Žymų Archyvai: partizanai

J. Jurgelis apie pagerbtus žudikus, pažemintas aukas [atnaujinta 2011-04-06]

J. Jurgelis jau ne pirmą puikų straipsnį publikuoja apie vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antano Kraujelio – kruvinus žygdarbius. Bet šis pranoksta kitus surinktų faktų gausa: J. Jurgelis. Pagerbtas smurtas – pažemintos aukos.

J. Jurgelis pateikia klaidžią A. Kraujelio ir jo bendrininko nužudytų partizanų rėmėjų Prano ir Leokadijos Gečių „reabilitavimo“ Lietuvoje istoriją, kurioje kažkaip labai keistai sudalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – LGGRTC).

Galiu pridėti dar vieną akmenį prie J. Jurgelio puikiai sudėliotos mozaikos. Toliau skaityti J. Jurgelis apie pagerbtus žudikus, pažemintas aukas [atnaujinta 2011-04-06]

Alexander Statiev apie partizanus Pabaltijyje ir vakarų Ukrainoje

Knygos viršelis
Skaitinėju Alexander Statiev, Kanadoje gyvenančio istoriko, šiemet pasirodžiusią knygą The Soviet Counterinsurgency in the Western Borderlands (vertimas: Sovietinė antipartizaninė kova vakarų teritorijose). Cambridge University Press. Puslapiuose 137-138, kur autorius pateikia vieną iš apibendrinimų. Jo tezė – kad pagrindinės partizaninio pasipriešinimo aukos buvo civiliai kaimų gyventojai. Visada gerai pasiskaityti minčių iš išorės tema, kuri pačiam yra aktuali. Ypač, jei minčių iš išorės šaltinis tau neprieštarauja 🙂

Statievui galima prikišti, kad jis nepagrįstai traktuoja Lietuvą (ar kitas šalis) kaip SSSR teritorijos dalį (bent jau nekartoja kiekvieną kartą, kad tai – okupuotos teritorijos), nevertina kovos teisėtumo ir pan. Bet tai – visgi žvilgsnis iš šalies, kuriam tokius reikalavimus sudėtinga kelti.

Siūlau visą apibendrinančią ištrauką ir skaitytojams:

Ginkluotos kovos prieš valdžią kultūra kilo [SSSR] pasieniuose karo metu. Pogrindžio tinklas buvo kur kas geriau įsitvirtinęs 1944 m. nei 1939-1941 m. Net tuose regionuose, kuriuose nacionalistų vadovai spaudė valstiečius įsitraukti į pasipriešinimą, jų pajėgose buvo daug savanorių, kurie drąsiai kovojo prieš galingesnį priešą negaudami pagalbos iš išorės. Pasipriešinimo judėjimas buvo antikomunistinis, tačiau tai nereiškia, kad nacionalizmas buvo daugelio partizanų motyvacija. Tik nedidelė dalis eilinių sukilėlių turėjo savo vadovų idealus. Didžiausia dalis sukilėlių buvo sovietų agrarinės politikos paliesti valstiečiai; jaunuoliai, vengiantys karinės tarnybos; tie, kurie tikėjo, kad jų kolaboravimas su vokiečiais, dalyvavimas 1941 m. sukilime, socialinė ar profesinė kilmė nepalieka jiems kitos išeities kaip tik kovoti su Sovietiniu režimu; o vakarų Ukrainoje – [pačių partizanų] šauktiniai.

Toliau skaityti Alexander Statiev apie partizanus Pabaltijyje ir vakarų Ukrainoje

Kraujelio savižudybės byla

Naujas įvykis mano atidžiai sekamoje byloje, kurioje Marijonas Misiukonis ir dar trys buvę KGB-istai kaltinami genocidu dėl partizano A. Kraujelio savižudybės.

Vienu iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų laikomas Antanas Kraujelis ne tik partizanavo, bet ir plėšė, žudė civilius žmones. Taip vakar teisme aiškino kaltinamas genocidu 71-erių pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis.

citata iš „Kaltinamasis genocidu tikina partizanui sunaikinti plano nekurpęs“ – DELFI Žinios.

Na labai įdomu, kur ši byla pasuks… Visų pirma, ką teismui pavyks išsiaiškinti apie paties A. Kraujelio veiklą. O apie tai buvo ketinta aiškintis – taip buvo sakoma anksčiau įvykusiame teismo posėdyje.

O jei su pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru bus pasielgta taip, kaip kiek anksčiau – su V. Vasiliausku, Lietuvai pralaimėjimas Strasbūre – garantuotas… Kaip, beje, atrodo, ir V. Vasiliausko atveju bus, nes pastarasis kreipėsi į Žmogaus teisių teismą.

Keletas pastebėjimų dėl M. Misiukonio teiginių (ar bent jau to, kaip juos perteikia „Panevėžio rytas“ [neveikianti nuoroda pašalinta]) ir kitų straipsnio pastebėjimų:

M.Misiukonio tvirtinimu, jis niekaip negalėjo dalyvauti genocide. Pasak kaltinamojo, 1944 metais Lietuvoje prasidėjęs partizaninis judėjimas tęsėsi tik iki 1953 metų, o tada jis dar mokėsi Raguvos mokyklos 7-oje klasėje.

Čia man keista, kodėl Misiukonis apskritai leidžiasi į žaidimą, pagal kurį sovietų okupacinių struktūrų kova su partizanais pripažįstama genocidu. Taip „žaisti“ lyg ir įpareigoja ankstesni teismų (įskaitant ir Lietuvos aukščiausiojo teismo) sprendimai analogiškose bylose, tačiau tie teismų sprendimai greičiausiai patirs krachą Strasbūre su V. Vasiliausko byla. Na, bet šiuo metu, Lietuvoje, tokios pozicijos laikymasis (tuo pačiu pabrėžiant, kad jo veiksmai netapatintini su sovietinių struktūrų veiksmais iki 1953 m.) gal ir yra gera gynybinė pozicija.

„1944-1953 metais, kai vyko partizaninis judėjimas Lietuvoje, A.Kraujelis buvo jo dalyvis, tačiau vėliau pradėjo daryti kriminalinius nusikaltimus, kurių negalima pateisinti“, – sakė M.Misiukonis.
Baudžiamąją bylą A.Kraujelio atžvilgiu valstybės saugumo komitetas iškėlė tik 1964 metais. Nors A.Kraujeliui ne kartą buvę siūlyta legalizuotis, šia galimybe jis nepasinaudojęs.
M.Misiukonis tikino baudžiamojoje byloje neradęs duomenų, kad A.Kraujelis pokario metais būtų susikovęs su karinėmis struktūromis – sovietiniais kariais, stribais, liaudies gynėjais.
„Buvo šaudoma naktimis, iš pasalų ir, pasak liudytojų, pribaigiama pagaliu ar geležte“, – sakė M.Misiukonis, tačiau nepatikslino, kokios buvo tos aukos

Keista, A. Sakalas cituoja ne visai tokią versiją iš tų pačių KGB dokumentų: visos KGB byloje buvusios Kraujelio aukos žuvo dar iki 1953 m., o vėliau A. Kraujelis tik „plėšikaudavo“, štai citata:

1949 09 26 A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį (t.1,1.76, priedas) 1949 11 05 A. Kraujelis nušovė L. Gečienę (t. 1,1. 101,108-110,118-110, priedas). 1949 12 06 A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją (t.1,1.159, priedas). 1951 08 11 A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską (t.1,1.224,238-39,280, priedas). 1951 12 2-3 A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę (t.2,1.8-12, priedas). 1952 06 12 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį (t.2.1.219-220,245, priedas). 1952 12 22 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E. Satkūną (t.2,1.287, priedas).

Ar čia Misiukonis kažką pripainiojo, ar tai vėl – (nevykęs) bandymas padalinti Kraujelio veiksmus į du periodus (partizaninio karo ir pokarinį). Ji perskyra dažnai atsikartoja primityvesniuose partizanų apologetų darbuose, tik kiek kita forma, esą, buvo partizanų, kurie tik už tėvynės laisvę kovojo, ir buvo tų, kurie labiau pasiplėšikauti mėgo; ir taikius gyventojus būtent šie žudę. Nors istorikai iš tokios perskyros tik pasijuoktų: būtent „laisvės kovotojai“ ir buvo pagrindiniai „civilių gyventojų“ (o pasak jų – išdavikų, agentų, komunistų ir komjaunuolių) žudikai.

Niekas nesiekė A.Kraujelio sunaikinti, o norėjo tik suimti, kad būtų teisiamas“, – sakė M. Misiukonis.

Čia net neabejoju, kad M. Misiukonis sakė tiesą. Nepaisant populiarios priešingos nuomonės, SSSR saugumo struktūros visuomet (išskyrus išimtis, kurios greičiau patvirtina taisyklę) elgdavosi pagal teisėtvarkos modelį, kurio tikslas – suimti „nusikaltėlį“. Vat užtat teismo teisingumu sovietinėje sistemoje galima labai suabejoti. Ir A. Kraujelio likimas, atsižvelgiant į jo darbus, ir be teismo buvo aiškus… Visgi, iš kitos pusės, pripažinus, kad A. Kraujelis iš tiesų be teismo žudė civilius, jį pasmerktų bet koks teismas, nesvarbu, ar kaip kriminalinį, ar kaip karo nusikaltėlį.

Operatyviniu saugumo darbuotoju dirbęs M.Misiukonis sakė girdėjęs, kad Utenos ir Molėtų rajonuose slapstosi ginkluotas nelegalas, kuris, pasibaigus partizaniniam judėjimui, su kitais bendrais plėšikavo, žudė žmones. Taigi A.Kraujelis buvęs kaltinamas ne politiniais, o kriminaliniais nusikaltimais su 8 gyventojų aukomis.

Įdomu, kas tai per bendrai buvę, nes atrodo, kad po partizaninio karo pabaigos A. Kraujelis veikė vienas.

M.Misiukoniui pasakius, kad į pokario partizanus reikia žvelgti kaip į normalius žmones, o ne kaip į turinčius nugaroje sparnelius, žiūrovai suošė iš pasipiktinimo.
„Jie mūsų brolius masiškai trėmė ir šaudė, tai jie nusikaltėliai, o ne A.Kraujelis“, – teigė salėje buvusieji.

Čia, Misiukonis visiškai gražiai pasakė, ir piktintis nėra ko. Ir „salėje buvusiųjų“ reakcija suprantama, bet neadekvati. „Nusikaltėliai yra tik priešų tarpe“. Ir vėl…

Nesuprantu…

Paminklas Lietuvos partizanams Šiaulių raj. sav. Gervėnų miške netoli Dimaičių kaimo
Paminklas Lietuvos partizanams Šiaulių raj. sav. Gervėnų miške netoli Dimaičių kaimo
Besiskaitinėdamas karo ir pokario Lietuvos istoriją jau ne pirmą kartą randu man nelabai suprantamų vertinimų. Štai sovietiniai partizanai, veikę Lietuvoje, yra dažnai laikomi kaltais dėl vokiečių represijų civilių gyventojų atžvilgiu. Pvz., dėl Pirčiupių kaimo sudeginimo, gyventojų šaudymo po sovietinių partizanų diversijų ir pan. Tačiau kai kalba eina apie antisovietinius partizanus – Lietuvos nepriklausomybės kovotojus ir jų veiklos pasėkoje kilusiais represijas, – trėmimus, civilių nužudymus ir t.t., – kalti kažkodėl jau lieka tik okupantai ir jų vietiniai talkininkai… Paaiškinkite man kas nors…

Sovietinių partizanų būrių (arba kaip dabar darosi priimta rašyti, „gaujų“) sudėtis buvo įvairi. Dalis jų buvo Maskvos atsiųsti žvalgybininkai ir diversantai, turėję veikti priešo užnugaryje, dalis – iš getų pabėgę žydai, dar kita, turbūt nedidelė, dalis – vietiniai sovietiniai aktyvistai, pasitraukę į miškus bėgdami nuo fašistų represijų ir lietuvių partizanų (1941 m. birželio sukilimo dalyvių) keršto. Buvo ir pabėgusių nacių karo belaisvių, su kariuomene pasitraukti nespėjusių sovietinių karių. Gan išsamiai tų būrių veiklą aprašo Audronė Janavičienė straipsnyje Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941–1944).

A. Janavičienė aprašo ir vokiečių represijas vietos gyventojų atžvilgiu, kurių jie imdavosi kaip atsako prieš partizanų veiksmus, pvz.:

1942 m. gegužės 19 d. vermachto lengvąją mašiną, kelyje iš Švenčionių į Lentupį sustabdytą moters, atakavę 5- 6 rankinėmis granatomis ir automatais ginkluoti vyrai buvo partizanai iš Baltarusijos. Jie nužudė vokiečių vyresnįjį leitenantą, kreiskomisarą Beką ir du zonderfiurerius. <...> [yra] žinoma, kad už tokį „žygdarbį“ 450 Vilniaus apygardos žmonių teko sumokėti savo gyvybe. Nukentėjo vokiečių institucijų tarnautojai, lenkų, rusų ir baltarusių kilmės valstiečiai. Žydai buvo siunčiami į Pabradės poligoną, seni žmonės žudomi, vaikai užkasami gyvi.

Toliau skaityti Nesuprantu…

Дело В.Кононова и его значение для оценки послевоенной истории Литвы

Partizanas Vasilijus Kononovas (šaltinis: www.svoboda.org)
Partizanas Vasilijus Kononovas (šaltinis: www.svoboda.org)
Savo straipsnio vertimą aptikau visai netyčia. Perpublikuoju savo tinklaraštyje. Ačiū vertimo autorei Sulerin.


Автор: Донатас Глоденис

Ещё в конце апреля ходившие в СМИ слухи подтвердились – Василий Кононов действительно проиграл дело в Европейском суде по правам человека (ЕСПЧ) против Латвии. Это 17 мая объявил ЕСПЧ. В.Кононов – бывший советский партизан, который в 1944 году совершил карательную операцию в латвийской деревне Малые Баты, при которой погибли 9 гражданских лиц, а в 1998 году в Латвии был арестован и в 2004 осуждён за это деяние как за военное преступление. В.Кононов пожаловался в ЕСПЧ, что его осудили за действие, которое во время его совершения не было наказуемым, и он не мог предвидеть, что будет за это преследоваться спустя 50 лет. В 2008 коллегия из 7 судей ЕСПЧ признала, что Латвия при осуждении В.Кононова нарушила презумпцию „нет преступления без закона“ (правда, тогда голоса судей разделились с небольшим преимуществом – 4 против 3), впрочем, 17 мая в объявленном судебном решении Большой коллегии ЕСПЧ огласила изменённое решение, что латвийские судьи осудили советского партизана за действия, при которых он должен был знать, что совершает военное преступление и что за это может быть в дальнейшем осуждён. Toliau skaityti Дело В.Кононова и его значение для оценки послевоенной истории Литвы

Kraštotyrininkas…

Dimaičiai 1929: be praeities nėra ateities
Dimaičiai 1929: be praeities nėra ateities
Ilgąjį savaitgalį pabuvau kraštotyrininku. Su mama ir sese važiavome dviem dienom į mamos gimtinę pasiklausinėti žmonių apie savo senelius. Apie jų gyvenimą, jų žūtį nuo partizanų kulkų 1946 m. lapkritį, apie galimai tai padariusius asmenis. Aplankėme gražią krūvelę kaimų, įskaitant ir mamos gimtuosius Dimaičius (iš jų belikusi viena sodyba ir paminklinis akmuo), pabendravome su tuos laikus menančiais žmonėmis.

Tiesa, visa tai vyko pirmąją dieną, antrąją dieną važiavome į Kelmės rajone esantį Žalpių kaimą. Išsiaiškinome tik tiek, kad Žalpiai su Žolpių (ar Žalpių) pavarde atrodo neturi nieko bendro. Užtat smagiai įstrigome smėlyje prie Žalpės upeliuko, vos išsikapstėme 🙂

Man tai tiesiog stebuklas, bet dar radome gyvų anų laikų įvykių liudininkų.

Antai viena močiutė (užtikome ją bešvenčiant 79-ąjį gimtadienį), anuo metu buvusi nužudytosios tetos Stasės drauge ir gyvenusi Ilgosios lovos kaime papasakojo buvusi giminaičių Vaizgotų name tą dieną, kai partizanai, greičiausiai kažkieno informuoti, sučiupo senelį Stasį Žolpį.

Toliau skaityti Kraštotyrininkas…