Stasio Skabeikos byla (reabilituotas)

LYA, F. K-1, ap. 58b, b. 404

Byla Nr. 4R-13PAd/2010

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 21 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Audronei Žentelienei,
suinteresuotam asmeniui N. S. M.,
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimą dėl S. S. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir suinteresuoto asmens, prašiusių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimą dėl S. S. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo atmesi, paaiškinimus,

n u s t a t ė:

S. S., Kazio gimęs 1911 m., Lietuvos TSR VRM kariuomenės karo tribunolo 1948 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 58-1a straipsnį, taikant TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1947 m. gegužės 26 d. įsako 2 straipsnio sankciją, nuteistas 25 metams laisvės atėmimo pataisos darbų stovykloje, atimant 5 metams civilinės teises pagal RTFSR BK 31 straipsnio a, b, c punktus, konfiskuojant visą turtą.

S. S. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1941 m. liepos mėnesio iki 1944 m. tarnavo policijoje Vilniaus mieste, tarnaudamas policijoje dalyvavo Vilniaus miesto žydų tautybės civilių asmenų suėmimuose bei siuntė pavaldžius policininkus saugoti ir konvojuoti į sušaudymo vietas gete laikomus žydų tautybės asmenis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu 1990 m. rugsėjo 24 d. S. S. išdavė teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 8-15462/90.

S. S. dukra N. S. M. 2009 m. gegužės 28 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą dėl jos tėvo pilietinių teisių atkūrimo patikslinto pažymėjimo apie jo nuteisimą išdavimo.

Generalinei prokuratūrai atlikus tyrimą ir 2010 m. kovo 19 d. pateikus išvadą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2010 m. kovo 25 d. sprendimu S. S. išduotas kartotinis teisių atkūrimo pažymėjimas Nr. 2R-142.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2010 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą peržiūrėti S. S. pilietinių teisių atkūrimo bylą ir atnaujinti pilietinių teisių atkūrimo procesą. Pareiškime nurodyta, kad S. archyvinėje byloje yra duomenų apie jo galimą dalyvavimą represuojant žydų tautybės Vilniaus gyventojus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, S. S. byloje pilietinių teisių atkūrimo procesą atnaujino ir pavedė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atlikti tyrimą. Nutartyje teismas nurodė, kad pagal 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 1 straipsnį įstatymas dėl paskelbimo nekaltais Lietuvos Respublikai ir pilietinių teisių atkūrimo taikomas asmenims, nuteistiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, o S. S. už pasipriešinimą okupaciniams režimams nenuteistas. Todėl yra pagrindo manyti, kad S. S. byloje dėl pilietinių teisių atkūrimo gali būti netinkamai pritaikyti teisių atkūrimo įstatymai.

Iš Generalinės prokuratūros 2010 m lapkričio 19 d. gauta išvada, iš kurios matyti, kad buvo atliktas archyvinės baudžiamosios bylos Nr.11133/3 medžiagos tyrimas, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atliko papildomų archyvinių duomenų paiešką apie galimą S. S. dalyvavimą, vykdant žydų genocidą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Generalinės prokuratūros išvadoje nurodyta, kad pagal baudžiamosios bylos duomenis, S. S., būdamas lietuvių viešosios policijos nuovadų viršininkų pavaduotoju, paskirdavo policininkus žydų tautybės žmonių perkėlimui į Vilniaus getą, asmenis, kurie buvo įtariami komunistine veikla, perduodavo vokiečių ir lietuvių represinėms struktūroms, naudojo prieš juos fizinio poveikio priemones.

Papildomo tyrimo metu gauta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvada. Šioje išvadoje nurodoma, kad buvo gauti duomenys iš Lietuvos ypatingojo archyvo (F. K-1, ap. 58), kur yra saugomos J. G., Prano (g. 1911 m.) (b. 1816213), J. V. (b. P-18648), V. P., Antano (g. 1907 m.) (b. P-9362), J. M., Konstantino (g. 1900 m.) (b. 233513), S, D., Mečislovo (g. 1903 m.) (b. P-4128), P. V., Martyno (g. 1909 m.) (P-11473), J. L., Petro (g. 1911 m.) (b. 10109/3), V. B., Adomo (g. 1914 m.) (b. P-8586), A. K., Pijaus (g. 1914 m. l (P-11905); M. A., Kazio (g. 1907 m.) (b. 2952913), V. P., Antano (g. 1907) (b. P-9362), J. L., Jurgio (g. 1904 m.) (b. 3549513), B. M., Prano (g. 1918 m.) (b. 158813), kurie vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Vilniaus viešojoje policijoje, baudžiamosios bylos. Papildomų duomenų apie tai, ar S. S., būdamas Vilniaus viešosios policijos pareigūnu, dirbdamas 2-ojoje, 4-ojoje, 5-ojoje policijos nuovadose, dalyvavo žydų genocido vykdyme, nerasta.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktoje prokuratūros išvadoje, apibendrinus papildomo tyrimo metu gautus duomenis, daroma išvada, kad S. S. baudžiamosios bylos medžiagoje ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktoje papildomų duomenų paieškoje nekeliančių abejonių duomenų apie S. S. dalyvavimą žydų genocide nerasta.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimas dėl S. S. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. S. baudžiamosios bylos medžiagoje bei papildomai patikrintų kitų archyvinių baudžiamųjų bylų medžiagoje yra tam tikrų duomenų apie tai, kad S. S. prisidėjo prie žydų tautos genocido. Pagal 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 2 straipsnio 1 dalį dalyvavimas nusikaltime žmoniškumui (genocidas į nusikaltimų źmoniškumui sąrašą patenka) būtų pagrindas neatkurti S. S. pilietinių teisių. Tačiau to paties straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Šioje byloje Generalinė prokuratūra du kartus atliko papildomo tyrimą. Generalinei prokuratūrai atliekant pirmąjį papildomą tyrimą Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui buvo pateiktas prašymas dėl asmenų, galinčių duoti parodymus S. S. baudžiamojoje byloje (J. G., Antano, g. 1916 m. ir Š. M.,lzaoko, g. 1918 m.), gyvenamosios vietos ir likimo nustatymo. Tačiau Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui atlikus paiešką, nustatyta, kad J. G. 1993 m. mirė, o apie Š. M. liudijančios informacijos duomenų bazėje nerasta. Generalinei prokuratūrai atlikus antrą papildomą tyrimą, papildomi duomenys buvo gauti taip pat tik iš represinių struktūrų archyvinių baudžiamųjų bylų, kuriose buvo nuteisti asmenys, dirbę Vilniaus viešosios policijos pareigūnais. Šių baudžiamųjų bylų duomenys leidžia daryti išvadą, kad vokiečių okupacinė valdžia Lietuvos viešają policiją naudojo žydų genocido organizavimui, tačiau iš šių baudžiamųjų bylų negalima be abejonės tvirtinti, kad būtent S. S. dalyvavo žydų genocide. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar nėra 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisų atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 2 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių represuoto asmens teisės neatkuriamos, apsiriboti tik tuo, kas nurodyta represinių organų procesiniuose dokumentuose, neleidžia pati aptariamos normos formuluotė. Įstatymo leidėjas naudoja formuluotę ne „nuteistiems“, už dalyvavimą darant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties (genocidas į tą nusikaltimų sąrašą patenka), o „dalyvavusiems“ darant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties. Iš tokios formuluotės seka, kad to dalyvavimo faktas turi nekelti abejonių ne tik pagal archyvinės baudžiamosios bylos medžiagą, bet ir pagal duomenis, turimus (papildomai surinktus) klausimo dėl nuteisto ar represuoto asmens teisių atkūrimo sprendimo metu. Įvertinus tiek archyvinėje byloje Nr. 11133/3, kurioje buvo nuteistas S. S., esančius, tiek papildomai surinktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jų nepakanka neabejotinai išvadai, kad S. S. dalyvavo žydų genocido vykdyme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisų atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimą dėl S. S. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo atmesti.

Teisėjai

Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka