Žymų Archyvai: pokaris

Kraujelio savižudybės byla

Naujas įvykis mano atidžiai sekamoje byloje, kurioje Marijonas Misiukonis ir dar trys buvę KGB-istai kaltinami genocidu dėl partizano A. Kraujelio savižudybės.

Vienu iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų laikomas Antanas Kraujelis ne tik partizanavo, bet ir plėšė, žudė civilius žmones. Taip vakar teisme aiškino kaltinamas genocidu 71-erių pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis.

citata iš „Kaltinamasis genocidu tikina partizanui sunaikinti plano nekurpęs“ – DELFI Žinios.

Na labai įdomu, kur ši byla pasuks… Visų pirma, ką teismui pavyks išsiaiškinti apie paties A. Kraujelio veiklą. O apie tai buvo ketinta aiškintis – taip buvo sakoma anksčiau įvykusiame teismo posėdyje.

O jei su pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru bus pasielgta taip, kaip kiek anksčiau – su V. Vasiliausku, Lietuvai pralaimėjimas Strasbūre – garantuotas… Kaip, beje, atrodo, ir V. Vasiliausko atveju bus, nes pastarasis kreipėsi į Žmogaus teisių teismą.

Keletas pastebėjimų dėl M. Misiukonio teiginių (ar bent jau to, kaip juos perteikia „Panevėžio rytas“ [neveikianti nuoroda pašalinta]) ir kitų straipsnio pastebėjimų:

M.Misiukonio tvirtinimu, jis niekaip negalėjo dalyvauti genocide. Pasak kaltinamojo, 1944 metais Lietuvoje prasidėjęs partizaninis judėjimas tęsėsi tik iki 1953 metų, o tada jis dar mokėsi Raguvos mokyklos 7-oje klasėje.

Čia man keista, kodėl Misiukonis apskritai leidžiasi į žaidimą, pagal kurį sovietų okupacinių struktūrų kova su partizanais pripažįstama genocidu. Taip „žaisti“ lyg ir įpareigoja ankstesni teismų (įskaitant ir Lietuvos aukščiausiojo teismo) sprendimai analogiškose bylose, tačiau tie teismų sprendimai greičiausiai patirs krachą Strasbūre su V. Vasiliausko byla. Na, bet šiuo metu, Lietuvoje, tokios pozicijos laikymasis (tuo pačiu pabrėžiant, kad jo veiksmai netapatintini su sovietinių struktūrų veiksmais iki 1953 m.) gal ir yra gera gynybinė pozicija.

„1944-1953 metais, kai vyko partizaninis judėjimas Lietuvoje, A.Kraujelis buvo jo dalyvis, tačiau vėliau pradėjo daryti kriminalinius nusikaltimus, kurių negalima pateisinti“, – sakė M.Misiukonis.
Baudžiamąją bylą A.Kraujelio atžvilgiu valstybės saugumo komitetas iškėlė tik 1964 metais. Nors A.Kraujeliui ne kartą buvę siūlyta legalizuotis, šia galimybe jis nepasinaudojęs.
M.Misiukonis tikino baudžiamojoje byloje neradęs duomenų, kad A.Kraujelis pokario metais būtų susikovęs su karinėmis struktūromis – sovietiniais kariais, stribais, liaudies gynėjais.
„Buvo šaudoma naktimis, iš pasalų ir, pasak liudytojų, pribaigiama pagaliu ar geležte“, – sakė M.Misiukonis, tačiau nepatikslino, kokios buvo tos aukos

Keista, A. Sakalas cituoja ne visai tokią versiją iš tų pačių KGB dokumentų: visos KGB byloje buvusios Kraujelio aukos žuvo dar iki 1953 m., o vėliau A. Kraujelis tik „plėšikaudavo“, štai citata:

1949 09 26 A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį (t.1,1.76, priedas) 1949 11 05 A. Kraujelis nušovė L. Gečienę (t. 1,1. 101,108-110,118-110, priedas). 1949 12 06 A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją (t.1,1.159, priedas). 1951 08 11 A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską (t.1,1.224,238-39,280, priedas). 1951 12 2-3 A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę (t.2,1.8-12, priedas). 1952 06 12 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį (t.2.1.219-220,245, priedas). 1952 12 22 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E. Satkūną (t.2,1.287, priedas).

Ar čia Misiukonis kažką pripainiojo, ar tai vėl – (nevykęs) bandymas padalinti Kraujelio veiksmus į du periodus (partizaninio karo ir pokarinį). Ji perskyra dažnai atsikartoja primityvesniuose partizanų apologetų darbuose, tik kiek kita forma, esą, buvo partizanų, kurie tik už tėvynės laisvę kovojo, ir buvo tų, kurie labiau pasiplėšikauti mėgo; ir taikius gyventojus būtent šie žudę. Nors istorikai iš tokios perskyros tik pasijuoktų: būtent „laisvės kovotojai“ ir buvo pagrindiniai „civilių gyventojų“ (o pasak jų – išdavikų, agentų, komunistų ir komjaunuolių) žudikai.

Niekas nesiekė A.Kraujelio sunaikinti, o norėjo tik suimti, kad būtų teisiamas“, – sakė M. Misiukonis.

Čia net neabejoju, kad M. Misiukonis sakė tiesą. Nepaisant populiarios priešingos nuomonės, SSSR saugumo struktūros visuomet (išskyrus išimtis, kurios greičiau patvirtina taisyklę) elgdavosi pagal teisėtvarkos modelį, kurio tikslas – suimti „nusikaltėlį“. Vat užtat teismo teisingumu sovietinėje sistemoje galima labai suabejoti. Ir A. Kraujelio likimas, atsižvelgiant į jo darbus, ir be teismo buvo aiškus… Visgi, iš kitos pusės, pripažinus, kad A. Kraujelis iš tiesų be teismo žudė civilius, jį pasmerktų bet koks teismas, nesvarbu, ar kaip kriminalinį, ar kaip karo nusikaltėlį.

Operatyviniu saugumo darbuotoju dirbęs M.Misiukonis sakė girdėjęs, kad Utenos ir Molėtų rajonuose slapstosi ginkluotas nelegalas, kuris, pasibaigus partizaniniam judėjimui, su kitais bendrais plėšikavo, žudė žmones. Taigi A.Kraujelis buvęs kaltinamas ne politiniais, o kriminaliniais nusikaltimais su 8 gyventojų aukomis.

Įdomu, kas tai per bendrai buvę, nes atrodo, kad po partizaninio karo pabaigos A. Kraujelis veikė vienas.

M.Misiukoniui pasakius, kad į pokario partizanus reikia žvelgti kaip į normalius žmones, o ne kaip į turinčius nugaroje sparnelius, žiūrovai suošė iš pasipiktinimo.
„Jie mūsų brolius masiškai trėmė ir šaudė, tai jie nusikaltėliai, o ne A.Kraujelis“, – teigė salėje buvusieji.

Čia, Misiukonis visiškai gražiai pasakė, ir piktintis nėra ko. Ir „salėje buvusiųjų“ reakcija suprantama, bet neadekvati. „Nusikaltėliai yra tik priešų tarpe“. Ir vėl…

Nesuprantu…

Paminklas Lietuvos partizanams Šiaulių raj. sav. Gervėnų miške netoli Dimaičių kaimo
Paminklas Lietuvos partizanams Šiaulių raj. sav. Gervėnų miške netoli Dimaičių kaimo
Besiskaitinėdamas karo ir pokario Lietuvos istoriją jau ne pirmą kartą randu man nelabai suprantamų vertinimų. Štai sovietiniai partizanai, veikę Lietuvoje, yra dažnai laikomi kaltais dėl vokiečių represijų civilių gyventojų atžvilgiu. Pvz., dėl Pirčiupių kaimo sudeginimo, gyventojų šaudymo po sovietinių partizanų diversijų ir pan. Tačiau kai kalba eina apie antisovietinius partizanus – Lietuvos nepriklausomybės kovotojus ir jų veiklos pasėkoje kilusiais represijas, – trėmimus, civilių nužudymus ir t.t., – kalti kažkodėl jau lieka tik okupantai ir jų vietiniai talkininkai… Paaiškinkite man kas nors…

Sovietinių partizanų būrių (arba kaip dabar darosi priimta rašyti, „gaujų“) sudėtis buvo įvairi. Dalis jų buvo Maskvos atsiųsti žvalgybininkai ir diversantai, turėję veikti priešo užnugaryje, dalis – iš getų pabėgę žydai, dar kita, turbūt nedidelė, dalis – vietiniai sovietiniai aktyvistai, pasitraukę į miškus bėgdami nuo fašistų represijų ir lietuvių partizanų (1941 m. birželio sukilimo dalyvių) keršto. Buvo ir pabėgusių nacių karo belaisvių, su kariuomene pasitraukti nespėjusių sovietinių karių. Gan išsamiai tų būrių veiklą aprašo Audronė Janavičienė straipsnyje Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941–1944).

A. Janavičienė aprašo ir vokiečių represijas vietos gyventojų atžvilgiu, kurių jie imdavosi kaip atsako prieš partizanų veiksmus, pvz.:

1942 m. gegužės 19 d. vermachto lengvąją mašiną, kelyje iš Švenčionių į Lentupį sustabdytą moters, atakavę 5- 6 rankinėmis granatomis ir automatais ginkluoti vyrai buvo partizanai iš Baltarusijos. Jie nužudė vokiečių vyresnįjį leitenantą, kreiskomisarą Beką ir du zonderfiurerius. < ...> [yra] žinoma, kad už tokį „žygdarbį“ 450 Vilniaus apygardos žmonių teko sumokėti savo gyvybe. Nukentėjo vokiečių institucijų tarnautojai, lenkų, rusų ir baltarusių kilmės valstiečiai. Žydai buvo siunčiami į Pabradės poligoną, seni žmonės žudomi, vaikai užkasami gyvi.

Toliau skaityti Nesuprantu…

Kraštotyrininkas…

Dimaičiai 1929: be praeities nėra ateities
Dimaičiai 1929: be praeities nėra ateities
Ilgąjį savaitgalį pabuvau kraštotyrininku. Su mama ir sese važiavome dviem dienom į mamos gimtinę pasiklausinėti žmonių apie savo senelius. Apie jų gyvenimą, jų žūtį nuo partizanų kulkų 1946 m. lapkritį, apie galimai tai padariusius asmenis. Aplankėme gražią krūvelę kaimų, įskaitant ir mamos gimtuosius Dimaičius (iš jų belikusi viena sodyba ir paminklinis akmuo), pabendravome su tuos laikus menančiais žmonėmis.

Tiesa, visa tai vyko pirmąją dieną, antrąją dieną važiavome į Kelmės rajone esantį Žalpių kaimą. Išsiaiškinome tik tiek, kad Žalpiai su Žolpių (ar Žalpių) pavarde atrodo neturi nieko bendro. Užtat smagiai įstrigome smėlyje prie Žalpės upeliuko, vos išsikapstėme 🙂

Man tai tiesiog stebuklas, bet dar radome gyvų anų laikų įvykių liudininkų.

Antai viena močiutė (užtikome ją bešvenčiant 79-ąjį gimtadienį), anuo metu buvusi nužudytosios tetos Stasės drauge ir gyvenusi Ilgosios lovos kaime papasakojo buvusi giminaičių Vaizgotų name tą dieną, kai partizanai, greičiausiai kažkieno informuoti, sučiupo senelį Stasį Žolpį.

Toliau skaityti Kraštotyrininkas…

„Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę

List indictment
Wilhelmui Listui perduodamas kaltinamasis aktas vad. „Įkaitų byloje“
Besiskaitinėdamas istorinius šaltinius, susijusius su II pasaulinio karo ir pokario metais, sustojau ties Nurembergo procesais. Dalis jų buvo tarptautiniai, dalis – nacionaliniai. Pvz., JAV karo tribunolas Nuremberge, JAV okupuotoje zonoje, 1947-48 m. teisė vokiečių generolus už karo nusikaltimus Graikijoje, Jugoslavijoje ir Norvegijoje. Šis procesas išgarsėjo kaip „Įkaitų byla“, nes vokiečių karinės pajėgos imdavo civilius įkaitus ir juos šaudydavo, jei gyventojai ir partizanai neatsisakydavo sabotažo. Įkaitų ėmimas ir šaudymas, beje, buvo pripažintas praktika, savaime nepažeidžiančia to meto karo teisės ir papročių, nors tai ir turėjo būti visiškai kraštutinė teritorijos pacifikavimo priemonė išnaudojus visas kitas galimybes. Bet apie įkaitų klausimą – gal kitą kartą, nors tie tribunolo svarstymai ir yra šokiruojantys (bent jau žiūrint iš šiandienos perspektyvos).

Užtat atrodo, kad per visą II pasaulinio karo istoriją ir iki pat 1949 m. Ženevos konvencijos, po kurios paskelbimo pamažu įsitvirtino humaniškesnės Tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės, tik šioje byloje buvo svarstoma, ar žiaurus vokiečių kariuomenės elgesys su partizanais atitiko to metų karo teisę. Būtent šį tribunolo aptartą klausimą ir noriu šiuo įrašu paviešinti. Lietuviškai. Vokiečių kareiviai dažniausiai sučiuptus Jugoslavijos ir Graikijos partizanus šaudydavo vietoje. Šiuo metu toks elgesys su belaisviais, manau, būtų laikomas karo nusikaltimu pagal Tarptautinę humanitarinę teisę; o kaip buvo tuomet? Toliau skaityti „Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę

V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

Bernardinai.lt paskelbė mano straipsnį apie Kononovo bylos reikšmę Lietuvos pokario įvykių vertinimui.

Dar balandžio pabaigoje žiniasklaidoje paskleistas gandas pasitvirtino – Vasilijus Kononovas iš tiesų pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) prieš Latviją. Tai gegužės 17 d. paskelbė EŽTT. V. Kononovas yra buvęs sovietinis partizanas, kuris 1944 m. įvykdė baudžiamąją operaciją Latvijos Mazie Bati kaime, per kurią žuvo 9 civiliai, o 1998 m. Latvijoje suimtas ir 2004 m. nuteistas už šį žygį kaip už karo nusikaltimą. V. Kononovas EŽTT skundėsi, jog jį nuteisė už veiksmus, kurie jų padarymo metu nebuvo nusikaltimas, ir jis negalėjo numatyti, kad bus už tai persekiojamas po 50 metų. 2008 m. EŽTT 7 teisėjų kolegija buvo pripažinusi, kad Latvija V. Kononovą nuteisė pažeisdama prezumpciją „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (tiesa, tuomet teisėjų balsai pasiskirstė nedidele persvara – 4 prieš 3), tačiau gegužės 17 d. paskelbtame teismo sprendime EŽTT Didžioji kolegija sprendimą pakeitė pripažindama, kad Latvija teisėtai nuteisė sovietinį partizaną už veiksmus, kuriuos darydamas jis turėjo žinoti, jog daro karo nusikaltimą, ir kad už tai gali būti vėliau teisiamas.

Skaityti visą straipsnį >> (komentuokite, jei nesunku, taip pat bernardinai.lt).

Atnaujinta: viena livejournal blogerė (iš Permės – ten žmonės lietuviškai moka?) pasistengė ir išvertė straipsnį į rusų kalbą: //sulerin.livejournal.com/271945.html. Jį perspausdinau čia. Ačiū!

„Vanagai iš anapus“

Porą dienų bevažiuodamas autobusu skaitinėju knygiūkštę „Vanagai iš anapus“ – tikriausią sovietinės propagandos šedevrą apie pokario rezistenciją. Knygelė nuskaityta, sutrinta – net ir viršelio originalaus nebėra. Trūksta ir kai kurių puslapių, bet aš ir taip neturiu noro skaityti ją nuo viršelio iki viršelio. Mama iš kažkur ištraukė, pati nežinia iš kur gavusi – sako, ten rašo apie tą patį Lukšą, kuris figūruoja filme „Vienui vieni“.

Knygelė išleista 1961, Valstybinėṡ grožinė̇s literatūros leidyklos (Vilnius), autorius – Menašas Chienas, nors atrodo, čia būta autorių kolektyvo. Knygelė, pasak Bernardo Gailiaus, pasirodė pirmosios KGB organizuotos propagandos kampanijos apie pokario rezistenciją metu. Na ir iš turinio tiesiog šviečia, kad šios knygos tikslas – propagandinis (o gal – antipropagandinis), nes joje labai jau stengiamasi apjuodinti pagrindinio veikalo apie partizanus, išleisto vakaruose, autorių Juozą Lukšą „Daumantą“. O taip pat – kitus rezistencijos dalyvius, užsienio pogrindines organizacijas.

Toliau skaityti „Vanagai iš anapus“