ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

III. Išvados

Sivananda jogos judėjimas bei šio judėjimo grupės Lietuvoje yra išties įdomus pokrikščioniškos ir sekuliarizuotos erdvės fenomenas, kurį, pasiremdami Stark ir Bainbridge religijos teorija, galima įvardinti kaip reakciją į sekuliarizaciją, kaip tam tikrą šventybės sugrįžimą kitais pavidalais.

• Pasiremdami šaltinių analizės, o taip pat ir atlikto lauko tyrimo duomenimis, galima teigti, jog pirmoji hipotezė, kad Vishnu-devananda judėjimo jogos praktika yra adaptuota vakarietiškam kontekstui ir nukreipta į vartotojišką Vakarų kultūrą, ir tuo gan smarkiai skiriasi nuo Sivananda įkurtos Dieviškojo gyvenimo draugijos veiklos pobūdžio, pasitvirtino.
• Antroji iškelta hipotezė, kad Vishnu-devananda judėjimą bei lietuviškąją jo atšaką galima laikyti visų pirma importuoto (kultūriškai svetimo) klientinio tipo kultu, siūlančiu magines paslaugas – specifinius kompensatorius, faktiškai nepasitvirtina, nes maginis elementas bei specifiniai kompensatoriai, nors ir akivaizdžiai užimantys ne paskutinio svarbumo vietą judėjimo mokyme, beveik nepasireiškia judėjimo praktinėje veikloje.
  Kur kas stipresnė, visų respondentų patvirtina motyvacija dalyvauti judėjimo veikloje (užsiimti joga) yra atlygių dedamoji, kurią patvirtino visi apklausti respondentai. Teorija, teikianti maginiam/okultiniam jogą praktikuojančių judėjimų aspektui didžiausią reikšmę (Aagaard, 1987), Vishnu-devananda judėjimui atrodo yra pritaikoma tik labai ribotai.
• Trečioji hipotezė, iškelta patikrinti, ar tam tikrai asmenų grupei Vishnu-devananda judėjimas teikia ir religinius (bendruosius) kompensatorius, pasitvirtino. Sivananda jogos judėjimas Lietuvoje reiškiasi kaip judėjimo tipo kultas labiau į judėjimo veiklą įsitraukusiems asmenims, tačiau, kaip jau minėta, religinė motyvacija nelaikytina pagrindine dalyvavimo judėjime motyvacija.
• Į ketvirtąja hipoteze keltus klausimus dėl to, ar Vishnu-devananda judėjimo mokymas sudaro prielaidas judėjimo raidai religine kryptimi, ir palaiko religijos elementus judėjime, bei, ar judėjimas siūlo tvirtus bendruosius kompensatorius, galima atsakyti teigiamai. Nepaisant to, kad judėjimo pagrindine pasiūla religija nėra laikytina, ji sudaro svarbų tos pasiūlos komponentą.
• Penktąja hipoteze buvo keltas klausimas dėl Vishnu-devananda judėjimo klientinio išmatavimo, kuris būtų paremtas ne tik specifiniais kompensatoriais, bet ir betarpiškais atlygiais. Šią hipotezę laikytume patvirtinta tik iš dalies. Vishnu-devananda judėjimas aiškiai turi klientinį išmatavimą, ir jis yra paremtas judėjimo siūlomais atlygiais, tačiau specifinių kompensatorių aspektas šiuo atveju pasirodė gerokai mažesnis, nei atlygių, ir taip pat mažesnis nei bendrųjų kompensatorių. Šios hipotezės patvirtinimas sutampa su faktišku antrosios hipotezės paneigimu. Tuo pačiu galima teigti, kad šios hipotezės patvirtinamas iš esmės nepaneigia galimybės lokalizuoti Sivananda jogos judėjimą Stark ir Bainbridge pateiktos religinių ir kvazi-religinių grupių klasifikacijos rėmuose, tačiau pastūmėja Sivananda jogos judėjimo centrą arčiau religinio poliaus nei maginio, ir tuo pačiu – tik šiek tiek arčiau prie viso modelio periferijos.
• Paskutiniąją, šeštąją hipotezę, kad didžiajai daliai jogos propaguotojų joga, nors ir nebūdama praktikuojama religija, teikia silpnus bendruosius kompensatorius ir tokiu būdu užima vietą, kuria nepraktikuojančiam tikinčiajam paprastai užima tradicinė religija, galima su išlygomis laikyti patvirtinta.

Iš keleto pasitvirtinusių hipotezių matyti, kad krikščioniškų Bažnyčių abejonės dėl jogos praktikos suderinamumo su krikščioniškuoju tikėjimu yra pagrįstos, tačiau tuo pačiu reikia pastebėti, kad joga visų pirma patraukia asmenis, neturinčius religinės patirties tradicinėse Bažnyčiose.

Grįžtant prie Stark ir Bainbridge religinių ir kvazi-religinių grupių tipologijos, galima teigti, kad Sivananda jogos grupės Lietuvoje funkcionuoja kaip labai silpnai deviantinės grupės, išlaikančios labai mažą įtampą su visuomene, teikiančios visų pirma atlygius, prilygintinus kitų sveikatingumo ar sporto krypčių teikiamiems atlygiams, tačiau taip pat ir bendruosius kompensatorius, priartinančius šias grupes prie religijos tipo, o taip pat, tačiau mažiausia dalimi – specifinius kompensatorius, ir veikia kaip klientinio tipo grupės, turinčios kulto – judėjimo bruožų.

Darbo eigoje išryškėjo keletas sričių, į kurias galėtų būti nukreipti kiti Sivananda jogos judėjimo tyrimai. Visų pirma reikėtų paminėti Sivananda jogos judėjimo mokymo analizę lyginant jį su „Naujojo amžiaus“ fenomeno apraiškomis, bei paties judėjimo sąsajas su „Naujojo amžiaus“ grupėmis Lietuvoje. Nors tai faktiškai neužfiksuota lauko tyrimo medžiagoje, stebėjimo metu tapo ganėtinai aišku, kad yra gan nemažai sąlyčio taškų tarp Sivananda jogos judėjimo narių ir Satya Sai Baba pasekėjų, Krišnos sąmonės judėjimo, bei kitų rytietiškų religingumo grupių, neretai siejamų su „Naujojo amžiaus“ fenomenu.

Kita, platesnė tyrimų sritis galėtų būti pasaulinio Sivananda jogos judėjimo analizė hinduizmo religijos kontekste, siekiant nustatyti šio tvirtus ryšius su Vakarais turinčio judėjimo vietą tradicinio hinduizmo kontekste bei įtaką reformuojant hinduizmo religinę tradiciją. Surinkti duomenys leidžia spėti, kad yra gerokai daugiau interakcijos ir abipusės įtakos tarp tradicinio hinduizmo ir „Naujojo amžiaus“ apraiškų Vakaruose, nei yra linkę manyti kai kurie „Naujojo amžiaus“ tyrinėtojai. Tokia abipusė įtaka ypač gerai atsispindi Sivananda evoliucinėje reinkarnacijos sampratoje, nors evoliucinę, ir tuo pačiu – pozityvią reinkarnacijos doktrinos interpretaciją tyrinėtojai neretai laiko visų pirma esminiu „Naujojo amžiaus“ fenomeno ir Vakarų aplinkoje veikiančių rytietiškų naujųjų religinių judėjimų bruožu (Hexham ir Poewe, 1997, 116).

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Komentarus darbui galite pateikti čia