Stasio Astravo byla (reabilituotas)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 399, b.l. 34-37

Byla Nr. 4R-8PAsk/2010

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 7 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Rasai Bekišienei,
pareiškėjai J. Š.,
teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal J. Š. pareiškimą (pagal A. Š. įgaliojimą) dėl S. A., J. s., gimusio (duomenys neskelbtini), pilietinių teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios J. Š. prašymą atmesti, bei pareiškėjos J. Š., prašiusios tenkinti jos prašymą ir atkurti S. A. pilietinės teises, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo 1952 m. balandžio 26-28 d. nuosprendžiu S. A., J. S., gimęs (duomenys neskelbtini), nuteistas pagal RTF SR BK 58-1a, 58-8, 58-2 straipsnius mirties bausme sušaudant be turto konfiskavimo.

Pagal nuosprendyje vartojamą terminologiją S. A. nuteistas už tai, kad, būdamas priešiškai nusiteikęs sovietų valdžiai, kaip buožės, ištremto 1948 metais už Lietuvos ribų, sūnus, vengdamas tarnauti sovietų armijoje, 1951 metų balandžio mėnesį įstojo į Šiaulių apskrities Troškūnų rajono teritorijoje veikusį J. V. (slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“) vadovaujamą ginkluotą būrį „Kęstutis“, kuris buvo pavaldus LLKS štabui. S. A. turėjo slapyvardį „(duomenys neskelbtini)“, buvo ginkluotas šautuvu, pistoletu ir granata. Būrys kovojo prieš sovietų valdžią vykdydamas teroristinius aktus prieš Lietuvos gyventojus ir plėšdamas kolūkius. 1951m. birželio 8 d. S. A. kartu su būrio vadu J. V. (duomenys neskelbtini) miestelyje, P. R. namuose, įvykdė teroristinį aktą prieš gyvulių supirkimo punkto priėmėją V. B. už tai, kad ji juos išdavė pranešdama apie jų buvimą P. R. namuose paruošų įgaliotam agentui A. B. 1951 m. birželio 9 d. naktį kartu su J. V. įvykdė teroristinį aktą prieš (duomenys neskelbtini) miestelio pašto viršininką J. T. bei sužeidė jo tėvą K. T., kuris pasipriešino. Be to, S. A. kartu su J. V., turėdami tikslą aprūpinti būrį produktais, 1951 metų rugpjūčio mėnesį iš I. M. vardo kolūkio pirmininko J. K. ir sandėlininko A. Č. raštu pareikalavo 1,5 t rugių ir 2 t kviečių, šį, reikalavimą įteikdami kolūkio pirmininkui J. K.; 1951 metų rugpjūčio mėnesį gavo 450 kg rugių, kuriuos pardavė už 1500 rub., iš šios sumos S. A. gavo 1000 rub. 1951 metų rugsejo pabaigoje S. A. ir J. V. iš kolūkio sandėlio išvežė 1 t. kviečių.

2

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, 1992 m. vasario 10 d. atsisakė išduoti S. A. teisių atkūrimo pažymėjimą nes jo veika buvo susijusi su beginklių civilių žmonių žudynėmis, – būdamas ginkluotame pogrindyje, 1951 m. birželio 8 d. (duomenys neskelbtini) kaime dalyvavo nužudant V. B.

Pareiškėja J. Š. (turinti A. Š., kuri yra S. A. sesuo, įgaliojimą) prašė atnaujinti S. A. pilietinių teisių atkūrimo bylą ir pavesti atlikti papildomą tyrimą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Pareiškime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo atsisakymas išduoti pažymėjimą del S. A. reabilitavimo, nepagrįstas, nes jame nurodyti klaidingi faktai apie tai, kad S. A. 1951 m. birželio 8 d. dalyvavo nužudant V. B. Tai, kad S. A., kurio slapyvardis partizanų būryje buvo „(duomenys neskelbtini)“, nedalyvavo nužudant V. B., gali paliudyti buvęs šio būrio ryšininkas R. K. Prie pareiškimo pridėtas R. K. liudijimas, kad S. A. nedalyvavo minėtame nužudyme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartimi procesas dėl S. A. pilietinių teisių atkūrimo atnaujintas, o Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pavesta atlikti tyrimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriui atlikus papildomą tyrimą S. A. byloje, pateikta 2010 m. rugsėjo 7 d. išvada, kurioje nurodyta, jog atlikdama tyrimą prokuratūra dėl S. A. teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo pagrįstumo patikrinimo kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – LGGRTC) dėl archyvinių duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių baudžiamosios bylos aplinkybes, ištyrimo ir išsamios bei motyvuotos LGGRTC išvados dėl S. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų pateikimo. Prokuratūros išvadoje išdėstyti S. A. parodymai, duoti archyvinėje baudžiamojoje byloje, bei liudytojų P. R., M. R., J. T., P. T., E. T. ir P. parodymai.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu Generalinei prokuratūrai pranešė, kad nustatė šiuos gyvus asmenis: V. S., P., gimusį (duomenys neskelbtini), ir A. P., T., gimusį (duomenys neskelbtini), tačiau šie asmenys, archyvinėje byloje apklausti kaip liudytojai, apie S. A. nusikalstamas veikas nieko neparodė. Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad R. K., kurio liudijimas pridėtas prie J. Š. pareiškimo, 2009 m. gruodžio 11 d. mirė.

Papildomo tyrimo metu gauta LGGRTC išvada ir istorinė archyvinė pažyma „Dėl partizanų vykdytų mirties bausmių“. LGGRTC išvadoje nurodyta, kad S. A., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, iki įstojimo į partizanų būrį, mokėsi Panevėžyje. Vengdamas tarnybos sovietų armijoje, 1951 m. balandžio mėnesį įstojo į Algimanto apygardos Šarūno rinktinės J. V., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujamą būrį, sudarytą iš 3-4 partizanų ir veikusį Anykščių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkių kaimuose. LGGRTC išvadoje išdėstytas liudytojo P. R. parodymų, duotų archyvinėje byloje, turinys. Remiantis kitais archyviniais duomenimis nustatyta, kad 1952 m. sausio 22 d. Anykščių r. Petkūnų miške MGB surengtos operacijos metu J. V. buvo nužudytas. Pas jį, be kitų ginklų, buvo rastas automatas. LGGRTC išvadoje nurodyta, kad susirėmimo metu partizanai iš J. T. paėmė pistoletą „Nagan“, išduotą LSSR MGB Anykščių r. skyriaus Troškūnų poskyrio darbuotojų savigynai (šie duomenys pagrįsti archyviniais šaltiniais).

Apibendrindama surinktus duomenis, prokurorė daro išvadą, kad galima teigti, jog S. A. Karinio tribunolo nuosprendžiu mirties bausmė buvo nuteistas ne tik už veiką, susijusią su pasipriešinimu sovietų okupaciniam režimui, bet ir už bendrininkavimą nužudant beginklį civilį asmenį V. B., nes duomenų, kad ji būtų priklausiusi komunistų partijai ar okupacinio režimo represinėms, kitoms ideologinėms struktūroms, tyrimo metu negauta. Taip pat negauta ir nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad ji viešai ar slapta bendradarbiavo ar kitaip bendrininkavo su sovietų režimo represinėmis ar kitomis struktūromis ir išdavė joms pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvius (partizanus, jų ryšininkus ar rėmėjus).

3

Pareiškėjos J. Š. prašymas tenkintinas.

Iš nuosprendžio turinio matyti, kad S. A. buvo nuteistas už trejopo pobūdžio veikas: 1) už savanorišką įstojimą į partizanų būrį 1951 metų balandžio mėnesį ir dalyvavimą jo veikloje, nukreiptoje prieš sovietų valdžią; 2) už dalyvavimą vykdant du „teroristinius aktus“, kurių metu buvo nušauti du žmonės; 3) už kolūkio turto plėšimą.

Aplinkybę, kad S. A. 1951 metų balandžio mėnesį savanoriškai įstojo į Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) rajono teritorijoje veikusį partizanų būrį „Kęstutis“, kuris buvo pavaldus LLKS štabui ir kuriam vadovavo J. V. (slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“), patvirtina paties S. A., liudytojo P. R., to paties būrio partizano A. M. parodymai, taip pat papildomo tyrimo metu pateikta istorinė-archyvinė pažyma. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatyme konstatuota, kad 1944-1953 m. Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Todėl S. A. įstojimas į partizanų būrį ir dalyvavimas jo veikloje vertintinas kaip pasipriešinimas okupaciniam režimui. Tai yra Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas atkurti visas jo pilietinės teises, išduodant atitinkamą pažymėjimą.

1992 m. vasario 10 d. priimtą sprendimą atsisakyti išduoti S. A. teisių atkūrimo pažymėjimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas motyvavo tuo, kad S. A. nuteistas už tai, jog dalyvavo beginklių civilių žmonių žudynėse (dalyvavo nužudant V. B.). Toks sprendimas buvo priimtas remiantis archyvinės bylos duomenimis.

Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 2 straipsnio 2 dalį okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Akivaizdu, kad toks papildomas tyrimas yra reikalingas archyvinėje byloje esantiems duomenims patikrinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant, ar nėra „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių represuoto asmens teisės neatkuriamos, apsiriboti tik represinių organų nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis neleidžia pati aptariamos normos formuluotė. Įstatymo leidėjas vartoja formuluotę ne „nuteistiems“ už dalyvavimą darant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal BK 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties, taip pat dalyvavusiems beginklių civilių žudynėse ir kankinimuose, o „dalyvavusiems“ darant minėtus nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. Iš tokios formuluotės išplaukia, kad to dalyvavimo faktas turi nekelti abejonių ne tik pagal archyvinės baudžiamosios bylos medžiagą. bet ir pagal duomenis, turimus (papildomai surinktos) tuo metu, kai sprendžiamas represuoto asmens teisių atkūrimo klausimas.

Įvertinusi tiek archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 44094/3, kurioje Sovietų Sąjungos represinių organų buvo nuteistas S. A., tiek šiuo metu turimus (papildomai surinktus) duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jų nepakanka neabejotinai išvadai, jog S. A. bendrininkavo J. V. nužudant V. B. Archyvinės bylos duomenys (liudytojo P. R., teisiamojo S. A. parodymai bei įvykio vietos apžiūros metu prie V. B. lavono rastų 11 automato šovinių gilzių) ir papildomo tyrimo metu gauti duomenys (1952 m. sausio 22 d. Anykščių r. Petkūnų miške MGB surengtos operacijos metu nužudžius J. V. pas jį, be kitų ginklų, buvo rastas automatas) patvirtina liudytojo P. R. ir teisiamojo S. A. parodymų teisingumą kad partizanų būrio vadas J. V. įvykio metu buvo ginkluotas automatų ir juo nušovė V. B. Tribunolo nuosprendyje nurodytas ir V. B.

4

nužudymo motyvas – už tai, kad ji išdavė partizanus pranešdama apie jų buvimą P. R. namuose paruošų įgaliotam agentui A. B. Pagal archyvinės bylos duomenis, S. A., tiek tardomas, tiek tribunolo posėdyje, nuosekliai neigė savo dalyvavimą V. B. nužudyme, tačiau pripažino, kad, J. V. pasiūlius, l951 m. birželio 7 d. vakare nuėjo pas V. B., ten jie visą naktį vartojo alkoholinius gėrimus, išaušus rytui, V. B. pasiūlė pereiti pas P. R. (V. B. gyveno jo name). Pas P. R. jie vėl vartojo alkoholinius gėrimus. Vakarop prie P. R. namų dviračiu privažiavo A. B., kuris dirbo paruošų įgaliotiniu. Iš P. R. namų išbėgusi V. B. šūktelėjo jam, kad namuose partizanai. Jai grįžus į namą, tarp J. V. ir V. B. įvyko konfliktas, J. V. ėmė mušti V. B., o jai nukritus – sušaudė. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai P. R. ir M. R. (M. R. tik nenurodė, kas mušė V. B., ir nematė, kas ją nušovė). Šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. V. su S. A., eidami pas V. B., nebuvo susitarę jos nužudyti. Nesant susitarimo nužudyti, negali būti ir bendrininkavimo. J. V. tyčia nužudyti V. B. kilo staiga ir S. A. jokiais savo veiksmais prie to neprisidėjo.

Dėl (duomenys neskelbtini) miestelio pašto viršininko J. T. nužudymo

Pagal archyvinės bylos duomenis, S. A. nuosekliai parodė, kad, J. V. pasiūlius, 1951 m. birželio 9 d. vakare nuėjo pas (duomenys neskelbtini) miestelio pašto viršininką J. T., norėdami jį nuginkluoti, be to, J. V. sakė, kad jį reikia nužudyti, nes jis susijęs su MGB organais. J. V. įėjo į namą, o jis liko lauke. Netrukus name pasigirdo šūviai, o išėjęs J. V. papasakojo, kad įėjęs į namą pamatė ginkluotą J. T., į kurį šovė, po to užsikirto pistoletas ir tuomet jį puolė J. T. tėvas, su kuriuo susigrūmė.

Papildomo tyrimo metu gauti duomenys (LGGRTC išvada, kuri remiasi archyviniais šaltiniais) patvirtina, kad susirėmimo metu partizanai iš J. T. paėmė pistoletą „Nagan“, išduotą LSSR MGB Anykščių r. skyriaus Troškūnų poskyrio darbuotojų savigynai. Šie duomenys patvirtina, kad J. T. nebuvo beginklis civilis asmuo. Plačiau J. T. nužudymo teisėjų kolegija nenagrinėja, nes atsisakymas atkurti S. A. pilietines teisės motyvuotas tik V. B. nužudymu.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 6 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo 1992 m. vasario 10 d. sprendimą atsisakyti išduoti S. A. teisių atkūrimo pažymėjimą pripažinti netekusiu galios; įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą išduoti S. A. teisių atkūrimo pažymėjimą.

Teisėjai

Vladislovas Ranonis
Alvydas Pikelis
Vytautas Masiokas

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail