Informacinė lenta Miroslave *Prieš kurį laiką vienas Kauno politikas, apsilankęs Alytaus rajono Miroslavo miestelyje pasipiktino ten jau ketvertą dešimtmečių stovinčiu paminklu stribams ir sovietiniams aktyvistams. Ant paminklo puikavosi sovietinė žvaigždė, o užrašas skelbė: „1945.II.13 Miroslave buržuaziniai nacionalistai nužudė šiuos liaudies gynėjus ir tarybinius aktyvistus“ – ir išvadino nužudytuosius asmenis. Kauno politikas pareikalavo paminklą pašalinti.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tuomet pasiūlė toje vietoje, greta paminklo stribams ir sovietiniams aktyvistams, įrengti atminimo lentą, kuri primintų tuos 1945 metų vasario 12-13 dienų įvykius.
Kaip neseniai rašė Lietuvos rytas, Alytaus rajono meras taip ir padarė: prie paminklo 1945 m. nužudytiems stribams, savivaldybė pastatė paaiškinamąją lentą su tokiu užrašu:
„Miroslave 1945 02 12 įvyko apie 100 partizanų kautynės su sovietinio režimo vykdytojais. Sėkmingo puolimo metu Vlado Batiuškos-Žmogaus, Antano Kušlio, Broniaus Vitkausko būrių partizanai užėmė NKVD valsčiaus poskyrio bei vykdomojo komiteto pastatus, nukovė 17 sovietinių aktyvistų, paėmė karinę amuniciją, dokumentaciją, išlaisvino suimtuosius“.
Tačiau, ar tikrai „nukovė“? Pasirodo, nei vienas iš „nukautųjų“ nežuvo su ginklu rankose. Taigi, stribai ir sovietiniai aktyvistai, o taip pat – vieno apylinkės pirmininko šeima, buvo paprasčiausiai nužudyti – sušaudyti.
O Alytaus rajono valdžia pabijojo parašyti atminimo lentą taip, kad žmonėms galėtų kilti moralinio vertinimo pobūdžio klausimų. Paprasčiau buvo užslėpti sudėtingą istorinę realybę neutraliu žodžiu „nukovė“.
O turėjo parašyti taip:
„… Sėkmingo puolimo metu partizanai užėmė NKVD valsčiaus poskyrio bei vykdomojo komiteto pastatus, 14 suimtų ir pasidavusių aktyvistų sušaudė šioje vietoje, taip pat netoliese nužudė vieno aktyvisto trijų asmenų šeimą, paėmė karinę amuniciją, dokumentaciją, išlaisvino suimtuosius.“
Juk istorijos iškraipymus reikia „ištiesinti“ ne pakreipiant atvirkščiai, o pasakant tiesą?
Straipsnyje rašiau, kad partizaną A. Žyprę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo neatradęs absoliučiai neginčijamų įrodymų, kad jis prisidėjo prie civilių gyventojų žudynių. O po to iškėliau klausimą:
Kita vertus, ar bus A. Žyprei suteiktas kario savanorio statusas, jei šis, kaip padarė atkurtasis Lietuvos laisvės kovų sąjūdis dėl A. Kraujelio, kreiptųsi dėl šio statuso suteikimo į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją? Kario savanorio statusas teikiamas sovietų nuteistiems, represuotiems ir reabilituotiems asmenims bei žuvusiems (nerepresuotiems) partizanams, tačiau tik tiems, kurie nėra padarę karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija sprendžia ne dėl baudžiamosios atsakomybės, ji atlieka iš esmės istorinį vertinimą. O istorinis vertinimas neprivalo būti matematinio tikslumo, nuo jo nepriklauso žmogaus gyvybė, nuo jo visų pirma priklauso žmogaus garbė. Ką gi Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija nuspręstų A. Žyprės atveju?
J. Jurgelis jau ne pirmą puikų straipsnį publikuoja apie vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antano Kraujelio – kruvinus žygdarbius. Bet šis pranoksta kitus surinktų faktų gausa: J. Jurgelis. Pagerbtas smurtas – pažemintos aukos.
J. Jurgelis pateikia klaidžią A. Kraujelio ir jo bendrininko nužudytų partizanų rėmėjų Prano ir Leokadijos Gečių „reabilitavimo“ Lietuvoje istoriją, kurioje kažkaip labai keistai sudalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (toliau – LGGRTC).
