Nutartis byloje. Kita bylos medžiaga: istorinė-archyvinė pažyma apie partinį aktyvą; istorinė-archyvinė pažyma apie partizanų vykdytas bausmes

Byla Nr. 4R-6 sk/2012
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,
suinteresuotam asmeniui M. G.,
suinteresuoto asmens atstovui advokatui Kazimierui Motiekai,
Lietuvos Respublikos Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijos nukentėjusiųjų asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkui Arimantui Dumčiui, Pasipriešinimo okupacijai darbo grupės nariui Petrui Musteikiui,
teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo M. G. skundą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2012 m. kovo 8 d. atsisakymo išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą Š. S., s. G. (O.), gimusio 1919 m., pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio skundo netenkinti, suinteresuoto asmens, jo atstovo bei A.Dumčiaus ir P.Musteikio, prašiusių skundą tenkinti,

n u s t a t ė:

Š. S., G. O., gimęs 1919 m., Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo 1950 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 58-1b ir 58-8 straipsnius mirties bausme sušaudant ir konfiskuojant turtą. S. S. buvo nuteistas už tai, kad 1946 m. rugpjūčio mėn. įstojo į V., slap. „Ž.”, vadovaujamą ginkluoto pasipriešinimo okupacijai partizanų būrį (nuosprendyje partizanų būrys įvardytas kaip ginkluota nacionalistinė gauja), buvo ginkluotas šautuvu ir pasipriešinimo kovoje dalyvavo iki 1950 m., turėjo slapyvardžius „M.”, „A.”, „V.”, kartu su partizanais A. A. ir A. L. P. 1949 m. spalio 26 d. nužudė apylinkės tarybos pirmininką jo paties tvarte K. M., (g. 1916) ir Kėdaičių k. gyventoją A. S. (g. 1901 m.); 1949 m. spalio 27 d. kartu su A. A. ir A.L. P. nužudė buvusio milicijos darbuotojo sūnų J. B. bei jo motiną M. P. (g. 1901/1903 m.), pagrobė nužudytųjų daiktus bei dokumentus; 1949 m. spalio 28 d. kartu su A.L. P. Dainelių k. nužudė vykdomojo komiteto instruktorių A. B. (g. 1897 m.), pagrobė jo pistoletą ir laikrodį. Tą pačią dieną Parengių k. išdaužė skaityklos langus, sunaikino knygas, šaudė į portretus, po to Š. S. su A. A. ir A.L. P. pagrobė ir išvežė komjaunuolę S. R., kuri vėliau buvo nužudyta. 1949 spalio pabaigoje Š. S. kartu su A. A. ir A. L. P. už aktyvią veiklą kolūkyje sumušė O. bei A. Č.. 1949 m. gruodžio 27 d. valstiečio P. ūkyje pasikėsino nužudyti agrotechniką G.. 1950 m. vasario 3 d. kartu su A. A. ir kitais partizanais apiplėšė kolūkį, esantį Užupiečių kaime, pagrobė 900 kg grūdų, be to, S. S. kartu su kitais partizanais 1948 m. birželio 21 d. dalyvavo sovietinės armijos kovotojų apšaudyme.

M. G. 2011 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Š. S., S. G. (O.), (g. 1919 m.), teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo.

Siekdamas teisingai išspręsti Š. S. pilietinių teisių atkūrimo klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 1 d. perdavė bylos medžiagą Generalinei prokuratūrai tyrimui atlikti.

Remdamasis pateikta Generalinės prokuratūros atlikto tyrimo išvada Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2012 m. kovo 8 d. atsisakė išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą Š. S.. Atsisakyme išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą nurodoma, kad nors Š. S., 1946-1950 m. būdamas ginkluoto pasipriešinimo partizanų būryje, aktyviais veiksmais priešinosi sovietinio okupacinio režimo įsigalėjimui Lietuvoje, tačiau greta veiksmų, nukreiptų prieš okupacinį režimą, bendrininkavo nužudant beginklius civilius žmones: 1949 m. spalio 26 d. nužudant Raseinių apskr., Betygalos vis., Vilaičių k. gyventoją K. M., 1949 m. spalio 27 d. nužudant Raseinių vls., Paraseinio k. gyventojus J. B. ir jo motiną M. P..

Pažymėtina, kad dėl nuosprendyje nurodytų kitų veiksmų dėl 1949 m. spalio 26 d. Kėdaičių k. gyventojo A. S. (g. 1901 m.) nužudymo Generalinės prokuratūros išvadoje nurodoma, kad tai negali būti pripažinta pakankamai įrodyta. Dėl 1949 m. spalio 28 d. Raseinių vykdomojo komiteto instruktoriaus A. B. nužudymo išvadoje nurodoma, kad šie veiksmai įvertinti kaip teisėti, kaip aktyvus ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam-režimui, o Š. S. represavimas už šiuos veiksmus yra nepagrįstas. Dėl 1949 m. spalio 28 d. komjaunuolės S. R. išvežimo pas partizanus ir nužudymo išvadoje nurodoma, kad už šiuos nusikaltimus nuteisti Š. S. nebuvo pakankamo faktinio ir teisimo pagrindo ir dėl tojo represavimas įvertintas kaip nepagrįstas. Dėl 1949 m. spalio 29 d. O. ir A. Č. sumušimo nesurinkta duomenų ir Š. S. nuteisimas dėl to įvertintas kaip nepagrįstas. Dėl 1949 m. gruodžio 27 d. įvykdyto pasikėsinimo nužudyti agrotechniką G. duomenų, patvirtinančių Š. S. kaltę, nerasta, tačiau, jeigu tai būtų nustatyta, tokie Š. S. veiksmai turėtų būti vertinami kaip teisėta ginkluota kova su sovietiniu okupaciniu režimu. Dėl 1950 m. vasario 3 d. Užupiečių k. kolūkio apiplėšimo išvadoje nurodoma, jog nenustatyta duomenų, patvirtinančių Š. S. kaltę, tačiau jeigu ir būtų tokių duomenų, tokie jo veiksmai būtų įvertinti kaip aktyvus ginkluotas pasipriešinimas okupaciniam režimui ir represavimas įvertintas kaip nepagrįstas.

M. G. 2012 m. gegužės 14 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atsisakymo išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą Š. S., kuriame prašo priimti sprendimą dėl Š. S. pilietinių teisių atkūrimo ir išduoti tai patvirtinantį teisių atkūrimo pažymėjimą. Skunde nurodoma, kad 1944-1953 metais vyko Lietuvos tautos pasipriešinimo karas ir pagal 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaraciją Lietuvos partizanai buvo aukščiausioji politinė ir karinė valdžia su savo teisėtomis galiomis saugant valstybingumą. Pagal 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos” šis Lietuvos tautai ir jos valstybingumo istorijai reikšmingas dokumentas yra pripažintas valstybės teisės aktu. Pasak pareiškėjo, Š. S. buvo eilinis priesaiką davęs Lietuvos partizanas, privalėjęs paklusniai vykdyti partizanų vadovybės teisėtus įsakymus. Jų teisėtumo patikrinti jis neturėjo galimybės. Lietuvos partizanų struktūra savo esme buvo tapati Lietuvos Respublikos kariuomenei, kurioje galiojo eilinių karių pavaldumas aukštesnei vadovybei. Nuostata, kad Š. S. buvo eilinis priesaiką davęs Lietuvos partizanas ir privalėjo paklusniai vykdyti partizanų vadovybės teisėtus įsakymus, įrašyta net Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo 1950 m. lapkričio 27 d. nuosprendyje.

Pareiškėjas teigia, kad Generalinės prokuratūros išvadoje vartojami žodžiai „manytina”, „įžvelgtini“ rodo, kad Generalinė prokuratūra nėra visiškai tikra tariamai patvirtintos Š. S. kaltės įrodytumu ir patikimumu. Prokuratūros išvada iš dalies neatitinka baudžiamojoje byloje esančios medžiagos ir iš esmės prieštarauja liudytojų B. Ž. (dabar Č.) ( t. 1, b.l. 337-340) bei M. S. parodymams (t. 1, b.l. 342-345). Partizanas Š. S., prisijungdamas prie partizanų būrio ir dalyvaudamas operacijose, buvo teisėtai įsitikinęs, kad jis priešinosi sovietų okupacijai, o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. M., J. B. ir M. P. buvo ne šiaip civiliai, o kolaborantai. Todėl jie kaip lojalūs sovietinei santvarkai asmenys ir patikimi užduočių vykdytojai okupacinės valdžios buvo apginkluoti. Neįmanoma įrodyti, kad apylinkės tarybos pirmininko pareiginiuose nuostatuose apibrėžtos funkcijos tarnavo nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos interesams. Kolaboravimas apima bet kokį padėjimą okupacinei valdžiai vykdyti priespaudą ir turi išdavystės požymius. Nėra žinomas valstybėje oficialiai paskelbtas okupacinės valdžios įsteigtų pareigybių sąrašas, kuriame vienos pareigybės būtų priskirtos kolaboravimui, kitos – ne. Skunde pažymima, kad, atsisakant reabilituoti Š. S., nėra nurodytas dalyvavimas kartu su kitais partizanais likviduojant Raseinių vykdomojo komiteto instruktorių A. B., nes šį kolaboranto likvidavimą pagrįstai laiko teisėtu, tuo tarpu kolaboranto K. M. likvidavimą – neteisėtu. K. M. negali būti laikomas beginkliu civiliu gyventoju, nes civiliu gyventoju negali būti kenksmingai aktyvūs kolaborantai pareigūnai, partiniai ir komjaunimo veikėjai, šnipai ir išdavikai. Pasak pareiškėjo, akivaizdu, kad apylinkės tarybos pirmininkas turėjo vietovėje diegti, realizuoti okupacinės valdžios sprendimus, tokia pareigybė nėra būdinga neutralaus, taikaus gyventojo apibūdinimui. K. M. buvo nužudytas dėl to, kad ėjo tarnybines pareigas, dirbo okupacinės valdžios institucijose, padėjo okupaciniam režimui įtvirtinti okupaciją ir ją stiprinti. Tokiu būdu jis padėjo slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą ir aktyviai talkino okupuotoje Lietuvos Respublikoje neteisėtai veikiančiai valdžiai.

Skunde teigiama, kad atsisakius Š. S. išduoti pilietinių teisų atkūrimo pažymėjimą jam buvo pritaikyta kolektyvinė atsakomybė už kitų asmenų atliktus konkrečius veiksmus. Nei baudžiamojoje byloje, nei po atlikto Generalinės prokuratūros tyrimo Š. S. individualių veiksmų kaip nužudymų nenustatyta. Todėl Generalinės prokuratūros 2012 m. vasario 17 d. „Dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto nustatymo ir patvirtinimo išvadoje Š. S. baudžiamojoje byloje“ pagrįstai konstatuojama, kad „Š. S. tiesiogiai neatliko veiksmų, dėl kurių neteko gyvybės du civiliai gyventojai“.

Pareiškėjas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė Š. S. grindžiama priklausymu Lietuvos partizanų būriui kaip tam tikrai nusikalstamai bendrininkų grupei (gaujai). Toks faktų konstatavimo būdas nėra leistinas vien todėl, kad Lietuvos ginkluotas partizanų būrys nelaikytinas nusikalstama struktūra, o jo nariai – bendrininkais baudžiamųjų įstatymų prasme. Priešingai, remiantis 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, pasipriešinimo dalyvių kova vertinamam kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas, o pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais, pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai. Skunde pažymima, kad Š. S., kelis metus kovodamas už Lietuvos laisvę jos partizanų gretose, tiesiogiai ir asmeniškai nenužudė nė vieno nekalto Lietuvos civilio asmens. Kovodamas prieš SSRS okupaciją ir už Lietuvos laisvę Š. S. neturėjo tikslo ir motyvų žudyti nekaltus civilius gyventojus, tyčia dalyvauti tokiuose nužudymuose. Todėl, sprendžiant, ar nebuvo partizano Š. S. koviniuose veiksmuose kokių nors ekscesų, leidžiančių kalbėti apie beginklių civilių žmonių žudymą, turėtų būti vertinami tik konkrečių asmenų konkretūs veiksmai, griežtai laikantis asmeninės atsakomybės principo.

Skunde nurodoma, kad nužudant K. M. Š. S. tuo metu buvo namie ir atimant gyvybę nedalyvavo, be to, jis neturėjo žinių, kad partizanus išdavė ne K. M., o MGB agentė „Ž.“. Vadas A. A. buvo Įsitikinęs, kad partizanus išdavė K. M., todėl Š. S. neturėjo jokio realaus pagrindo atsisakyti dalyvauti šioje partizanų operacijoje, abejoti jos teisėtumu, A. A. žinių patikimumu. Š. S. šioje operacijoje dalyvavo paveiktas aukštesnio pareigomis partizano A. A. autoriteto bei iš jo sužinotos informacijos apie K. M. išdavystę ir būdamas įsitikinęs, kad K. M. išdavė partizanus. Apklausta K. M. žmona M. M. 1950 m. birželio 5 d. parodė, kad jos vyrą partizanai nužudė dėl vykdytų apylinkės tarybos pirmininko pareigų, šiuos parodymus ji patvirtino ir 2012 m. sausio 10 d. apklausos metu. Pasak pareiškėjo, negalima iš partizano reikalauti, kad jis, būdamas įsitikinęs, jog baudžiamas mirtimi partizanus išdavęs asmuo, esant tokioms sąlygoms, laikytųsi tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimų. Tuo tarpu partizanų būrio vadas A. A., kuriam tiesiogiai buvo pavaldus Š. S., buvo Įsitikinęs, kad K. M. išdavė partizanų bunkerį, buvusį netoli jo namų. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. B. su ginklu persekiojo partizanus, ginklą atiduoti partizanams atsisakė, nors jų reikalavimas buvo teisėtas. J. B. ir jo motina M. P. buvo glaudžiai susiję su MVD struktūra, o pagal įstatymą MVD organizacija yra pripažinta represine institucija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte nužudytasis J. B. įvardytas milicininku, t.y. MVD sistemos darbuotoju.

Dėl J. B. ir M. P. nužudymo skunde nurodoma, kad Š. S. objektyviai niekaip negalėjo sutrukdyti įvykdyti šį tikėtinai savavališką ir spontanišką kitų partizanų iš anksto nesuplanuotą veiksmą. Nėra jokių duomenų apie tai, kad buvo gautas įsakymas nužudyti M. P. ar kad Š. S. darė įtaką tokiam sprendimui ar žinojo, kad rengiamasi ją nužudyti. Liudytojos B. Č.-Ž. parodymuose nei bylos metu, nei 2012 m. vasario 10 d. nenurodyta, kad į ją bėgančią Š. S. šaudė. Jos parodymai, duoti 2012 m. vasario 10 d., iš dalies prieštarauja jos 1949 m. spalio 27 d. duotiems parodymams. Duomenų neabejotinai išvadai, kad Š. S. norėtų su kitais būrio nariais tyčia atimti gyvybes beginkliams civiliams gyventojams, byloje nėra. Todėl kitų partizanų veiksmai prieš J. B. ir M. P. negali būti inkriminuojami Š. S..

Skunde nurodoma, kad partizanų Karo lauko teismo sprendimai turėjo būti vykdomi paskirtų pareigūnų – partizanų. Kadangi partizanai buvo vienintelė teisėta okupuotoje Lietuvoje 1944-1953 m. veikusi valdžia, tai ir jos sprendimai laikytini teisėtais. Partizanų būrio vadas A. A., kuriam tiesiogiai buvo pavaldus Š. S., kartu buvo partizanų Karo lauko teismo nuosprendžių vykdytojas. Vadinasi, jis vykdė aukštesnio partizanų darinio – Karo lauko teismo sprendimus.

Skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi, kurioje buvo atkurtos pilietinės teisės asmeniui, motyvuojant, kad atimant gyvybes konkretiems asmenims tiesiogiai reabilituojamas asmuo nedalyvavo, buvo vykdomi vadovybės įsakymai, jis tik buvo įvykio vietoje. Š. S. atvejis yra analogiškas, jo buvimas įvykio vietoje, kurioje įvykdytas asmenų nužudymas, iš esmės grindžiamas KGB archyviniais duomenimis. Dėl KGB archyvinėje byloje aprašytų nužudymų jis asmeniškai nėra atsakingas, jokių asmeninių sprendimų dėl gyvybės atėmimo jis nebuvo priėmęs. Kitų asmenų įvykdyti tiesioginiai veiksmai negali būti inkriminuoti Š. S. net jeigu jis kartu su kitais minėtais asmenimis priklausė tai pačiai struktūrai.

M. G. skundas dėl Š. S. teisių atkūrimo ir teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą Lietuvos gyventojai, kurie buvo tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų okupacinių represinių organų nuteisti ar įkalinti už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, yra laikomi nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos jų pilietinės teisės. Pasipriešinimo dalyvių kova vertinta kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį šios nuostatos netaikomos asmenims, dalyvavusiems darant nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, taip pat asmenims, dalyvavusiems beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose.

Pagal byloje esančius duomenis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktus duomenis, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išvadą Š. S. 1946 m. rugpjūčio mėn. įstojo į partizano V., slap. „Ž.”, vadovaujamą partizanų būrį ir šio partizanų būrio sudėtyje iki 1950 m. aktyviai ginklu priešinosi okupaciniam sovietiniam režimui, už tai buvo okupacinių represinių struktūrų represuotas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko sprendimu atsisakyta išduoti Š. S. teisių atkūrimo pažymėjimą motyvuojant, kad jis nors ir būdamas ginkluoto pasipriešinimo narys aktyviai priešinosi okupaciniam režimui, tačiau padarė veikas, dėl kurių buvo beginklių civilių žmonių aukų, bendrininkavo nužudant K. M., J. B. ir M. P.. Išvada, kad Š. S. dalyvavo bendrininkaudamas beginklių civilių žmonių žudyme, nepagrįsta.

1944-1953 m. laikotarpiu Lietuvoje vyko ginkluotas partizaninis pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vykdytai Lietuvos okupacijai, pasipriešinimas jos okupacinei kariuomenei ir okupacinio režimo struktūroms. Pagal Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, kuri Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. sausio 12 d. įstatymu pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu, tuo laikotarpiu (1944-1953 m.) Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, t. y. minimu laikotarpiu partizanų vadovybė buvo aukščiausioji ir vienintelė teisėta politinė, karinė valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tai konstatuojama ir minėto 1999 m. sausio 12 d. įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Vykdydami teisingumą partizanai vadovavosi savo pačių parengtais ir priimtais teisės aktais pasipriešinimo okupaciniam režimui sąlygomis išimtiniais atvejais (sovietinius ir partinius aktyvistus, komjaunimo ir komunistų partijos narius, okupacinės administracijos pareigūnus, su sovietų represinėmis struktūromis bendradarbiavusius asmenis, naujakurius ir kolonistus, kurie naudojosi svetimu turtu, partizanai vertino kaip nusikaltėlius ir tėvynės išdavikus ir pagal partizanų nuostatas tai buvo nusikaltimai, už kuriuos bausta mirtimi, (papildomo tyrimo medžiagos b.l. 86-87)), leidžiančiais atimti civilio beginklio asmens gyvybę, tačiau tik pagal teismo teisėtą nuosprendį. Institucija, atlikusi teismo funkcijas, buvo Karo lauko teismas, o partizanų kariniuose junginiuose, kuriuose nebuvo Karo lauko teismo, tokias funkcijas vykdė partizanų būrių vadai.

Pagal byloje esančius duomenis (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikto tyrimo, archyvinės bylos duomenis, Generalinės prokuratūros atlikto tyrimo išvadą) K. M. 1949 m. dirbo Betygalos vis. Milašaičių apylinkės tarybos pirmininku, palaikė ryšius su partizanais ir juos rėmė. 1949 m. spalio 26 d. 9 val. į jo namus atėjo trys partizanai. Partizanai A. A. ir A. L. P. išsivedė K. M. į jo tvartą ir nužudė, o tuo metu partizanas S. S. liko namo viduje. Sprendimą nubausti K. M. mirties bausme buvo priėmęs partizanų būrio vadas. K. M. buvo nužudytas ne dėl to, kad ėjo apylinkės tarybos pirmininko pareigas, bet dėl to, jog partizanų būrio vadas, kurio įsakymo pagrindu veikė minėti partizanai, buvo įsitikinęs, kad K. M. 1949 m. vasarą okupacinei valdžiai išdavė netoli jo ūkio buvusį partizanų bunkerį, kuriame slėpėsi partizanas N. ir kiti kovotojai. Per karinę operaciją N. ir kiti partizanai žuvo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai padarė ne K. M., bet LSSR MGB užverbuota agentė „Ž.”. Nors K. M. atimant gyvybę Š. S. nedalyvavo, jį nužudė partizanai A. A. ir A.L. P., tačiau Generalinės prokuratūros atlikto tyrimo išvadoje Š. S. veiksmai įvertinti kaip bendrininko nužudant K. M.. Išvadoje nurodoma, kad jo ginkluoto buvimas nužudytojo namuose atėmė galimybę K. M., beginkliam civiliui asmeniui, pabėgti ar pasipriešinti, bei atėmė galimybę jo šeimos nariams pasišalinti iš namo, iškviesti pagalbą ar pasipriešinti patiems. Tokia išvada (kuri iš esmės atkartojama ir Aukščiausiojo Teismo sprendime atsisakyti išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą) nepagrįsta ir šiuo atveju Š. S. veiksmų negalima vertinti kaip bendrininkavimo nužudant K. M., t. y. negalima vertinti kaip bendrininkavimo baudžiamojo įstatymo prasme, nes pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvių kova vertinama kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas, kaip kova už Lietuvos išlaisvinimą. Partizanų būrys nėra nusikalstama struktūra, o jos nariai ne bendrininkai baudžiamųjų įstatymų prasme. Jeigu partizanų būrio viduje būtų buvę ekscesų, susijusių su beginklių civilių žmonių žudymu, tokiu atveju turėtų būti vertinami kiekvieno atskirai kovotojo konkretūs veiksmai, principingai laikantis asmeninės atsakomybės principo, bet ne kaip bendrininko apskritai. Š. S. neatliko jokių veiksmų atimant K. M. gyvybę. Be to, jo nužudymo negalima laikyti ekscesu, nes buvo vykdomas partizanų būrio vado įsakymas jį nužudyti įsitikinus, jog šis išdavė partizanus, kurie dėl to žuvo. Tuo metu Š. S. negalėjo žinoti, jog ne K. M. išdavė partizanus, bet tai padarė MGB agentė „Ž.”. Šios nustatytos aplinkybės rodo, kad dėl K. M. žūties Š. S. kaltės nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. B. sovietų valdžios buvo išduotas ginklas saugoti MVD Raseinių apsk. ūkį. Po to, kai ūkis buvo panaikintas, jis ginklo negrąžino. Kadangi jis buvo ginkluotas, partizano būrio vadas M. įsakė nužudyti J. B., tą partizanai 1949 m. spalio 27 d. atvykę pas J. B. į namus ir padarė. Po to, įvykio vietoje buvo nužudyta ir jo motina M. P.. Nors nužudant J. B. ir M. P. įvykio vietoje buvo ir Š. S., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus atimant J. B. ir M. P. gyvybes. Tačiau kartu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog M. P. buvo sovietinio rėžimo aktyvistė, savo veiksmais būtų talkinusi šiam rėžimui, ar buvo sovietų valdžios represinės struktūros narė ar jų slapta bendradarbė. Be to, nėra duomenų, kad partizanų vykdomoji valdžia dėl jos būtų priėmusi kokį sprendimą. Todėl, esant šiems duomenims, M. P. nužudymas vertintinas kaip atskirų partizanų įvykdytas ekscesas, kuriame Š. S. nedalyvavo, savo veiksmais prie jo neprisidėjo. Dėl to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Š. S. kaltės dėl J. B. ir M. P. nužudymo nėra ir jam nepagrįstai atsisakyta išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą.

Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad Š. S. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir visos jo pilietinės teisės atkurtinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 6 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2R-72 atsisakyti išduoti Š. S. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą.

Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką išduoti Š. S. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą.
Teisėjai

Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
Vytautas Greičius

Kai kurie kiti byloje esantys dokumentai

SOVIETIS-PARTINIS IR KAIMŲ AKTYVAS LIETUVOJE 1944 – 1953 m.

Istoriogratinė archyvinė pažyma

Sovietų Sąjungoje buvo vienpartinė sistema, o visos gyvenimo sritys buvo stipriai
politizuotos. SSRS visuomenės modelyje aktyviausiems politinių, visuomeninių bei ūkinių
organizacijų nariams buvo skiriamas svarbus vaidmuo. Sąvoka „aktyvas“ pirmiausia suvokta
politine prasme. „Aiškinamajame rusų kalbos žodyne“, išleistame 1935 m., sąvoka „aktyvas”
apibrėžimas taip: „ …. tai labiausiai politiškai užgrūdinti, veikliausi partinės ar kitos kokios nors
visuomeninės organizacijos nariai. „Nepartinis aktyvas“ – pažangiausi darbininkai ir kolūkiečiai,
kurie pasitelkiami kovojant dėl partijos politikos įgyvendinimo ir aktyviam darbui statant
socializmą. Pasak Stalino, bolševikų, komrmistų galia glūdi tame, jog jie geba apsupti komunistų
partiją milijonais nepartinių aktyvistų (ToJIr<oBHr7I cIroBaprQ pyccrcoro srsurca //feb-
web.ru/ feb/ushakov/ush-abc/01/us1 023 16.htm).
Vėlesniais metais ši sąvoka tapo mažiau politizuota. „Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje”
rašoma, kad „aktyvas“ – tai pati iniciatyviausia, veikliausia, labiausiai patyrusi organizacijos
(partinės, komjaunimo, profesinės sąjungos, gamybinės ar kt.) dalis. Aktyvas buvo vadovybės
atrama. Aktyvistai ėjo vadovaujančias pareigas tiek vietiniuose tiek centriniuose partiniuose
organuose. Komjaunuolių aktyvas, vadovaujamas komrmistų, organizavo komjaunimo veiklą.
Ūkinėje plotmėje taip pat buvo savas aktyvas, kurį sudarė veikliausia ir labiausiai patyrę
darbuotojai, įmonių vadovai ir kt. (Bonbmasr COBeTCKa5I aunnrcnonezrrrsr. –- M.: CoBeTcr<a;r
aurrnroronezrnsr. 1969–-1978.
//dic.academic.ru/dic.nsf/bse/6233 6/%D0%90%D0%BA%D1%82%D0%B8%D0%B2).
Lietuvių kalbos žodyne, išleistame 1972 m. rašoma, kad aktyvas tai veikliausi kurios nors
organizacijos (partijos, profsąjungos, įstaigos) nariai, o aktyvistas – veiklus politinės, visuomeninės
ar ūkinės organizacijos narys (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 1972, p. 10).
Sąvoka „aktyvas“ taip kaip ji buvo suvokiam sovietų režime, Liėtuvoje pradėta taikyti 1940
m., po to, kai kraštą okupavo SSRS.
Lietuvos teritoriją 1944 m. liepos mėn. antrojoje pusėje užėmus Raudonajai armijai, pradėta
krašto resovietizacija. Prasidėjo visų lygių administracijos ir kitų įstaigų personalo formavimas iš
1941 m. birželio mėn. į Sovietų Sąjungą pasitraukusių partinių-sovietinių aktyvistų, buvusių
sovietinių partizanų, lojalių sovietams vietinių gyventojų, taip pat atvykusių iš SSSR ne lietuvių
tautybės asmenų. Visoje šalies teritorijoje buvo atkurtos komunistų partijos, turėjusios
sprendžiamąją galią visose visuomeninio-politinio, ūkinio ir kt. gyvenimo srityse, struktūros.
Komunistų partija irežadministracija sudarė vientisą valdžios sistemą, dažnai vadinta tiesiog
sovietiniu-partiniu aparatu. Šis aparatas ėmėsi organizuoti ir vykdyti totalinį bei beatodairišką visų
gyvenimo sričių pertvarkymą pagal sovietinius standartus.
Iš aktyvistų suformuota žemiausioji sovietų administarcijos grandis – dešimtkiemių
įgaliotiniai. Pagal LSSR Liaudies komisarų tarybos 1945-09-13 nutarimu patvirtintą instrukciją,
kiekvienai dešimčiai valstiečių kiemų buvo skiriamas apylinkės tarybos įgaliotinis, dirbęs
visuomeniniais pagrindais. Dešimtkiemių įgaliotiniai buvo tarpininkai tarp valstiečių ir apylinkių
vykdomųjų komitetų, padėjo palaikyti tarp jų ryšius. Jie buvo apylinkių vykdomųjų komitetų
talkininkai, padedantys vykdyti vyriausybės politiką kaime. Dauguma dešimtkiemių įgaliotinių
aktyviai dalyvavo visose politinėse ir ūkinėse kampanijose, padėdavo partiniams ir tarybiniams
organams per rinkimines kampanijas, organizuodavo raudonąsias gurguoles, o rinkimų dieną kartu
su savo dešimtkiemio valstiečiais eidavo į rinkimus. Be to, dešimtkiemių įgaliotiniai buvo kadrų
rezervas apylinkių ir valsčių vykdomiesiems komitetams. Dalis jų nuolat pereidavo į vadovaujantį
valstybinį darbą (Juonienė S. Vietiniai valstybės valdžios organai Liėtuvoje 1940-1950 m. –
Vilnius, 1976, p. 63-64; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 3 -– Vilnius, 1985, p.
236-237).

1

Aktyvistai 1944 – 1953 m. dalyvavo visose Lietuvos sovietizacijos sferose. Jie buvo
panaudojami kaip pagalbinė kovos prieš partizanus jėga. Ginkluotus aktyvistų būrius turėjo sudaryti
pirmiausia komunistai ir komjaunuoliai, įvairių įstaigų tamautoj ai, mašinų-traktorių stočių
darbininkai, valstiečiai, naujakuriai, samdiniai ir varguoliai, nukentėję nuo partizanų asmenys ir t. t.
Būriai turėjo dalyvauti kovose prieš partizanus, saugoti valstybines ir visuomenines įstaigas bei
įmones (Starkauskas J. Represinių struktūrų ir Komunistų partijos bendradarbiavimas, įtvirtinant
okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1953 m. – Vilnius, 2007, p. 268-269). Apginkluojami buvo tiek
partiniai tiek ir nepartiniai aktyvistai. Ginkluoti aktyvistų būriai pradėti išformuoti 1953 m. vasario
mėn., kai nuslopo partizaninis judėjimas. Ginklai iš aktyvistų buvo paimami, o išduodami tik tuo
atveju, kai jie vykdavo įkaimo vietoves (Starkauskas J. Represinių struktūrų ir Komunistų partijos
bendradarbiavimas, įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1953 m. – Vilnius, 2007, p. 268,
284). Be to, aktyvistai dalyvavo rinkiminėje agitacijoje bei kartu su kariškiais ir liaudies gynėjais
saugojo rinkimines apylinkes, rinko prievoles, dalyvavo prievartinėje kolektyvizacijoje,
trėmimuose, saugojo visuomenines ir administracines įstaigas ir t. t.
Taigi 1940-1941 m. ir 1944-1953 m. aktyvistais vadintini asmenys, kurios sovietų režimas
pasitelkė, sovietizuojant kraštą. Aktyvistais buvo įvairių socialinių grupių ir profesijų atstovai, tiek
partiniai, tiek ir nepartiniai. Aktyvistai skirstomi į du tipus: sovietinis-partinis aktyvas, į kurį siekta
įtraukti visus apskričių ir valsčių tamautojus ir kaimo aktyvas, kuris pradėtas formuoti nuo 1948 m.,
stengiantis įtraukti kuo daugiau kolūkiečių (Starkauskas J. Represinių struktūrų ir Komunistų
partijos bendradarbiavimas, įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1953 m. – Vilnius, 2007, p.
266-267).
Partizanai aktyvistus ir administracijos tarnautojus traktavo kaip sovietų režimo rėmėjus ir
pagalbininkus, kurie buvo baudžiami pagal karo lauko tesimų nuostatas.

Parengė

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus
vyriausiasis specialistas Andrius Tumavičius

2011-07-25

2

DĖL PARTIZANŲ VYKDYTŲ MIRTIES BAUSMIŲ
(Istorinė-archyvinė pažyma)

Lietuvoje nuo 1944 m. vasaros vyko ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai. Partizanai nepripažino prievarta primestos sovietų santvarkos, o tarybų valdžią vertino kaip neteisėtą. Todėl rezistentai skelbė, jog iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdys visas valdžios funkcijas, tarp jų ir teisminę. Vykdydami baudžiamąją politiką, partizanai vadovavosi pačių parengtais norminiais aktais. Institucija, kuri atliko teismines funkcijas buvo karo lauko teismas. Jis nagrinėdavo rezistentų nusižengimus, gyventojų nusikaltimus, sovietų administracijos pareigūnų ar rėmėjų veiksmus.

Sovietinius ir partinius aktyvistus, komjaunimo ir komunistų partijos narius, administracijos pareigūnus, su sovietų represinėmis struktūromis bendradarbiavusius asmenis, naujakurius ir kolonistus, kurie naudojosi svetimu turtu partizanai vertino kaip nusikaltėlius ir tėvynės išdavikus. Pagal partizanų nuostatas tai nusikaltimas už kurį bausta mirtimi.

1944 m. gruodžio mėn. Lietuvos laisvės armijos (LLA) vyriausias vadas K. Veverskis įsakė organizuoti slaptą aktyvią kovą prieš NKVD ir keliančius pavojų vietinės administracijos darbuotojus bei šnipus. Tuo pačiu įsakymu buvo suformuluoti tikslai, kurių vienas skelbė: „vietinę administraciją, miliciją, ir atskirus šnipus reikia pagąsdinti ir laikyti tam tikroje įtampoje kad, bijodami mirti, jie ne taip nuoširdžiai eitų savo pareigas“ (LLA Vyriausiojo Vanagų vado įsakymas būriams dėl kovos taktikos // Laisvės kovos 1944-1953 m., Kaunas, 1996 m., 1. 69). Tačiau LLA tuo metu dar neturėjo baudžiamųjų nuostatų, kurios būtų taikomos organizacijai nepriklausantiems asmenims. Jas turėjo atstoti apygardų vadovybių išleistos instrukcijos ar įsakymai. Kitaip tariant, 1944 m., kuriantis pogrindžio struktūroms, ne organizacijos narių baudimą mirties bausme nereglamentavo jokie pasipriešinimo vadovybės leidžiami aktai. Partizanai, bausdami mirtimi, pirmiausia vadovavosi savais sumetimais ir turima informacija. Remiantis archyviniais dokumentais galima teigti, jog šiuo etapu dažniausiai buvo žudomi sovietų pareigūnai, režimui lojalūs asmenys, taip asmenys įtariami kaip nepatikimi. Dažniausiai buvo vadovaujamasi ne dokumentuotomis normomis, o surinkta informacija ir žiniomis bei liudininkų parodymais.

Alytaus aps. savarankiškai veikusios Dzūkų rinktinės štabas 1945 m. birželio mėn. parengė „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles“. Bendrą baudžiamųjų priemonių taikymą nusako skyrius „Komunistų ir jiems pataikaujančių asmenų tvarkymas“: tikslui pasiekti partizanai naudoja spaudą – raštiškus bendrus ir asmeninius įspėjimus, aplankymą – žodinį įspėjimą, fizinę bausmę, konfiskavimą ar visišką sunaikinimą asmeninio turto, ir mirties bausmę. Kiekvienos iš šių priemonių tikslus panaudojimas turi būti ne atsitiktinis, bet iš anksto apgalvotas ir nuspręstas, vykdomas tik vado įsakymu. Fizinė bausmė vykdoma tik prieš tai aiškiai išdėsčius kaltę ir paskelbus sprendimą. Mušti leidžiama diržu, rykštėmis, bet ne ranka. Bet koks sužalojimas baudžiant, teikiąs invalidumą, draudžiamas. Mirties bausmės įvykdymas galėjo būti viešas arba slaptas, tik ne šeimos akivaizdoje. Nuteistąjį mirti draudžiama mušti, žaloti ar kankinti. Šiomis taisyklėmis turėjo vadovauti kiekvienas Dzūkų rinktinės, vėliau – Dainavos apygardos partizanas (Dzūkijos rinktinės štabo parengtos partizanų veiklos taisyklės // Laisvės kovos 1944-1953 m., Kaunas, 1996 m., 1. 142-143).

Panašūs dokumentai partizanų rengti visoje Lietuvoje. 1945-1946 m. buvo leidžiami įsakymai, kuriuose buvo nurodoma, kad mirties bausmes gali skirti tik LPS (Lietuvos partizanų sąjungos) valsčių štabai. Būrių vadai turėjo surinkti išsamių žinių apie įtariamuosius, jų veiksmus, sudaryti įtariamųjų sąrašus ir tokią medžiagą perduoti valsčių štabams. Buvo pažymima, kad atskiri būriai ar partizanai neturi teisės savarankiškai vykdyti mirties nuosprendžių, tačiau kai kurie įsakymai nedraudė sušaudyti paimtų į nelaisvę stribų ir komunistų. Valsčių štabai nebuvo sudaryti, todėl buvo įsakoma partizanų būrių vadams apsiimti bausti Tėvynės išdavikus surinkus tikslius duomenis. Be būrio vado žinios ką nors bausti buvo uždrausta (LPS Gedimino rinktinės štabo įsakymas Nr. 3 būrių vadams // LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1407, 1.222).

Lietuvos partizanų „A“ apygardos vadovybės 1945 m. gruodžio mėn. parengtuose „Partizanų lauko teismo nuostatose“ rašoma, kad tokie teismai sprendžia Lietuvos piliečių, aktyviai dirbančių bolševikams ir išdavusių lietuvius patriotus išvežimui bei pasmerkimui ar jų turto sunaikinimui. Partizanų lauko teismas spręsdavo ar kaltinamąjį išteisinti, ar papeikti ar nuteisti mirties bausme. Karo lauko teismas (KLT), kurį sudarė pirmininkas – kuopos ar bataliono vadas ir du nariai, turėjo būti suformuojamas partizanų rinktinės vado įsakymu. Karo lauko teismas spręsdavo, išteisinti, papeikti ar nubausti mirties bausme. Kai įrodymų pakakdavo bausmei įvykdyti, nusikaltimu kaltinamas asmuo galėjo būti nuteisiamas ir už akių; tokiu atveju nusižengimų įrodymus turėjo patvirtinti prisiekdami ne mažiau kaip trys liudininkai. Nuteisus mirties bausme, būdavo surašomas mirties bausmės aktas, kuriuo vadovaudamiesi bausmę įvykdydavo teismo pirmininko iš savo dalinio skirti žmonės arba savanoriai. Teismo sprendimai buvo neapeliuojami, po teismo sprendimo mirties bausmė turėjo būti įvykdoma per 24 val. (1945 m. gruodžio mėn. Lietuvos partizanų A apygardos štabo parengti „Partizanų lauko teismo nuostatai“ // Laisvės kovos 1944-1953 m., Kaunas, 1996 m., l. 180-181). Aktą slapyvardžiais pasirašydavo mirties bausmę atlikę kovotojai. Byloje turėjo būti kuopos vado raportas, kvotos protokolas, visi surinkti pranešimai, nutarimas dėl bausmės ir sušaudymo aktas (LLK Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininko Radasto raštas kuopų vadams apie baudžiamųjų bylų sudarymą // Laisvės kovos 1944-1953 m., Kaunas, 1996 m., l. 187).

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949-02-12 nutarime dėl laisvės kovotojų ir gyventojų santykių pobūdžio rašoma, kad komunistai, ginkluoti okupacinės valdžios pareigūnai ir visi kiti tautai priešiškais tikslais apginkluoti asmenys vertinami kaip lietuvių tautos priešai ir „iškrenta už neliečiamumo ribų“ (Laisvės kovos 1944 – 1953 metais. Dokumentų rinkinys – Kaunas, 1996, p. 310). LLKS Teismų statuto projekte nurodoma, kad mirties bausme baudžiami tie, kas „nusikalto dirbdamas priešo naudai ir sąmoningai kenkė tautai bei sąjūdžiui“, „okupacinės valdžios pareigūnas, žiauriai vykdąs okupacinės valdžios priemones, nukreiptas prieš vietos gyventojus“ ar „kas nusikalto aktyviai rėmęs okupacinės valdžios pastangas, nukreiptas prieš mūsų tautą bei sąjūdį“ (LGGRTC GAM, GEK 645).

Asmens kaltumo įrodymo ir jo baudimo tvarka buvo reglamentuota. Pirmiausia įtariamas nusikalstama veikla asmuo buvo įspėjamas. Jam siūloma atsisakyto einamų pareigų, liautis skųsti, išstoti iš komjaunimo ar partijos ir t. t. bei apie tai informuoti partizanus. Būdavo apklausiami įtariamąjį pažįstantys žmonės. Apklausas vykdė grupės vadas. Kiekvienas apklaustasis pasirašydavo apklausos protokolą. Surinkti duomenys perduodami į štabą, kur buvo nusprendžiama kokią bausmę skirti: mirties bausmę, sumušti, konfiskuoti turtą, atvesdinti į būrį. Karo lauko teismo paskelbtą mirties nuosprendį vykdydavo būrių kovotojai, gavę rinktinės arba apygardos vadovybės nurodymą (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 24764/3, t. 1, 1. 48-50).

Parengė
LGGRTC
Specialiųjų tyrimų skyriaus
vyresnioji specialistė B. Šeškaitė

vyriausiasis specialistas
Andrius Tumavičius