Jono Steikūno byla (reabilituotas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

LYA. f. K-1, ap. 58b, b. 387, bl. 102-105

Byla Nr. 4R-3PAsk./2010

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS

2010 m. balandžio 27 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos‚
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Rasai Bekišienei,
pareiškėjai G. S. A.,
pareiškėjos atstovui Česlovui Morkūnui,
teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal G. S. A. 2009 m. gegužės 11 d. pareiškimą dėl J. S.‚ K. s., gimusio (duomenys neskelbtini), pilietinių teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir prokurorės bei pareiškėjos atstovo paaiškinimus,

n u s t a t ė :

Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos 1960 m. balandžio 22- 23 d. nuosprendžiu J. S., K. s., gimęs 1894 m., nuteistas pagal TSRS ATP 1958 m. gruodžio 25 d. įstatymo „Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinius nusikaltimus“ 1 straipsnį penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme, konfiskuojant turtą.

Pagal nuosprendyje vartojamą terminologiją J. S. nuteistas už valstybinius nusikaltimus, padarytus šiomis aplinkybėmis: 1919 m. jis įstojo savanoriu į Lietuvos buržuazinę armiją ir dalyvavo mūšiuose su Raudonosios armijos daliniais; 1918-1940 m. priklausė Tautininkų PARTIJAI IR Šaulių sąjungai, persekiojo progresyviai nusiteikusius žmones, savo dvare išnaudojo samdomus darbininkus; už antivalstybinę veiklą 1940 m. liepos 12 d. buvo suimtas, tačiau, prasidėjus karui, iš kalėjimo pabėgo ir 1941 m. birželio 27 d., atvykęs į (duomenys neskelbtini) miestelį, perėmė iš P. S. vadovavimą nacionalistiniam ginkluotam būriui; karo pradžioje J. S. ir P. S. vadovaujamas būrys suėmė ir sušaudė tarybinius aktyvistus ir piliečius (B. B., A. B., A. J., I. K., L. J., A. S.); 1941 m. birželio-–liepos mėnesiais pagal J. S. ir P. S. nurodymą būrio dalyviai suėmė ir 1941 m. liepos 9 d. naktį Valų miške sušaudė 13 partinių ir tarybinių aktyvistų (A. V., P. Š., S. L., A. L., J. L., P. V., K. K., J. M., V. A., K. M., E. Š., J. T., E. P.); kitus suimtuosius (B. P., V. P., A. D., R. R., R. K., S. Š. ir kitus) išvežė į Ukmergę ir perdavė Saugumui; 1941 m. rugpjūčio mėn. J. S. būrys, vadovaujant P. S.‚ surinko (duomenys neskelbtini) miestelyje gyvenusius žydų tautybės piliečius (apie 100 žmonių) ir išvežė juos į Ukmergės kalėjimą, o jų turtą išgrobstė (vėliau išvežtieji buvo sušaudyti Pivonijos miške).

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 08/2100 atsisakė išduoti J. S. teisių atkūrimo pažymėjimą, remdamasis Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, pagal kurį teisių

2

atkūrimas netaikomas asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose.

Pareiškėja G. S. A. prašė atnaujinti procesą J. S. byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimą, atkurti visas J. S. pilietines teises. Pareiškime nurodoma, kad 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pareiškėjos tėvas J. S. buvo areštuotas ir įkalintas Ukmergės kalėjime. 1941 m. birželio 14 d. Lietuvą sukrėtė masinis žmonių trėmimas į Sibirą. Buvo ištremta ir jų šeima, visas užgyventas šeimos turtas konfiskuotas.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui tarybinės struktūros pradėjo trauktis iš Lietuvos. J. S. sukilėlių buvo išlaisvintas, grįžo į savo ūkį, tačiau namai buvo tušti, nuniokoti, o žmona su dukterimis ir seneliu ištremti į Sibirą. Namuose J. S. rado jau suformuotą sukilėlių būrį kovai su Tarybų Sąjungos kariais ir kolaborantais. Būrio vadas P. S. įtraukė J. S. į būrį kaip nepriklausomybės kovų dalyvį. Kolaborantų persekiojimas sąmyšio metu vyko sukilėlių būrio ir jo atskirų narių iniciatyva, nes, prasidėjus karui, susikūrus Lietuvos vyriausybei, visam kraštui buvo grąžinta nepriklausomoje Lietuvoje veikusi administracinė struktūra su organizuotais teismais. Šio sąmyšio metu ginkluotų būrių veikla buvo suderinta. Kaip jos žodžius patvirtinantį informacijos šaltinį pareiškėja nurodo J. Brazaičio straipsnį „Vokiečių okupacija (1941– 1944 metai)“. Lietuvos enciklopedija, II leidimas, 1991 m. Vilnius, XV tomas, p. 371. Be to, pareiškėjos teigimu, būtina įvertinti tai, kad tarybinių okupantų vykdytos represinės priemonės 1941 m. birželio mėnesį – staigus ir netikėtas žmonių trėmimas su mažamečiais vaikais gyvuliniuose vagonuose iš savo gimtojo krašto už tai, kad dirbo savo Tėvynei, buvo neįprasta, žiauri egzekucija, sukėlusi pasipiktinimą. Prasidėjus karui, tas pyktis išsiliejo sukilėlių ginkluotų būrių veikloje, vykdant atsitraukiančių tarybinių karių ir kolaborantų, veikusių išvien su egzekutoriais, persekiojimą. Pareiškėjos žiniomis ir paties J. S. tvirtinimu, jis asmeniškai Aukščiausiojo Teismo nuosprendyje minėtuose šaudymuose nedalyvavo. Pareiškėja nurodo, kad 1949 m. J. S. buvo ištremtas į Sibirą pažįstamiems įskundus, o 1960 m. vėl suimtas ir teistas Vilniuje, po teismo išvežtas į Mordovijos lagerius. Baigiantis bausmės atlikimo laikui, 1970 m. J. S. mirė lagerio ligoninėje dėl nežinomų priežasčių, sunkiomis aplinkybėmis, palaidotas nežinomoje vietoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartimi procesas J. S. pilietinių teisių atkūrimo byloje atnaujintas, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pavesta atlikti tyrimą. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriui atlikus papildomą tyrimą J. S. byloje, pateikta 2010 m. vasario 26 d. išvada, kurioje nurodyta, jog atlikdama tyrimą prokuratūra dėl J. S. teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo pagrįstumo patikrinimo kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (toliau – LGGRTC) dėl archyvinių duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių baudžiamosios bylos aplinkybes, ištyrimo ir išsamios bei motyvuotos LGGRTC išvados dėl J. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų pateikimo. Dėl 1941 m. liepos mėn. iš 8 į 9 dienos naktį Ukmergės apskr. Valų miške nužudytų sovietinių aktyvistų LGGRTC pateiktoje pažymoje (2010 m. vasario 8 d. Nr. 37 R-16) nurodyta, kad remiantis archyviniais dokumentais nustatyta, jog A. L., J., gimęs (duomenys neskelbtini), 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo išrinktas Ukmergės apskrities Gėliogalių apylinkės pirmininku, aktyviai dalyvavo įtvirtinant Lietuvoje sovietų režimą bei vykdant žemės reformą 1940-1941 m.; S. L.‚ J. (gimęs (duomenys neskelbtini)), 1940 – 4941 m. dirbo (duomenys neskelbtini) pirminės organizacijos sekretoriumi ir (duomenys neskelbtini), S. L. į VLKJS buvo priimtas 1940 m. rugsėjo 5 d.; P. Š., B. (gimęs (duomenys neskelbtini)) 1940 – 1941 m. dirbo (duomenys neskelbtini); A. V., 19404941 m. dirbo (duomenys neskelbtini) ir buvo kandidatas į Lietuvos komunistų partijos narius. Apie sovietinių–partinių aktyvistų A. B., A. J., I. K., L. J. ir A. S. partiškumą, priklausymą komjaunimui ar bendradarbiavimą su sovietų represinėmis struktūromis archyvinių duomenų

3

nerasta. Per tardymus J. S. prisipažino, kad jis 1941 m. birželio mėnesio pabaigoje, grįžęs iš Ukmergės kalėjimo, pradėjo vadovauti (duomenys neskelbtini) sukilėlių būriui, kurį organizavo P. S. Pagal P. S. nurodymus (duomenys neskelbtini) sukilėlių būrio dalyviai suėmė tarybinius aktyvistus, iš kurių trylika po to buvo sušaudyta Valų miške, o kiti perduoti į Ukmergės saugumą. Apklausų metu J. S. nurodė, kad išvakarėse prieš trylikos tarybinių aktyvistų sušaudymą P. S., taip pat kunigas S. jam siūlė visus tuos trylika tarybinių aktyvistų sušaudyti, bet jis neva buvo prieš ir pasiūlė nuvesti juos į Ukmergės saugumą, tačiau sukilėliai pakeliui juos sušaudė Valų miške. Kas būtent sušaudė, jis nežino, bet mano, kad tai padarė sukilėliai, susitarę su P. S. J. S., apklausiamas tardymo metu, nurodė, kad 1941 m. rugpjūčio mėn. buvo gautas iš Ukmergės policijos nurodymas surinkti (duomenys neskelbtini) miestelyje gyvenusius žydų tautybės piliečius (apie 100 žmonių) ir išvežti juos į Ukmergės kalėjimą (vėliau išvežtieji buvo sušaudyti Pivonijos miške), šį nurodymą vykdė valsčiaus viršaitis S. U. ir būrio vadas P. S. Jų nurodymu į (duomenys neskelbtini) miestelį buvo iškviesti aplinkinių kaimų ūkininkai su vežimais, jie vežė žydus į Ukmergės kalėjimą, lydėjo būrio nariai. Pats J. S., apklausiamas teisėsaugos institucijose, yra nurodęs, kad tą dieną, kai (duomenys neskelbtni) miestelio žydai buvo vežami į kalėjimą, buvo išvykęs į Ukmergę ir ten nedalyvavo, be to, įkalbinėjo ir kitus asmenis neprisidėti prie žydų tautybės piliečių suėmimo. Apklausiamas J. S. patvirtino, kad sušaudytų žydų turto nesisavino. 1944 m., vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, J. S., bijodamas atsakomybės už dalyvavimą (duomenys neskelbtini) miestelio būryje, pabėgo iš miestelio ir iki 1949 m. gyveno Vilniuje svetima V. pavarde. Generalinės prokuratūros išvadoje teigiama, kad J. S. nuteistas už veiką, susijusią su pasipriešinimu okupaciniam režimui; kaip matyti iš archyvinės baudžiamosios bylos, J. S. veikla buvo skirta kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir tą veiklą reikia vertinti pagal šiuo metu galiojantį įstatymą. J. S., būdamas priešiškas sovietinės ideologijos skleidimui ir šio režimo valdžios įtvirtinimui, būdamas laisvos Lietuvos valstybės šalininkas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Tautininkų partijos ir Šaulių sąjungos narys, įstojo į sukilėlių būrį ir buvo vienas iš vadovų, kovojant su prosovietiškai nusiteikusiais asmenimis.

Pareiškėjos G. S. A. prašymas atkurti jos tėvo J. S. pilietines ir politinės teises ir išduoti tai patvirtinantį pažymėjimą tenkintinas, pripažįstant Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 08/2100 netekusiu galios ir įpareigojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką išduoti J. S., K. s., gimusio 1894 m., teisių atkūrimo pažymėjimą.

J. S. ir P. S. baudžiamojoje byloje surašytoje kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad 1941 m. rugpjūčio mėnesį J. S. sukilėlių būrio dalyviai, vadovaujant P. S., išvežė į Ukmergės kalėjimą visus (duomenys neskelbtini) miestelyje gyvenusius žydus, apie 100 žmonių, iš jų – vaikus ir senius, kurie po to buvo sušaudyti Pivonijos miške. Žydų turtą, paliktą (duomenys neskelbtini) miestelyje, išgrobstė sukilėliai. P. S. paėmė stalą ir spintą. J. R. tardymo metu duotuose parodymuose nenurodyta, kokia buvo J. S. veika dėl žydų; pats J. S. tardomas parodė, kad žydų tautybės piliečiai buvo išvežti į Ukmergę, tam vadovavo P. S., nes jis buvo gavęs iš Ukmergės įsakymą. Jis niekam dėl žydų įsakymo nedavė, turto neėmė, tai patvirtino ir duodamas parodymus teisme; P. S., tardomas pirmųjų apklausų metu, dėl J. S. kategoriškai nenurodė, kad būtent jis parinko asmenis, dalyvavusius žydų tautybės žmonių varymui į getą, vėliau jų šaudymui Pivonijos miške. P. S. 1960 m. kovo 19 d. apklausos metu nurodė detales dėl J. S. veikos dėl 13 sovietinių aktyvistų sušaudymo: neva P. S. parašė įsakymą perduoti juos Saugumui, J. S. neva davė sukilėliams instruktažą, jis per langą matęs, kaip J. S. mojavęs rankomis, pasakęs, „kad nesudrebėtų rankos“, šiuos parodymus patvirtino ir teisme. Iš liudytojo J. Š. parodymų matyti, kad jis konkrečių J. S. veiksmų taip pat nedetalizuoja. Liudytojas J. Č. apie J. S. veiklą dalyvaujant žydų žudynėse ir grobstant jų turtą taip pat neparodo, teisme duodamas parodymus kaip liudytojas pažymėjo, kad daugiausia sukilėliams vadovavo J. S., bet jis asmeniškai įsakymų nedavė. Liudytojas V. B. neparodė apie konkrečius J. S. veiksmus, išskyrus tai, kad jis pagal J. S. šaukimą atvyko į valsčiaus valdybą. Iš liudytojo S. P. parodymų matyti, kad jis

4

nedetalizavo, kokia buvo J. S. veika dėl žydų. Liudytojas V. Š.‚ apklaustas kaip liudytojas, nenurodė apie konkretų J. S. dalyvavimą žydų išvežime ir jų turto grobstyme. Iš 1960 m. balandžio 22-23 d. nuosprendžio matyti, kad J. S. nuteistas pagal 1958 m. gruodžio 25 d. įstatymo dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinius nusikaltimus 1 straipsnį. Be kitų veikų, J. S. inkriminuota ir tai, kad 1941 m. rugpjūčio mėn. J. S. būrys, vadovaujant P. S., išvežė į Ukmergės kalėjimą visus gyvenusius (duomenys neskelbtini) miestelyje žydų tautybės piliečius, apie 100 žmonių, kurie vėliau Pivonijos miške buvo sušaudyti, tačiau iš nuosprendyje dėstomos, kaltinimą pagrindžiančios argumentacijos negalima daryti išvados, kad kaltinimas konvojavus žydus ir po žudynių grobsčius jų turtą būtų pasitvirtinęs. Pagal Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Tardymo stadijoje byloje nebuvo surinkta įrodymų, pagrindžiančių kaltinimą J. S. nei dėl nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų, nei dėl dalyvavimo beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose, to nebuvo padaryta ir atlikus papildomą tyrimą šioje reabilitacinėje byloje, tad asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas J. S. turi būti taikomas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pripažinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 08/2100 netekusiu galios ir įpareigoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką išduoti J. S., K. s., gimusio (duomenys neskelbtini), visų pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą.

Teisėjai

Valerijus Čiučiulka
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail