LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 388, b.l. 181-185

Byla Nr. 4R–1PAd/2010

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 27 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Tomo Seškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio‚
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei R. Vaitekūnienei,
teismo posėdyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atnaujinus procesą byloje, atlikus tyrimą ir gavus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išvadą, 2010 m. vasario 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pavedus atlikti papildomą tyrimą, išnagrinėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimą dėl J. K. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Pabaltijo Karinės Apygardos Karinio Tribunolo 1950 m. lapkričio 17-19 d. nuosprendžiu J. K., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nuteistas pagal RTFSR BK 58-1b straipsnį laisvės atėmimu dvidešimt penkeriems metams, atimant civilines teises, numatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b ir c punktuose, penkeriems metams, konfiskuojant visą turtą. J. K. buvo nuteistas už tai, kad 1941 m. rugsėjo mėnesį, priklausydamas 9-ojo bataliono „Ypatingos paskirties“ kuopai, iš Lukiškių kalėjimo į Panerių miestelį konvojavo apie 1000 žydų tautybės asmenų sušaudymui, o po kelių dienų užkasinėjo sušaudytųjų kūnus. 1941 m. rudenį saugojo įvairius karinius priešininkų objektus Vilniuje, o vieną kartą – Vilniaus getą. Nuo 1941 m. rudens iki 1942 m. rudens priklausė Kauno daliniui ir patruliavo. Nuo 1942 m. pabaigos iki 1944 m. kovo mėnesio sistemingai važiuodavo į įvairius punktus kovoti su partizanais (savo iniciatyva 10–l5 kartų dalyvavo partizanų pasalose). 1942 m. pabaigoje dalyvavo areštuojant du piliečius ir juos konvojavo. Be to, tuo pačiu metu J. K. sumušė areštuotą merginą, kuri vėliau buvo sušaudyta.

Lietuvos Respublūcos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių

2

atkūrimo įstatymu, 1990 m. rugsėjo 5 d. išdavė J. K. teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 8-14804/90. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, į jį kreipusis J. K. dukteriai B. V. su prašymu pripažinti jai tremtinio teisinį statusą, peržiūrėjęs ypatingajame archyve saugomas J. K.bei kitų asmenų bylas, suabejojo, ar byloje esantys J. K. duomenys neprieštarauja Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, įstatymo 1 straipsnio nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir prašė atnaujinti J. K. pilietinių teisių atkūrimo bylą dėl netinkamo įstatymo 1 straipsnio pritaikymo bei panaikinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugsėjo 5 d. išduotą J. K. teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 84 14804/90. Pareiškime nurodė, jog veiksmai, už kuriuos nuteistas J. K., galėtų būti vertinami kaip bendrininkavimas su nacių okupaciniu režimu vykdant žydų tautybės asmenų genocidą, todėl sprendimas atkurti jam pilietines teises galimai yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo įstatymo pritaikymo, todėl J. K. išduotas teisių atkūrimo pažymėjimas naikintinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, procesą J. K. byloje atnaujino ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pavedė atlikti tyrimą.

Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atlikus tyrimą pateiktos išvados matyti, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nustatė, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus atstatymo tarnybos Varėnos savisaugos dalinio karių sąrašuose minima eilinio J. K. pavardė. Iš Vilniaus apygardos Trakų savisaugos tarnybos dalinio 1941 m. rugsėjo 4 d. jis buvo perkeltas į savisaugos tarnybos 4-ojo bataliono 1-ąją kuopą, dislokuotą Vilniuje. 1941 m. rudenį Vilniuje buvo suorganizuoti penki savisaugos batalionai, 9-ojo bataliono Vilniuje nebuvo, jis suformuotas 1942 m. vasario 5 d. Kaune. J. K. pagal archyvinius duomenis priklausė 1941 m. rudenį suformuotai reprezentacinei kuopai, jokios J. K. byloje minimos ‚,ypatingos paskirties“ kuopos nebuvo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė istorinę-archyvinę pažymą „Lietuvių policijos 4 bataliono reprezentacinės kuopos vaidmuo žudynėse Paneriuose 1941 m.“, kurioje nurodyta, jog iki 1941 m. spalio mėnesio Vilniuje buvo suorganizuoti penki savisaugos batalionai, 1-asis ir 4-asis batalionai tuo metu ėjo sargybas Vilniaus mieste. Batalionų kariai taip pat buvo siunčiami varyti žydų į sušaudymo vietas. 1941 m. rugsėjo mėnesį lietuvių policijos 4-ąjį batalioną sudarė keturios kuopos, viena vėliau buvo perkelta į 3-ąjį batalioną, o šiame batalione pradėta formuoti nauja – reprezentacinė kuopa. Reprezentacinei kuopai vadovavo V. M., šiai kuopai priklausė ir J. K. Kuopa atliko ne tik reprezentacinę funkciją, bet ir ėjo sargybą Vilniaus mieste, dalyvavo žydų areštuose, saugojo Vilniaus getą, įvairius objektus ir pan. 1941 m. rudenį reprezentacinė kuopa taip pat dalyvavo ir žydų konvojavime iš Lukiškių kalėjimo į Panerius sušaudymui, saugojo šaudymo vietą ir dalyvavo užkasant nužudytųjų kūnus. Atvarę žydus į Panerius, savisaugininkai juos perdavė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio nariams, kurie minėtus žydų tautybės asmenis ir sušaudė. Savisaugos dalinių kariai patys žydų nešaudė, bet buvo apsupę ir saugojo žudynių rajoną, kad žydai nepabėgtų. Valstybės saugumo departamentui pateikus užklausimą dėl byloje apklaustų asmenų likimo, gauta informacija, jog iš visų pavedime nurodymų asmenų, likęs gyvas tik vienas – J. T. (iki santuokos – S.), kai kurių asmenų likimas nežinomas. J. T. apklausta paneigė, kad byloje tardytojo buvo apklausta liudytoja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartimi Lietuvos Respublika generalinei prokuratūrai buvo pavesta atlikti papildomą tyrimą J. K. archyvinėje byloje ir patikrinti:

3

1. ar kitose archyvinėse bylose yra duomenų apie J. K. veiklą jo byloje tirtu laikotarpiu, t.y. 1941-1944 metais (jei taip – atsiųsti atitinkamų dokumentų kopijas);

2. pateikti kitose archyvinėse bylose apklaustų J. M. bei S. Z. apklausos protokolų kopijas;

3. patikrinti, ar kitose archyvinėse bylose nebuvo apklausta J. T. (iki santuokos, t.y. ir archyvinių bylų nagrinėjimo metu pavardė – S.) ir jei taip – sulyginimui atsiųsti tų dokumentų su jos parašais kopijas, o nesant jos liudijimų kitose bylose, patikrinti, galbūt yra išlikę kokių nors pašto dokumentų su jos parašu (nes pastaroji nuo 1945 m. iki 1982 m. dirbo (duomenys neskelbtini);

4. pasitikslinti, ar tikrai kuopa, kuriai priklausė J. K., buvo Generalinės prokuratūros išvadoje minima „reprezentacinė kuopa“ bei patikslinti jos veiklą ir kokias pareigas vykdė atitinkamą statusą kuopoje užimantys nariai.

Po Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atlikto papildomo tyrimo Lietuvos policijos 4 –ojo bataliono reprezentacinės kuopos narių baudžiamosiose bylose buvo rasta duomenų apie J. K. veiklą 1941-1944 m.:

J. N., J. O., J. L., Č. B., Č. M., J. S., S. P., J. A., K. B., V. S., V. D. bei J. R. apklausos protokoluose užfiksuota, kad J. K. priklausė reprezentacinei kuopai.

J. O., J. L., A. T., Č. B., J. S., S. P., J. A., V. S., V. D. ir J. R. teigia, kad J. K. saugojo įvairius vokiečių karinius objektus; J. O. mini ir Vilniaus geto saugojimą. J. O., A. T., Č. B.‚ K. B., V. S. bei V. D. apklausti nurodė, kad J. K.1941 m. rudenį dalyvavo konvojuojant žydus iš Lukiškių kalėjimo į Panerius sušaudymui.

J. O, J. L., A. P., Č. B., J. A., V. S., V. D. bei J. R. apklausos protokoluose užfiksuota, kad Vidžių ir Svyrių apylinkėse (Baltarusija) J. K. dalyvavo kovose prieš sovietų partizanus; J. O. dar nurodo Eišiškių (Trakų aps.) bei Adutiškio (Švenčionių aps.) apylinkes; A. P., V. S. mini vietą prie Naručio ežero (Baltarusija), pastarasis nurodo ir Tverečiaus (Švenčionių aps.) apylinkes.

S. Ž. baudžiamojoje byloje duomenų apie J. K. veiklą nėra, J. M. baudžiamosios bylos Lietuvos ypatingajame archyve išvis nėra. J. M., S. Z. bei J. T. (iki santuokos – S.) apklausos protokolų nerasta. J. T. pasirašytų dokumentų pavyzdžių Lietuvos centriniame valstybės bei Lietuvos ypatingajame archyvuose nerasta.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktoje papildomoje pažymoje „Dėl J. K. veiklos 1941-1944 m.“ nurodoma, jog 1941 m. rugsėjo mėn. buvo pradėta formuoti reprezentacinė kuopa, kurią sudarė 200 vyrų, jai vadovavo kpt. V. M. Papildomoje pažymoje pakartota, kad reprezentacinės kuopos nariai atliko ne tik reprezentacines funkcijas, o dalyvavo žydų areštuose, saugojo Vilniaus getą, įvairius karinius objektus, taip pat 1941 m. rudenį dalyvavo žydų konvojavime iš Lukiškių kalėjimo į Panerius sušaudymui, saugojo šaudymo vietą ir dalyvavo užkasant nužudytųjų kūnus.

1941 m. pabaigoje reprezentacinė kuopa išvyko į Kauną, kur saugojo generalinio komisaro pastatą, vokiečių policijos štabą, miesto savivaldybės pastatą, Aleksoto tiltą bei vykdė kitas užduotis. 1942 m. gruodžio mėn. perkelta į Šiaurės rytų Lietuvą – Adutiškio, Tverečiaus apylinkėse (Švenčionių apskrityje), vėliau Svyrių, Vidžių apylinkėse (Baltarusijoje), o po dviejų savaičių Eišiškių apylinkėse (Trakų apskrityje) kovojo prieš sovietų partizanus. Tų pačių metų gegužės pabaigoje Kaune, o birželio mėnesį Rygoje (Latvijoj) kuopa naudota taktiniams užsiėmimams karininkų kursuose, kuriuose tobulinosi įvairių laipsnių karininkai. Vėliau dislokuota Švenčionių,

4

Biržų bei Utenos apskrityse kuopa kovojo prieš sovietų partizanus. 1943 m. gruodžio 3 d. kuopa atvyko į Svyrius (Baltarusija) ir buvo įjungta į 257 -ojo bataliono sudėtį.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimas tenkintinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 1 straipsniu, Lietuvos gyventojai, kurie buvo represinių organų nuteisti ar įkalinti ne teismo tvarka arba kurių laisvė buvo kitaip apribota pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą, kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR, kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės. Pagal šį įstatymą išduodant asmens reabilitavimo pažymėjimą, būtina nustatyti, kad asmuo represinių organų buvo nuteistas ne už bet kokią veiklą, o už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, kuris vertinamas kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimas ir už kurį rezistencijos dalyviams ne tik atkuriamos visos pilietinės teisės, bet kartu jie skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). 3 straipsnyje numatytos ir išimtys, kada virš minėtų asmenų veiksmuose nenustatyta pasipriešinimo agresijai ir okupaciniams režimams požymių, tačiau jų teisės vis vien atkuriamos. Tai tokie atvejai, kai asmenys nuteisti, įkalinti, nužudyti ar kitaip represuoti dėl to, kad ėjo tarnybines pareigas arba dirbo okupacinės valdžios institucijose, tačiau okupaciniams režimams nepadėjo įtvirtinti okupaciją ar ją stiprinti, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą ar kitaip aktyviai netalkino okupuotoje Lietuvos Respublikoje neteisėtai veikiančiai valdžiai; buvo represuoti dėl nacionalinių, etninių, rasinių, religinių, socialinių, ideologinių ar politinių motyvų.

Kaip matyti iš archyvinės baudžiamosios bylos Nr. P-17378-Li (senas Nr.–22608/3) medžiagos, taip pat iš atnaujinus bei vėliau atlikus papildomą tyrimą gautos medžiagos (liudytojų bei kaltinamųjų apklausų protokolų archyvinėse baudžiamosiose bylose Nr. 22813/3, 25102/3, 26446/3, 38741/3 kopijų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos Ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir kitų institucijų pateiktos medžiagos), J. K. jokia veikla, kurią galima būtų pavadinti pasipriešinimu agresijai ir okupaciniams režimams, neužsiėmė. Netgi priešingai – talkindamas vokiečių okupacinei valdžiai bei tarnaudamas jos sukurtame kariniame dalinyje, veikė ne tik prieš sovietinį partinį aktyvą (pavyzdžiui, areštavo ir vokiečiams perdavė du sovietų piliečius), bet taip pat dalyvavo pasalose bei kovose ir prieš partizanus, kovojusius prieš nacių okupacinį režimą. Taip pat jis nuteistas už tai, kad saugojo Vilniaus getą, vėliau iš Lukiškių kalėjimo į sušaudymo vietą konvojavo apie 1000 žydų tautybės asmenų ir, nors pats sušaudyme nedalyvavo, saugojo sušaudymo vietą, kad šaudomieji žydų tautybės asmenys nepabėgtų, bei vėliau užkasinėjo pastarųjų lavonus. Kaip nurodė pats J. K., šia veikla jis užsiėmė ir pas partizanus neperėjo dėl to, kad bijojo dėl šeimos likimo, tačiau visus virš išvardytus veiksmus atlikęs prisipažino pilnai, neigė tik faktą, jog sumušė rusų tautybės merginą bei kai kurias kitas šiuo momentu, t.y. sprendžiant klausimą dėl teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo pagrįstumo, jokios reikšmės neturinčias aplinkybes. Šiuos jo parodymus patvirtina ir šioje bei kitose archyvinėse baudžiamosiose bylose apklausti asmenys (J. O, J. N., J. L., A. P., A. T., Č. B., J. R., S. P., V. D., Č. M., J. S.‚ J. A., K. B., V. S., J. L., L. K., M. S., A. M., A. N.., M. U., J. S. (po santuokos – J. T.) ir kt.), taip pat informacija, gauta iš įvairių Lietuvos Respublikos archyvuose saugomų dokumentų bei istorinių šaltinių. Taigi, kaip matyti iš visos byloje surinktos medžiagos, J. K. aktyviai talkino okupacinei valdžiai įtvirtinti okupaciją, slopinti pasipriešinimą okupacinei valdžiai bei vykdyti nacistinę politiką ir jokio pagrindo išduoti jam teisių atkūrimo pažymėjimą, kuriuo atkuriamos visos

5

jo pilietinės teisės, nebuvo. Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugsėjo 5 d. sprendimas išduoti J. K., J., gim. (duomenys neskelbtini), teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 8-14804/90 pripažintinas netekusiu galios.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 6 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugsėjo 5 d. sprendimą išduoti J. K. teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 8–14804/90 pripažinti netekusiu galios.

Teisėjai

Vytautas Greičius
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis