas. Sekuliarizuotoms religijoms apleidžiant anapusybės sritį, tikėjimą antgamte, gimsta protesto judėjimai, siekiantys atgaivinti religiją, kurioje antgamtė vėl užimtų pagrindinę vietą.

Kita reakcija į sekuliarizaciją yra religinė inovacija. Šio proceso metu gimsta religiniai judėjimai, kurie kuria naują religinę kultūrą, naują tradiciją, tik iš dalies arba visai nesusijusią su visuomenėje jau egzistuojančiomis religinėmis tradicijomis.

Tiek religijos atgimimo, tiek ir inovacijos keliu atsiradę judėjimai gali peraugti ir nustelbti tradicines religines institucijas, o jei jos yra pakankamai susilpnėjusios, netgi užimti jų vietą. Kaip jau buvo pastebėta, Stark ir Bainbridge teigia, kad „religijos šaltiniai visuomenėse nuolat kinta, tačiau bendras religijos kiekis lieka reliatyviai toks pats“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 3 psl.).

Stark ir Bainbridge laikosi „ekonominės“ religijos teorijos, paremtos keletu aksiomų apie žmogaus poreikius ir jų tenkinimą. Pasak autorių, „žmonės ieško to, ką jie supranta kaip atlygius, ir siekia išvengti to, ką suvokia kaip kaštus“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 5 psl.). Autoriai taip pat pastebi keletą bendrų principų, susijusių su atlygių prieinamumu:

Visose visuomenėse egzistuoja dalies atlygių trūkumas ir netolygus paskirstymas. Didelė dalis gyventojų turi kur kas mažiau tų atlygių, kurių norėtų turėti, ir mažiau tų atlygių, kuriuos turi kiti asmenys.
Kai kurie ypač trokštami atlygiai, atrodo, yra visai neprieinami. Pavyzdžiui, niekas negali pademonstruoti, kad yra gyvenimas po mirties, tačiau kiekvienas gali matyti, kad nemirtingumas negali būti pasiekiamas čia ir dabar <…> Tačiau tai, kad amžinojo gyvenimo neįmanoma gauti kaip atlygio čia ir dabar, neprivertė žmonių jo nenorėti. Priešingai, tai atrodo tebėra pagrindinis ir didžiausias žmonių troškimas (Stark ir Bainbridge, 1985, 6 psl.).

Kadangi žmonės trokšta atlygių tačiau negali gauti visko, ko nori, atlygius pakeičia kompensatoriai. „Žmonės gali gauti atlygius ir juos patirti, tačiau kompensatoriais jie turi tikėti. Kompensatorius yra įsitikinimas, kad atlygis bus gautas tolimoje ateityje arba kitame kontekste, ir kurio tikrumo negalima iškart verifikuoti“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 6 psl., kursyvas originalus). Autoriai iškart pastebi, kad jie nevartoja sąvokos kompensatorius kokia nors niekinančia prasme. Kompensatorių jie suvokia kaip tam tikrą įsipareigojimą iš atlygį žadančiosios pusės, kuria atlygio besitikintis asmuo pasitiki, ir todėl patiki įsipareigojimu. Taigi, kompensatoriai yra kiekvieno asmens gyvenimo dalis lygiai tiek pat, kaip ir pasitikėjimas pažadais.

Kompensatorius autoriai toliau išskaido skalėje, kurios vienoje pusėje yra išskirtinai specifiniai kompensatoriai, o kitoje – bendrieji kompensatoriai. „Specifiniai kompensatoriai žada konkretų, ribotą atlygį. Patys bendriausieji kompensatoriai žada didelį atlygių kiekį, arba didelio mąsto atlygį“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 7 psl.). Čia galima palyginti gydytojo ar šamano žadamą pagijimą nuo karpų su amžinojo gyvenimo pažadu: pirmasis būtų specifinio kompensatoriaus, antrasis – labai bendro kompensatoriaus pavyzdys.

Kita autorių prielaida dedant pagrindinius religijos teorijos blokus yra tokia: „žmonės dažnai ieško tokio dydžio ir, atrodo, beveik neprieinamų atlygių, kad kompensatorių sukūrimą jiems gali pagrįsti tik prielaida, kad egzistuoja aktyvi antgamtė“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 7 psl., kursyvas originalus). Ieškodami didelių atlygių žmonės negali rasti kitų juos užtikrinančių kompensatorių, kaip tik antgamtinių. Tokius kompensatorius gali teikti tik religijos. Todėl šioje rinkoje, pasak Stark ir Bainbridge, negali sėkmingai konkuruoti jokia natūralistinė ideologija. „Sistemos, atmetančios antgamtę, neturi jokių galimybių įtikimai pažadėti tokius atlygius, kaip amžinasis gyvenimas“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 8 psl.).

Galiausiai Stark ir Bainbridge pateikia savo religijos apibrėžimą, besiremiantį aukščiau išdėstytomis prielaidomis. Taigi:

religijos yra žmonių organizacijos, kurių pagrindinė veikla – bendrųjų kompensatorių, pagrįstų antgamtinėmis prielaidomis, teikimas (Stark ir Bainbridge, 1985, 8 psl., kursyvas originalus).

Pasak Stark ir Bainbridge, šis apibrėžimas yra labai svarbus tuo, kad jis išskiria religines ir nereligines institucijas bei judėjimus teikiamų kompensatorių parėmimo antgamte pagrindu. Pasak autorių, judėjimai, kurie neturi antgamtės prielaidų, neturi galimybės suburti žmones su ilgalaikiu įsipareigojimu judėjimui, tad jie galiausiai nebus efektyvūs. Taip pat autoriai laikosi nuomonės, kad judėjimų ir institucijų, teikiančių bendruosius kompensatorius nereliginiu pagrindui (pvz., kai kurių kairiųjų pakraipų partijų), negalima laikyti religijomis, nors tokį požiūrį yra siūlęs ne vienas religijos sociologas, pvz., Emile Durkheim. Pvz., nors komunizmas yra sistema, konkuruojanti su religija, ji negali sėkmingai teikti bendrųjų kompensatorių, ir todėl yra nuolat pažeidžiama iš religijos pusės. Sekuliarizuotos religijos formos, atsisakančios antgamtinių kompensatorių ir vietoje to siūlančios ribotus atlygius, taip pat negali sėkmingai konkuruoti su judėjimais, siūlančiais antgamtinius kompensatorius. Todėl, autorių manymu, vadinti religija antgamtės nepripažįstančią socialinę instituciją arba judėjimą yra loginis prieštaravimas.

1.2. Magija, religija ir mokslas: panašumai ir skirtumai

Sivananda jogos grupių tyrimui svarbūs ne tik religijos, bet ir mokslo bei magijos apibrėžimai, kurie užima svarbią vietą ir Stark ir Bainbridge darbe. Ne visos novatoriškos grupės, kylančios sekuliarizacijos proceso metu, yra religinės. Kai kurios jų yra greičiau maginės. Pasak Stark ir Bainbridge, magija, skirtingai nuo religijos, nesidomi pasaulio prasme, ji domisi tik tuo, kaip manipuliuoti pasauliu siekiant tam tiktų tikslų (Stark ir Bainbridge, 1985, 30 psl.). Magija yra iš esmės utilitaristinė, tuo tarpu religija siekia atsakyti į prasmės, esmės klausimus.

Taigi, magines grupes nuo religinių galima atskirti pagal tai, kokie kompensatoriai yra siūlomi. Magija siūlo tik specifinius kompensatorius: sėkmę, išgijimą, turtus ir pan. Tuo tarpu religija kalba apie pačius bendriausius kompensatorius: prasmę, amžinąjį gyvenimą. Nors religinės grupės gali propaguoti magiją, jos būtinai į pirmą planą iškelia bendruosius kompensatorius. Tuo tarpu maginės grupės, nors kartais ir veikdamos tam tikros pasaulėžiūros ir mitologijos kontekste, operuoja tik ribotais, specifiniais kompensatoriais. Tiesa, kartais tokios grupės gali iškelti fone esančią mitologiją bei pasaulėžiūrą į pirmąjį planą ir virsti religijomis, tačiau tai – reikšmingos transformacijos procesas. Tokį procesą, pasak Stark ir Bainbridge, yra nuėjusi Scientologijos bažnyčia. Prasidėjusi kaip tam tikros psichoterapijos formos paslaugų teikimo klientinis kultas ji vėliau išvystė mitologiją ir religinių prasmių sistemą. Pradėjusi teikti be maginių ir bendruosius kompensatorius, Scientologijos bažnyčia virto tikru kultu – judėjimu (Stark ir Bainbridge, 1985, 34-35 psl.).

Sekdami Emile Durkheim Stark ir Bainbridge teigia, kad maginės grupės iš esmės negali suformuoti ir išlaikyti pasekėjų būrio, kadangi jos neteikia bendrųjų kompensatorių. Todėl iš esmės nėra įmanomas reikšmingos socialinės jėgos susiformavimas aplink magines paslaugas siūlančias grupes. Autoriai cituoja Emile Durkheim aforizmą: „Nėra magijos bažnyčios“ (citata iš Stark ir Bainbridge, 1995, 33 psl.).

Magija nuo religijos skiriasi ne tik tuo, kad magija siūlo specifinius, o religija – bendruosius kompensatorius, bet ir tuo, kad magijos teiginiai yra iš esmės verifikuojami, o religijos – ne. Taigi, magija veikia toje pačioje srityje, kaip ir mokslas, ji yra nuolat pažeidžiama, nes gali būti paneigta. Tuo tarpu religija, siūlanti bendruosius kompensatorius, yra iš esmės neprieinama verifikavimui ir negali būti paneigta.

Stark ir Bainbridge apibrėžia mokslą kaip „efektyvias procedūras paaiškinimų vertinimui“, ir, sekdami Max Weber, atskiria magiją nuo mokslo pagal paaiškinimų empirinio vertinimo rezultatus (Stark ir Bainbridge, 1995, 33 psl.). Magines paslaugas nuo mokslu pagrįstų paslaugų galima skirti pagal tai, kad mokslas ne tik pateikia paslaugos veikimo paaiškinimą (paaiškinimą pateikia ir magija), bet ir nurodo procedūrą, kuria galima paaiškinimą falsifikuoti, pasiremia tam tikrais jau atliktais moksliniais tyrimais.

Stark ir Bainbridge pabrėžia, kad magijai aiški antgamtės samprata nėra būtina. Nors magija kartais pasitelkia antgamtę (pvz., tam tikra dvasia kviečiama įvykdyti tam tikrą veiksmą), neretai magijos praktikuotojai stengiasi paaiškinti savo darbus be antgamtės pagalbos. Magijos praktikuotojai siekia pakeisti gamtos dėsnius tariamai pačioje gamtoje ar konkrečiuose daiktuose glūdinčiomis jėgomis. Amuletai, meilės gėrimai, voodoo lėlės ir smeigtukai veikia tiesiog, be tam tikro antgamtinio paaiškinimo (Stark ir Bainbridge, 1995, 32 psl.). Kartais, ypač šiandieniniuose pseudomoksluose, maginius fenomenus bandoma paaiškinti kaip mokslo „užčiuoptus“, tačiau dar neištirtus dalykus, tad tam tikri maginiai veiksmai pristatomi kaip moksliški, tačiau kol kas neverifikuojami. Tokie paaiškinimai, greta pagrįstai mokslinių, pateikiami ir apie jogos praktikų veikimą.

1.3. Religinio įsipareigojimo turinys

Tiriant Sivananda jogos grupes Lietuvoje nemažai dėmesio buvo skirta šių grupių narių raiškai, kurią galima įvardinti religine arba pakeičiančia tai, ką religinių grupių atveju vadintume religinio įsipareigojimo turiniu. Taip pat buvo bandoma nustatyti, ar ta raiška yra papildoma visuomenėje įprastai religinei raiškai, ar iš esmės pakeičia ją kaip alternatyva.

Stark ir Bainbridge išskiria penkis religinio įsipareigojimo aspektus, kartu pažymėdami, kad skirtingose religinės organizacijose vieni įsipareigojimo aspektai gali būti mažiau reikšmingi, nei kiti. Tačiau, pasak jų, visos religinės organizacijos vienaip ar kitaip reikalauja iš narių išreikšti savo įsipareigojimą visais jų išvardinamais būdais. Stark ir Bainbridge išskiria įsitikinimus, praktikavimą, patyrimą, žinojimą ir pasekmes.

Įsipareigojimą išreiškianti įsitikinimų dalis reiškia, kad religingas asmuo priims kai kurių doktrinų teisingumą.
Į praktikavimo dalį įeina garbinimo ir atsidavimo veiksmai, nukreipti į antgamtę. Čia galima išskirti du svarbius subtipus. Ritualinis praktikavimas – tai formalios ceremonijos, pvz., krikštas, pamaldų lankymas, komunijos priėmimas. Atsidavimo praktikavimas yra neformalus, neretai spontaniškas, taip pat neretai atliekamas privačiai. Biblijos skaitymas ir asmeninė malda yra geri pavyzdžiai.
Patirties aspektas nurodo tai, kad individai neretai tiki, kad yra pasiekę tiesioginį, subjektyvų kontaktą su antgamte. Neretai tai būna ne kas daugiau nei intensyvūs tačiau nekonkretūs jausmai, nurodantys į ypatingą suvokimą apie dievišką egzistenciją, pvz., „gimimo iš naujo“ patirtį. Tačiau kartais žmonės patiria ir tai, ką aprašo kaip tiesioginį bendravimą su antgamte; jie netgi gali gauti naujus dievybės intencijų ar prasmės apreiškimus.
Žinojimo dalis reiškia, kad iš žmonių tikimasi, jog jie žinos ir supras tam tikrus pagrindinius savo religinės kultūros elementus. Krikščionių atveju, jie turėtų žinoti, kas skelbė „kalno pamokslą“ ar pavadinimą to miesto, kuriame gimė Jėzus.
Pasekmės nurodo į religinius veiksmus kasdieniame gyvenime. Visos religijos skatina žmones elgtis tam tikru būdu (kalbėti tiesą, duoti išmaldą vargšams) ir taip pat kai ko nedaryti (negerti ar nepaleistuvauti). ( Stark ir Bainbridge, 1995, 10 psl.).

rk ir Bainbridge, empiriniais tyrimais yra nustatyta, kad tarp šių religinio įsipareigojimo išmatavimų konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei paprastai būna nemažų skirtumų. Jei asmuo savo religingumą išreiškia per vieną iš aspektų, kitu aspektu jo balai gali ir nebūti tokie aukšti. Tačiau dėmesys šiems religingumo faktoriams yra labai svarbus nagrinėjant konkretų socialinį judėjimą ir siekiant nustatyti jo religiškumo dimensiją. Šie kriterijai bus panaudoti atliekant Sivananda jogos centrų lankytojų ir mokytojų interviu analizę.

1.4. Religinių grupių tipologija, kultų tipai

Stark ir Bainbridge pateikia religinių ir maginių organizacijų tipologiją. Šiuos socialinius fenomenus jie skirsto į tris kategorijas: bažnyčia, sekta, kultas. Šiuos tipus Stark ir Bainbridge šias socialines institucijas ir judėjimus išskaido pagal dvi dedamasias: tradiciškumo – novatoriškumo ir santykio su visuomene; pastarosios dedamosios kraštutinės alternatyvos – visiškas susitapatinimas su visuomene ir kraštutinė įtampa. Grafiškai šie tipai pavaizduoti 1 lentelėje. Bažnyčios – tai religinio pobūdžio socialinės institucijos, esančios iš esmės mažos įtampos santykyje su sociokultūrine aplinka ir prisilaikančios tradicinių įsitikinimų; šiame darbe bažnyčios tipas neturi praktinės svarbos, tad į jį daugiau nesigilinsime. Sektos – tai religinio pobūdžio socialiniai judėjimai, besilaikantys tradicinių religinių įsitikinimų, tačiau išlaikantys gan didelę įtampą santykyje su sociokultūrine aplinka. Galiausiai, kultai yra socialiniai religinio ar maginio pobūdžio fenomenai, turintys novatoriškus įsitikinimus ir išlaikantys santykinai didelę įtampą su sociokultūrine aplinka.

1 lentelė. Religinių ir kvazi-religinių grupių tipologija pagal Stark ir Bainbridge

		Įtampos faktorius
		Įtampa maža	Įtampa didelė
Tradiciškumo / novatoriškumo faktorius	Įsitikinimai tradiciniai	BAŽNYČIA	SEKTA
Tradiciškumo / novatoriškumo faktorius	Įsitikinimai novatoriški		KULTAS

Analizuojant Sivananda jogos grupes Lietuvoje galime drąsiai neskirti dėmesio sektos tipui, nes kaip sekta konkreti organizacija gali būti įvardinta tik tuo atveju, kai jos religinė tradicija yra susijusi su visuomenėje vyraujančia. „Sektos teigia, kad yra autentiškos, apvalytos, atnaujintos versijos tikėjimo, nuo kurio yra atskilusios“ (Stark ir Bainbridge, 1995, 25 psl.), tuo tarpu akivaizdu, kad jogos judėjimai Lietuvoje tokių šaknų neturi ir negali turėti. Todėl iškart pereisime prie labiausiai mus dominančio kulto tipo.

1.4.1. Kultai

Kultai yra deviantiniai religinės arba maginės pakraipos socialiniai judėjimai, turintys novatoriškus įsitikinimus. Įsitikinimų novatoriškumas ir yra kulto pagrindinis skirtumas nuo sektos. Skirtingai nei sektos, kultai gali ir neturėti ryšio su sociokultūrinėje aplinkoje egzistuojančia religine tradicija. Jei toks ryšys ir egzistuoja, kultas paprastai nesiekia susitapatinti su konkrečia religine tradicija, jis skelbia naują apreiškimą ar atradimą, viršijantį sociokultūrinėje aplinkoje įsitvirtinusią religinę tradiciją. Taip pat kultai gali ir visiškai neturėti ryšio su sociokultūrinėje aplinkoje egzistuojančia religine tradicija. Bet kuriuo atveju, skirtingai nei sektos, kultai nėra skizmatinės, atskilusios grupės.

Pagal santykį su sociokultūrinėje aplinkoje įsitvirtinusiomis religinėmis tradicijomis, kultai gali būti skirstomi į inovacinius ir importinius. Inovacinių kultų atveju, dalis ar net didelė dalis religinės kultūros komponentų, pasireiškiančių grupės įsitikinimuose, vertybėse, simboliuose ir praktikose, tačiau taip pat yra reikšmingų naujovių. Kulto šaltinis taip pat gali būti kultūrinis importas. Tokios grupės skelbiasi atstovaujančios religinę tradiciją, įsitvirtinusią kitose šalyse. Taigi, kultai gali atstovauti kitose sociokultūrinėse aplinkose įsitvirtinusias religijas arba kilti konkrečioje sociokultūrinėje terpėje per inovaciją, tačiau bet kuriuo atveju, kultą matome ten, kur religinė kultūra gerokai skiriasi nuo tradicinės konkrečiai sociokultūrinei terpei.

1.4.2. Kultų tipai: audiencinis, klientinis, judėjimo tipai

Kaip darbe jau buvo pažymėta, kultas gali būti tiek religiniu, tiek ir maginiu pagrindu veikianti deviantinė grupė. Stark ir Bainbridge pastebi, kad ne visi kultai, deviantinius įsitikinimus turinčios organizacijos ir judėjimai, laikytini religijomis. Ne visi iš jų užsiima bendrųjų kompensatorių teikimu savo pasekėjams, taip pat anaiptol ne visų kultų pasekėjai išreiškia bent dalį religinio įsipareigojimo požymių. Kaip tipiškai religinius darinius Stark ir Bainbridge išskiria atskirą kultų kategoriją, kurią vadina judėjimo tipo kultais. Pastarieji savo pasekėjams teikia užtenkamus bendruosius komensatorius ir taip sugeba savo pasekėjus mobilizuoti, sudaro sąlygas susiformuoti santykiams tarp pasekėjų, sukuria tikras, integruotas bendruomenes.

Greta judėjimų Stark ir Bainbridge išskiria dar du kulto tipus: audiencinį ir klientinį. Tiek audiencinis, tiek ir klientinis kulto tipai savo pasekėjams siūlo daugiausiai specifinius kompensatorius, kurie yra iš esmės maginiai, tačiau tarp šių tipų esama ir esminių skirtumų. Visų pirma tarp audiencinių, klientinių ir judėjimų kultų yra dideli skirtumai, kiek tai liečia organizuotumo laipsnį. (Stark ir Bainbridge, 1995, 26 psl.)

1.4.3. Audienciniai kultai

Šie kultai yra sunkiausiai užčiuopiamos ir mažiausiai organizuotos grupės, tačiau tuo pačiu metu jos yra dažniausiai sutinkamos kultų grupės. Šių kultų pasekėjai gali kartais ir susirinkti pasiklausyti paskaitų, tačiau praktiškai nėra jokios formalios organizacijos tokios veiklos tęstinumui užtikrinti. Dažniausiai tokių kultų pasekėjai net nesusitinka asmeniškai, nes kulto doktrinos yra skleidžiamos ir įsisavinamos per televizijos laidas, žurnalus, knygas, kitus leidinius, radiją. Tuo atveju, jei nariams visgi tenka susitikti ir bendrauti asmeniškai, tai paprastai vyksta būtent laisvai lankomų ir kartas nuo karto skelbiamų paskaitų ar konferencijų metu. „Asmenys, norintys skelbti kulto doktriną, savo paskaitų klausytojus paprastai susirenka reklaminių skelbimų ar kitokio viešinimosi pagalba. Šių paskaitų metu beveik neišvengiamai bandoma parduoti papildomus produktus – knygas, žurnalus, suvenyrus ir panašiai – tačiau nededama reikšmingesnių pastangų suburti auditoriją [į darnų socialinį vienetą]. Be to, šie vieši susirinkimai dažniausiai vyksta nesistematiškai“ (Stark ir Bainbridge, 1995, 27 psl.). Tačiau didžioji dalis tų, kurie sudaro kulto auditoriją, nepalaiko jokių asmeninių ryšių su kultu – daugių daugiausiai jie perka kulto knygas, o šiaip skaito horoskopus dienraščiuose. Pasak Stark ir Bainbridge, „[n]ors dalis žmonių, kurie įsilieja į judėjimo tipo kultus, atrodo kažkada yra buvę kitų kultų audiencijos dalis, tik nedidelė audiencinių kultų narių dalis yra įtraukiami į judėjimo tipo kultus“ (Stark ir Bainbridge, 1995, 28 psl.).

1.4.4. Klientiniai kultai

Kai kurie kultai ne tik sugeba suburti tam tikrą audiencijos tipo vartotojų ratą, bet ir teikti bei parduoti paslaugas, pvz., terapiją. Iki psichoanalizės atėjimo dažniausios tokių kultų paslaugos buvo medicininiai stebuklai, ateities būrimai ar spiritistiniai kontaktai su mirusiaisiais, tačiau XX a. antrojoje pusėje pagausėjo terapinių paslaugų, kurių tikslas – pagerinti kliento socialinį efektyvumą, savijautą, ir pan. (Stark ir Bainbridge, 1995, 28 psl.).

Geras lietuviško audiencinio kulto, turinčio ir klientinio kulto bruožų, pavyzdys būtų Lietuvos parapsichologijos akademija, vadovaujama Vytauto Kazlausko. Parapsichologijos akademija turi labai stiprų audiencinio kulto matmenį – jos leidžiami leidiniai, pvz., žurnalas Žmogus, yra ganėtinai populiarūs visoje Lietuvoje, o į Parapsichologijos akademijos rengiamą kasmetinę parapsichologų mugę susirenka įvairiausių ezoterinių mokymų propaguotojai. Daugeliui žmonių, turinčių kontaktą su šia organizacija, šis kontaktas apsiriboja literatūros skaitymu. Tačiau Parapsichologijos akademija taip pat rengia parapsichologijos studijas, trunkančias keturis metus, paskaitas, seminarus, tad kai kuriems asmenims santykis su parapsichologijos akademija yra daugiau klientinis (Peškaitis, 2003, 4 psl.)

1.4.5. Kultai – judėjimai

Į kultus – judėjimus išsivysto tos grupės, kurios sugeba pasiūlyti žmonėms ne tik ne itin vertingus specifinius kompensatorius už nedidelius kaštus (kaip audienciniai kultai), ne tik vertingus, bet specifinius kompensatorius (kaip klientiniai kultai), o tokius, kurie būtų ir vertingi, ir bendrojo pobūdžio. Tai reiškia, kad šie kultai yra išties religiniai, siekiantys patenkinti pačius bendriausius žmogaus poreikius. „Kultai – judėjimai yra visavertės religinės organizacijos, siekiančios patenkinti visus religinius atsivertusiųjų poreikius“ (Stark ir Bainbridge, 1995, 29 psl.). Tikėtina, kad kulto – judėjimo nariai nebelaikys savęs kokios nors tradicinės religijos nariais, taip pat tikėtina, kad kitų žmonių atvertimas taps svarbi jį judėjimą įsitraukusių asmenų veiklos dalis.

Kaip kultus – judėjimus Stark ir Bainbridge visgi linkę klasifikuoti labai skirtingo įsitraukimo laipsnio reikalaujančius judėjimus. Autoriai sąlyginai išskiria nedidelio įsitraukimo reikalaujančias grupes, grupes, kurios panašios į tradicines sektas bei itin intensyvaus įsitraukimo reikalaujančius kultus. Kai kurie kultai – judėjimai turi labai silpną organizaciją, iš savo narių reikalauja tik sutikimo su grupės doktrinomis, nedidelės finansinės paramos, nežymaus dalyvavimo grupės veikloje ir pan. Reikalaujamo įsitraukimo į grupės veiklą ribos ryškiai neperžengia visuomenės normų, nėra taip pat ir griežtesnių nei visuomenėje įprasta moralinių nuostatų. Kiti kultai – judėjimai reikalauja didesnio atsidavimo iš pasekėjų, tam tikrų griežtesnių moralinių normų laikymosi, tačiau dalyvavimas judėjime visgi lieka dalinis. Jie neapleidžia savo pasaulietinių darbų, studijų, ir laisvalaikio leidimo būdą keičia tik tiek, kiek to reikalauja grupės elgesio normos. Žinoma, tokios grupės išvysto kiek didesnę įtampą su visuomene, nei prieš tai paminėtosios.

Tačiau kai kurie religiniai judėjimai reikalauja išties totalaus įsitraukimo į grupės gyvenimą. Tokių grupių nariai neretai turi palikti savo pasaulietinius darbus, draugus, laisvalaikį ir visą gyvenimą, visus socialinės atsparos taškus perkelti į grupę. Paprastai tai reiškia, kad gyvenamoji vieta gali būti nuolat keičiama, kultas gali juos perkelti ar net išsiųsti į kitą šalį. Dirbama paprastai tik judėjimui, kartais – judėjimui priklausančiose įstaigose, neretai darbą atstoja pinigų rinkimas gatvėse, knygų, brošiūrų, gėlių pardavinėjimas.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Komentarus darbui galite pateikti čia

Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 1. Teorinis kontekstas