LYA. F. K-1, ap. 58b, b. 390, b.l. 78-80

Byla Nr. 4R–2PAd / 2010

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 29 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos‚
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Rasai Bekišienei,
suinteresuotam asmeniui R. I. M.,
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimo atkurti pilietines teises I. U.‚ išduodant jo teisių atkūrimo pažymėjimą, pripažinimo netekusiu galios.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios pareiškimą tenkinti, R. I. M., prašiusios pareiškimą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. U., gimęs (duomenys neskelbtini), kaltintas pagal RSFSR BK 58-1 straipsnio „b“ punktą, sovietų MGB Ypatingojo pasitarimo 1948 m. gruodžio 25 d. nutarimu pasiųstas į pataisos darbų lagerį dvidešimt penkeriems metams, skaičiuojant nuo 1948 m. balandžio 27 d.

SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijos 1956 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu pripažinta, kad I. U. įkalintas teisingai, bet apsiribota atliktu bausmės laiku, panaikinant teistumą ir teisių suvaržymą. Iš įkalinimo paleistas 1956 m. rugpjūčio 17 d.

Pagal Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB 1948 m. gruodžio 25 d. protokolo Nr. 51 išraše naudojamas formuluotes I. U. nubaustas už tėvynės išdavimą.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, 1990 m. rugsėjo7d. priėmė sprendimą atkurti I. U. pilietines teises ir išdavė jo teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/ 10332-89.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. rugpjūčio 19 d. pareiškime prašo atnaujinti procesą I. U. byloje dėl pilietinių teisių atkūrimo ir pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1990 m. rugsėjo 7 d. sprendimą atkurti I. U. pilietines teises, išduodant jam teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/10332-89.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareikšime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimas išduoti I. U. teisių atkūrimo pažymėjimą prieštarauja 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) 2 straipsnio nuostatoms, nes archyvinėje baudžiamojoje byloje Nr. 34700/3 yra duomenų, leidžiančių teigti, kad

2

I. U. sovietų teisinės institucijos buvo nuteistas už bendrininkavimą su nacių Vokietijos okupacinio režimo struktūromis, vykdant beginklių žydų tautybės civilių Lietuvos gyventojų žudynes, kurios vertinamos kaip šios tautinės, etninės žmonių grupės genocidas. Pareiškime nurodoma, kad pagal archyvinius duomenis I. U. buvo kaltinamas tuo, kad 1941 m. vasarą ir rudenį jis priklausė Pasvalyje veikusiam pagalbinės policijos būriui bei šio būrio štabo tarybai. Kaip pagalbinės policijos būrio narys jis atliko šiuos veiksmus: 1941 m. liepą kartu su kitais būrio nariais suiminėjo beginklius žydų tautybės civilius Lietuvos gyventojus, varė juos į getą, buvo žydų tautybės civilių Lietuvos gyventojų stovyklos viršininku; prisidėjo prie žydų tautybės asmenų turto konfiskavimo, buvo šio turto išpardavimo komisijos nariu; 1941 m. rugpjūčio 26 d. žydų tautybės civilių Lietuvos gyventojų žudynių Žadeikių miške metu buvo egzekucijos vietoje, pats konvojavo juos į mišką, tyčiojosi iš jų, prieš žudynes vadovavo duobių iškasimui.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2009 m. liepos 22 d. išvadoje dėl I. U. darbo vokiečių okupacinės valdžios įstaigose ir talkinimo nacių režimui 1941-1944
pažymima, kad archyviniai duomenys rodo tokias aplinkybes: I. U. buvo lietuvių pagalbinės policijos narys; priklausydamas Biržų apskrities Pasvalio pagalbinei policijai jis buvo pavaldus vokiečių okupacinės valdžios institucijoms; I. U. 1941 m. vasarą ir rudenį priklausė Pasvalyje veikusiam pagalbinės policijos būriui, būrio štabo tarybai; kaip pagalbinės policijos būrio narys jis atliko šiuos veiksmus: 1941 m. liepą kartu su kitais būrio nariais suiminėjo žydus, varė juos į getą, buvo žydų stovyklos viršininku; prisidėjo prie žydų turto konfiskavimo, buvo turto išpardavimo komisijos nariu; 1941 m. rugpjūčio 26 d. žydų žudynių Žadeikių miške metu buvo egzekucijos vietoje, pats konvojavo žydus į mišką, tyčiojosi iš jų, prieš žudynes vadovavo duobių iškasimui.

Iš I. U. archyvinės baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. U. nepripažino 1941 m. rugpjūčio mėnesį tiesiogiai dalyvavęs šaudant žydų tautybės asmenis Pasvalio rajone, Žadeikių miške, tačiau yra parodęs, kad ten jis buvo kaip stebėtojas. Be to, I. U. patvirtino, kad jis tiesiogiai dalyvavo surenkant vertingus daiktus iš žydų tautybės asmenų, kurie buvo minimu laikotarpiu sušaudyti, bei buvo atsakingas už tų daiktų realizavimą. Apie I. U. dalyvavimą konvojuojant žydus į Žadeikių mišką, jo veiksmus šaudymo vietoje, žydų turto konfiskavimą bei jo realizavimą liudijo A. V., J. P., M. D. Nurodyti asmenys savo parodymus patvirtino ir akistatų su I. U. metu. Archyvinėje baudžiamojoje byloje I. U. kaltė buvo įrodinėjama ir kitų liudytojų parodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 15 d. priėmė nutartį procesą I. U. byloje dėl pilietinių teisių atkūrimo atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 22 d. nutartimi, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, pavedė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atlikti tyrimą dėl nusikalstamos veikos (genocido) padarymo fakto patvirtinimo, t. y. siekiant nustatyti, ar I. U. yra dalyvavęs vykdant žydų tautybės Lietuvos gyventojų genocidą.

Vykdydama šį pavedimą Generalinė prokuratūra kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl papildomų archyvinių duomenų ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka apklausė liudytoju J. R., gimusį (duomenys neskelbtini).

I. U. archyvinėje byloje ir papildomai patikrintose kitų asmenų archyvinėse bylose esantys duomenys rodo, jog yra pagrindo manyti, kad I. U. dalyvavo vykdant žydų tautybės Lietuvos gyventojų genocidą. Dalyvavimas vykdant genocidą būtų 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas neatkurti I. U. jo pilietinių teisių, t. y. tenkinti prokuroro prašymą ir prokuratūros 1990 m. rugsėjo 7 d. sprendimą atkurti I. U. pilietines teises, išduodant jam teisių atkūrimo pažymėjimą Nr. 13/ 10332-89, pripažinti netekusiu galios. Tačiau to paties įstatymo to paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų

3

tyrimo, kurį Generalinė prokuratūra turi atlikti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis (minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), negali būti pripažinti įrodymais. Šioje byloje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka buvo apklaustas tik liudytojas J. R., kuris parodė, kad: 1941 m. jis su tėvais gyveno Pasvalyje (tuo metu jam buvo 11 metų); apie Žadeikių miške vykdytas žydų žudynes sužinojo iš miestelio gyventojų; I. U. 1941 -1944 m. nepažinojo, apie jo veiklą nieko nežino.

Įvertindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Generalinės prokuratūros atlikto I. U. archyvinės bylos duomenų papildomo tyrimo metu apie I. U. veiklą 1941 m. buvo gauta tam tikrų papildomų duomenų tik iš kitų asmenų archyvinių baudžiamųjų bylų. Kitų asmenų archyvinės baudžiamosios bylos yra SSRS okupacinio režimo represinių struktūrų bylos, kaip ir paties I. U. baudžiamoji byla. Todėl pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme jose esantys duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka apklausto liudytojo J. R. parodymuose jokių duomenų apie I. U. veiklą nėra. Tai reiškia, jog, atlikus įstatymo nustatą papildomą tyrimą, faktas, kad I. U. yra dalyvavęs vykdant žydų tautybės Lietuvos gyventojų genocidą, t. y. nusikalstamos veikos padarymo faktas, lieka nepatvirtintas. Todėl Generalinio prokuroro pareiškimas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimo atkurti pilietines teises I. U., išduodant jo teisių atkūrimo pažymėjimą, pripažinimo netekusiu galios.

Teisėjai

Rimantas Baumilas
Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka