LYA. F. K-1, ap. 58b, b. ????, b.l. ????

Byla Nr. 08/30 sk-7
2000 m.

Pranešėja A. Rakauskienė

NUTARTIS

2000 m. birželio mėn. 22 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės L. Žilienės,
teisėjų: E. Bieliūno, P. Kuconio, O. A. Budienės, S. Čatrausko, R. Urbaičio, A. Rakauskienės, sekretoriaujant E. Karosaitei, dalyvaujant prokurorei S. Galentienei, nuteistojo B. V. dukrai L. G.,
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimo (rašto Nr. 08/2455) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. nutarties pagrįstumo atsisakant išduoti B. V. teisių atkūrimo pažymėjimą.

Kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, liudytojų V. T., G. M. parodymų, prokurorės, prašiusios teikimą atmesti, L. G., prašiusios patenkinti jos prašymą, pripažinti jos tėvą B. V. nekaltu Lietuvos Respublikai, paaiškinimų,

NUSTATĖ:

B. V. Trečiojo Baltarusijos Fronto karinio tribunolo 1944 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR 58la str., ir nuteistas mirties bausme – sušaudymu bei viso jam priklausančio turto konfiskavimu.

B. V. nuteistas už tai, kad, būdamas priešiškai nusiteikus prieš sovietinę valdžią, pirmosiomis Vokietijos užpuolimo prieš SSSR dienomis, t. y. 1941 m. birželio 23 d. asmeniškai organizavo sukilėlių komitetą, pavadintą “Partizanai – gynėjai”, kurio tikslas buvo aktyvi kova prieš sovietinę valdžią. Būdamas vienu iš aktyvių komiteto vadovu, 1941 m. birželio ir liepos mėnesiais asmeniškai areštavo 16 žmonių – komunistų, komjaunuolių ir kitų sovietinės Lietuvos aktyvistų bei žydų tautybės piliečių, kuriuos tardant, bandydamas išgauti pripažinimus apie jų veiklą sovietinės valdžios naudai, mušė ir tyčiojosi, versdamas kasti sau duobes, o po tardymo visus suimtuosius perdavė vokiečių valdžiai. Be to, jo nurodymu kiti komiteto nariai suėmė ir perdavė vokiečių valdžiai 7 raudonarmiečius bei 31 civilį asmenį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1999 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 08/2455 L. G. buvo atsisakyta išduoti B. V. teisių atkūrimo pažymėjimą motyvuojant tuo, kad B. V. nuteistas už veiką, kuri nebuvo susijusi su pasipriešinimu okupaciniams režimams bei buvo susijusi su dalyvavimu darant genocido nusikaltimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. nutartimi L. G. skundas, kuriuo ji prašė ištirti B. V. bylą ir jį reabilituoti, taipogi atmestas. Nutartyje nurodoma, kad B. V. dalyvavo jo įkurtoje organizacijoje hitlerinės Vokietijos pusėje – suimant, tardant ir perduodant asmenis, tame tarpe ir žydų tautybės, vokiečių valdžiai, bei dalyvavo veikloje, susijusioje su beginklių civilinių žmonių kankinimais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas teikimu prašo spręsti klausimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1999 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. 08/2455 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. nutarties pagrįstumo.

Nurodo, kad L. G. prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą, nes ji nesutinkanti su padarytom išvadom, kad jos tėvas B. V. bendradarbiavo su vokiečiais. Tvirtina suradusi liudytojų, galinčių papasakoti apie to meto įvykius. Teikime teigiama, kad L. G. nurodytas aplinkybes reikia patikrinti, nes jos leidžia abejoti anksčiau minėtų sprendimų atsisakyti išduoti B. V. teisių atkūrimo pažymėjimą teisėtumu ir pagrįstumu.

L. G. prašymas pripažinti jos tėvą B. V. nekaltu Lietuvos Respublikai yra pagrįstas.

Karinio tribunolo padarytą išvadą, kad 1941 m. birželio 23 d. B. V. J. miestelyje organizuoto bei jo, kartu su kitais komiteto nariais, vadovauto sukilėlių būrio “Partizanai – gynėjai” tikslas buvo aktyvi kova prieš sovietų valdžią.

Pats B. V. parodė, kad sukilėlių būrys buvo organizuotas tam, kad užtikrinti svarbių objektų (J. miestelyje buvo geležinkelio stotis) ir kito turto apsaugą nuo galimo sunaikinimo ir išgrobstymo atsitraukiančių rusų armijos karių bei sovietų valdžios aktyvistų, viešos tvarkos palaikymui ir kovai prieš sovietų valdžią.

Po kelių dienų J. miestelį užėmus vokiečiams, sukilėlių būrys savo veiklos nenutraukė ir veikė iki 1941 m. rugsėjo mėn.

Bylos duomenys patvirtina, kad B. V. 1941 m. birželio – liepos mėnesiais areštavo 16 asmenų-komjaunuolių, komunistų, kitų sovietinės valdžios aktyvistų, kurių tarpe buvo vienas ar du (iš bylos duomenų tai nėra aišku) žydų tautybės asmenys. Tardydamas juos reikalavo prisipažinti talkininkavus sovietinei valdžiai, nurodyti kitų jiems žinomų komunistų gyvenamąsias vietas. Prieš neprisipažįstančius dirbus ar kitaip aktyviai talkininkavus sovietų valdžiai, vartojo smurtą – mušė kumščiu, diržu, grasino pistoletu, vienam iš jų liepė išsikasti duobę. Po to areštuotieji buvo perduoti Kazlų Rūdos policijai. Kaip parodė pats B. V., dauguma iš jų po 3-4 savaičių grįžo į miestelį, o keletos kitų likimas jam nebuvo žinomas.

Taipogi iš B. V., kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad sukilėlių būrys vokiečių armijos pergalę – rusų armijos privertimą trauktis iš Lietuvos tuo metu vertino kaip galimybę tuo pasinaudojus išvaduoti Lietuvą iš sovietinės okupacijos. Toks vertinimas yra pakankamai pagrįstas, kadangi B. V. karo pradžioje negalėjo žinoti nei jo tolimesnės eigos, nei būsimų pasekmių.

Kolegijos posėdyje apklaustos liudytojos G. M. ir V. T. parodė, kad jos tuo metu gyveno J. miestelyje ir tarp jo gyventojų nebuvo jokių kalbų, kad B. V. tarnauja vokiečiu valdžiai, be to, J. miestelyje tokios ir nebuvo. Taipogi liudytojos teigė, kad B. V. nenaudojo kokių nors neleistinų priemonių civilių žmonių atžvilgiu.

Išnagrinėjus bylos medžiagą darytina išvada, kad sovietinės valdžios atstovų ir aktyvistų areštai neprieštaravo sukilėlių būrio tikslams ir uždaviniams, todėl vien tai, kad po tardymo jie buvo perduodami Kazlų Rūdoje susikūrusiai policijai, nėra pagrindas B. V. veiksmus laikyti tarnavimu vokiečių valdžiai.

Areštuotų žmonių tardymo būdas yra pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui išdava ir todėl negali būti traktuojamas kaip beginklių civilių žmonių kankinimas.

Tai, kad tarp areštuotų buvo ir žydų tautybės asmenų, negali būti siejama ir su dalyvavimu darant genocido nusikaltimus. Areštuoti jie buvo kaip sovietinės valdžios atstovai, o ne todėl, kad buvo žydai. Žydų tautybės asmenų žudynėse B. V. nedalyvavo ir tuo net nebuvo kaltinamas.

Karinio tribunolo nuosprendžiu B. V. nuteistas už „tėvynės – TSR Sąjungos“ išdavimą.

Kolegija konstatuoja, kad B. V. tėvynės Lietuvos neišdavė, jo veikla nebuvo susijusi nei su dalyvavimu darant genocido nusikaltimus, nei su beginklių civilių žmonių žudymu ar kankinimu. Todėl 1999 m. gruodžio 23 d. priimtas sprendimas atsisakyti, remiantis Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo” įstatymo 2 straipsniu, pripažinti jį nekaltu Lietuvos Respublikai ir atkurti jo teises yra nepagrįstas ir naikintinas. Dėl tų pačių motyvų naikintina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. nutartis.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo“ įstatymo 6 str. 8 p.,

NUTARĖ:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta, išduoti B. V. teisių atkūrimo pažymėjimą, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. nutartį, kuria L. G. skundas atmestas, panaikinti ir įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą išduoti L. G. B. V. teisių atkūrimo pažymėjimą.

Kolegijos pirmininkė

L. Žilienė

Teisėjai

E. Bieliūnas
P. Kuconis
O. A. Budienė
S. Čatrauskas
R. Urbaitis
A. Rakauskienė