Žymų Archyvai: LAT

Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu

noreika-reabilitavimas
Reabilitacijos pažymos fragmentas

Sekmadienį laidoje „Savaitė“ man jau pažįstamos žurnalistės Joana Lapėnienė ir Nemira Pumprickaitė pabandė apjuodinti J. Noreikos nuvainikavimo siekusius visuomenės veikėjus ir apginti J. Noreikos garbę. Pumprickaitė akivaizdžiai nukreipė V. Rakutį išdėstyti reikalą taip, kaip jai reikia; nors pastarasis pernelyg ir nesipriešino. Buvo sutelktos jungtinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos karo akademijos, ir žurnalistų pajėgos (tiesa, V. Rakutis taip pat protarpiais dirba LGGRTC, tad jį galima priskirti ir šiai įstaigai).

Ypač įtikinamai skambėjo Delfi.lt apžvalgininko komentaras, kuris, deja, visiškai „prašauna“ pro reikalo esmę:

„Jeigu mes esame teisinė valstybė ir LAT yra reabilitavęs J. Noreiką dar 1991 metais, kodėl tik šiandien staiga kažkas pabunda ir sako: kodėl tas žmogus buvo reabilituotas? Tai jūs ginčijate LAT sprendimą? Ar atsirado kokių nors naujų duomenų? Nei to, nei to neatsirado“, – tikina DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

Problema ta, kad J. Noreika nebuvo nuteistas už talkininkavimą genocidui. Ir reabilituotas jis buvo ne dėl visko, ką gal būt yra padaręs, o dėl tų konkrečių veikų, už kurias jis buvo nuteistas. Toliau skaityti Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu

Bylos IV. Vytautas Vasiliauskas nepagrįstai nuteistas dėl genocido

Tauro apygardos partizanai žvalgyboje *
Tauro apygardos partizanai žvalgyboje
Tęsiu seriją tinklaraščio įrašų apie istorinio teisingumo bylas Lietuvoje. Šį kartą – apie vieną iš bylų dėl pokario ginkluoto pogrindžio narių nužudymo, ši byla netrukus – vasaros pradžioje – turėtų sulaukti daug dėmesio. Europos Žmogaus Teisių Teismo interneto svetainėje rašoma, kad Vytauto Vasiliausko byla 2013 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. buvo perleista nagrinėti Didžiajai kolegijai. Didžiosios kolegijos klausymai šioje byloje numatyti 2014 m. birželio 4 d. Kad kartais Didžioji kolegija manęs neaplenktų, skubiai pabaigiu dar 2013 m. pradėtą tinklaraščio įrašą apie V. Vasiliausko nuteisimą už genocidą. 🙂

Bet pradėkime nuo pačios istorijos. Su teismo nuosprendžiu, apeliacinės ir kasacinės instancijos sprendimais galite susipažinti čia.

Įvykis

Šių įvykių metu, 1953 m., Vytautas Vasiliauskas buvo LTSR MGB (valstybės saugumo ministerijos) Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis.

Ginkluoto pogrindžio pasipriešinimas ėjo į pabaigą, dalis partizanų, kaip ir šios istorijos herojai Jonas ir Antanas Aštrauskai, tebesislapstė. Gal būt jie ir nebuvo kažko nusikalstamo sovietų vadovybės požiūriu padarę bepartizanaudami ir besislapstydami, tačiau biografijas buvo susitepę kiek anksčiau, vokiečių okupacijos metais. Jonas Aštrauskas, pasak Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų, 1941 m., vokiečiams tik užėmus Lietuvos teritoriją, dalyvavo sovietinio partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir etapavime. Toliau skaityti Bylos IV. Vytautas Vasiliauskas nepagrįstai nuteistas dėl genocido

Bylos III. Bronislovo Vengraičio reabilitacija ir „žiauraus elgesio su žmonėmis“ problema

LAF nariai stebi perkraustomus žydus*
LAF nariai stebi perkraustomus žydus*
Bronislovo Vengraičio bylą, su kuria galite susipažinti čia, aprašysiu labai trumpai, nes, na, nelabai yra čia ką ir rašyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai kalba patys už save 🙂 Ruošiausi rašyti apie V. Vasiliauską ir bylą, kurioje šis buvęs SSRS saugumo darbuotojas buvo apkaltintas dėl genocido vykdymo ir už jį nuteistas, bet tai – sudėtingas atvejis, kuriam vis nerandu laiko ir jėgų. Taigi, Vengraitis…

B. Vengraitis buvo 1941 m. sukilėlis, kurį sugrįžusi 1944 m. sovietų valdžia suėmė ir nuteisė sušaudyti. Jam buvo kelti kaltinimai dėl sukilimo prieš sovietų valdžią, bei dėl konkrečių veiksmų: Toliau skaityti Bylos III. Bronislovo Vengraičio reabilitacija ir „žiauraus elgesio su žmonėmis“ problema

Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla

Ankstesniame šios serijos įraše apžvelgiau vieną pirmųjų bylų dėl genocido Lietuvoje, o šiandien rašau apie vieno partizano, Algirdo Žyprės, išteisinimą. Bylą, iš kurios, ypač lyginant su ankstesniąja, mano galva, matyti labai šališkas požiūris į istorinį teisingumą. Bet taip pat bylą, kurioje pagaliau prasiveržia nors šiokie tokie tarptautinės teisės taikymo Lietuvos istorinio teisingumo bylose daigai. Sakykime, kad tai – tik subjektyvus mano, ne profesionalo šioje srityje, požiūris. Ir gal skaitytojui susidarys kitoks įspūdis. Pažiūrėkime. Su A. Žyprės byla (konkrečiau – antrąja LAT nutartimi) galima susipažinti čia.

Įvykiai

Algirdas Žyprė LTSR aukščiausiojo teismo 1958 m. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją bei dalyvavo ginkluoto partizanų būrio veikloje užpuldinėjant stribus, valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai, iš viso – 14 asmenų. LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendyje A. Žyprei buvo įvardyti ir du nužudymų atvejai, kuriuose esą dalyvavo pats A. Žyprė: 1946 m. gruodžio 20 d. jis ir kiti partizanai apiplėšė ir nužudė Pakalniškių kaimo gyventoją naujakurį P. Driaukšą, o 1947 m. liepos 5 d. nužudė Užlobės kaimo civilius gyventojus L. Gūžę, jo žmoną J. Gūžienę ir jų įvaikį S. Stanišauską. Toliau skaityti Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla