Neseniai į rankas papuolė Romualdo Misiūno ir Reino Taagepera knyga Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940/1980. Ką ten papuolė, – radau ir nusipirkau už 10 lt per portalą www.sena.lt. Nuskenavau ir „nuocėerinau“ knygos skyriaus dalį apie partizaninį pasipriešinimą, kuri man patiko (vėliau gal dar ir tekstą padoriai aptvarkysiu, klaidas išrankiosiu, išnašas prijungsiu – prie progos).
Knyga rašyta senokai, tikriausiai kai kurie čia paminėti dalykai šiuo metu jau vertintini kitaip, juk istoriniai tyrinėjimai nestovi vietoje, tačiau joje labai žmoniškai ir suprantamai paaiškintas ir žmonių ėjimas partizanauti, ir pasipriešinimas partizanams, kolaboravimas su sovietų struktūromis pokario metais. Štai trumpa ištraukėlė su gera įžvalga dėl partizanų pasipriešinimo žemės reformai iš vėliau sekančio ištiso teksto:
Žalingiausias „miško broliams“ buvo sovietinis žemės dalijimas (žr. kita skyrių). Jis sukiršino tuos, iš kurių žemė buvo atimta, su žemę gavusiais. Šie buvo materialiai suinteresuoti, kad sovietų valdžia išsilaikytų (bent jau ligi tol, kol prasidės plati kolektyvizacija). Taigi kilo jų konfliktas su tautiniais (lietuvių atveju) religiniais įsitikinimais. Praradusieji žemę linko dėtis prie partizanų ir politiškai juos veikė, bent jau Lietuvoje. Pasipriešinimas buvo griežtai nusistatęs prieš žemės reformą, o kaip tik to troško okupacinis režimas. Žemės reforma sovietinis režimas pirmiausia norėjo sukurstyti „klasių kovą“, ir iš dalies jam tai pavyko.
Beje, anglų kalba ši knyga yra ištisai publikuota Google books. Taigi…
Ištrauka iš knygos: Romualdas J. Misiūnas, Reinas Taagepera. Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940/1980. Vilnius: Mintis, 1992.
PARTIZANŲ KARAS IR KOLEKTYVIZACIJA
Partizanų pasipriešinimas
Visose trijose Baltijos respublikose gyventojai partizanus vadino „miško broliais“. Savo veiklos aktyviau- siuoju periodu partizanai sudarė nuo 0,5% ligi 1% gyventojų. Tą skaičių galima lyginti su Vietkongo (Pietų Vietname, be Šiaurės Vietnamo paramos) pajėgomis, kurios turėjo apie 170 000 kovotojų ir tiekėjų iš bendro 20 mln. gyventojų Skaičiaus. Lietuvoje pasitraukus vokiečiams vyko stiprus pasipriešinimo judėjimas, 1945 m. pavasarį miškuose buvo maždaug 30000 ginkluotų vyrų (žr. 4 lentelę), nors vieningos vadovybės jie neturėjo ligi 1946 metų. Netiesioginiais įrodymais remiantis, galima tvirtinti, jog Latvijos miškuose aktyviausios veiklos laikotarpiu buvo 10-15 tūkstančių žmonių. „Latvijos SSR istorijoje“ nurodoma apie 1000 pasidavusiųjų vien Rėzeknės rajone. Pranešama, kad Madonos rajone 1945 –
[–p. 93–]
1947 m. buvo sugauta arba žuvo 780 partizanų 13. Ir čia nebuvo vieningos vadovybės. Panaši padėtis susidarė ir Estijoje, kur „miško brolių“ vienu metu galėjo būti apie 10 000.
Kodėl žmonės, 1940 m. taikiai pasidavę sovietinei invazijai, dabar ėjo pas „miško brolius“? Kodėl jie nutarė priešintis daug sunkesnėmis pokario sąlygomis? Svarbus motyvas buvo patriotinis ídealizmas. 1940 m. jį buvo nustelbusi mirties baimė, o 1945 m., po karo ir dviejų okupacijų, žmonės įsitikino, kad vis vien jiems gali tekti greitai mirti. Daug jų jau buvo pratę prie bėglio gyvenimo. Buvo lengva rasti ginklų. Tačiau svarbiausia tiesioginė pasipriešinimo priežastis buvo l940–1941 m. sovietų teroras ir jo pasikartojimas po karo.
Teroras palietė daugybę žmonių, ne vien turtinguosius ir vokiečių kolaborantus. Teroro objektu galėjo tapti kiekvienas demokratinių pažiūrų asmuo, netgi darbininkai socialdemokratai. Pavojus grėsė kiekvienam, kuris buvo viešai pareiškęs, jog labiau vertina nepriklausomybę negu rusų ar vokiečių valdymą; kiekvienam, kuris nusiskųsdavo kokiu nors sovietinės biurokratijos aspektu arba nesugebėdavo prisitaikyti prie jos reikalavimų (pavyzdžiui, įvykdyti grūdų prievolės). Iš tikrųjų MVD ir MGE represinių dalinių chaotiška veikla ir teisinio proceso stoka kėlė pavojų visiems, juoba kad sovietų valdžia visus, kurie išgyveno vokiečių okupaciją, laikė išdavikais ir nacių kolaborantais. Žmonės ėjo į mišką nebepakęsdami gyvenimo netikrumo.
Įvairios grupės ir individai ten pateko laiku, nelygu momentas, asmeninės bei visuomeninės aplinkybes. Pirmąją bangą sudarė buvusieji (savo ar ne savo noru) nacių kolaborantai, mobilizuotieji, taip pat buvusieji pogrindinio antinacinio pasipriešinimo nariai (daugiausia Lietuvoje) ir buvusieji Suomijos armijos kariai (Estijoje). Netrukus jais pasekė šaukiamieji j Raudonąją armiją ir dezertyrai iš jos. Naujas bėgimo i mišką bangas sukėlė sovietinis žemės, perdalijimas ir kitos socialinio pertvarkymo priemonės, taip pat tardymai ir trėmimų kampanija. Paskutinė didžiausioji banga miškus užpildo 1949 m., kai buvo vykdoma kolektyvizacija.
Lietuvoje ypatingą atspalvį pasipriešinimui teikė religija. Katalikų parapijos čia buvo svarbiausioji institucija, apimanti gyventojų daugumą. Jau vien sovietinė grėsmė parapijų egzístavimui skatino rezistenciją. Liuteronų
[–p. 94–]
bažnyčia Latvijoje ir Estijoje negalėjo garantuoti tokios dvasinės ir tautinės paramos, nes daug šimtmečių buvo susijusi su Pabaltijo vokiečiais. Tuo galėtų būti paaiškintas ir reliatyvus Lietuvos partizanų stiprumas. Kai kurie dvasininkai ir zakristijonai patys tapo partizanų vadais Lietuvoje; tvirtinama, kad Latvijoje buvo tik vienas toks dvasininkas[14], o Estijoje nebuvo nė vieno.
Žmones į miškus vare ir viltis, kad netrukus prasidės Vakarų ir SSRS karas. Tokia prognozė nebuvo visiškai beprasmė, nes karti patirtis padėjo žmonėms suvokti Stalino požiūrį į vakarietiška gyvenimo būdą; be to, staigiai stiprėjo sovietinė antivakarietiška propaganda. Todėl atrodė, kad miške pakaks išsilaikyti vos kelerius metus; kartu sumažės deportacijos šansai ir bus geriau išsaugota tautos substancija. Toks požiūris palaikė kovinę dvasią, tačiau partizanus stūme pirmiausia j karines akcijas; politinis auklėjimas ir planavimas šlubavo, Karinės akcijos turėjo būti vykdomos tik prieš NKVD dalinius, jų vietinius pagalbinius vienetus, tikrus ar tariamus kolaborantus; Raudonosios armijos daliniai, kaip ir jų pirmtakai vokiečiai, neturejo būti be reikalo provokuojami.
Į miškus patekdavo ir rusų dezertyrai bei pabėgę vokiečiai karo belaisviai. Kartais jie būdavo priimami į partizanų grupes, tačiau niekada netapdavo vadais. Taip pat labai maža dokumentais pagrįstų faktu. kad kuris nors partizanų vadas būtų buvęs Žymesnis vokiečių kolaborantas. Tokie asmenys pabėgo į Vokietija arba stojo bendradarbiauti su Maskva, dažnai pakeisdami vardą ir pavardę. Prieš 1945 m. kapituliaciją vokiečiai (kurie dar laikėsi Kurše) bandė naudoti savo tikslams partizaninį judėjimą Baltijos kraštuose. Lietuvoje prieš vokiečius kovojusi grupe LLA (Lietuvos laisvės armija), l944 m. frontui pasiekus Lietuvą, persiorientavo ir iš vokiečių gavo ribota kiekį ginklų 15. Nėra įrodymų, kad tas ginklų tiekimas būtų suteikęs vokiečiams daugiau įtakos, negu anglams jos suteikė ginklų tiekimas Tito partizanams. Partizanų grupes paprastai pritraukia avantiūristus, kriminalinį elementą ir romantikus, priešiškus bet kokiai valdžiai, tačiau Baltijos respublikose daugelis veiksnių tą komponentą mažino. Kova buvo mirtinai pavojinga. nuobodi, nebuvo progų prisigrobti turto. Daugiau galios ir sėkmės teikė įstojimas į sovietų milicija, kurios nariai areštų ir vežimų metu galėjo pasipinigauti ir jaustis protestuoją prieš savo visuomenės tradicines vertybes.
[–p. 95–]
„Miško brolių“ grupės budavo nuo 800 karių ligi pavienių individų, įsitaisiusių bunkeryje netoli savo ūkio ar net po gimtuoju namu. Daugelis pavienių pogrindžio dalyvių paprasčiausiai slapstėsi, nesiėmė jokių veiksmų prieš okupantus ir beveik nepalaikė ryšio su kitais kovotojais. Kai kurios vedusiųjų poros ar mažos draugų grupės pereidavo nuo vienų pažįstamų pas kitus ir niekur neužtrukdavo ilgiau nei kelios savaites. Bet daugelis susijungė į didesnius ginkluotus būrius. Dar didesnis miestų ir kaimų gyventojų sluoksnis padėjo individualiems besislapstantiems žmonėms bei partizanų grupėms. Kai kurie „miško broliai“ grjždavo j miestą su netikrais dokumentais ir čia tęsdavo žvalgybos arba pasyvios rezistencijos veiklą ar bandydavo visiškai pasitraukti iš nelegalaus gyvenimo. Jei teroras laikinai aprimdavo, legalizavimosi tendencija stiprėdavo. Partizanų junginiams patyrus didelių nuostolių, kai kurie pagalbininkai pereidavo į aktyvesnė veiklą. Sunaikintų būrių dalyviai tapdavo individualiais bėgliais. Todėl sunku nubrėžti griežtą ribą tarp partizanų ir nepartizanų.
Apskaičiuota, kad vidutinė „miško brolių“ veiklos trukmė-dveji metai. .li buvo tokia trumpa dėl žuvimų, ligų ir grįžimo į civilinį gyvenimą. Taigi per aštuonerius aktyvios partizanų veiklos metus (1945-1952) Lietuvos miškuose galėjo pabūti apie 100 000 asmenų; Tatai atitinka ir paskelbta žuvusiųjų skaičių – nuo 20 000 (sovietiniai šaltíniai) ligi 50 000[15], Latvijoje ir Estijoje „miško brolių“ įvairiais laikotarpiais iš viso galėjo būti atitinkamai 40 000 ir 30 000.
„Miško broliai“ gyveno primityviomis sąlygomis. 1944 m. jie apsistodavo toliau nuo namų esančiuose klojimuose, 1945 m. – girios trobelėse, o vėliau perėjo į požeminius bunkerius. Pastaruosiuose retai tilpdavo daugiau negu trys žmonės. Prastai vėdinami, turintys tik vieną išėjimą bunkeriai tiko slėptis, bet juose gintis buvo praktiškai neįmanoma. Bunkeriai būdavo įrengiami miškuose, ūkiuose ir net po kaimo keliais. Ilgainiui didžiausiu partizanų priešu tapo drėgmė; medikamentų stigo, todėl kiekviena liga ar žaizda tapdavo mirties priežastimi. Gyventojai tiekdavo maistą ir drabužius, ypač ligi kolektyvizacijos. Vėliau buvo bandoma miške sudaryti grūdų ir riebalų atsargas. Vokiečiai atsitraukdami paliko daugybe ginklų, tačiau šaudmenys netrukus baigėsi ar surūdijo. 1948 m. partizanai perėjo prie sovietinių ginklų, įsigytų
[–p. 96–]
reidų ir mūšių metu, tačiau amunicijos visą laiką trūko[17].
Palyginti su vokiečių okupacija, sąlygos tautiniam pasipriešinimui buvo daug sunkesnės. 1944 m. rudenį susiformavusi Lietuvos išlaisvinimo taryba 1945 m. gegužės mėn. dėl areštų buvo išardyta; iširo ir kiti centrai. Pagaliau rezistencijos pajėgos susijungė iš apačios; atskiros grupės, turinčios nuo dešimties ligi kelių šimtų narių, turėjo aukštesniojo lygmens vadovybe. Tokiu būdu 1945 m. rugpjūčio 25 d. Sūduvos daliniai (į pietus nuo Nemuno) įsijungė į Tauro partizanų rajoną. 1946m. pagaliau buvo atkurta centrinė Lietuvos partizanų organizacija, gyvavusi ligi 1951 metų. 1946 m. birželio 10 d. įsikūrė Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), kurio tikslas buvo koordinuoti ginkluotus dalinius, pasyvaus pasipriešinimo grupes ir politines organizacijas. Ginkluotosios pajėgos vadinosi Laisvės kovotojai. BDPS steigiamojoje konferencijoje buvo atsisakyta siauro nacionalizmo, kalbama apie socialinių reformų ir pasaulinės vyriausybės būtinumą, siūloma sukurti tarptautinę- demokratinę socialinės gerovės valstybę. Atrodo, kad BDPS iš esmės prilygo pogrindinei vyriausybei su prezidentu ir Respublikos Taryba[18].
Vėliau partizanai atsiskyrė nuo pasyvaus pasipriešinimo grupių ir 1949 m. vasario 16 d. įkūrė atskirą Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS). Devynios partizanų apygardos buvo sujungtos į tris karines apygardas (Šiaurės rytų, Šiaurės vakarų ir Nemuno) su bendra karine vadovybe bei politiniu štabu. Partizanų grupių vadai buvo tokie pat skirtingi, kaip ir grupių nariai. 1945 m. birželio mėn. Skardupiuose (50 km į pietus nuo Kauno) partizanų dalinio štabui priklausė dailidė, bažnyčios sargas, studentas, pedagogas, ūkininkas, policininkas ir kunigas. Pirminių būrių nariai rinkosi vadus, kurie paskui rinkdavo aukštesniąją vadovybe. Vadovybė pamažu perėjo į buvusių Lietuvos karininkų rankas. Jie nelinko skirti daug dėmesio politinei kovai[19].
Pogrindžio spauda įvairavo nuo šapirografu nereguliariai spausdinamų lapelių iki plakatų bei periodinių leidinių, tokių kaip „Laisvės varpas“. 1947 m. išėjo 127 „Laisvės Varpo“ numeriai (jis buvo leidžiamas bent ligi 1951 m.). Išskyrus BDPS leidinį „Kova“, partizanų spauda buvo decentralizuota ligi apskričių lygmens; jos buvo platinama ligi 1000 egzempliorių. Spaudoje skelbta vietinė
[–p. 97–]
ir užsienio informacija, surinkta naudojantis užsienio radijo pranešimais ir „korespondentais“ okupacinio režimo įstaigose. Pogrindžio spauda įspėdavo ir guosdavo gyventojus, drąsindavo juos. Straipsnius rašė daugiausia civiliai. Antisovietiniai plakatai dažnai būdavo užminuojami, kad kolaborantai nedrįstų jų plėšyti. Dar vienas partizanų spaudos darbo aspektas buvo netikrų sovietinių dokumentų darymas[20].
1947 m. vasarą buvo sėkmingai surengti viso krašto karininkų kursai, trukę septyniolika dienų; juos baigė 72 žmonės. Antruosius, 1948 m. ,rugsėjo mėn. surengtus kursus paskutinę dieną atsitiktinai užklupo MVD ir MGB paieškų grupė, kuri ta proga neteko pusės iš savo 70 karių[21].
Lietuvos partizanų kontaktai su pasauliu buvo riboti. Įvykdytos kelios bendros su latviais operacijos. Atrodo, Vakarų agentai su Lietuvos partizanais ryšį užmezgė jau 1945 metais. 1948 m. žymus partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas nuvyko prašyti pagalbos Į Vakarus ir ten parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“[22]. Jokios materialinės paramos nebuvo gauta, tačiau Lukša ir kelis kitus partizanų atstovus amerikiečių žvalgyba 1949-1951 m, parašiutais nuleido į Lietuvą, kur Lukša netrukus žuvo.
Karinė partizanų veikla daugiausia ribojosi netikėtais MVD dalinių užpuolimais, kuriuos vykdė mažos grupės, besistengiančios, kad okupantai tik gintųsi. 1946 m. vasarą buvo pranešta, kad Šiauliuose susprogdinta MVD būstinė. Kartais būdavo vykdomos ir stambesnės operacijos. 1948 m. Rytų Lietuvoje 120 partizanų nesėkmingai puolė MVD įgulą, kurioje buvo 250 žmonių. Dažniausiai susidūrimai plykstelėdavo, kai MVD bandydavo įsiveržti į partizanų teritoriją. 1946 m. birželio 7 d. raporte sakoma, kad per trylika mėnesių įvyko šeši dideli mūšiai, ir pateikiami tokie apibendrinti skaičiai: 2000 MVD kareivių puolė šimtą partizanų. Žuvo 174 rusai ir 24 lietuviai[23]. Nors absoliutūs skaičiai rodo lietuvių pranašumą (jie gali būti ir perdėti), reikia turėti omeny, kad partizanai prarado ketvirtadalį, o MVD tik dešimtadalį susirėmime dalyvavusių savo pajėgų.
Partizanai ir pasyvaus pasipriešinimo dalyviai ypač kliudė okupacinių pajėgų administravimą ir socialinius pertvarkymus. Vietiniai sovietų pareigūnai buvo persekiojami, gąsdinami, verčiami tapti dvigubais agentais, o
[–p. 98–]
itin aktyvūs kolaborantai – žudomi. 1945-1952 m. nužudyta maždaug nuo 4000 ligi 13000 sovietų kolaborantų arba įtariamų kolaboravimu[24]. Dėl sovietinės teroro taktikos daugelis neutralių žmonių pateko į nepakeliama padėtį. Partizanai ir okupacinis režimas laikėsi vieningos nuomonės vieninteliu klausimu: niekas neturi likti nuošaly. Tuo pat metu partizanai gana sėkmingai gynė vietos gyventojus nuo sovietų pareigūnų vykdomo arba leidžiamo plėšikavimo. Jie taip pat bandydavo užkirsti kelią deportacijoms, perspėdavo žmones, išlaisvindavo kalinius ir tremiamuosius. Deja, didžiuliai MVD pajėgų papildymai vežimų laikotarpiu tas jų pastangas dažniausiai paversdavo niekais. 1946 m. pavasarį Lietuvoje bandyta sumažinti naminės varymą ir gėrimą. I944-1946 m. jėga priešintasi žemės dalijimui.
Svarbus Lietuvos partizanų judėjimo istorijoje yra pasipriešinimas rinkimams 1946–1947 metais. Propaganda ir grasinimais reikalaujant, kad visi dalyvautų rinkimuose, partizanai nutraukė ryšių linijas, puolė ginkluotus sargybinius rinkiminėse apygardose, iš kaimo gyventojų surinko pasus, kuriuose turėjo būti pažymėtas balsavusis. Ši priemonė ir gąsdino rinkėjus, ir teikė gerą pretekstą nebalsuoti.
Atkaklus lietuvių siekimas įkurti ir išlaikyti vieningą vadovybę, matyt, neturėjo daug sekėjų kitose respublikose. Sistemingose numanomo dalyvio (Eeriko Heine) ataskaitose aptariami ginklų, vietos žvalgybos, taktikos ir grupių vadovų klausimai, tačiau apie apygardos masto operacijas net neužsimenama. Nėra šapirograiuotų partizanų publikacijų, aktyvių pastangų siekti ryšių su Vakarais, organizuoto karininkų mokymo, neegzistuoja miestų žvalgyba, nerandama bendros kampanijos prieš rinkimus įrodymų. Sovietiniuose šaltiniuose pranešama apie Estijos nacionalinio komiteto ir gausių jo skyrių sunaikinimą. Latvijoje sovietiniai šaltiniai išvardija tris rajoninius partizanų susivienijimus, turėjusius atskirus štabus. Be to, bendras Latvijos partizanų ryšių štabas, atrodo, iki 1947 m. bus veikęs pačioje Rygoje, Matiss gatvėje[25]. Vietose vyko tokia pat atkakli kova kaip ir Lietuvoje.
„Miško broliai“ praktiškai veikė visose Latvijos ir Estijos apygardose. Ištisi miesteliai savaitėmis ištrūkdavo iš sovietinės kontrolės, virš bažnyčios bokšto plevėsuodavo tautinės vėliavos. Tačiau atrodo, kad partizanams neateidavo
[–p. 99–]
į galvą pozityviai pasinaudoti šiomis pergalėmis, apšviečiant ir organizuojant gyventojus. Naktimis partizanai valdydavo didelius plotus, okupantams ir jų pakalikams tekdavo slėptis mūriniuose pastatuose arba judėti tik su ginkluota sargyba. Buvo sprogdinami valdžios įstaigų pastatai ir tiltai. 1945 m. daugiau kaip šimto partizanų grupė užpuolė centrinį Tartu miesto kalėjimą; sakoma, kad aštuonių šimtų partizanų dalinys Tartu rajone buvo susirėmęs su Raudonosios armijos divizija, 1946 m. spalio mėn. „miško broliai“ užėmė Kilingi-Nemė miestelį Estijos pietvakariuose. Spalio revoliucijos minėjimas toje apylinkėje neįvyko dėl partizanų plakatų, kuriuose buvo grasinama susprogdinti minėjimo patalpas. Kolaborantai būdavo priverčiami atiduoti partinius ir komjaunimo bilietus ir ne itin uoliai darbuotis arba dėl mirtino pavojaus visai pasitraukti iš pareigų. Pabūgusieji partizanų grasinimų neretai atsidurdavo sovietiniame kalėjime. Gyventojams, vis vien kokių pažiūrų jie būtų, grėsė dvigubas teroras. „Estijos SSR istorijoje“ rašoma, kad „keli šimtai sovietinių žmonių buvo nužudyti“ 1948 m. ir 1949 m. pradžioje, nors „banditizmo nugarkaulis buvo sulaužytas 1946 mf’ Taigi 1944-1952 m. Estijoje galėjo būti nužudyta apie 1000 sovietų kolaborantų[26].
Partizanų silpnėjimas
Okupacinis režimas prieš partizanus griebėsi ypač šiurkščios prievartos, kuri drauge su gudriomis, politinėmis priemonėmis bent jau dalį gyventojų nuteikė partizanų nenaudai. Partizanai taip sunkiai gynėsi nuo brutalios jėgos, jog pralaimėjo politinę kovą joje nedalyvaudami ir patys to nepastebėdami.
Tai, kad Kremlius represijoms organizuoti pasiuntė geriausius savo kadrus, rodo, kaip rimtai jis žiūrėjo jį partizanų pavojų sovietinei okupacijai. NKVD operacijoms Lietuvoje vadovavo Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas, vėliau užėmes Berijos vieta. 1944 m. liepos mėn. jis perėmė vaclovavima specialiems daliniarns, kurie prieš mėnesį buvo įvykdė Krymo totorių deportaciją. Rugpjūčio mėn. Kruglovas paragino karius „atsisakyti sentimentų“ ir nesivaržant šaudyti į beginklius žmones, jeigu jie bandys bėgti, deginti ūkius ir kaimus, kuriuose pabėgusieji ras prieglobstį[27].
[–p. 100–]
1948 m. partizanų veiklai užgniaužti į Lietuvą buvo sutraukta mažiausia 70000 MVD ir MGB kariuomenės. Kartais prieš partizanus būdavo panaudojamos ir Lietuvoje dislokuotos aštuonios Raudonosios armijos divizijos bei karo aviacijos daliniai. Prie šių skaičių būtina pridėti vietoje suformuota miliciją, kuri dažnai pasirodydavo nepatikima, taip pat „specialius naikinamuosius būrius“, sudarytus iš lietuvių komjaunuolių, vadovaujamus rusų MGB karininkų. 1948 m. Lietuvoje aktyviai veikė apie 300 tokių grupių, kuriose dalyvavo apie 7000 individų.
Kovose su partizanais okupacinės pajėgos neteko, sovietiniais duomenimis, 20 000 žmonių, o pasak partizanų šaltinių,- 80000 žmonių[28]. 1950-1951 m. partizanus maišino 2-oji MVD ir 4-oji specialiosios paskirties divizija; iš jų dezertyravo daug kareivių ir karininkų, pasibaisėjusių teroru. Panašūs dalykai, nors ir mažesniu mastu, vyko Latvijoje bei Estijoje. Deportacijų, rinkimų kampanijų ir stambių miško valymo operacijų metu būdavo sutraukiamos didžiulės malšintojų pajėgos, taip pat daliniai, laikinai atgabenti iš Rusijos ir Lenkijos. Tuo tarpu partizanai beveik nepajėgdavo veikti už savo apskrities ribų. Dauguma jų žuvo per nedidelius reidus ir paieškas. Vilniuje specialioje MVD mokykloje buvo rengiami provokatoriai, turėję infiltruoti partizanų grupes ir nustatyti, kas iš gyventojų jas remia. 1946 m. buvo suburtos ištisos netikrų partizanų gaujos, turėjusios užduotį žudyti ir gąsdinti gyventojus-taigi įrodyti, jog partizanai tėra paprasti banditai. Sovietiniaí šaltiniai patvirtina, kad netikros partizanų grupes buvo naudojamos tikrosioms sučiupti. Ginantis nuo tokios taktikos, kai kuriuose partizanų daliniuose naujiems nariams būdavo pavedama nužudyti vietinius kolaborantus[29].
Masiniai vežimai rajonuose, kuriuose aktyviausiai veikė partizanai, labai apsunkino jų veiklą. „Miško broliai“ ne vien neteko kovotojų papildymo, bet ir prarado svarbiausiąją apsirūpinimo maistu sistemą, o gyventojai pernelyg įgąsdinti, kad jiems padėtų. Sovietinėje Baltijos respublikų literatūroje aprašomi ištisi žole ir krūmais užžėlę kaimai, kuriuose neliko netgi nė vieno samdinio išvežus „buožes“ – partizanų šelpėjus. Tačiau, kaip jau minėta, deportacijos turėjo ir netinkamų valdžiai padarinių, nes vertė žmones bėgti į mišką.
[–p. 101–]
Partizanams buvo pakartotinai skelbiama amnestija. Estijoje po 1944 m. spalio mėn. ir 1945 m. pavasario buvo paskelbtos dar dvi amnestijos Tačiau okupantai nesilaikė žodžio; dauguma pasidavusiųjų, kelis mėnesius pavaikštinėjusi laisvėje ir tuo pademonstravusi valdžios „geras intencijas“, buvo deportuota. Tiktai 1955 m. paskelbta penktoji amnestija buvo daugmaž tikra. 1945 m. ir 1946 m. Lietuvoje okupacinės pajėgos kvietė dvasininkija prisidėti prie raginimų partizanams pasiduoti; tačiau ta planą suardė vyskupų areštai. 1946 m. amnestijos atsišaukime buvo grasinama išvežti nepasidavusių partizanų šeimas ir pasyvaus pasipriešinimo dalyvius, taip pat skelbiama, kad nepranešusieji apie partizanų bunkerius savo žemėje bus teisiami kaip banditai.
Žalingiausias „miško broliams“ buvo sovietinis žemės dalijimas (žr. kita skyrių). Jis sukiršino tuos, iš kurių žemė buvo atimta, su žemę gavusiais. Šie buvo materialiai suinteresuoti, kad sovietų valdžia išsilaikytų (bent jau ligi tol, kol prasidės plati kolektyvizacija). Taigi kilo jų konfliktas su tautiniais (lietuvių atveju) religiniais įsitikinimais. Praradusieji žemę linko dėtis prie partizanų ir politiškai juos veikė, bent jau Lietuvoje. Pasipriešinimas buvo griežtai nusistatęs prieš žemės reforma, o kaip tik to troško okupacinis režimas. Žemės reforma sovietinis režimas pirmiausia norėjo sukurstyti „klasių kovą“, ir iš dalies jam tai pavyko[30].
Iniciatyva buvo valdžios rankose. Priešinimasis kiekvienai sovietų naujovei iš pradžių galėjo atrodyti nepaprastai patriotiškas, tačiau ilgainiui pasidarė neatskiriamas nuo paprastos socialinės obstrukcijos. Sovietinės pažiūros, masiškai platinamos per mokyklą, laikraščius ir susirinkimus, būdavo dažniausiai atmetamos, tačiau net mažiausias pasisekimas atsverdavo labai ribota partizanų informacijos kiekį. Naujajam režimui įsitvirtinant, vis daugiau ir daugiau žmonių suvokė, kad pastovų darbą ir karjerą geriausiai garantuoja kolaboravimas. Juo daugiau žmonių kolaboravo, juo daugiau jų tapo partizanų aukomis, o jų šeimas tai savo ruožtu stūmė Į valdžios glėbį. Gana daug asmenų pradėjo stoti Į komjaunimą ir miliciją. Viltys sulaukti partizanų triumfo (su Vakarų pagalba) nyko. Tautos laisvintojų aureolę turėję partizanai žmonių akyse pamažu virto maištininkais, kurie smogia valdžiai ir pasislepia, o tuo tarpu atsakyti turi kiti. Žmonės pavargo nuo dvigubo teroro.
[–p. 102–]
Deportacijos ir intensyvi kolektyvizacija (aptariama toliau) virto partizanų Piro pergale. Miškus užplūdo nauja pabėgėlių banga, tačiau partizanų tiekimo sistema buvo sunaikinta. Dar blogiau: santykiai su kaimo gyventojais įgijo naujovišką antagonistinį pobūdį. Savanoriškas ūkininkų dotacijas turėjo atstoti partizanų reidai į kolūkius, kurių gyvulius ir javus partizanai lyg niekur nieko laikė valdžios nuosavybe. Tačiau valstiečiams rūpėjo pragyventi ir įvykdyti privalomas valdžios normas. Puldami sandėlius, partizanai manėsi apiplėšią neteisėtą sovietinę valstybę, tačiau gyventojai likdavo be būtiniausių plataus vartojimo prekių. Juo toliau, juo labiau asmeniniu išlikimu susirūpinusiems partizanams ėmė tikti „banditų“ etiketė, kurią jiems stengėsi prilipdyti okupacinės jėgos.
1949 m. Lietuvos partizanų grupės nebepajėgė sukliudyti vietinių tarybų funkcijų. Latvijoje ir Estijoje partizanai susmuko jau 1946 m. pabaigoje. 1949 m. gale Latvijos partizanų judėjimas buvo beveik sutriuškintas, nors dar 1950 m. vasario mėn. Kurše, mūšyje netoli Oktės, dalyvavo apie 50 partizanų. Estijoje kovos užtruko ligi 1953 metų[31].
Lietuvos partizanų skaičius 1950 m. pabaigoje sumažėjo ligi 5000, o 1952 m. pabaigoje-ligi 700. Jungtinė vadovybė liovėsi veikusi, ji paragino „demobilizuotis“ ir imtis pasyvios rezistencijos. Daugelis partizanų įsitraukė į civilinį gyvenimą su netikrais dokumentais, kiti pasinaudojo 1955 m. amnestija; tačiau tai, kad amnestija buvo pakartotinai skelbiama ir 1956 m., rodo, jog šiek tiek partizanų dar buvo likę[32]. Pavienių partizanų areštai ir žudymai truko ligi šeštojo dešimtmečio pabaigos ir net gerokai ilgiau. 1968 m. Vilniuje, Religijos ir ateizmo muziejuje, buvo eksponuota mašinėle spausdinta partizanų rnaldaknygė su 1956 m. data. Apie partizano J. Vaičiulio išaiškinimą buvo rašyta „Tiesoje“ 1961 metais. Net ir 1978 m. pietinės Estijos miškuose buvo išlikęs partizanas Augustas Sabe, kuris nuskendo, bet nepasidavė. Paskutinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas ir nužudytas 1956 metais[33].
Atrodo, Vakarų susidomėjimas Baltijos kraštu partizanų veikla padidėjo Korėjos karo metu, tačiau jau buvo per vėlu. „Miško broliai“ jau buvo nusivylę Vakarais. Jie jau buvo tiesiogine žodžio prasme pervargę nuo miške praleistų metų, susidurdami su nukamuotais ir išretėjusiais
[–p. 103–]
gyventojais, apgauti politiškai ir įveikti okupacinių ginkluotųjų pajėgų.
Sėkmingai partizanų kovai būtina gyventojų parama, užsienio tiekimas bei poilsio bazės. Aštuntajame dešimtmetyje staiga žlugo tvirtas ir labai populiarus kurdų partizanų sąjūdis Irake, nes Iranas nutraukė jam pagalbą. Baltijos respublikų partizanai iš Vakarų negavo nieko, išskyrus kelias dešimtis ryšininkų, ginkluotų daugiausia pistoletais. Beprasmiška klausti, kodėl jie pralaimėjo tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Nuostabu, kad jie išsilaikė aštuonerius metus, net ir plačiai gyventojų remiami.
Kolektyvizacija
<…>
[Išnašos]
[–p. 136–]
<…>
[15] Remeikis T. Opposition to Soviet Rule in Lithuania, 1945–1980. Chicago, 1980. P. 60. Yra paskelbti buvusio LLA nario parodymai sovietų tardymo organams (žr.: Hitleriniai parašiutininkai. Vilnius, 1996. P. 63).
[16] George Wellero interviu su Sovietų Lietuvos oficialiu asmeniu R. Šarmaičiu pagrindu (žr.: Chicago Daily News. 1961. Rugpjūčio 17. P. 21.); Remeikis T. The Armed Struggle. P. 32. Apie amžiaus vidurkį žr.: Vardys V. S. The Partisan Movement in Postwar Lithuania (toliau – The Partisan Movement) // Lithuania Under the Soviets. P. 95.
[17] Heine E. Metsavennad // Eesti saatusaastad. T. 2. P. 68–70; Tauras K. V. Min. veik. P. 40.
[18] Remeikis T. The Armed Struggle. P. 34. Vardys V. S. The Partisan Movement. P. 97; Tauras K. V. Min. veik. P. 34. Žymantas S. Twenty Years Of Resistance // Lituanus. 1960. T. 6. Nr. 2. P. 44.
[19] Remeikis T. The Armed Struggle. P. 31, 35; Vardys V. S. The Partisan Movement. P. 100–101.
[20] Tauras K. V. Min. veik. P. 43–46; Žymantas S. Min. veik. P. 44.
[21] Tauras K. V. Min. veik. P. 36.
[22] Daumantas [Lukša]. J. Partizanai už geležinės uždangos. Čikaga‚ 1950.
[23] Ten pat. P. 305-306; Žymantas S. Min. veik. P. 43.
[24] K. V. Tauro apskaičiavimais (p. 52), sovietų apskaičiavimais, vidurkis didesnis.
[25] Heine E. Min. veik. P. 66-75; Purre A. Teine punane. P. 37; Vēvers I. Indīgas saknes. Riga‚ 1970; Šilde Ā. Vāžu rēji. Stockholm, 1960. P. 102; Resistance Movement in Latvia. Stockholm, 1972. P. 9; Hoprc A. Ha strane zavojevanij Oktiabria // Kommunist Estonii. 1967. No 12. C. 10. Plačiau apie tokias pažiūras žr.: Taagepera R. Soviet Documentation on the Estonian Pro-Independence Guerrilla Movement, 1945-1952 (toliau-Guerrilla) // JBS. 1979. T. 10. Nr. 2. P. 91-106.
[26] Eesti NSV ajalugu. T. 3. P. 588, 592; Parre A. Teine punane. P. 35-38.
[27] Buvusio sovietų pasienio sargybos pulkininko Burlitskio parodymai JAV Kongrese (žr.: Fourth Interim Report oi the Select Committee on Communist Aggression‚ 1954 m.); Lituanus. 1962. T. 8. Nr. 1-2. P. 52-55.
[28] Remeikis T. The Armed Struggle. P. 32-33; Tauras K. V. Min. veik. P. 50, 77; Chicago Daily News. 1961. Rugsėjo 17 (Wellero interviu).
[29] Remeikis T. The Armed Struggle. P. 38; Tauras K. V. Min. veik. P. 79; Noorte Hääl. 1957. Kovo 30 ir kiti numeriai; Heine E. Min. veik. P. 73.
[30] Remeikis T. The Armed Struggle. P. 37.
[–p. 137–]
[31] Latvia: Country and People / Red. J. Rutkis. Stockholm, 1967. P. 260, 275; Šilde A. Min. veik. P. 12-13. Pasak ESSR KGB viršininko A. Porko, ginkluota pogrindžio veikla Estijoje buvo užgniaužta 1953 m. pradžioje; žr. Pork A.Min. veik. P. 11.
[32] Sovetskaja Litva. 1956. 22 marta.
[33] Žymantas S. Min. veik. P. 45; Tauras K. V. Min. veik. P. 96; Sonumid. 1979. Nr. 71, kovas. P. 3-5; Remeikis T. The Armed Struggle. P. 82. Partizanų maldaknygę matė R. Misiūnas. Tiesa. 1961. Spalio 7.
< …>
Parašykite komentarą