Žymų Archyvai: karo nusikaltimai

Nusikaltimų žmonijai bylos EŽTT dokumentuose: po atvejį iš Estijos ir Vengrijos

EŽTT posėdžių salė (šaltinis: wikimedia.org)
EŽTT posėdžių salė (šaltinis: wikimedia.org)
Besidomėdamas bylomis, kuriose pokario represijų dalyviai buvo nuteisiami už „genocidą“, pasidomėjau, ir tuo, kaip tokios bylos nagrinėjamos Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT). Pasirodo, skundų iš Lietuvos šia tema šis teismas dar nėra išnagrinėjęs. Tačiau vieną skundą yra gavęs – tai Vytauto Vasiliausko, MGB karininko, nuteisto už dalyvavimą nužudant du partizanus, 2009 m. skundas 2005 m. skundas, kuris 2009 m. buvo komunikuotas Lietuvos Vyriausybei, tačiau byla iki šiol neišspręsta (Apie V. Vasiliausko bylą dar rašysiu šiame tinklaraštyje).

Užtat radau keletą bylų iš Estijos ir Latvijos. Apie įdomiausią Latvijos atvejį – Kononovo bylą – jau esu rašęs (žr. straipsnį Bernardinai.lt portale). Bet labai įdomi buvo Vladimiro Penarto byla, kurią EŽTT 2006-01-24 atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstą (angl. manifestly ill-founded). Bet prieš atmesdamas gan detaliai išaiškino, kodėl – o tai, populiariai kalbant, prilygsta bylos išsprendimui ne pareiškėjo naudai.

Yra ir kita byla, kiek labiau nutolusi nuo Lietuvos – tai sovietinės Vengrijos karininko Jánosas Korbely, praėjusiame dešimtmetyje nuteisto už nusikaltimus žmonijai malšinant 1956 m. sukilimą Vengrijoje, byla. Toliau skaityti Nusikaltimų žmonijai bylos EŽTT dokumentuose: po atvejį iš Estijos ir Vengrijos

Partizanų statusas pagal tarptautinę teisę po II pasaulinio karo

Ištraukos iš Lee A. Casey, David B. Rivkin, Jr. ir Darin R. Bartram straipsnio Neteisėto kovotojo statusas ir jo implikacijos tarptautinėje teisėje.

Straipsnyje neteisėtų kovotojų statusas tarptautinėje teisėje aptariamas iš JAV perspektyvos kaip įžanga į Al Qeada ir Talibano kovotojų statuso analizę, tačiau pateikiama istorinė perspektyva siekia ir II pasaulinio karo, ir dar senesnius laikus. Straipsnyje išsamiai aptariama, kaip su neteisėtais kovotojais elgdavosi abiejų II pasauliniame kare kariaujančios pusės. Tuo šis straipsnis mane ir sudomino.

Kaip elgdavosi vokiečiai jau žinojau iš „Įkaitų bylos“. Aliantai, pasirodo, elgdavosi kiek švelniau – bet irgi ne kaip su teisėtais kovos dalyviais, o kaip su karo nusikaltėliais. Tai ir atskleidžiama šiame straipsnyje. Tą informaciją dar panaudosiu vėliau kokiame nors rašinyje.

Taigi, štai ištraukų vertimas.

Toliau skaityti Partizanų statusas pagal tarptautinę teisę po II pasaulinio karo

Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla

Ankstesniame šios serijos įraše apžvelgiau vieną pirmųjų bylų dėl genocido Lietuvoje, o šiandien rašau apie vieno partizano, Algirdo Žyprės, išteisinimą. Bylą, iš kurios, ypač lyginant su ankstesniąja, mano galva, matyti labai šališkas požiūris į istorinį teisingumą. Bet taip pat bylą, kurioje pagaliau prasiveržia nors šiokie tokie tarptautinės teisės taikymo Lietuvos istorinio teisingumo bylose daigai. Sakykime, kad tai – tik subjektyvus mano, ne profesionalo šioje srityje, požiūris. Ir gal skaitytojui susidarys kitoks įspūdis. Pažiūrėkime. Su A. Žyprės byla (konkrečiau – antrąja LAT nutartimi) galima susipažinti čia.

Įvykiai

Algirdas Žyprė LTSR aukščiausiojo teismo 1958 m. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją bei dalyvavo ginkluoto partizanų būrio veikloje užpuldinėjant stribus, valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai, iš viso – 14 asmenų. LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendyje A. Žyprei buvo įvardyti ir du nužudymų atvejai, kuriuose esą dalyvavo pats A. Žyprė: 1946 m. gruodžio 20 d. jis ir kiti partizanai apiplėšė ir nužudė Pakalniškių kaimo gyventoją naujakurį P. Driaukšą, o 1947 m. liepos 5 d. nužudė Užlobės kaimo civilius gyventojus L. Gūžę, jo žmoną J. Gūžienę ir jų įvaikį S. Stanišauską. Toliau skaityti Bylos II. A. Žyprės reabilitacijos byla