LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 379, b.l. 82-87

Byla Nr. 4R-12D / 2008

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 27 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei‚
dalyvaujant prokurorei Audronei Žentelienei,
suinteresuotam asmeniui I. T. ir jos atstovui advokatui Juozui Šeškevičiui‚
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Algimanto Valantino teikimą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimo atkurti pilietines teises P. J., išduodant jo teisių atkūrimo pažymėjimą, pripažinimo netekusiu galios. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios teikimą tenkinti, suinteresuoto asmens I. T. ir jos atstovo, prašiusių teikimą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

P. J., gimęs (duomenys neskelbtini)., kaltintas pagal RSFSR BK 58-1a, 58-8, 58-11 straipsnius, sovietų MGB Ypatingojo pasitarimo 1948 m. liepos 3 d. nutarimu pasiųstas į pataisos darbų lagerį dvidešimt penkeriems metams. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijos 1956 m. liepos 5 d. sprendimu laisvės atėmimo bausmė jam sumažinta iki penkiolikos metų. Pagal Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB 1948 m. liepos 3 d. protokolo Nr 27 išraše naudojamas formuluotes P. J. nubaustas už dalyvavimą kontrrevoliucinėje nacionalistinėje gaujoje ir teroristinę veiklą. Pagal Lietuvos SSR MGB ministro pavaduotojo 1948 m. kovo 31 d. patvirtintoje kaltinamojoje išvadoje naudojamas formuluotes P. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis palaikė nusikalstamus ryšius su ginkluotos gaujos „Kunigaikštis Kęstutis“ nariais, dalyvavo vykdant teroristinius aktus prieš partinį-tarybinį aktyvą ir tarybų valdžiai lojalius piliečius. Kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad 1947 m. naktį iš gruodžio 3 – ios į 4 – tą dieną, būdamas ginkluotas vokišku automatu, jis dalyvavo nužudant 15 asmenų iš partinio-tarybinio aktyvo ir tarybų valdžiai lojalių piliečių tarpo.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymu, 1992 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą atkurti P. J. pilietines teises ir išdavė jo teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/44-91. Šio pažymėjimo dublikatas buvo išduotas 1998 m. liepos 8 d. P. J. sūnui A. J. 2007 m. birželio 20 d. į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą kreipėsi I. T. prašydama išduoti jos tėvo P. J. teisių atkūrimo pažymėjimą.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2008 m. balandžio 22 d. teikimu prašo pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1992 m. kovo 12 d.

2

sprendimą atkurti P. J. pilietines teises ir išduoti jam teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/44-91 bei Generalinės prokuratūros 1998 m. liepos 8 d. išduotą šio pažymėjimo dublikatą Nr. 13/44-91. Teikime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimas išduoti P. J. teisių atkūrimo pažymėjimą prieštarauja 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 2 straipsnio nuostatoms, nes yra pagrindas teigti, kad P. J. buvo represuotas ne tik už pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui, bet ir už bendrininkavimą beginklių civilių žmonių žudynėse. Teikime nurodoma, kad patikrinus archyvinę baudžiamąją bylą Nr. 43613/3 nustatyta, kad P. J. rėmė Lietuvos partizanų būrį „Kunigaikštis Kęstutis“ ir taip priešinosi okupacinės sovietinės valdžios įsigalėjimui Lietuvoje, tačiau iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 1947 m. gruodžio 4- ios naktį, būdamas ginkluotas automatu, jis dalyvavo buvusios Alytaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose įvykdytose civilių beginklių šių kaimų gyventojų žudynėse, kai buvo nužudytos M.‚ Ž. ir B. šeimos.

Lietuvos Ypatingojo archyvo duomenimis:

• iš M. šeimos buvo nužudyti V. ir A. M.‚ J. M. ir A. M.; V. ir A. M. nuo 1940 m. buvo komunistų partijos nariai; apie J. M. ir A. M. priklausymą sovietiniam partiniam aktyvui, komunistų partijai, komjaunimui ar jų bendrininkavimą su NKGB struktūromis duomenų nėra;

• iš Ž. šeimos buvo nužudyti A., V., S. Ž. ir J. Ž.. V. buvo 1946 m. legalizavęsis Lietuvos partizanas. S. buvo sovietų saugumo informatorius slapyvardžiais „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“. Apie kitų Ž. šeimos narių priklausymą sovietiniam partiniam aktyvui, komunistų partijai, komjaunimui ar jų bendrininkavimą su NKGB struktūromis duomenų nėra;

• iš B. šeimos buvo nužudyti P. ir E. B. ir jų vaikai: P. (25 m.), A. (21 m.), V. (18 m.) ir A. (17 m.). Du iš sūnų buvo 1946 m. legalizavęsi Lietuvos partizanai. Apie kitų B. šeimos narių priklausymą sovietiniam partiniam aktyvui, komunistų partijai, komjaunimui ar jų bendrininkavimą su NKGB struktūromis duomenų nėra.

lš archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 43613/3 matyti, kad tardymo metu P. J. pripažino, jog 1947 m. naktį iš gruodžio 3 į 4 dieną, būdamas ginkluotas automatu, jis saugojo M., B. ir Ž. šeimų namus, kai partizanų būrio nariai vykdė šių civilių asmenų žudynes. P. J. tardymo metu parodė, kad 1947 m. gruodžio 3 d. pas jį į namus atėjo K., B. ir partizanas pravarde „(duomenys neskelbtini)“ ir jam su broliu R. J. pasakė, kad jie turės vakare eiti kartu su jais, tačiau kur ir kokiu reikalu turės eiti, nepasakė. Vakare, kai atėjo visi paminėti asmenys, K. jam davė vokišką automatą, broliui R. vokišką šautuvą. Vėliau jie visi nuėjo į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie M. namų, kur jį su broliu paliko kieme saugoti, o kiti užėjo į namą. Name užsižiebė šviesa ir pasigirdo šūviai. Po to iš namo išėjęs K. pasakė, kad buvo sušaudyta M. šeima ir pareiškė, jog taip bus pasielgta su visais komunistais. Po to jie visi nuėjo pas Ž. šeimą, gyvenusią (duomenys neskelbtini) kaime, kuri taip pat buvo sušaudyta. Tą pačią naktį (duomenys neskelbtini) kaime buvo sušaudyta dar viena šeima – B. P. J. parodė, kad šaudyme nei jis nei jo brolis tiesiogiai nedalyvavo, nes šaudymo metu stovėjo sargyboje. P. J. teigė, kad po B. šeimos sušaudymo jam su broliu buvo pasiūlyta eiti namo, ginklus jie grąžino. Šių įvykių esmines aplinkybes tardymo metu patvirtino ir R. J., nurodydamas, kad jis su broliu P. dalyvavo sušaudant M., Ž., B. šeimas, t. y. nusikaltimų darymo metu saugojo įvykio vietas, o vėliau jo brolis P. minėtų šeimų turtą vežė į (duomenys neskelbtini) kaimą. P. J. dalyvavimą sušaudymuose patvirtino ir P. Ž. bei A. R., kurie nurodė, kad jie kartu nuėjo į J. namus, iš kur kartu su kitais partizanais nuvyko pas M., kur buvo sušaudyta visa šeima. A. V. ir A. K. taip pat parodė, kad kartu su P. J. dalyvavo teroristiniuose aktuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad 1957-1958 m. ši baudžiamoji byla buvo

3

tikrinama tiek pagal P. J., tiek pagal kitų represuotųjų skundus, tačiau buvo konstatuota, kad skundai nepagrįsti. Todėl anksčiau priimti šioje byloje sprendimai liko nepakeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartimi generalinei prokuratūrai buvo pavesta atlikti P. J. byloje papildomą tyrimą, siekiant: nustatyti, ar kitose archyvinėse bylose yra duomenų apie P. J. veiklą jo byloje tirtu laikotarpiu, t. y. 1944 – 1947 metais; nustatyti ir apklausti liudytojais asmenis, turinčius kokių nors žinių apie paminėtą P. J. veiklą.

Papildomo tyrimo metu nustatyta, kad duomenų apie P. J. veiklą yra dar dviejose archyvinėse bylose, kurių numeriai 35840/3 ir 15455. Pirmojoje iš jų yra duomenys apie tai, kad 1949 m. buvo suimtas P. Ž., g. (duomenys neskelbtini)., kuris parodė, kad 1947 m. gruodžio mėn. naktį iš 3 į 4 dieną jis dalyvavo nužudant (duomenys neskelbtini) kaime gyvenusią M. šeimą. P. Ž. parodė, kad: jis kam su A. R., P. ir R. J. ėjo sargybą prie M. šeimos namo saugodami, kad nė vienas šios šeimos narys nepabėgtų; M. šeimos narius šaudė J. K. slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, J. B. slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“ ir A. V. slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“. Pagal antrosios bylos duomenis A. R. paliudijo, kad 1947 m. vasarą jis kartu su P. J. jo ūkio valdose partizanų paliepimu padėjo įrengti bunkerį, kuriame po jų suėmimo 1947 m. buvo rasta karinė amunicija. Be to, papildomo tyrimo metu liudytojais buvo apklausti 7 asmenys.

A. K., gim. (duomenys neskelbtini), parodė, kad: jis 1947 m. gruodžio 29 d. buvo suimtas ir vėliau be teismo represuotas už dalyvavimą Lietuvos partizanų būryje „Kunigaikštis Kęstutis“; bausmę atliko Rusijos gilumoje, Komijos respublikos Intos mieste; ten susipažino su P. J., tačiau šis nieko nepapasakojo apie tai, už ką buvo represuotas, tik paminėjo brolį R., kuris taip pat buvo represuotas; A. K. iš kitų žmonių, kurių nei vardų nei pavardžių neprisimena, pasakojimų yra girdėjęs apie tai, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose 1947 m. gruodžio mėnesio naktį iš 3 į 4 dieną partizanai sušaudė komunistų šeimas, kad toms žudynėms vadovavo iš Žemaitijos kilęs partizanas slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, tačiau apie tai, ar tose žudynėse galėjo dalyvauti P. J., liudytojas nežino.

B. K. (A. K. sūnus), gim. (duomenys neskelbtini)., nurodė dabartinę savo tėvo gyvenamąją vietą.

A. B., gim. (duomenys neskelbtini), parodė, kad jo tėvai, trys broliai ir sesuo buvo nužudyti 1947 m. gruodžio 3 d. apie 20 val. buvusios Alytaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, savo namo virtuvėje. Tuo metu be nužudytų šeimos narių namuose buvo šis liudytojas, jo jaunesni brolis ir sesuo, o taip pat kaimynai T. M. ir P. M. Liudytojas matė, kaip į namus įėjo trys vyrai: B. slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, K. slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“ (šie du vyrai buvo apie 45-50 m. amžiaus) ir trečias jaunas vaikinas apie 20-25 metų. B. ir K. liudytojo šeimos nariams, kurie tą vakarą buvo sušaudyti, liepė išeiti į virtuvę. Užsidarius durims, pasigirdo automatų šūviai. Pagal garsą buvo galima spręsti, kad buvo šaudoma iš kelių automatų. Po to iš virtuvės minėti vyrai išėjo kruvinais drabužiais ir liepė liudytojui parodyti tvartą, kuriame laikomi arklai. Būdamas kieme liudytojas už namo matė dviejų vyrų siluetus, tačiau tų vyrų neatpažino, nes jie slėpėsi tamsoje. P. J. tą naktį A. B. nematė; nežino, ar jis tą naktį dalyvavo civilių žmonių žudynėse, o iš žmonių kalbų yra girdėjęs, kad P. J. niekur žudynėse nedalyvavo.

I. T., gim. (duomenys neskelbtini), (šiame procese – suinteresuotas asmuo) parodė, kad P. J. yra jos tėvas. Liudytoja tvirtina, kad O. B. jai papasakojo, kad 1947 m. ji su J. gyveno kaimynystėje, todėl žino, kad P. J. 1947 m. gruodžio 3 d. civilių žmonių žudynėse nedalyvavo. Be, to I. T. nurodė dar dvi liudytojas: O. P. ir A. D. K.

A. D. K., gim. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ji yra P. J. sesuo. Apie 1947 m. gruodžio 3 d. įvykdytą M., Ž., B. šeimų išžudymą liudytoja teigia nieko nežinanti, nes tuo metu buvo dar maža (10 metų). Tačiau liudytoja tvirtina tikrai žinanti, kad jos brolis P. J. tų šeimų išžudyme nedalyvavo, nes jis nebuvo nei partizanas, nei

4

„stribas“, neturėjo šautuvo, nebendravo nei su partizanais, nei su „stribais“, padėjo motinai ūkio darbuose.

O. P., gim. (duomenys neskelbtini), parodė, kad 1947 m. jos šeima gyveno Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, todėl liudytoja P. ir R. J. pažinojo. Kiek jai žinoma, broliai J. su partizanais ryšio nepalaikė, nes gyveno labai vargingai (neturėjo kuo partizanus paremti) ir buvo per jauni. Ką veikė P. J. 1947 m. gruodžio 3 d., liudytoja nežino. 1947 m. gruodžio 4 rytą liudytoja sužinojo, kad pereitą naktį (duomenys neskelbtini) kaime buvo nužudyta M. K. Nuėjusi į M. K. namus, liudytoja pamatė jos lavoną. Netrukus po to liudytoja sužinojo, kad tą pačią naktį buvo išžudytos Ž., B.‚ M. šeimos. Visi aplinkiniai kalbėjo, kad tas šeimas išžudė J. R., J. K., J. B.‚ asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini)“.

O. B., gim. (duomenys neskelbtini), parodė, kad ji 1947 m. gyveno Alytaus rajone (duomenys neskelbtini) kaime kaimynystėje su J. Ką veikė P. J. 1947 m. naktį iš gruodžio 3 į 4 dieną, liudytoja nežino. Tačiau liudytojai žinoma, kad tą naktį šeimas išžudė J. B., J. R. ir keletas kitų partizanų. Kiek liudytojai žinoma, P. ir R. J. nepalaikė ryšių nei su partizanais, nei su „stribais“. Liudytoja tvirtina, kad jie tikrai nedalyvavo minėtų šeimų išžudyme, kadangi tuo metu buvo dar jauni, padėjo motinai ūkyje.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimas atmestinas.

Iš archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 43613/3 matyti, kad P. J. buvo represuotas neteismine tvarka, t.y. jis nebuvo nuteistas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje esantys procesiniai dokumentai, kurių pagrindu P. J. buvo pasiųstas į pataisos darbų lagerį, – tai kaltinamoji išvada ir išrašas iš Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB 1948 m. liepos 3 d. protokolo Nr. 27. Šių dokumentų turinys patvirtina, kad P. J. buvo represuotas už pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui. Iš kaltinamosios išvados matyti, kad jam buvo inkriminuotas ryšių su Lietuvos partizanų būriu „Kunigaikštis Kęstutis“ palaikymas. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu konstatuota, kad 1944 – 1953 m. Lietuvoje vykęs partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras vertinamas kaip tautos ginkluotas pasipriešinimas sovietinės valdžios įsigalėjimui Lietuvoje. Akivaizdu, kad ryšių su Lietuvos partizanais palaikymas vertintinas kaip dalyvavimas pasipriešinime okupaciniam režimui (prisidėjimas prie jo). Tai yra Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas atkurti visas P. J. pilietines teises, išduodant atitinkamą pažymėjimą.

Generalinio prokuroro teikime to pagrindo buvimas neginčijamas, tačiau teigiama kad P. J. buvo represuotas ne tik už pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui, bet ir už bendrininkavimą beginklių civilių žmonių žudynėse. Teikime prokuroras nurodo, kad ši aplinkybė yra kliūtis atkurti P. J. pilietines teises, nes 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 2 straipsnyje yra nurodyta, kad to įstatymo 1 straipsnio nuostata (apie teisių atkūrimą) netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, kad toks šioje byloje taikomo įstatymo aiškinimas (kai kliūtimi atkurti pasipriešinimo dalyvio pilietines teises laikomas pats represavimo už dalyvavimą beginklių civilių žmonių žudynėse faktas) nėra tikslus (tinkamas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant, ar nėra „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 2 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių represuoto asmens teisės neatkuriamos, apsiriboti tik tuo, kas nurodyta represinių organų procesiniuose dokumentuose, neleidžia pati aptariamos normos formuluotė. Įstatymo leidėjas naudoja formuluotę ne „nuteistiems“, „represuotiems“ už dalyvavimą darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose, o „dalyvavusiems“ darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. Iš tokios formuluotės seka, kad to dalyvavimo faktas turi nekelti abejonių ne tik pagal archyvinės baudžiamosios bylos medžiagą, bet ir pagal duomenis, turimus (papildomai surinktus) klausimo dėl represuoto asmens teisių atkūrimo sprendimo metu.

5

Archyvinėje baudžiamojoje byloje Nr. 43613/3 esančioje kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad 1947 m. naktį iš gruodžio 3 į 4 dieną, būdamas ginkluotas vokišku automatu, P. J. dalyvavo nužudant 15 asmenų iš partinio-tarybinio aktyvo ir tarybų valdžiai lojalių piliečių tarpo. Generalinio prokuroro teikime tvirtinama, kad iš archyvinės bylos medžiagos matyti, kad tai 1947 m. gruodžio naktį, būdamas ginkluotas automatu, P. J. dalyvavo buvusios Alytaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose įvykdytose civilių beginklių šių kaimų gyventojų žudynėse, kai buvo nužudytos M., Ž. ir B. šeimos. Pagrindžiant šį teiginį teikime analizuojami paties P. J., jo brolio R. J. ir kitų pagal tos pačios bylos medžiagą represuotų asmenų parodymai, duoti sovietų saugumo (MGB) pareigūnams tardymo metu. Iš tų parodymų turinio matyti, kad: 1947 m. gruodžio 3 – ios vakare P. J. (ir jo broliui R.) partizanų būrio nariai nurodė vykti kartu su jais, tačiau užduoties, kurią P. J. turės atlikti, neapibūdino; nuvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą prie M. namų, partizanai P. J. davė automatą ir pavedė stovėti sargyboje; M. šeima buvo sušaudyta jų namo viduje; analogiškas užduotis P. J. buvo gavęs ir tuo metu, kai buvo sušaudytos Ž. ir B. šeimos (duomenys neskelbtini) kaime. Pats P. J. aplinkybę, kad išvardintų šeimų sušaudymo metu jis stovėjo sargyboje, pripažino tik tardymo pradžioje. Apklaustas papildomo tyrimo metu 1957 m. gruodžio 12 d. (kai buvo tiriami jo ir kitų toje byloje represuotų asmenų skundai), P. J. parodė, kad jis teroristiniuose aktuose prieš sovietų piliečius nedalyvavo, sargyboje nestovėjo, o anksčiau buvo save apkalbėjęs dėl tardytojo prieš jį panaudoto smurto. Papildomo tyrimo, kurį generalinė prokuratūra atliko vykdydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartį, metu jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog P. J. dalyvavo M., Ž. ir B. šeimų narių nužudyme, nebuvo gauta. Archyvinėse bylose, kurių numeriai 35840/3 ir 15455, esančių duomenų negalima laikyti naujais, nes liudytojas P. Ž. analogiškus parodymus buvo davęs ir P. J. bei kitų kartu su juo represuotų asmenų baudžiamojoje byloje, o A. R. parodymai su civilių žmonių žudynėmis nesusiję. Visi liudytojai, kurie buvo apklausti atliekant papildomą tyrimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartį, parodė, kad jie nežino, ką P. J. veikė 1948 m. gruodžio mėnesio naktį iš 3 į4 dieną, t. y. tuo metu, kai buvo nušauti M., Ž. ir B.šeimų nariai. Liudytojos A. D. K., O. B. ir O. P. parodė, kad jų žiniomis, P. J. nepalaikė ryšio nei su partizanais, nei su „stribais“. Teisėjų kolegija pažymi, kad labiau informatyvūs yra liudytojų A. B. ir A. K. parodymai. A. B. parodė matęs asmenis, kurie tą vakarą įėjo į namus ir nušovė jo šeimos narius. Tarp jų P. J. nebuvo. A. B. parodė P. J. tą vakarą nematęs ir kieme, o iš žmonių kalbų yra girdėjęs, kad šis niekur žudynėse nedalyvavo. A. K. parodė, kad su P. J. jis susipažino tik bausmės atlikimo vietoje Intos mieste, kad apie tai, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose 1947 m. gruodžio mėnesio naktį iš 3 į 4 dieną partizanai sušaudė komunistų šeimas, jis yra girdėjęs tik iš žmonių pasakojimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie A. K. parodymai itin svarbūs vertinant sovietų saugumo pareigūnų surinktų duomenų patikimumą. Archyvinėje byloje Nr. 43613/3 yra užfiksuoti 1948 m. sausio 10-11 dienomis duoti A. K. parodymai (t. 1, b. l. 125 – 132) apie tai, kad 1947 m. gruodžio mėnesio nakties iš 3 į 4 dieną įvykiuose jis pats dalyvavo: kartu su broliais P. ir R. J. stovėjo sargyboje tuo metu, kai buvo sušaudytos M., Ž. ir B. šeimos. Šis A. K. skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis duotų parodymų sugretinimas (įvertinus dar ir represuotųjų skundus bei kai kurią kitą archyvinės baudžiamosios bylos medžiagą) teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad archyvinėje byloje užfiksuoti kaltinamųjų prisipažinimai buvo išgauti smurtu.

Įvertinusi tiek archyvinėje baudžiamojoje byloje Nr. 43613/3, kurioje P. J. buvo represuotas neteismine tvarka, esančius, tiek papildomai surinktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jų nepakanka išvadai, kad P. J. dalyvavo beginklių civilių žmonių žudynėse. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 2 straipsnyje nurodyta aplinkybė,

6

kuri būtų pagrindas pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1992 m. kovo 12 d. sprendimą atkurti P. J. pilietines teises, nėra nustatyta, o tuo pačiu generalinio prokuroro teikimas dėl to sprendimo panaikinimo yra nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Algimanto Valantino teikimą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimo atkurti pilietines teises P. J.‚ išduodant jo teisių atkūrimo pažymėjimą, pripažinimo netekusiu galios.

Teisėjai

Rimantas Baumilas
Alvydas Pikelis
Valerijus Čiučiulka