Žemiau esančiame tekste parodoma, kokie buvo pagrindai perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ (vertimas čia) Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiajai kolegijai.
Reikia turėti omeny, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija nėra apeliacinės instancijos teismo analogas. Paprastai apeliacinės instancijos teismai priima beveik visus laiku pateiktus apeliacinius skundus. Tuo tarpu EŽTT kanceliarija paskaičiavo, kad Didžiajai kolegijai yra perduodama tik ~5% bylų, dėl kurių pateikiami atitinkami prašymai, tai yra, tik vienas iš dvidešimties prašymų tenkinamas. Taip buvo ir šiuo atveju: 20 prašymų atmesta, vienas priimtas. Atvejai, dėl kurių bylos yra perduodamos Didžiajai kolegijai, Europos žmogaus teisių konvencijos 43 straipsnyje yra įvardijami kaip išimtiniai. 43 straipsnio 2 dalis nustato, kad „penkių Didžiosios Kolegijos teisėjų komisija patenkina tokį prašymą, jeigu byloje keliamas sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba rimta visuotinės svarbos problema“.
EŽTT bendrosios praktikos dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai pagal Konvencijos 43 straipsnį dokumente, kurį sudarė šio Teismo kanceliarija, preliminariai išvardijami pagrindai, dėl kurių bylos gali būti perduodamos Didžiajai kolegijai:
„Sudėtingas Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas“ yra iškeliamas, kai kyla svarbus klausimas, kurio Teismas dar nėra sprendęs, reikalauja išaiškinimo, arba kai sprendimas gali būti svarbus ateities byloms ar Teismo praktikos formavimui. Rimto klausimo atvejais gali būti laikomi atvejia, kai skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo sprendimu. Taip pat svarbiu Konvencijos taikymo klausimu laikomas atvejis, kai dėl Teismo sprendimo reikalaujama reikšmingai pakeisti nacionalinius teisės aktus ar administracinę praktiką. <…> Galiausiai, „rimta visuotinės svarbos problema“ gali būti susijusi su reikšminga politine problema.
Apibendrinant, man tikrai sunku pasakyti, kokios priežastys (ar kokių priežasčių nepakankamumas) lėmė, kad Drėlingo byla nebuvo perduota Didžiajai kolegijai. Faktas tas, kad tokiam perdavimui buvo rimtos prielaidos, ir jas pripažino bylą komentavę Lietuvos teisininkai. Man asmeniškai pagrindai perduoti bylą Didžiajai kolegijai atrodo užtektinai reikšmingi. Siūlau susipažinti ir pasidaryti savo išvadas.
=================
Europos Žmogaus Teisių Teismo kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ (toliau – Kolegijos sprendimas, kalbant apie bylą – Drėlingo byla) iškelia rimtus klausimus, susijusius su Konvencijos 7 straipsnio aiškinimu ir taikymu, bei rimtas bendro reikšmingumo problemas.
Rimti su Konvencijos 7 straipsnio taikymu susiję klausimai – tai suderinamumo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT arba Teismas) ankstesne praktika klausimai. Kolegijos sprendimas yra nesuderinamas su ankstesniu Teismo Didžiosios kolegijos (toliau – DK) sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą. Manytina, kad, jei Kolegija Drėlingo byloje būtų nuosekliai sekusi Vasiliausko bylos sprendime išdėstytais principais, ji būtų padariusi priešingą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad Kolegijos sprendimas sudarė sąlygas šalies teismams taikyti tokią genocido nusikaltimo sampratą, kuri yra nesuderinama su to nusikaltimo supratimu, koks jis buvo išvystytas tarptautinių tribunolų. Kadangi yra akivaizdu, kad DK Vasiliausko byloje teigė sekanti tarptautinių teismų praktiką genocido nusikaltimo klausimu (neskaitant dabartinio grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimo, kuris, pasak DK, nebuvo prieinamas 1953 m.), ši problema gali būti priskirta ir svarbiems Konvencijos interpretavimo klausimams, ir svarbiems bendros svarbos klausimams, kaip nurodyta Konvencijos 43 straipsnyje, nurodančiame bylų perdavimo Didžiajai kolegijai svarstyti pagrindus. Toliau skaityti Bylos XI. Ar buvo užtektinai pagrindų perduoti bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“ Didžiajai kolegijai?
