Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamieji žinojo tam tikrus dalykus apie Lietuvą, jos istoriją, nepriklausomybės atstatymą – tiesą sakant, tiek istorijos ir tarptautinės teisės, kiek aš pats tuo metu nežinojau.

Taip pat teigiama, kad operaciją suplanavusi sovietų vadovybė norėjo ne tiesiog įvykdyti perversmą, tuo tikslu užimant tam tikrus objektus, bet tuos objektus užimti vykdant nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.

Apie šiuos kaltinamojo akto elementus – apie tai, ką, prieš prasidedant sausio 13-osios įvykiams galėjo žinoti eilinis sovietų karys ar neaukšto rango karininkas, ir apie tai, ką planavo perversmą rengę aukšti gynybos ministerijos ir KGB pareigūnai, o taip pat – kokiais tikslais kaltinimuose figūruoja tokie teiginiai, ir norėčiau čia pasvarstyti.

Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Linux audio: individualizuotas sprendimas

Su garso problemomis nuolat tenka susidurti savo prižiūrimuose Linux kompiuteriuose. Pirmą kartą čia apie tai rašiau dar 2010 metais Tai garso nėra, tai jis siunčiamas ne į tą įrenginį, į kurį norėčiau, tai nustatomas ne tas audio profilis… Šių problemų esmė – labai bendro pobūdžio, konkrečiai aparatinei įrangai nepritaikyti Linux garso posistemės Pulse Audio sprendimai. (Tiesa, ir prie Windows garso galima gerokai pavargti, tačiau šį kartą kalba ne apie Windows).

Linux, ir konkrečiau – mano naudojama darbastalio aplinka KDE, turi gerus audio tvarkymo įrankius, tačiau juose susigaudyti ne specialistui – ne taip paprasta. Štai, pvz., pasirinkite – kuris audio profilis jums reikalingas šiame paveikslėlyje?

Iš viso didžiulio sąrašo man tenka naudoti viso labo du profilius (dažniausiai – „Analoginė dvipusė stereo“, o prijungus išorinį televizorių – „Digital Stereo (HDMI) išvestis + Analoginė stereo įsvestis), tačiau tai teko išmokti ilgu bandymų ir klaidų keliu. Toliau skaityti Linux audio: individualizuotas sprendimas

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius

Kažkiek užtrukau po paskutinio įrašo Sausio 13-osios įvykių ir kaltinamojo akto tema, tačiau štai lyg ir baigiau dėlioti mintis.

Pasak kaltinamojo akto sausio 13-osios byloje, planuojant sausio mėnesio veiksmus sąmokslininkų buvo nutarta

Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius.

Vykdydami šį planą, pvz., Spaudos rūmų atveju (analogiškai rašoma ir apie kitus atvejus),

apie du šimtai (200) kariškių < …> karine technika atvyko prie Spaudos rūmų ir pradėjo tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš pastate dirbusius ir jį gynusius civilius < …> Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VI: draudžiama karo ataka prieš civilius

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui V: ar sovietų kariuomenė naudojo teroro priemones?

Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kaip karo nusikaltimą kriminalizuoja „bauginimo ir teroro priemones“.

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos sausio 11 ir sausio 13 d. naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilius. Ne visuose pasažuose yra lengva atskirti, kas yra įvardijama kaip bauginimo ir teroro priemonės, o kas – kaip kitokio pobūdžio veiksmai:

draudžiamos karo atakos < …> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, įsibrovė į jų ginamą 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kur buvo grupės „A“ kariškiai. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kariškių dalis toliau brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis pagal grupės „A“ nenustatyto kariškio nurodymą liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Taigi, tokiuose pasažuose neišeina atskirti, kokie konkretūs veiksmai prokuratūros buvo laikomi tomis bauginimo ir teroro priemonėmis, o kurie, pvz., yra THT saugomų asmenų žudymu, persekiojimu dėl politinių motyvų ir pan. Tikiuosi tai kažkaip buvo išaiškinta teismo posėdžių metu, ir bus atspindėta nuosprendyje. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui V: ar sovietų kariuomenė naudojo teroro priemones?

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui IV: žmonių grupės persekiojimas

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių grupės ar bendrijos persekiojimą „dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė“. O pasak sausio 13-osios bylos kaltinamojo akto, SSRS pajėgos 1991 m. sausio įvykių metu persekiojo žmones:

draudžiamos karo atakos < …> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, < …> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis < …> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Kaltinimas persekiojimu figūruoja ir prie sausio 11 d., ir prie sausio 13 d. įvykių aprašymų. Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip civilių persekiojimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų kaltinamojo akto ištraukų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, persekiojimo veiksmai. Persekiojimu įvardijami ir ne prie trijų pagrindinių objektų įvykę vieno asmens sunkus sužalojimas ir vieno asmens nužudymas (abu atvejai, atrodo, susiję su prievartiniu Lietuvos piliečių ėmimu į sovietinę armiją). Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui IV: žmonių grupės persekiojimas

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas

Baudžiamojo kodekso 100 straipsnis kaip nusikaltimą žmoniškumui kriminalizuoja žmonių kankinimą. Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kankinimą kriminalizuoja kaip karo nusikaltimą („sunkiai sužalojo, susargdino ar kankino“, rašoma dispozicijoje).

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu kankino žmones (pastebėtina, kad kaltinimas dėl kankinimo nefigūruoja sausio 11 d. įvykiuose):

draudžiamos karo atakos < …> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, < …> brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis < …> liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Analogiški ir kiti kariškių veiksmų, kvalifikuotų, be kita ko, kaip kankinimas, aprašymai. Deja, iš aukščiau pateiktos citatos (ir iš kitų analogiškų) nėra labai aišku, kokie konkretūs veiksmai yra, prokuratūros manymu, kankinimo veiksmai. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui III: kankinimo klausimas