Igno Radzevičiaus byla (nereabilituotas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 385, b.l. 80-83

Byla Nr. 4R-2D/2009

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 28 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Rasai Bekišienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimą dėl ankstesnio Lietuvos Respublikos prokuratūros sprendimo atkurti pilietines teises I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., išduodant jo teisių atkūrimo pažymėjimą, pripažinimo netekusiu galios.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokurorės, prašiusios teikimą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m. Zarasų apskrities Degučių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, Ypatingojo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro 1948 m. balandžio 8 d. nutarimu pagal RTFSR BK 58-1a ir 58-11 straipsnius įkalintas pataisos darbų lageryje dešimčiai metų, kaip formuluojama Ypatingojo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro protokolo išraše, už dalyvavimą kontrrevoliuciniame sukilėlių būryje.

Byloje esančioje kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad I. R. kaltinamas tuo, kad 1941 m. savanoriškai įstojo į baudžiamąjį sukilėlių būrį Zarasų apskrities Imbrado valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas aktyviu sukilėliu dalyvavo tarybinių piliečių areštuose ir apsaugoje, atsilikusių nuo savo dalinių Raudonosios armijos karių gaudynėse, masiniame žydų tautybės tarybinių piliečių sušaudyme Baltriškių miške.

Lietuvos Respublikos prokuratūra, tenkindama A. A. L. prašymą ir vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, 1990 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą atkurti jos tėvui I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., pilietines teises ir išduoti šio asmens teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/15021-89.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras padavė teikimą dėl ankstesnio Lietuvos Respublikos sprendimo atkurti pilietines teises I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., išduodant jo teisių atkūrimo pažymėjimą, pripažinimo netekusiu galios.

Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 10 d. teikime nurodoma, kad Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriuje 2008 m. kovo 15 d. gavus A. A. L. prašymą išduoti jos tėvo I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., patikslintą teisių atkūrimo pažymėjimą ir patikrinus Lietuvos Ypatingajame archyve saugomą I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., archyvinę baudžiamąją bylą Nr. 35516/3, nustatyta, kad šis asmuo buvo nubaustas ne tik už dalyvavimą sukilėlių būryje, t.y. veiką, susijusią su pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui, bet ir už bendrininkavimą vykdant žydų tautybės civilių Lietuvos gyventojų genocidą. Bylos dokumentuose (b.l. 12, 13, 15, 16, 19, 20) užfiksuota, kad I. R. neigė asmeniškai dalyvavęs šių gyventojų žudynėse, tačiau prisipažino dalyvavęs saugojant, konvojuojant žydų tautybės Lietuvos civilius gyventojus, imant nužudytųjų turtą. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojai S. M., E. P., A. Z., A. K., A. M., M. M., V. G., K. S. (b.l. 28-30, 33, 35, 37, 44-45, 47, 48, 56, 63, 65). Liudytojas K. S. parodė, kad suimtas ir laikomas sukilėlių būrio štabe jis vieną naktį buvo saugojamas I. R.. Liudytojai M. Z. ir A. Z. patvirtino, kad 1941 m. I. R. ir kiti sukilėlių būrio nariai surinko Kiečių kaimo vyrus, sustatė juos į eilę ir norėdami pagąsdinti šaudė jiems virš galvų (b.l. 42, 43, 53) Iš archyvinių dokumentų paaiškėjusios aplinkybės rodo, kad I. R. buvo nuteistas ne vien už dalyvavimą (duomenys neskelbtini) kaimo sukilėlių būrio veikloje, kuria buvo pasipriešinta sovietiniam okupaciniam režimui, bet ir už talkininkavimą Vokietijos okupacinio režimo struktūroms vykdant beginklių žydų tautybės Lietuvos gyventojų genocidą. Tai leidžia abejoti Lietuvos Respublikos prokuratūros 1990 m. gegužės 17 d. priimto sprendimo atkurti I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini), pilietines teises pagrįstumu, nes šis sprendimas prieštarauja 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms.

Atsižvelgusi į suinteresuoto asmens A. A. L. 2008 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktą prašymą ir vadovaudamasi Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pavedė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atlikti papildomą tyrimą I. R., J. s., g. (duomenys neskelbtini), įkalinto Ypatingojo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro 1948 m. balandžio 8 d. nutarimu, byloje. Prie prašymo pridėtame rašte A. L. išdėstė tai, ką žino apie savo tėvo I. R. atitinkamo laikotarpio gyvenimą ir veiklą. Jos tvirtinimu, prokuratūra rašo ne tai, kas buvo iš tikrųjų. Tėvas kaip ūkininkas seniūno nurodymu buvo priverstas pasikinkyti vežimą ir vykti į Zarasus, kuriuose buvo daug vokiečių kareivių. Policijoje paaiškėjo, kad į kitą gyvenamąją vietą buvo vežami žydų tautybės žmonės su jiems reikalingu turtu. I. R. buvo priskirti du ginkluoti vokiečių kareiviai, jį nuolat prižiūrėję ir kontroliavę. Jam teko vežti gerai pažįstamą žydų šeimą, su kuria yra bendravęs. Atvykus į mišką tėvas pasiūlė žmonėms bėgti, bet šie nesiryžo. Atgabenti žmonės vykdydami paliepimus nusirengė, sudėjo daiktus į vežimus ir kareivių buvo nuvaryti prie duobės, apsuptos kareivių ir baltaraiščių. Prasidėjo siaubingas šaudymas. Rytą daiktai, sukrauti į vežimus, buvo nugabenti į Zarasus, važnyčiotojai paleisti namo, o I. R., saugomas dviejų kareivių, paliktas policijos patalpose. Seniūnas C. vėliau laikė nežinioje jo šeimos narius apie tai, kur yra I. R., gąsdino juos ir tyčiojosi, priekaištaudamas, kad tėvas atsisakė šaudyti ir norėjo likti švarutis. I. R. grįžo tik po dviejų mėnesių iš Vokietijos pėsčias, be arklio ir vežimo su visu kroviniu. 1944 metais, perspėta apie grėsmę būti išvežtai į Sibirą, šeima slapstėsi pas kaimynus, vėliau mamos tėviškėje. 1947 m. I. R. buvo suimtas, šeima ilgai nežinojo, kur jis yra. Tėvas iš Lietuvos nebėgo, sakydamas, kad niekam nieko blogo nepadarė.Tai, kad žmonės jį matė ginkluotą, paaiškinama. Tėvas buvo šaulys ir turėjo ginklą, iki šaulių organizacija buvo nuginkluota.

Atlikusi papildomą tyrimą Generalinė prokuratūra pateikė išvadą, kad pagrindas, leidžiantis suabejoti ankstesnio Lietuvos Respublikos prokuratūros 1990 m. gegužės 17 d. sprendimo atkurti I. R. pilietines teises pagrįstumu, lieka ir nurodė, kad šią abejonę pagilino ne vien tarybinio režimo represinių organų surinkta dokumentacija I. R. baudžiamojoje byloje, tačiau ir prokuratūros tyrimo metu surinkti Lietuvos Respublikos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikti duomenys bei liudytojų E. P., J. G. ir J. P. parodymai.

Teikimas tenkintinas.

Iš Ypatingojo archyvo baudžiamosios bylos Nr. 35516/3 dokumentų turinio matyti, kad I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo represuotas ne vien už dalyvavimą pasipriešinime tarybiniam okupaciniam režimui, bet ir už talkininkavimą okupaciniam nacistiniam režimui jo vykdomose represijose prieš beginklius civilius gyventojus, taip pat ir baudžiamosiose akcijose prieš žydų tautybės asmenis.

Parengtinio tardymo metu I. R. pripažino, kad nuo 1941 m. birželio mėnesio iki išformavimo buvo Zarasų apskrities Imbrado valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo sukilėlių būrio, vadovaujamo A. C., narys, turėjo ginklą, kartu su kitais būrio nariais užgrobė Raudonosios armijos mašiną su ginklais, jos vairuotoją pristatė į būrio štabą (duomenys neskelbtini) kaime, kur jis buvo laikomas dvi savaites, o vėliau paleistas. I. R. taip pat pripažino, kad saugojo žydus Smalvų miestelyje ir konvojavo juos iki Vencavos vienkiemio Antalieptės valsčiuje, o po kelių dienų su A. C. ir J. G. važiavo į Baltriškių mišką sušaudytų žydų turto. Šis turtas buvo padėtas štabe, jį išsidalino būrys, o sau asmeniškai I. R. nieko neėmė. 1941 m. rudenį Smalvų miestelyje gete vienas pažįstamas žydas, kuris vėliau buvo sušaudytas, davė jam pasaugoti tris auksinius žiedus ir auksinį kišeninį laikrodį, o šiuos daiktus kartu su visu turtu 1944 m. konfiskavo tarybinė valdžia (b.l. 10-15, 27). Jo parodymus, susijusius su dalyvavimo represinėse akcijose prieš vietos gyventojus aplinkybėmis, patvirtino tuo laikotarpiu parodymus davę liudytojai S. M., E. P., A. Z., A. K., A. M., M. M., K. S. (b.l. 28-30, 33, 35, 37, 44-45, 47, 48, 63, 66-68). Liudytojas S. M. nurodė, kad 1941 m. vasaros pabaigoje I. R. su (duomenys neskelbtini) kaimo sukilėlių būriu, kurio vadas C., važiavo į žydų sušaudymus Zarasų apskrityje Antalieptės valsčiuje, Baltriškių miške, pats jam apie tai pasakojo grįžęs, sakė, kad nešaudė, bet juos saugojo, kad žydų daiktų atsivežė į štabą. Šis liudytojas matė, kaip I.R. nešėsi žydų daiktų ryšulį iš štabo (b.l. 44-45).

Generalinės prokuratūros papildomo tyrimo metu gautoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus istorinėje-archyvinėje pažymoje nurodyta, kad po 1941 m. birželio 22 d. nacistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Tarybų Sąjungos teritoriją, tarybinės valdžios okupuotoje Lietuvoje prasidėjusio antitarybinio Birželio sukilimo Lietuvos nepriklausomybei atkurti metu pradėjo atsikurti iki tarybinės okupacijos pradžios krašte funkcionavusios lietuvių valdžios įstaigos. Imbrado valsčiaus viršininku tapo J. J., sekretoriumi Č., Viešosios policijos nuovados viršininku tapo C.. 1941 m. rugpjūčio 13 d. paskelbtas laikinąsias direktyvas dėl žydų vokiečių okupacinė valdžia įgyvendino per lietuvių administraciją. Imbrado valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime ir jo apylinkėse veikę Jurgio Pučinsko pagalbinės policijos būriai, vykdydami Juozo Jurevičiaus ir kitų pareigūnų nurodymus, suėmė Imbrado valsčiaus Milgedžių kaimo žydus ir juos konvojavo į Imbrado miestelį. Žydus taip pat suiminėjo ir Imbrado miestelio pagalbinės policijos nariai, suimtuosius uždarė į sandėlį ir saugojo. Po to Imbrado valsčiaus pagalbinės policijos nariai iš Imbrado miestelio, (duomenys neskelbtini) kaimo, Suvieko kaimo konvojavo juos į Antalieptės valsčiuje buvusį Savičiūnų mišką ir Vencavos dvarą. Netrukus jiems buvo įvykdyta egzekucija. Vokiečių saugumo policijos ir SD Operatyvinio būrio ataskaitos duomenimis žydų žudynės vyko Pažemio (Savičiūnų, Krakynės) miške, trijų kilometrų atstumu nuo Baltriškių kaimo, penkių šimtų metrų atstumu nuo Degučių-Dusetų vieškelio. Archyviniai duomenys rodo, kad žudynėse dalyvavo ir Imbrado valsčiaus pagalbinės policijos nariai iš Imbrado miestelio, Stelmužės, Suvieko kaimų, jie egzekucijos metu saugojo žudynių vietą.

2009 m. sausio 24 d. apklausta liudytoja E. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., nurodė pažinojusi I. R., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir iš žmonių kalbų girdėjusi, kad I. R. šaudė žydus. Ji nurodė mananti, kad žmonės galėję papasakoti apie I. R. priklausymą sukilėlių būriui bei dalyvavimą beginklių civilių žmonių suėmimuose, saugojime ir jų žudymą, jau mirę. 2009 m. vasario 11 d. apklausta liudytoja J. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., nurodė pažinojusi I. R., gim. (duomenys neskelbtini) m., iš žmonių kalbų girdėjusi, kad jis šaudė žydus. Atėjus tarybinei valdžiai, I. R. su šeima iš (duomenys neskelbtini) pabėgo. 2009 m. vasario 17 d. apklausta liudytoja J. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., nurodė, kad I. R. nepažinojo, apie žydų šaudymus nežino, tik žino, jog pasitraukus vokiečių kariuomenei ir atėjus tarybinei valdžiai, jis su žmona išvažiavo į šios tėviškę.

Duomenys, gauti Generalinei prokuratūrai atlikus papildomą tyrimą, taip pat suinteresuoto asmens A. A. L. rašte išdėstyti paaiškinimai apie tirto laikotarpio įvykius nepaneigia archyvinės bylos dokumentuose užfiksuotų I. R. bei liudytojų parodymų ir jų pagrindu konstatuotų faktų, susijusių su I. R. prisidėjimu prie okupacinio nacistinio režimo organizuojamų akcijų, kuriomis buvo įgyvendintos beginklių civilių žmonių žudynės.

Įvertinus visus byloje surinktus duomenis, Lietuvos Respublikos prokuratūros sprendimas atkurti I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., pilietines teises, ir išduoti jo teisių atkūrimo pažymėjimą pripažintinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 7 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos prokuratūros 1990 m. gegužės 17 d. sprendimą atkurti I. R., J. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., pilietines teises ir išduoti šio asmens teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/150321-89 pripažinti netekusiu galios.

Teisėjai

Vytautas Piesliakas
Rimantas Baumilas
Egidijus Bieliūnas

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail