Stasio Čėplos bylos (nereabilituotas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

LYA f. K-1, ap. 58b, b. 309, b.l. 52-53

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2004 m. kovo 18 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui R. Butkevičiui,
pareiškėjo S. Č. atstovui A. Mozeriui,
teismo posėdyje išnagrinėjo S. Č. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atsisakymo išduoti S. Č. teisių atkūrimo (reabilitavimo) pažymėjimą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo B. Stakausko pranešimą, pareiškėjo S. Č. atstovo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė:

S. Č. Ypatingojo Pasitarimo prie Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerijos 1948 m. gegužės 22 d. nutarimu buvo įkalintas 25 metams laisvės atėmimo pagal RSFSR BK 58-1a, 58-8 ir 58-11 str.

Pagal Ypatingojo pasitarimo nutarimą S. Č. buvo apkaltintas ir įkalintas už tai, kad 1945 m. sausio mėnesį, vengdamas karinės tarnybos, įstojo į „Karvelio“ vadovaujamą partizanų būrį, kur turėdamas „V.“ slapyvardį vykdė būrio vado užduotis. Nuo 1945 m. gegužės iki 1946 m. spalio mėnesio buvo partizanų kuopos vadu, o nuo 1946 m. spalio iki 1947 m. gruodžio 20 d. buvo „Vytauto“ apygardos partizanu. Kaltinime nurodyta, kad jo vadovaujama kuopa padarė šias veikas: 1945 m. pavasarį nužudė du „liaudies“ gynėjus – A. ir P.; 1945 m. kovą nužudė B., o 1945 m. gegužę – S.; 1945 liepą nužudė Š.(Š.); 1946 m. balandį apiplėšė Stepšio ūkį ir nužudė du kareivius, o taip pat P. bei jo žmoną; 1946 m. rugpjūtį dalyvavo nužudant J. Č. ir jo žmoną M. Č., G. bei kitus, iš viso penkis asmenis; 1945 m. gruodį nužudė du „sovietų“ kareivius; 1945 m. vasarį dalyvavo užpuolant Rudaminos miestelį; 1946 m. rugpjūtį nužudė durpių įmonės direktorių Kaupą (Kauną) ir jo žmoną. Kaltinime taip pat konstatuota, kad S. Č. pats asmeniškai 1945 m. sausio mėnesį nužudė du „sovietų“ kareivius, 1945 m. balandį – gyventoją B., 1945 m. rugsėjo mėnesį – M., 1946 m. gegužės mėnesį nužudė pilietį T..

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorės 2003 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 12.2-568(13)16451-89 buvo atsisakyta S. Č. išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą pagal Lietuvos Respublikos asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (1998 m. kovo 12 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-656) 2 straipsnį. Dėl minėto sprendimo pagrįstumo S. Č. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, kuris 2003 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 12.2-1026(13)16451-89 jo skundą atmetė. Sprendime prokuroras konstatavo, kad S. Č. nors ir buvo teisėtai veikusios pasipriešinimo [1 psl. pabaiga] sovietų okupacijai judėjimo struktūros narys – Lietuvos partizanas, tačiau dalyvavo civilių beginklių žmonių žudynėse.

S. Č. kreipėsi su skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 12.2-1026(13)16451 netekusiu galios ir įpareigoti prokuratūrą išduoti pažymėjimą dėl jo teisių atstatymo. Nurodo, kad nuo 1944 m. rudens buvo Lietuvos partizanas, priklausė „Dainavos“ apygardai, buvo kuopos vadu. Pareiškėjas teigia visuomet vykdydavęs „Vytauto“ rinktinės vado „Vampyro“ ir apygardos kapeliono J. L. nurodymus. Pripažįsta, kad dėl partizanų kovinių operacijų yra žuvę garnizono kareivių, karininkų, milicininkų ir „stribų“, kovojusių prieš Lietuvos partizanus, tačiau tai buvo karas už Lietuvos nepriklausomybę. Pareiškėjas pažymi beginklių žmonių nešaudęs ir neleidęs to daryti kitiems, nors nurodo, kad kuopoje kildavo problemų dėl drausmės. S. Č. taip pat teigia, kad jį suėmus nebuvo rimtų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, jo apklausos protokolai buvo surašyti rusų kalba, o kadangi šios kalbos nemokėjo, ant procesinių dokumentų pasirašinėjo jų neskaitęs. Jo manymu, buvo nuteistas nepagrįstai. Atliko visą jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, iš bausmės atlikimo vietos buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje. Savo šalyje apsigyveno tik nuo 2003 m. sausio 14 d.

Pareiškėjo S. Č. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu konstatavo, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštaravo nacionalinei ir tarptautinei teisei. Šio įstatymo 1 str. nurodyta, jog Lietuvos gyventojai, kurie buvo represinių organų nuteisti už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės. Minėta nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose (Įstatymo 2 str.).

Archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 41104/3 medžiaga bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus pateiktomis pažymomis nustatyta, kas S. Č., būdamas Lietuvos partizanų kovinių pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui struktūrų nariu, dalyvavo rezistenciniame judėjime, tačiau greta veikų, nukreiptų prieš okupacinį režimą, jis padarė veikas, dėl kurių buvo civilių beginklių žmonių aukų. S. Č. savo tyčiniais veiksmais (pats asmeniškai arba duodamas nurodymus vadovaujamo būrio nariams) atėmė gyvybę beginkliams civiliams žmonėms: J. M. (M.), J. S. (S.), durpių įmonės „S.“ direktoriui P. K. ir jo žmonai. Teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. V., A. M., V. A.., J. K., V. M. parodymai šių faktinių duomenų nepaneigė. Šie liudytojai nurodę, kad kartu su S. Č. rezistencinėje kovoje nedalyvavo ir apie byloje minimus įvykius nieko nežino, išdėstė savo nuomonę, jog S. Č. negalėjo žudyti civilių žmonių. Liudytojos A. Vilutienės pateiktame rašte išdėstyti samprotavimai ir iškeltos versijos apie durpių įmonės direktoriaus P. Kaupo ir jo žmonos nužudymo aplinkybes prieštarauja jos parodymams, duotiems teismo posėdžio metu, šių teiginių nepatvirtino ir liudytojo J. P., nurodyto kaip informacijos šaltinis, parodymai. Generalinės prokuratūros atlikto papildomo tyrimo metu liudytoju apklaustas J. P. paaiškino, jog 1946 m. buvo mažas ir apie „S.“ durpyno direktoriaus bei jo žmonos nužudymą nieko nežino. Liudytoja A. V. teismo posėdyje parodė, kad Pakirsnių kaimas priklausė S. Č. partizaninės veiklos teritorijai, o pateiktame rašte kalbama apie Perkistenių kaimą ir klebono M. nužudymą. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. M. buvo mokytojas ir gyveno bei buvo nužudytas Pakirsnių kaime. Papildomo tyrimo metu apklausti liudytojai D. O. G., G. K. paaiškino apie J. ir M. Č., A. T. žuvimo aplinkybes, jų asmenybes, tačiau nurodė, kad apie K., S. ar M. nužudymą nieko nežino. Bylos duomenimis nenustatyta nužudytųjų J. M., J. S., P. K. ir jo žmonos priklausomybė sovietų okupacinio režimo karinėms ar sukarintoms struktūroms, partinėms ir represinėms institucijoms.

Kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimas atsisakyti išduoti S. Č. teisių atkūrimo pažymėjimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (1998 m. kovo 12 d. įstatymo Nr. VIII-656 redakcija) 6 str. 7 d. 1 p., [2 psl. pabaiga]

n u t a r i a:

S. Č. skundą dėl atsisakymo išduoti jam teisių atkūrimo pažymėjimą atmesti.

Teisėjai

Lidija Liucija Žilienė
Alvydas Pikelis
Benediktas Stakauskas


LYA f. K-1, ap. 58b, b. 309, b.l. 74-76

Baudžiamoji byla Nr. 44-4 sk.-7/2005

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. sausio 20 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo, Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Masioko, Egidijaus Bieliūno, Viktoro Aiduko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant D. Šatienei,
dalyvaujant prokurorei R. Vaitekūnienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 18 d. nutarties pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :

S. Č. Ypatingojo Pasitarimo prie Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerijos 1948 m. gegužės 22 d. nutarimu buvo apkaltintas pagal RSFSR BK 58-1a, 58-8 ir 58-11 straipsnius ir įkalintas laisvės atėmimu dvidešimt penkeriems metams už tai, kad 1945 m. sausio mėnesį, vengdamas karinės tarnybos, įstojo į „Karvelio“ vadovaujamą partizanų būrį, kur turėjo „V.“ slapyvardį vykdė būrio vado užduotis, 1945 m. gegužės mėn. iki 1946 m. spalio mėn. buvo partizanų kuopos vadas, o nuo 1946 m. spalio mėn. iki 1947 m. gruodžio 20 d. – „Vytauto“ apygardos partizanas. Kaltinime nurodoma, kad jo vadovaujama kuopa padarė šias veikas: 1945 m. pavasarį nužudė du „liaudies“ gynėjus – A. ir P., 1945 m. kovo mėn. – B., 1945 m. gegužės mėn. – J. S.; 1945 m. liepos mėn. – Š. (Š.), 1946 m. balandžio mėn. apiplėšė S. ūkį ir nužudė du kareivius, taip pat P. bei jo žmoną, 1946 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo nužudant J. Č. ir jo žmoną M. Č., G. bei kitus, iš viso penkis asmenis; 1945 m. gruodžio mėn. nužudė du sovietų kareivius, 1945 m. vasario mėn. dalyvavo užpuolant Rudaminos miestelį, 1946 m. rugpjūčio mėn. nužudė durpių įmonės direktorių P. K. ir jo žmoną. Kaltinime taip pat konstatuota, kad S. Č. 1945 m. sausio mėn. asmeniškai nužudė du sovietų kareivius, 1945 m. balandžio mėn. – gyventoją B., 1945 m. rugsėjo mėn. – J. M., 1946 m. gegužės mėn. – T..

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokurorės 2003 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 12.2-568(13)16451-89 vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsniu (1998 m. kovo 12 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-656) buvo atsisakyta S. Č. išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą. Dėl minėto sprendimo pagrįstumo S. Č. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, kuris 2003 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 12.2-1026(13)16451-89 jo skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad S. Č., būdamas teisėtai veikusios pasipriešinimo sovietų okupacijai judėjimo struktūros narys – Lietuvos partizanas, tačiau dalyvavo beginklių civilių žmonių žudynėse. [1 psl. pabaiga]

S. Č. kreipėsi su skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 12.2-1026(12)16451 netekusiu galios ir įpareigoti prokuratūrą išduoti pažymėjimą dėl jo teisių atkūrimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 18 d. nutartimi S. Č. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atsisakymo išduoti jam teisių atkūrimo pažymėjimą atmetė. Kolegija, išnagrinėjusi archyvinę bylą Nr. 41101/3, papildomo tyrimo medžiagą, apklaususi liudytojus nustatė, kad S. Č., būdamas ginkluoto pasipriešinimo okupaciniam režimui organizacijos nariu, greta veikų, nukreiptų prieš okupacinį režimą, dalyvavo ir beginklių civilių žmonių žudynėse – pats asmeniškai arba duodamas nurodymus vadovaujamo būrio kovotojams nužudė beginklius civilius žmones – J. M., J. S., P. K. ir jo žmoną, todėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimą atsisakyti išduoti S. Č. teisių atkūrimo pažymėjimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas teikimu prašo spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 18 d. nutarties pagrįstumo klausimą.

Teikime nurodoma, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC) 2004 m. spalio 20 d. raštu Nr. 29 R-11-12-155 kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką, prašydamas inicijuoti naują S. Č.pilietinių teisių atkūrimo bylos nagrinėjimą.

Rašte nurodoma, kad LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrius atliko S. Č. baudžiamojoje byloje nurodytų įvykių papildomą tyrimą, surinko išsamesnius duomenis, leidžiančius suabejoti S. Č. vykdytų veiksmų neteisėtumu, pateikė archyvinių dokumentų kopijas, S. Č. ir V. A. (liudytojo S. Č. byloje) pokalbių vaizdo įrašą. Tai, kad S. Č. veiksmai turėtų būti pripažinti teisėtais ir jam turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos, motyvuojama tuo, jog partizanų vadovybė, kurios įgaliojimus vykdyti valdžios funkcijas okupuotos Lietuvos teritorijoje Lietuvos Respublikos Seimas yra ne kartą pripažinęs (Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo preambulė ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnis), turėjo teisę bausti mirties bausme civilius asmenis, įtariamus bendradarbiavimu su sovietų represinėmis struktūromis. Iš papildomai surinktos medžiagos darytina išvada, jog J. S., J. M. ir P. J. bendradarbiavo su minėtomis struktūromis, todėl jų sušaudymo atvejais S. Č. vykdė partizanų vadovybės nurodymus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo [pirmininko] teikime teigiama, kad LGGRTC išdėstyti motyvai laikytini aplinkybėmis, leidžiančiomis abejoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 18 d. nutarties teisėtumu ir pagrįstumu, todėl jas būtina patikrinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktą ir papildomai pateiktą medžiagą konstatuoja, kad naikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 18 d. nutartį nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį Lietuvos gyventojai, represinių organų neteismine tvarka įkalinti pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės. Tačiau to paties įstatymo 2 straipsnyje pasakyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose.

Išnagrinėjusi archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 41104/3 medžiagą, prokuroro bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus pateiktus duomenis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 18 d. nutartyje konstatavo, kad S. Č., būdamas pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis, dalyvavo beginklių civilių žmonių – J. S., J. M., P. K. ir jo žmonos, t.y., asmenų, kurie nepriklausė nei sovietų okupacinio režimo karinėms ar sukarintoms struktūroms, nei kitoms represinėms struktūroms ar partinėms organizacijoms, žudynėse. [2 psl. pabaiga].

Išnagrinėjusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiagą, kurios pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu prašoma spręsti minėtos nutarties pagrįstumą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad joje esantys duomenys yra naujos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti priimtos nutarties nepagrįstumą.

To fakto, kad S. Č. dalyvavo J. S., J. M., P. K. ir jo žmonos nužudyme, LGGRTC pateiktos medžiagos duomenys nepaneigia, tai iš esmės pripažįstama ir LGGRTC pareiškime, kuriuo buvo prašoma inicijuoti naują S. Č. teisių atkūrimo bylos nagrinėjimą. Tai, kad nužudytieji asmenys buvo beginkliai civiliai žmonės, taip pat nėra ginčijama ar dėl to abejojama nutarties pagrįstumu.

Pripažinti, kad S. Č. dalyvavimas beginklių civilių žmonių žudyme yra teisėti veiksmai ir todėl jam netaikytinos Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo. Tokių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad nužudytieji J. S., J. M., P. K. ir jo žmona kenkė tautos išsilaisvinimo kovai, nei byloje, nei papildomai pateiktoje medžiagoje nėra, todėl jų nužudymo, atsižvelgiant į konkrečias nužudymo aplinkybes, negalima laikyti teisėtais ir leidžiančiais netaikyti jam minėto įstatymo 2 straipsnio nuostatų veiksmais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pareiškime išdėstoma nuomonė, kad partizanų vadovybė pagal Lietuvos Respublikos 1999 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnį turėjo teisę bausti mirties bausme civilius asmenis, įtariamus bendradarbiavimu su sovietų represinėmis struktūromis ar kitais nusikaltimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio įstatymo 2 straipsnyje pasakyta tai, kad Lietuvos laisvės kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Tai, kad pasipriešinimo dalyvių kova vertintina kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas, pasakyta ir Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje, tačiau nustačius, kad pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis dalyvavo beginklių civilių žmonių žudynėse, jam pagal to paties įstatymo 2 straipsnį teisių atkūrimo pažymėjimas negali būti išduodamas.

Remdamasis tuo, kas pasakyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą atmesti.

Teisėjai

Vytautas Piesliakas
Rimantas Baumilas
Josifas Tomaševičius
Vytautas Masiokas
Egidijus Bieliūnas
Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail