Įvadas
Sivananda jogos grupės Lietuvoje yra platesnio pasaulinio, daugiausiai Vakarų kultūrinėje terpėje veikiančio svamio Vishnu-devananda įkurto judėjimo Sivananda jogos ir Vedantos centų, dalis. Tuo pačiu, šios grupės yra pasaulinio susidomėjimo Rytų dvasingumo formomis, ir konkrečiau joga, fenomeno dalis. Sivananda jogos grupių vadovai, skirtingai nuo, pvz., Krišnos sąmonės judėjimo, taip pat propaguojančio jogą, tvirtina, kad jogos praktika jų centruose nėra religija, o tiesiog fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistema, gyvenimo būdas. Tačiau akivaizdu tai, kad jogos grupės ateina į Vakarų visuomenę su tam tikru kultūriniu ir religiniu importu, kurio šaknys glūdi hinduizme.
Šiame darbe siekiama pateikti Sivananda jogos grupių Lietuvoje analizę iš tarpdisciplininės perspektyvos, visų pirma analizuojant šias grupes per sociologinę prizmę, kadangi Sivananda jogos grupės, arba kitaip – Vishnu-devananda judėjimas, užima tam tikrą vietą šiandieninėje sekuliarizuotoje visuomenėje plintančio naujojo religingumo kontekste, šiuo darbu siekiama lokalizuoti šį judėjimą minėtame kontekste pasinaudojant religijos sociologų Stark ir Bainbridge pateikta religinių ir kvazi-religinių judėjimų tipologija, bei nustatyti jo santykį su tradiciniu religingumu. Iš šių tikslų išplaukiančios pagrindinės darbo hipotezės bus iškeltos antrajame „Dėstymo“ skyriaus poskyryje „Pagrindinės darbo hipotezės“, jau apžvelgus teorinius darbo rėmus.
Darbo temos pasirinkimą motyvavo keletas veiksnių. Vienas jų yra tai, kad religijos ir ne-religijos paribys yra aktuali tema, kurią šiandien vienaip ar kitaip diskutuoja daugelis Europos valstybių, tame tarpe – ir Lietuva. Ką galima vadinti religine bendruomene? Jei religinės bendruomenės gali įgyti platesnes teises, nei kitos ne-pelno organizacijos, kaip jas atpažinti religinėmis? Kodėl yra svarbu, ar atvirkščiai – nesvarbu, išskirti religines organizacijas iš kitų organizacijų tipų? Sivananda jogos grupės, kurios religijos statuso nesiekia, tačiau turi nemažai mokymo turinio atitikmenų su religijos statuso siekiančiomis grupėmis, pvz., Ošo meditacijos centrais, yra gera medžiaga tokio pobūdžio klausimų analizei.
Iš kitos pusės, aktualus yra krikščioniškų Bažnyčių keliamas klausimas, kiek Rytų dvasinės praktikos, pristatomos ir kaip sveikos gyvensenos sistemos, ir kaip neutralaus, kiekvienos religijos žmogui tinkančio dvasingumo pagrindai, yra suderinamos su krikščionių tikėjimu, kiek jos yra susijusios ar atvirkščiai – atskirtos nuo religinio konteksto, iš kurio į Vakarų kultūrinę erdvę jos yra perkeltos.
Vishnu-devananda judėjimo tyrimas buvo pradėtas nuo neformalaus bendravimo su jogos praktikuotojais, jų veiklos stebėjimo, jogos sistemos pradmenų, ypač – asanų (jogos pozų) ir pranayama (kvėpavimo pratimų) atlikimo kartu su jogos praktikuotojais. Vėliau buvo atlikta jogos judėjimo literatūros analizė, o taip pat ir lauko tyrimas, susidėjęs iš stebėjimo bei fokusuotų interviu, kurių metu siekta nustatyti, kokia yra respondentų motyvacija jogos praktikai bei surinkti duomenis judėjimo istorijos Lietuvoje rekonstrukcijai. Tuo pačiu metu buvo analizuojama teorinė literatūra, ieškoma kitų tyrinėtojų darbų šioje srityje.
Pats darbas susideda iš teorinės dalies, kurioje išdėstyta Stark ir Bainbridge religijos teorija bei religinių ir kvazi-religinių organizacijų klasifikavimo modelis, ir kuri toliau yra naudojama kaip instrumentas analizuojant judėjimą; po teorinės dalies išdėstomos pagrindinės darbo hipotezės, kilusios pirminio tyrimo etapo metu. Sivananda jogos judėjimas analizuojamas aprašant jo ištakas Indijoje, svamio Sivananda gyvenime ir veikloje, analizuojamas Sivananda ir jo įkurtos Dieviško gyvenimo draugijos santykis su tradiciniu hinduizmu. Toliau pristatoma vieno iš Sivananda mokinių, svamio Vishnu-devananda, įkurta organizacija – Tarptautiniai Sivananda jogos ir Vedantos centrai, kurios neformalios atšakos veikia ir Lietuvoje.
Aprašius lietuviškąją judėjimo atšaką pereinama prie Vishnu-devananda mokymo analizės, kuri atliekama iš pradžių aprašant tipišką Vishnu-devananda jogos pristatymą, o po to atskirus religinius judėjimo mokymo elementus peržiūrint pagal vieną iš religijos apibrėžimų, pateiktą Kanados mokslininko Irving Hexham. Atlikus šią analizę, išskiriami religiniai ir maginiai judėjimo mokymo elementai, bei jų reliatyvi svarba judėjimo raiškoje. Galiausiai pereinama prie lauko tyrimo, kur analizuojamas jau konkretus jogos praktikuotojų santykis su jogos sistema, siekiama nustatyti, kokius veiksnius jogos praktikuotojai išskiria judėjime kaip pagrindinius, kas juos motyvuoja praktikuoti jogą, ir kiek ta motyvacija yra religinė, vėlgi, pasinaudojant Stark ir Bainbridge modelyje išskirtais religinio įsipareigojimo turinio elementais.
Atliekant tyrimą naudotasi visų pirma Stark ir Bainbridge knyga Religijos ateitis: sekuliarizacija, atgimimas ir kultų formavimasis (The Future of Religion: Secularization, Revival and Cult Formation (1985)), kurioje, kaip jau minėta, pateikiama bendroji religijos teorija bei religinių ir kvazi-religinių organizacijų klasifikavimo modelis. Tarp kitų naujojo religingumo analizių, padėjusių lokalizuoti jogos grupes naujojo religingumo kontekste, reikėtų paminėti Johannes Aagaard straipsnį „Naujųjų religinių judėjimų kosmologija/pasaulėžiūra“ („The World-view/Cosmology of the New Religious Movements“ (1987)) bei Irving Hexham ir Karla Poewe knygą Naujosios religijos kaip pasaulinės kultūros (New Religions as Global Cultures (1997)). Iš darbą rašant pasitarnavusių mokslinių jogos tyrimų reikėtų paminėti Mircea Eliade monografiją Joga: laisvė ir nemirtingumas (naudotasi vertimu į rusų kalbą: Йога: свобода и бессмеретие (2000)).
Sociologinių ar istorinių veikalų apie jogos grupes Vakaruose yra išties nedaug; iš šaltinių anglų kalba pavyko gauti tik keletą Sarah Strauss, antropologės iš JAV, tyrinėjusios Sivananda jogą ir Dieviško gyvenimo draugijos veiklą Indijoje, straipsnių. Antrinių šaltinių apie Vishnu-devananda organizaciją anglų kalba atrodo išvis nėra, tad analizuojant judėjimo mokymą buvo remtasi išskirtinai pirminiais šaltiniais: Vishnu-devananda knygomis bei kita judėjimo leidžiama literatūra.
Sociologinių ar istorinių jogos ar jogos grupių tyrinėjimų Lietuvoje, kiek žinoma, nėra atlikta, tad šis darbas yra pirmasis jogos grupių tyrimas Lietuvoje.
Komentarus darbui galite pateikti čia