pereiti prie prokuroro kalbos

LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 320, b.l. 261-263.

Byla Nr. 4R- 14NP/2005

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. spalio 13 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako‚
sekretoriaujant E. Jasionienei
dalyvaujant prokurorui R. Bekišienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2005 m. rugsėjo 7 d. teikimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1992 m. kovo 23 d. sprendimo atsisakyti išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą M. B.‚ L. S.‚ pripažinimo netekusiu galios.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro išvadą,

n u s t a t ė :

M. B. Lietuvos TSR VRM kariuomenės karinio tribunolo 1950 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal RTFSR BK 58-1a, 58-8 straipsnius, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1947 m. birželio 4 d. įsako „Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinio ir visuomeninio turto grobimą“ 2 straipsnį ir, esant nusikaltimų sutapčiai‚ vadovaujantis RTFSR BK 49 straipsniu, buvo nuteistus pagal RTFSR BK 58-1a straipsnį dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams atimant teises, numatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b, c punktuose, konfiskuojant turtą.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo asmenų, nuteistų už politinius nusikaltimus, bylų peržiūrėjimo komisijos 1956 m. birželio 12 d. nutarimu M. B. bausmės laikas sumažintas iki penkiolikos metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje.

M. B. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1945 iki 1950 metų priklausė „Didžiosios kovos“ rinktinės Ukmergės apskrityje veikusiam ginkluotam partizanų būriui (turėjo slapyvardį „Š.“) ir kartu su kitais būrio nariais užpuldinėjo tarybines įstaigas, grobė jų turtą, dalyvavo kovinėse akcijose su Raudonosios armijos kuriais ir „liaudies gynėjais“ taip pat dalyvavo nužudant beginklius civilius gyventojus: I. P.‚ jo žmoną M. P. bei K. šeimą – J. K., M. K., P. K. ir R. K.

2

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1992 kovo 23 d. sprendimu atsisakė M. B. išduoti teisių atkūrimo pažymėjimų už kalinime išbūtą laiką.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ( toliau -– LGGRTC ) Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos pirmininkas 2005 liepos 7 d. raštu prašo inicijuoti M. B. teisių atkūrimo bylos nagrinėjimą. Savo prašymą LGGRTC motyvuoja tuo, kad buvo atliktas naujas M. B. veiklos archyvinis tyrimas, kurio metu surinkta archyvinė medžiaga rodo, kad baudžiamoji akcija prieš civilius gyventojus buvo įvykdyta ne savavališkai, o vykdant aukštesniosios partizanų vadovybės įsakymus asmenims, kolaboravusiems okupacinei valdžiai, ir tiems įsakymams M. B. privalėjo paklusti. Tai‚ kad būrio vado A. M. ( slapyvardis „P.“ ) įsakymu buvo nužudyti I. P. ir M. P. tardymo metu parodė buvęs plieno adjutantas J. M.‚ taip teigė ir M. B. Taip pat ir baudžiamoji akcija prieš K. šeimą buvo įvykdyta „P.“ įsakymu 1950 m. vasario 10 d. apklausoje tvirtino M. B. LGGRTC atkreipia dėmesį, kad okupuotoje Lietuvoje partizanų organizacija buvo karinė organizacija, vykdanti valstybinės valdžios funkcijas, kurioje veikė griežtos subordinacijos taisyklės (1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo preambulė ir 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnis). Todėl M. B. veiksmai turėtų būti pripažinti teisėtais ir jam turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos. Šiuos išdėstytus motyvus LGGRTC laiko aplinkybėmis, leidžiančiomis abejoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1992 m. kovo 23 d. sprendimo atsisakyti išduoti M. B. teisių atkūrimo pažymėjimą teisėtumu ir pagrįstumu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2005 m. rugsėjo 7 d. teikimu prašo patikrinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1992 m. kovo 23 d. sprendimo atsisakyti išduoti M. B., L. S.‚ gim. (duomenys neskelbtini) teisių atkūrimo pažymėjimą pagrįstumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimas netenkintinas.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. B. nuo 1945 iki 1950 metų priklausė „Didžiosios kovos“ rinktinės Ukmergės apskrityje veikusiam ginkluotam partizanų būriui (turėjo slapyvardį „Š.“) ir dalis jo veiksmų, dėl kurių jis buvo nuteistas atitiko Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų‚ represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų represinių organų nuteisti arba įkalinti už dalyvavimą pasipriešinimo agresijai ir okupaciniams režimams kovoje, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės.

Tačiau greta pasipriešinimo okupaciniam režimui veiksmų, kaip nustatyta byloje, M.B. dalyvavo nužudant beginklius civilius gyventojus. Byloje nustatyti du tokio pobūdžio faktai, dėl kurių jis karinio tribunolo nuteistas: 1947 metų rudenį kartu su kitais partizanais nužudė I. P. ir M. P.; o 1949 metų žiemą – keturių asmenų K. šeimą, tarp kurių buvo du nepilnamečiai vaikai.

Dėl dalyvavimo šių dviejų šeimų nužudyme M. B. prisipažino ir davė parodymus kaip apklausiamas parengtinio tardymo metu, taip ir teisme. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nebuvimas nuorodų į M. B. dalyvavimą P. šeimos nužudyme kitoje byloje, kurioje jis nebuvo proceso dalyvis, nėra pagrindas nevertinti ar kitaip vertinti pačio M. B. parodymus, pripažinimą dalyvavus P. ir K. šeimų nužudyme, byloje, kurioje jis buvo teisiamas dėl šių nusikaltimų padarymo. l. P. ir M. P. buvo nužudyti dėl įtarimų turint ryšių su tarybų valdžios institucijomis. Dėl panašių įtarimų buvo nužudyta keturių asmenų K. šeima. Abiem

3

atvejais byloje nėra duomenų, patvirtinančių nužudytųjų ryšius su tarybų valdžios institucijomis. Nėra duomenų, kad būtent visi šeši nužudytieji būtų įtariami bendradarbiaujant su tarybų valdžios struktūromis. Tačiau abiem atvejais nužudytos buvo visos šeimos. Dėl to net ir neginčijant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teiginio dėl būtinumo eiliniams partizanams vykdyti vadų įsakymus, vis tik galima teigti, kad dalis M. B. nužudytų žmonių, tarp kurių buvo nepilnamečių vaikų, buvo nekalti civiliai piliečiai. Minėto įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu pasipriešinimo kovoje dalyvavę asmenys dalyvavo darant genocido nusikaltimus arba beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose, jų teises nėra atkuriamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2005 m. rugsėjo 7 d. teikimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1992 m. kovo 23 d. sprendimo atsisakyti išduoti teisių atkūrimo pažymėjimą M. B., L. S., pripažinimo netekusiu galios, atmesti.

Teisėjai

Lidija Liucija Žilienė
Gintaras Goda
Vytautas Piesliakas

LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 320, b.l. 258-260

Ištrauka iš 2005 m. spalio 13 d. teismo posėdžio protokolo. Prokurorės R. Bekišienės kalba teismo posėdžio metu:

Lietuvos Respublikos 1990-05-02 Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme konstatuota, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštarauja nacionalinei ir tarptautinei teisei. Šio įstatymo 1 str. nurodyta. kad Lietuvos gyventojai, kurie buvo represinių organų nuteisti už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės. Tačiau minėta nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus t. p., beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose.
Kaip matyti iš archyvinės baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad M. B., būdamas Lietuvos partizanų kovinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui struktūrų nariu, turėdamas slapyvardį „Š.“, dalyvavo rezistenciniame judėjime, tačiau greta veikų, nukreiptų prieš okupacinį režimą, jis darė veikas, dėl kurių buvo civilių beginklių žmonių aukų.

Pagal bylos medžiagą, įskaitant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikto papildomo archyvinio ištyrimo duomenis, nėra jokių duomenų, kad nužudytoji civilė beginklė moteris P. ir K. šeimos 4 civiliai beginkliai asmenys, įskaitant du nepilnamečius vaikus P. K. (14 m.) ir R. K. (16 m.) (itin žiaunai su kontroliniais šūviais į galvas ir kojas), buvo kolaborantai, šnipinėję sovietų MGB ir tuo realiai kenkę Lietuvos partizanams. Galop, nėra pateikta jokių duomenų, kad ir pagrindiniai partizanų taikiniai – šių šeimų galvos – P. ir K. iš tiesų kolaboravo su MGB ar kitomis sovietų okupacinėmis struktūromis. Vien tik jų kitokios politinės pažiūros jokiu būdu ir jokiu įstatyminiu pagrindu nebuvo ir nėra pagrindas žudyti juos, pasiremiant vien įtarimais dėl jų aktyvaus kolaboravimo ir kenkimo išsivadavimo nuo okupacijos judėjimui.

Minėtoje LGGRTC medžiagoje K. šeimą sušaudyti M. B. buvo įsakyta „Didžiosios kovos“ apygardos „B“ rinktinės vado A. M.‚ slapyvardžiu „P.“.

Tačiau pagal vieno iš tarptautinės humanitarines teisės šaltinių normose įtvirtintą bendrąjį principą, o būtent – 1945-08-08 Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo įstatų 8 str. nuostatas – faktas, kad teisiamasis vykdė vyriausybės nurodymą arba viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės, bet gali būti vertinamas kaip argumentas bausmei sušvelninti. Atsižvelgiant į paminėtą tarptautinės humanitarinės teisės bendrąjį principą, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos BK 33 str., reglamentuojančiame įsakymo vykdymą taip pat nustatė asmens atsakomybę vykdant įsakymą, atsiradimo sąlygas. Pagal šio str. 1 d. nuostatas asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą ar nurodymą. O pagal šio str. 2 d. – atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu vykdė žinomai nusikalstamą įsakymą.

Kyla klausimas, ar vado įsakymas nužudyti su sovietų režimu kolaboravusį ir partizanų išsivadavimo judėjimui realiai tokiu būdu kenkusį asmenį, o kartu ir beginklį, nesipriešinusį jo šeimos narį, kuris tik galėjo būti įtariamas kolaboravimu, buvo teisėtas? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro argumentai, kad B. buvo eilinis partizanas ir žudė civilius beginklius asmenis tik vykdydamas vadovybės įsakymus nėra pagrįsti ir interpretuojami tik B. naudinga linkme, teisinant jo nusikalstamus veiksmus kaip neišvengiamus dėl įsakymo juos atlikti davimo.

Gerbiama kolegija, įdėmiai išanalizavus archyvinę baudžiamąją bylą bei LGGRT centro iniciatyva surinktą papildomą medžiagą liko tiktai objektyviai įvertinti M. B. partizaninę veiklą. Niekas neginčija, kad M. B. partizaniniame pasipriešinime įžvelgiama ir geroji pusė, tačiau geri darbai negali užgožti ir jo padarytų kriminalinių nusikaltimų. Žuvo civiliai beginkliai asmenys, įskaitant ir nepilnamečius vaikus.

Įvertinus visas aplinkybes, manau, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 1992-03-23 sprendimu, pagrįstai atsisakė išduoti M. B. teisių atkūrimo pažymėjimą. Todėl Teismo pirmininko sprendimą atsisakyti išduoti teisi atkūrimo pažymėjimą B. palaikau.