Eiti į: nuosprendis; apeliacinės instancijos nutartis; kasacinės instancijos nutartis;

S. Drėlingo byla: nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1-81-317/2015
Proceso Nr. 1-20-9-00479-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.1.1.; 2.3.6.4.2.; 2.3.6.4.5.;
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.
Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Stelioniui, kaltinamajam S. D., kaltinamojo gynėjai – advokatei Vidai Kabečienei, nukentėjusiajai A. R. – S., jos atstovui – advokatui Vytautui Zabielai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje
S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) km.,lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, pensininkas, neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini),
kaltinamas nusikalstama veika numatyta LR BK 24 str. 6 d., 99 str.
n u s t a t ė:

S. D. sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) (duomenys neskelbtini) valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais – LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. K., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu A. G., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininku J. O., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. P., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 3-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu P. Š., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu S. Š., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – (duomenys neskelbtini) pirmininką ir (duomenys neskelbtini) vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu “(duomenys neskelbtini)”, bei šio žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. apie 14 val. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR (duomenys neskelbtini) srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė, tuo būdu padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus.

Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados:

Kaltinamasis S. D. teisme savo kaltės pagal pareikštą kaltinimą nepripažino. Jis paaiškino, kad 1952 metais baigęs mokyklą, įsidarbino LSSR Valstybės saugumo komitete (toliau VSK). Pradžioje dirbo operatyvinio darbuotojo padėjėju, vertėju, o vėliau dirbo LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos trečio skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu. 3-as skyrius vykdė operatyvinę veiklą dvasininkijos tarpe, aiškinosi, ar yra tarp jų asmenų, priešiškai nusiteikusių esamai valdžiai bei vykdančių nusikalstamas veikas. Buvo klausomasi jų pamokslų, domimasi kita kunigų veikla, dirbamas agentūrinis darbas. Jam asmeniškai tuo tikslu tekdavo eiti į bažnyčią. Jis to nevengė, nes nuo mažens buvo krikščioniškai auklėjamas ir tikėjimo nebuvo atsisakęs, tačiau į bažnyčią vaikščiodavo tik kaip operatyvinis darbuotojas, civiliai apsirengęs. Šiaip, dirbdamas VSK, į darbą vaikščiojo įvairiai apsirengęs – tiek civiliai, tiek ir su uniforma. Jei mieste tarnybinių reikalų nebuvo ir jis neturėjo pavedimo vykdyti užduotis, ateidavo į darbą vilkėdamas tarnybine uniforma.

1956 m. rudenį, tikslios datos neprisimena, bet tai galėjo būti ir spalio 10d., buvo iškviestas pas LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininką J. O., kuris jam paaiškino, kad kitą rytą jis turės prisistatyti į VSK, nes su kitais tarnybos darbuotojais reikės vykti vykdyti užduoties į Kauną. Vykimo priežasties ir tikslo vadovas nenurodė. Kitą dieną, anksti ryte, jis atvyko prie VSK pastato, kur jau laukė du sunkvežimiai. Jais su kitais LSSR VSK darbuotojais, kurių nei skaičiaus, nei vardų bei pavardžių jis neprisimena, išvyko į Kauno miestą. Juos atvežė į VSK Kauno miesto valdybą, kur visi susirinko Kauno valdybos viršininko kabinete. Ten jau buvęs J. O., jiems paaiškino, kad VSK gauta informacija apie ieškomo Lietuvos laisvės kovų dalyvio – A. R., pravarde „(duomenys neskelbtini)“, bei jo žmonos – B. M. buvimo vietą, todėl bus vykdoma jų sulaikymo operacija. J. O. paaiškino, kad tuo tikslu yra sudarytos operatyvinės darbuotojų grupės – sulaikymo ir rezervinė – bei nurodė, kad jų nariai dalyvaus operacijoje. Jis nurodė, kas iš dalyvaujančių operatyvinių darbuotojų kokioje grupėje turės veikti. Pats J. O. vadovavo pirmajai – sulaikymo grupei, o VSK darbuotojas N. D. – rezervinei, į kurios sudėtį buvo įtrauktas ir S. D.. Pagal vadovo nurodymą, pastaroji grupė turėjo prisijungti prie sulaikymo operacijos tuo atveju, jei atsirastų kokios kliūtys pagrindinei sulaikymo grupei. Pagrindinės grupės uždavinys ir buvo sulaikyti gatvėje A. R. ir jo žmoną. Kadangi S. D. buvo atvykęs su uniforma, J. O. pašalino jį iš rezervinės grupės ir liepė laukti operacijos pabaigos VSK Kauno valdybos patalpose. Dėl šios priežasties detalaus VSK darbuotojų, dalyvaujančių operacijoje, instruktažo jis negirdėjo. Abiems grupėms išvykus, jis liko VSK Kauno skyriaus pastate kartu su skyriaus budėtoju. Gal už valandos ar dviejų abi grupės sugrįžo ir iš dalyvavusių operacijoje jis sužinojo, kad A. R.-(duomenys neskelbtini) kartu su žmona buvo sulaikyti. Bendradarbiai dalinosi įspūdžiais bei papasakojo, kad sulaikytiesiems einant gatve ir stumiantis dviračius, priartėjus prie pirmos sulaikymo grupės mašinos, iš jos iššoko pirmos sulaikymo grupės darbuotojai, kurie juodu sulaikė. Jie įkėlė sulaikytus A. R. ir B. M. į automobilį ir atvežė į VSK Kauno skyrių. Sulaikytųjų Kaune jis nematė. A. R.-(duomenys neskelbtini) pamatė tik vėliau, praėjus keliems mėnesiams, jau Vilniuje. Vadovybės pavedimu jis vyko į Lukiškių kalėjimą, susitikti su ten kalinčiu A. R. – (duomenys neskelbtini). Vadovybė pavedė nunešti A. R. spaudą, pakalbėti su juo įvairiomis temomis bei išsiaiškinti, kokios jo nuotaikos. Pripirkęs laikraščių, žurnalų, nuėjo pas A. R. į Lukiškių kalėjimą. Kameroje prisistatė jam kaip VSK darbuotojas, įteikė A. R. spaudą. Jiedu ilgai šnekėjo įvairiomis buitinėmis temomis. A. R. jam pasirodė kaip įdomus pašnekovas, kultūringas, išsilavinęs žmogus, abu aptarinėjo laikraščių straipsnius. Jis pasakojo jam apie matytus filmus, jų turinį, kitus miesto įvykius. Pokalbis buvo bendro pobūdžio, tačiau jis pasidomėjo ir A. R. savijauta, nuotaikomis. Neturėjo jokios specialios užduoties, todėl po šio pokalbio su A. R. jokių tarnybinių pranešimų, ataskaitų apie jį, jis nerašė. S. D. iš bendradarbių sužinojo, kad A. R., iškart po sulaikymo, buvo atvežtas į Lukiškių kalėjimą, kur kameroje save sužalojo ir buvo patalpintas į kalėjimo ligoninę, tačiau pasveiko. Apie susižalojimo aplinkybes bei savijautą po jo, apsilankymo pas A. R. metu jis detaliai nekalbėjo, tačiau A. R. pats jam pasakė, kad norėjo baigti gyvenimą savižudybe ir likti nenugalėtas. Supratęs, kad tai ryžtingo žmogaus poelgis, apie pokalbio turinį informavo skyriaus viršininką. Po to pas A. R.- (duomenys neskelbtini) dar kokius tris – keturis kartus lankėsi kameroje, tačiau jokių tyrimo veiksmų su juo neatliko. Kaip ir pirmąjį kartą, jiedu tik diskutavo įvairiomis buitinėmis temomis. A. R. po susižalojimo gulint ligoninėje, pas jį tikrai nesilankė ir jo nesaugojo. Tyrimo metu, apklaustas dar 1992 metais, jis arba suklydo sakydamas, kad saugojo susižalojusį A. R. ligoninėje. Tyrėjo, matyt, buvo neteisingai suprastas, nes tikrai jo nesaugojo ir ligoninėje jiedu nesimatė. Žino, kad A. R. vėliau buvo nuteistas Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu mirties bausme, jį sušaudant. Apie apdovanojimą po A. R. sulaikymo, jis nieko nežino, tačiau girdėjo, jog kažkas iš operacijos dalyvių buvo apdovanotas. 1959 m. jis buvo perkeltas į VSK Panevėžio poskyrį, o 1962 m. – į VSK Jurbarko poskyrį.

1996-06-21, apklaustas liudytoju, S. D. parodė, kad 1956 m., jam dirbant LSSR VSK (duomenys neskelbtini) ar 2-osios valdybos 3-jame skyriuje, A. R. „(duomenys neskelbtini)“ kaip Lietuvos partizanų vadas jam buvo žinomas, tačiau tik iš dokumentų, kuriuos teko versti iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. Neprisimena, kokiomis aplinkybėmis jis buvo įtrauktas į A. R. „(duomenys neskelbtini)“ suėmimo operaciją. Šioje operacijoje jis turėjo atlikti vertėjo darbą – išversti dokumentus iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. Jo teigimu, A. R. „(duomenys neskelbtini)“ sulaikymą organizavo LSSR VSK Kauno miesto valdyba, kurios viršininku buvo J. S.. Negalėjo nurodyti, kas konkrečiai vadovavo operacijai, gali būti, kad ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininkas J. O.. Vadovavęs ir pirmajai operatyvinei grupei, turėjusiai sulaikyti A. R. „(duomenys neskelbtini)“. Buvo sudaryta ir antroji operatyvinė grupė, kuri, kaip jis mano, buvo rezervinė. Pirmajai operatyvinei grupei nepavykus sulaikyti A. R. „(duomenys neskelbtini)“, būtų buvusi „pajungta“ 2-oji operatyvinė grupė, į kurios sudėtį kaip vertėjas buvo įtrauktas ir jis. Su operatyviniu sulaikymo planu jis nebuvo smulkiai supažindintas ir sulaikymo operacijoje nedalyvavo. Kur sulaikymo metu buvo ir ką veikė nariai antrosios operatyvinės grupės, kurioje buvo įrašytas ir jis, nurodyti negali, nes neprisimena. Sulaikymo operacijos aplinkybės jam žinomos iš joje dalyvavusių LSSR VSK darbuotojų pasakojimų. Jam žinoma, kad LSSR VSK Kauno valdybos darbuotojai turėjo tikslius duomenis apie A. R. „(duomenys neskelbtini)“ buvimo vietą Žaliakalnyje, Kauno mieste. 1956 m. rudenį, tikslios datos nurodyti negali, iš namo, kuris buvo stebimas LSSR VSK darbuotojų, išėjo A. R. „(duomenys neskelbtini)“ su žmona, abu buvo persidažę plaukus. Gatvėje, kurios pavadinimo jis nežino, A. R. „(duomenys neskelbtini)“ su žmona stūmėsi dviračius. Tuo metu LSSR VSK darbuotojai iššoko iš dengto sunkvežimio ir šiuos sulaikė. Sulaikyme dalyvavo pirmosios operatyvinės grupės nariai, bet galėjo būti ir antrosios operatyvinės grupės narių. Pirmajai operatyvinei grupei vadovavo J. O., o antrajai – N. D.. Sulaikymo metu A. R. „(duomenys neskelbtini)“ sužalojimų nebuvo padaryta, tiesiog užlaužus rankas, jis buvo įkeltas į sunkvežimį. Po sulaikymo A. R. „(duomenys neskelbtini)“ buvo pristatytas į LSSR VSK Kauno valdybos patalpas, o po to išvežtas į LSSR VSK patalpas Vilniuje bei patalpintas į vidaus kalėjimo kamerą. LSSR VSK darbuotojų, kurie surašė sulaikymo protokolą, pristatė A. R. „(duomenys neskelbtini)“ į LSSR VSK patalpas Vilniuje, nurodyti negali. Vėliau, praėjus dviems ar trims dienoms po sulaikymo, jis sužinojo, kad būdamas LSSR VSK vidaus kalėjime, A. R. „(duomenys neskelbtini)“ susižalojo orlaidės kabliuku. LSSR VSK darbuotojai A. R. „(duomenys neskelbtini)“ sužaloti negalėjo, nes jiems tai nebuvo naudinga – buvo tikimasi sulaikytąjį patraukti savo pusėn ir išgauti iš šio vertingos informacijos. Dėl sužalojimų A. R. „(duomenys neskelbtini)“ buvo gydomas Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Čia, vis pasikeisdami, LSSR VSK darbuotojai saugojo A. R. – (duomenys neskelbtini). Jam taip pat teko tris ar keturis kartus Lukiškių kalėjimo ligoninėje saugoti A. R.. Pokalbių metu šis jam nurodė, kad LSSR VSK vidaus kalėjime sužalojo save pats. (T. 5, b.l. 47-49)

1999-04-12 liudytojo apklausos metu S. D. davė iš esmės analogiškus parodymus. Papildomai nurodė, kad sulaikymo grupės nariai iš LSSR VSK Kauno valdybos patalpų buvo išvykę maždaug valandai laiko. Tą dieną jis LSSR VSK Kauno valdybos patalpose matė sulaikytus A. R. ir B. M. (T. 5, b.l. 51-52)

Taigi, šių apklausų metu kaltinamasis tyrimo metu nenurodė aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laiku, VSK vadovybės jis buvo pašalintas iš sulaikymo grupės, dalyvavusios slaptoje operacijoje sulaikant A. R. bei B. M. dėl to, jog į slaptą operaciją jis atvyko vilkėdamas tarnybine uniforma. Jis taip pat nenurodė ir aplinkybės, kad antroji sulaikymo grupė, kurios nariu jis ir buvo paskirtas, tiesiogiai sulaikymo operacijoje nedalyvavo. Kolegija teisme duotus parodymus, kiek jie susiję su aptariamomis aplinkybes, vertina kritiškai, jais netiki ir nesivadovauja, nes jų nepatvirtina ne tik kaltinamojo tyrimo metu kaip liudytojo duoti ir aukščiau aptarti parodymai, bet ir kiti tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti duomenys.

Nukentėjusiąja byloje pripažinta A. R.-S. patvirtino, jog yra laisvės kovų dalyvių – partizanų A. R. ir B. M. dukra. Jos motina mirė 1996 m. kovo mėnesį, o tėvas buvo sovietinio teismo nuteistas mirties bausme, o (duomenys neskelbtini) sušaudytas. Kiek jai pasakojo motina, jiedu su A. R. buvo sulaikyti saugumo darbuotojų (duomenys neskelbtini) Kaune, Kampo gatvėje, kuomet ryte išėjo iš A. U. namų, kur tą naktį nakvojo. Smulkiau tėvų sulaikymo aplinkybių nurodyti negali, nes motina jai apie tai nepasakojo. Apie tėvų sulaikymo aplinkybes jai tapo žinoma tik iš archyvinių dokumentų bei tėvo bylos.

Apklaustas liudytoju I. V. parodė, kad jis S. D. niekad nepažinojo, todėl nieko nežino apie jo darbą LTSR Valstybės saugumo komitete (VSK) ar asmeninį gyvenimą. 1954 metais jis pradėjo dirbti LSSR VSK Kauno skyriaus 7 poskyryje, darbuotoju operatyviniams pavedimams. Jo pareigos buvo asmenų stebėjimas arba sekimas. Apie laisvės kovų dalyvių A. R. ir B. M. sulaikymą jis nieko nežino, jų nepažinojo ir susitikęs nebuvo. Jo darbo kryptis – buvo žmonių išorinis stebėjimas, sekimas. Poskyris buvo slaptas, jie buvo įsikūrę ne VSK patalpose, o visiškai kitoje vietoje – Kaune, Laisvės alėjoje, prie „Romuvos“ kino teatro. Ten buvusiose tarnybinėse patalpose jie išbuvo apie 2 metus, vėliau poskyrio vieta buvo pakeista, poskyris perkeltas į Vasario 16-osios gatvę, kur taip pat buvo apie 2 metus. Po to poskyris buvo perkeltas į Ožeškienės gatvę. Kuomet poskyrį panaikino kaip nereikalingą, darbuotojai išsiskirstė – vieni išėjo į pensiją, kitus perkėlė į kitus padalinius Vilniuje, Klaipėdoje. Kadangi jis nesutiko iš Kauno išvažiuoti, jį iš darbo atleido. Dirbant 7-ajame poskyryje, jo darbuotojai nesilankydavo VSK Kauno skyriaus centriniame pastate, nes poskyrio darbas buvo itin slaptas. Tik jo tiesioginis viršininkas kartais nueidavo į Kauno valdybą, o kitiems skyriaus darbuotojams buvo uždrausta susitikti su kitais VSK struktūros darbuotojais. Darbas 7 poskyryje turėjo specifinę kryptį: jie nenešiojo uniformos, nebuvo ginkluoti, pažymėjimus turėjo tik darbo metu, o po darbo dienos turėjo juos priduoti. Visi jo rango bei aukštesni poskyrio darbuotojai vykdė jiems nurodytų asmenų stebėjimą ir sekimą, daugiau jokio kito darbo ar asmenų paieškos jie nedirbo. 7 poskyris neįėjo į VSK Kauno skyriaus struktūrą, priklausė 7 skyriui Vilniuje. Jis 5 metus priklausė šiam skyriui. Sekimas buvo vykdomas pastoviai – buvo sekami ir visiškai padorūs žmonės. Reikėdavo 2 – 3 dienas apžiūrėti, kur jie eina, ką daro ir viską fiksuoti. Sekė įvairius asmenis, net ir tuos, kurie buvo siūlomi gauti aukščiausius valstybės apdovanojimus, mokslininkus, kurie važiuodavo į užsienį. Buvo vykdomas ir šių asmenų namų stebėjimas. Užfiksavus tam tikrus faktus, žvalgai jokio sprendimo nepriimdavo, tik parašydavo pažymą ir ją pateikdavo viršininkui. Šio padalinio eilinis darbuotojas, kuris tiesiogiai vykdydavo užduotis, neturėjo sprendžiamo balso – ką pasakydavo viršininkas, tą jie ir turėjo atlikti. Kokių tai asmenų sulaikymo, poskyrio darbuotojai nevykdė, tai neįeidavo į to poskyrio užduotis. Apie kokį tai 7 – ojo skyriaus darbuotojų dalyvavimą asmenų sulaikymuose, jam asmeniškai nėra žinoma, o pats jis tokio pobūdžio veiksmuose nedalyvavo. Poskyrio vadovas buvo N. P., kuris ir duodavo tiesioginius nurodymus poskyrio darbuotojams. Paprastai jiems nebuvo žinoma sekamo asmens asmenybė – nei vardas, nei pavardė, viršininkas duodavo asmens nuotrauką arba žmogaus aprašymą, nurodydavo kur gyvena, darbovietę ir liepdavo sekti. A. R. „(duomenys neskelbtini)“ bei jo sutuoktinės sulaikymą 1956 m. spalio mėnesį, jam nieko nebuvo žinoma. Tuo metu jis dirbo poskyryje, bet niekad jokios informacijos apie minėtų asmenų sulaikymą neturėjo. Tiksliai nepamena, bet tai galėjo būti ir 1956-10-11, vakare jam buvo pavesta sekti vieną vyriškį ir jo žmoną, kurie buvo apsistoję bute, kurio gatvės nepamena. Į jokį pasitarimą, instruktažą, jis pakviestas nebuvo. Pamena, kad vakare buvo iškviestas į darbovietę ir jam buvo pavesta stebėti namą, gali būti, kad ir Kalniečių, Kampo g. Apie tokios užduoties vykdymą jis sužinojo tik iš dokumentų, ir tikslių aplinkybių – ką ir dėl ko reikėjo stebėti, nepamena. Kad vyko būtent laisvės kovų dalyvio A. R. ir jo žmonos B. M. sulaikymo operacija, nežinojo, jam nebuvo apie tai pranešta. Pamena tik tai, kad buvo pavesta stebėti kažkokį namą ir jį jie dviese su mergina stebėjo. Gali būti, kad kartu su juo namą stebėjo S.-K., tačiau tiksliai su kuo jis stebėjo tą namą, nepamena. Pastebėjus išeinančius žmones, reikėjo pranešti, tačiau nepamena kam. Jie pranešė apie dviejų pastebėtų žmonių išėjimą iš namo kažkam tai iš vadovybės. Jo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno dokumento, kad jis buvo įpareigotas stebėti, nėra jo ataskaitos. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas sakė tiesą, geriau prisiminė aplinkybes tuo metu. Apie byloje esantį apdovanotų už A. R. sulaikymą asmenų sąrašą paaiškino, kad gavo tūkstančio rublių premiją, tačiau nežino, ar ją skyrė būtent už dalyvavimą operacijoje sulaikant A. R. ir jo žmoną. Ne kartą VSK buhalterė duodavo jam pasirašyti įvairius įsakymus, kuriuose už gerą darbą t.y. dalyvavimą įvairių asmenų sekime, jam buvo skiriamos premijos. Jis tik pasirašydavo įsakymuose, gaudavo pinigų sumą, nurodytą juose. Pinigai maži būdavo, bet jam jų užtekdavo, nes buvo vienas, nevedęs. Būdavo ir išmokos rūbų – kostiumų ar paltų- pasiuvimui. Jiems pinigus duodavo kartu su atlyginimu, todėl ne visada suprasdavo, kad tai paskatinimas.

Ikiteisminio tyrimo metu I. V. tvirtino, kad 1956 m. spalio mėnesį A. R. „(duomenys neskelbtini)“ sekimo ar sulaikymo operacijose jam dalyvauti neteko. Jeigu dalyvavo tokioje operacijoje, tai nežinojo, kad veiksmai buvo atliekami šio asmens atžvilgiu. Jis neneigė, jog nuo 1956-10-11 vakaro iki (duomenys neskelbtini) ryto galėjo būti poste su LSSR VSK darbuotoja J. S. (K.) ir stebėti namą bei iš jo išeinančius žmones. Nežinojo, kad sekami asmenys yra partizanas A. R. „(duomenys neskelbtini)“ ir šio žmona (T. 4, b.l. 76-92).

Liudytojas A. U., miręs 2004-11-26, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad su A. R. buvo pažįstamas nuo 1940 m. ar 1941 m. Žinojo, kad A. R. su Lietuvos partizanais buvo pasitraukęs į mišką. Pokario laikotarpiu su A. R. buvo susitikęs mažiausiai du kartus. Vieną kartą iškeitė J. B. perduotus JAV dolerius. Tuo metu A. R. slapstėsi. Antrą kartą matėsi 1956 metais. Tuo metu su žmona R. U. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. 1956 m. spalio mėn. 8 ar 9 dieną, jam grįžus iš darbo, žmona pasakė, kad į namus dviračiais buvo atvažiavę vyras ir moteris, kurie nurodė atvykę iš Dzūkijos, žadėjo apsilankyti vakare. Iš apibūdinimo suprato, kad buvo atvykęs A. R. su žmona. Tos pačios dienos vakare A. R. su žmona B. M. atvyko į jo namus. Pokalbio metu sakė norintys nusipirkti prekių, kurias galėtų parduoti kaime. A. R. jam rodė pasą, išduotą A. pavarde. Kitą rytą A. R. su žmona išvažiavo į Zanavykų turgų, o jis išėjo į darbą. Vakare sugrįžus į namus, A. R. pasakojo jam apie pirkinius. Kitos dienos ryte A. R. vienas išvažiavo į turgų, o vakare pasidalino įtarimais, kad turguje galėjo būti sekamas. (duomenys neskelbtini) ryte, apie 8 val.30 min., A. R. ir B. M. buvo susiruošę išvykti. Jis išėjo iš namo kartu su jais, nes ėjo į darbą. Su A. R. ir B. M. atsisveikino Kalniečių ir Kampo gatvių sankryžoje, o pats nuėjo link Tvirtovės alėjos. Po kurio laiko į jo darbovietę atvyko žmona, kuri pranešė, kad A. R. ir B. M. buvo sulaikyti Kampo gatvėje. Po A. R. ir B. M. sulaikymo jis buvo du kartus apklaustas milicijos ir LSSR VSK pareigūnų, jo namuose buvo atlikta krata. LSSR VSK agentu užverbuotas nebuvo, informacijos apie A. R. LSSR VSK neteikė (T. 3, b.l. 155-161, 162-168).

Liudytoju 1993-10-04 apklaustas šiuo metu jau miręs L. M., ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirbo LSSR VSK ir 1956 m. ėjo šios tarnybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Partizanų vado A. R. pavardė jam buvo žinoma, nes šis nuo asmuo nuo 1945 m. ilgą laiką buvo ieškomas. Žino, kad jo vadovaujamos tarnybos pareigūnai A. R. ir jo žmoną B. M. sulaikė 1956 metų spalio mėnesį Kaune, Kalniečių gatvėje. Sulaikymo metu ir jis pats buvo Kauno mieste, tačiau asmeniškai A. R. sulaikymo operacijoje nedalyvavo. Kiek jam žinoma, A. R. paieškos veiksmams vadovavo LSSR VSK pirmininkas J. S., sulaikymo grupei vadovavo N. D., o A. R. asmens kratą po sulaikymo atliko J. O.. Kaip buvo organizuota sulaikymo operacija, kokie pareigūnai dalyvavo sulaikymo veiksmuose – nežino. Įvykio dieną matė sulaikytą A. R. ir kartu su J. S. automobiliu pristatė jį į LSSR VSK patalpas Vilniuje.Pristačius A. R. į VSK patalpas, daugiau jo nematė. Jo akivaizdoje smurtas A. R. atžvilgiu naudojamas nebuvo, jis sužalotas nebuvo. Kokie veiksmai buvo atliekami su A. R., jam nežinoma. Kitą rytą J. O. jam pranešė, kad A. R., laikytas LSSR VSK vidaus kalėjimo kameroje, bandė nusižudyti, tačiau tik susižalojo. Detaliau šio įvykio aplinkybėmis nesidomėjo (T. 3, b.l. 189-192, 193-198).

Liudytoju tyrimo metu apklaustas P. R. (dabartinė jo buvimo vieta nežinoma) parodė, kad nuo 1940-06-17 iki 1969-07-18 dirbo LSSR VRLK (NKVD) operatyviu įgaliotiniu ir apskrities skyriaus viršininku, vėliau – LSSR VSK (KGB) Kauno miesto įgaliotinio aparato viršininku. A. R. „(duomenys neskelbtini)“ pavardė jam žinoma, nes šis asmuo buvo Lietuvos nacionalistinio pogrindžio vadas. A. R. „(duomenys neskelbtini)“ sulaikyme 1956 metų spalio mėnesį jis nedalyvavo, tačiau jam žinoma, jog šio asmens sulaikymo operacijai tiesiogiai vadovavo LSSR VSK pirmininko pavaduotojai J. S. ir L. M.. Žino, kad A. R. „(duomenys neskelbtini)“ buvo sulaikytas Kauno mieste, kad sulaikymo operacijoje dalyvavo LSSR VSK pareigūnas J. O.. Kokie kiti asmenys dalyvavo sulaikymo operacijoje ir kokiomis aplinkybėmis įvyko sulaikymas, jam nežinoma. Kokie veiksmai su A. R. „(duomenys neskelbtini)“ buvo atliekami po sulaikymo ir kokiomis aplinkybėmis šis buvo pristatytas į Vilnių, taip pat nežino (T. 4, b.l. 161-166).

Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. L. (miręs (duomenys neskelbtini)) parodė, kad 1956 m. dirbo LSSR VSK 4 valdybos vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Kažkurią tai dieną, datos neprisimena, jis vakare buvo iškviestas į LSSR VSK Vilniaus valdybą. Po to su kitais VSK darbuotojais buvo nuvežtas į LSSR VSK Kauno valdybą. Čia buvo sudaryta partizano A. R. sulaikymo grupė, į kurią buvo įtraukti LSSR VSK darbuotojai J. O., P. Š., S. Š., D. A. ir jis. Grupės nariams buvo pranešta, kad A. R. su žmona nakvojo kažkokio LSSR VSK agento namuose. Namas buvo apsuptas, sekimui vadovavo N. D.. Su minėtais grupės nariais jis visą naktį praleido prie namo. Ryte gavo pranešimą, kad A. R. su savo žmona išėjo iš namo. Sulaikymo grupės nariai jų laukė automobilyje. A. R. ir šio žmonai einant gatve stumiantis dviračius, priėjus prie automobilio, kuriame laukė sulaikymo grupės nariai, tarp kurių buvo ir jis, šios grupės nariai sulaikė A. R. su sutuoktine ir įsodino juos į automobilį. Sulaikytuosius nuvežė į Kauno VSK pastatą. Kurį laiką po sulaikymo jis dar buvo įvykio vietoje, nes saugojo A. R. ir šio žmonos daiktus. Netrukus jį parvežė į LSSR VSK Kauno valdybos pastatą, kur P. R. kabinete buvo atliekama A. R. daiktų apžiūra. Kabinete tuo metu buvo J. S., L. M., P. R., ir, galimai, N. D.. Po sulaikymo jis A. R. ir šio žmonos nematė. Tą pačią dieną apie pietus su savo grupės nariais išvyko į Vilnių. Sulaikytieji, A. R. ir B. M. į Vilnių buvo vežami atskirais automobiliais. A. R. sužalojimo aplinkybės jam nežinomos, tik iš kitų LSSR VSK darbuotojų jis girdėjo aiškinimą, kad po sulaikymo A. R. pats save sužalojo (T. 4, b.l. 3-6).

Liudytoju tyrimo metu apklausiamas B. L. (miręs 2006-12-28) parodė, kad 1956 m. dirbo LSSR VSK Kauno valdybos 5 poskyrio 3 grupėje. Prisimena, kad partizano A. R. sulaikymo išvakarėse, datos neprisimena, jis ir kiti LSSR VSK Kauno valdybos darbuotojai buvo paskirstyti į atskiras grupes, po keletą žmonių, dalyvauti operacijoje sulaikant šį asmenį. Jis su savo grupės nariais turėjo užblokuoti keltą prie geležinkelio tilto per Nemuną. Toje vietoje su grupės nariais buvo visą naktį, o ryte buvo atvežti į LSSR VSK Kauno valdybos patalpas. Žino, kad tuo metu A. R. jau buvo suimtas kitų operacijoje dalyvavusių VSK darbuotojų ir pristatytas į P. R. kabinetą. Pats jis nei A. R., nei šio žmonos nematė. Žino, kad tą pačią dieną abu sulaikytieji buvo išvežti į Vilnių. Jo žiniomis, A. R. sulaikymo operacijoje dalyvavo VSK centrinio aparato darbuotojai, tačiau kas jį sulaikė, nežino (T. 4, b.l. 23-24, 25-27).

Liudytojas V. P. (miręs 2000-01-13) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam žinoma, jog Lietuvos partizano A. R. sekimu užsiėmė LSSR VSK pareigūnas P. P.. Iš bendradarbių sužinojo, kad A. R. su žmona buvo apsistojęs kažkokio LSSR VSK agento namuose, kuris ir pranešė apie tai P. P.. Tik iš bendradarbių kalbų žino, kad A. R. sulaikyme dalyvavo žvalgybos grupė, taip pat buvo sudaryta taip vadinama „nuėmimo grupė“, į kurią buvo įtrauktas ir D. A.. Sulaikymo aplinkybės jam nežinomos, pats į sulaikymo operaciją įtrauktas nebuvo ir joje nedalyvavo. A. R. ir jo žmonos sulaikymui kelyje Kaunas – Prienai nebuvo, stebėjimo veiksmų neatliko. Apie A. R. ir šio žmonos sulaikymą jam pasakojo, atrodo, LSSR VSK pareigūnas D. A. (T. 4, b.l. 38-40).

Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas P. P. (mirė 2002-12-13), patvirtino, kad laikotarpyje nuo 1955 m. iki 1960 m. dirbo LSSR VSK Kauno valdyboje. Skyriaus, kuriame dirbo, vadovų pavardžių neprisimena. LSSR VSK agento A. U., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, nepažinojo. A. R. pavardė jam negirdėta. Šio asmens sekimo ar sulaikymo veiksmuose nedalyvavo. Apskritai jokiose didesnėse sulaikymo operacijose nėra dalyvavęs (T. 4, b.l. 43-46, 47-49, 50-52).

Liudytoja ir įtariamąja ikiteisminio tyrimo metu apklausta J. K. (kurios atžvilgiu medžiaga atskirta į atskirą bylą ir kuri dėl sunkios sveikatos būklės teisme nebuvo apklausta) tyrimo metu parodė, kad 1956 m. LSSR VSK Kauno skyriaus 7 poskyryje ji ėjo žvalgo pareigas. 1956 m. rudenį buvo gavusi užduotį stebėti namą Kaune, Žaliakalnio rajone, tikslaus adreso neprisimena. Ji buvo informuota, kad iš to namo turi išeiti VSK ieškomi žmonės su dviračiais. Žmogaus pavardės ji neprisimena, bet tai galėjo būti ir A. R. „(duomenys neskelbtini)“. Kokie asmenys pateikė duomenis apie ieškomo asmens buvimo vietą, kaip buvo organizuojama šio paieška ir stebėjimas, ji nežino. Tiesiog 1956-10-11 vakarą, ji gavo LSSR VSK Kauno skyriaus 7 poskyrio viršininko N. P. užduotį kartu su vienu vaikinu, galimai LSSR VSK darbuotoju I. V., stebėti minėtą namą ir iš jo išeinančius žmones. Stebėjimo metu (duomenys neskelbtini) ryte ji matė iš maždaug 100-200 metrų atstumo, kaip buvo sulaikomas vyriškis. Tuo metu, atrodo N. P., nuvedė ją į šalį, kad ji nematytų sulaikymo veiksmų. Kitų įvykio aplinkybių neprisimena (T. 4, b.l. 65-66, 67-69, 70-75).

S. D. tarnybos kortelė patvirtina, kad laikotarpyje nuo 1954-04-07 iki 1959-04-01 S. D. ėjo LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 3 skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniojo operatyvinio įgaliotinio pareigas (T. 5, b. l. 15, 22, 35, 39).

Iš 1956-10-11 LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. sudaryto ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtinto A. R. ir jo žmonos B. M. sulaikymo plano matyti, jog jame nurodyta: „nedelsiant pradėti agento „(duomenys neskelbtini)“ namo išorinį stebėjimą, žvalgus aprūpinti radijo stotimi ir A. R. bei B. M. apibūdinimais; organizuoti dvi sulaikymo grupes, kiekvienoje po šešis operatyvinius darbuotojus; pirmosios grupės vadovu skirti LSSR VSK 4 valdybos viršininką J. O., antrosios – LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoją N. D.; organizuoti radijo ryšį tarp sulaikymo grupių ir žvalgų, stebinčių namą, grupės. Paskirti žvalgus stebėti Kalniečių gatvę, kuria Neries upės kryptimi gali nueiti A. R. ir B. M.; LSSR VSK Kauno valdybos operatyvinėmis pajėgomis organizuoti slaptą stebėjimą Aleksoto tilto (grupės vadovas N. K.), perkėlos prie žiemos uosto (grupės vadovas N. A.), kelto prie geležinkelio (grupės vadovas P. D.), Panemunės tilto (grupės vadovas I. C.), Petrašiūnų pervažos (grupės vadovas A. N.), Kauno-Prienų plento (grupės vadovas A. U.). Perspėti operatyvinę sudėtį, kad A. R. sulaikymo metu gali pasipriešinti ginklu“ (T. 2, b.l. 77-80, 81-82).

(duomenys neskelbtini) LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus agentūrinis pranešimas (kurio šaltinis – LSSR VSK agentas „(duomenys neskelbtini)“) patvirtina, kad 1956-10-10 apie 19 val., šaltiniui po darbo sugrįžus į namus, jo žmona jam papasakojo, kad dienos metu dviračiais buvo atvažiavę vyras ir moteris, kurie ieškojo šaltinio. Sandėliuke palikę dviračius, jie žadėjo užeiti vakare. Šaltinis suprato, kad tai gali būti A. R. ir šio žmona B. M.. Apie 20 val. pas juos atėjo A. R. ir B. M., šaltinis ne iš karto juos pažino. Vakare kalbėjosi su A. R., šis su žmona pasiliko nakvoti. 1956-10-11 šaltinis kartu su A. R. išvažiavo į miestą. Šaltinis A. R. palydėjo iki klinikų ir parodė Jonavos gatvę, kur gyvena spekuliantė. A. R. dviračiu nuvažiavo ta kryptimi, o šaltinis nuėjo į darbą. Vakare, apie 18 val., šaltinis susisiekė su N. D. ir P. P., kuriems pranešė apie susidariusią padėtį. Tą patį vakarą 20 val. ir 22 val. šaltinis sutartiniu ženklu perdavė operatyviniam darbuotojui, kad A. R. ir B. M. yra jo name. A. R. šaltiniui pasakė, kad po nakvynės su žmona ketina išvažiuoti iš Kauno. (duomenys neskelbtini) visi atsikėlė apie 7 val., o 8 val. 30 min., A. R. ir B. M. išėjo, stumdamiesi dviračius. Šaltinis norėjo juos palydėti Kalniečių gatve, kur, kaip spėjo, jų turėjo laukti LSSR VSK pareigūnai, tačiau jie nuėjo Kampo gatve. Dienos metu pas šaltinį į darbą atbėgo žmona, kuri iš kaimynų sužinojo, kad Kampo gatvėje buvo suimti žmonės, nakvoję pas šaltinį. Atsižvelgdamas į tai, kad kaimynai pro langus matė, jog šaltinio namas naktį buvo stebimas, nutarė sakyti, kad R. su žmona pas juos nakvojo dvi naktis (T. 2, b.l. 83-94).

(duomenys neskelbtini) LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. aiškinamajame rašte SSRS VSK (duomenys neskelbtini) valdybos pirmininkui F. C. nurodyta, kad remiantis 1955-12-31 generolo Serovo patvirtintu planu dėl ginkluotų gaujų likučių likvidavimo priemonių, pasinaudojant LSSR VSK agento „(duomenys neskelbtini)“ suteikta informacija, buvo sulaikytas A. R. ir šio žmona B. M.. 1956-10-11 agentas „(duomenys neskelbtini)“ pranešė, kad 1956-10-10 vakare į jo namus atvyko A. R. ir B. M.. Šių asmenų sulaikymui organizuoti buvo išsiųsti LSSR VSK operatyviniai darbuotojai. Buvo organizuotas LSSR VSK agento „(duomenys neskelbtini)“ namo sustiprintas išorinis stebėjimas, suderintas ryšys su agentu, pasišalinimo iš namo kryptimis paslėptos sulaikymo grupės; tarp operatyvinių darbuotojų, dalyvaujančių išoriniame stebėjime, palaikančių ryšį su agentu ir sulaikymo grupių buvo palaikomas radijo ryšys. (duomenys neskelbtini) 8 val. 20 min. A. R. ir B. M. kartu su agentu „(duomenys neskelbtini)“ išėjo iš namo. Agentas „(duomenys neskelbtini)“ išėjo į darbą, o A. R. ir B. M. varėsi dviračius plento link. Šiems nutolus nuo agento „(duomenys neskelbtini)“ namo, abu buvo sulaikyti. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad A. R. sulaikymu buvo užbaigta „lietuvių buržuazinių nacionalistų banditinių formuočių vadeivų likvidacija. A. R. ir B. M. (gaujos ryšininkė) patraukti baudžiamojon atsakomybėn“ (T. 2, b.l. 120-124).

Einančio LSSR VSK pirmininko pareigas J. S. 1956-10-15 pranešime LKP CK sekretoriui A. S., nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) 8 val. 20 min. LSSR VSK Kauno mieste sulaikė „buvusį ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadeivą“ A. R. ir jo žmoną B. M., „aktyvią banditinio pogrindžio dalyvę, slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, o sulaikius A. R., „respublikoje visiškai užbaigta lietuvių buržuazinių nacionalistų banditų formuočių vadeivų likvidacija“ (T. 2, b.l. 125-129).

Iš 1956-10-16 LSSR VSK Kauno miesto įgaliotinio P. R. aiškinamojo rašto LSSR VSK pirmininkui K. L., matyti, kad jame yra nurodytos A. R. “ (duomenys neskelbtini) ” ir jo žmonos B. M. sulaikymo aplinkybės: LSSR VSK agentas “(duomenys neskelbtini)”, pranešęs apie A. R. “ (duomenys neskelbtini) ” ir jo žmonos B. M. buvimo vietą, turėjo asmeninį ryšį su LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., o A. R. “ (duomenys neskelbtini) ” atvykimo atveju turėjo telefonu susisiekti su LSSR KGB Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu P. P.; žinią apie A. R. “ (duomenys neskelbtini) ” atvykimą į jo butą LSSR VSK agentas “(duomenys neskelbtini)” 1956-10-11 apie 18 val. asmeniškai perdavė LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojui N. D. ir LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniajam operatyviniam įgaliotiniui P. P.. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad buvo imtasi šių priemonių: 1) nuolatinio ryšio su LSSR VSK agentu “(duomenys neskelbtini)” palaikymui paskirtas LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis P. P.; 2) LSSR VSK Kauno valdybos 7-ojo skyriaus viršininkui N. P. pavesta LSSR VSK Kauno valdybos 7 skyriaus pajėgomis nedelsiant blokuoti namą, kuriame buvo A. R. “(duomenys neskelbtini)” ir jo žmona B. M.; 3) siekiant užkirsti A. R. atsitraukimo iš Kauno miesto kelius, išsiųstos šešios operatyvinių darbuotojų grupės; pirmoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio N. A. ir LSSR VSK Kauno valdybos 5-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio R. K., kontroliavo Nemuno upės perkėlą; antroji grupė, susidedanti iš LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio P. D., LSSR VSK Kauno valdybos 2-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio J. M. ir LSSR VSK Kauno valdybos 2-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio B. L., kontroliavo geležinkelio tiltą per Nemuno upę; trečioji grupė, susidedanti iš LSSR VSK Kauno valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio I. C., LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio L. V. ir LSSR VSK Kauno valdybos 2-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio N. D., kontroliavo Nemuno upės perkėlą Kaunas-Panemunė; ketvirtoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK Kauno valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. K. (N. K.), LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio N. S. ir LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio P. Ž., kontroliavo Kauno-Aleksoto tiltą; penktoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK Kauno valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio A. U., LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio V. P. ir LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio G. L., kontroliavo Kauno-Prienų plentą; šeštoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio A. N., LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio N. S. ir LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio K. L., kontroliavo Petrašiūnų pervažą; 4) A. R. “ (duomenys neskelbtini) ” sulaikymo operacijai sudarytos dvi operatyvinės grupės; pirmoji grupė sudaryta iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko J. O. (grupės vadovo), LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio J. P., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 3-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio V. L., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio P. Š., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio S. Š., LSSR VSK Kauno valdybos 7-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio padėjėjo D. A.; antroji grupė sudaryta iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. (grupės vadovo), LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio J. K., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio A. G., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 3-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio S. D., LSSR VSK Kauno valdybos 4-ojo skyriaus viršininko A. Z.. (duomenys neskelbtini) 8 val. 20 min. A. R. su žmona išėjo iš agento „(duomenys neskelbtini)“ namų ir ėjo link miesto centro; namą stebėję žvalgai apie tai pranešė operatyvinėms grupėms, o agentas „(duomenys neskelbtini)“ susisiekė su P. P.; gavusi šiuos duomenis, (duomenys neskelbtini) 8 val. 35 min. LSSR VSK 4 valdybos viršininko J. O. vadovaujama operatyvinė grupė A. R. ir šio žmoną sulaikė (T. 2, b.l. 130-141)

1956-10-18 pažymoje apie stebėjimo postų organizavimą „R.“ byloje (su schemomis) nurodyta, kad pranešimas apie „(duomenys neskelbtini)“ buvimo vietą buvo gautas netikėtai, darbas pradėtas temstant; nuspręsta tiesiogiai stebėti išėjimą iš namo (postas Nr. 1), išėjimą apie 200 m nuo namo stebėjo „berniukas ir mergina“, kurie turėjo siųstuvą „Kazbek BK“. Jiems buvo duota užduotis baziniam postui pranešti apie „(duomenys neskelbtini)“ ir šio žmonos išėjimą bei judėjimo kryptį, taip pat sekti paskui juos. Išaušus postas buvo pakeistas. Vietoje „jaunuolio ir merginos“ Kampo gatvės bevardžiame skersgatvyje budėjo žvalgas su „sugedusiu“ dviračiu, aprūpintas siųstuvu „Kazbek BK“. Postas Nr. 2 buvo Kalniečių ir Lazūnų gatvių kampe, prie statomo namo, žvalgų automobilyje „GAZ-51“. Trys žvalgai buvo aprūpinti siųstuvu „Kazbek BK“, turėjo pranešti baziniam postui apie „(duomenys neskelbtini)“ maršrutą Lazūnų ir Gervėčių gatvėse, Kalniečių gatvės kryptimi, ir tęsti šio stebėjimą. Išaušus žvalgai užsimaskavo kaip darbininkai, turėjo kastuvą, laužtuvą ir kitus įrankius. Postas Nr. 3 buvo namo, kuriame buvo apsistojęs „(duomenys neskelbtini)“, kiemo pusėje. Du žvalgai, aprūpinti radijo siųstuvu „Kazbek BK“, stebėjo namą iš Kampo gatvės pusės. Išaušus žvalgai per atstumą stebėjo namą, apsimesdami darbininkais, turėjo kastuvus. Jie turėjo užduotį pranešti apie galimą „(duomenys neskelbtini)“ išėjimą ne pro pagrindines namo duris ir stebėti jį ir jo žmoną. Bazinis postas Nr. 4 buvo Kampo gatvėje esančios mokyklos kieme, automobilyje „Pobeda“. Du žvalgai buvo aprūpinti radijo stotimi „Kazbek“, turėjo užduotį priimti signalą apie „(duomenys neskelbtini)“ išėjimą iš namo ir stebėti jį. Be to šis postas turėjo dubliuoti signalą apie „(duomenys neskelbtini)“ išėjimą operatyvinei grupei. Rezervinis postas Nr. 5 buvo Progreso gatvėje, žvalgų automobilyje „Pobeda“, aprūpintame radijo imtuvu „Kazbek BK“. Postas Nr. 6 buvo Kampo gatvėje, 150 metrų atstumu nuo 4-ojo posto, automobilyje „GAZ-69“. Šiame poste buvo operatyvinė sulaikymo grupė, ir žvalgas, aprūpintas radijo imtuvu „Kazbek BK“. Žvalgas turėjo užduotį pranešti operatyvinei grupei apie „(duomenys neskelbtini)“ išėjimą ir jo judėjimo maršrutą. Postai Nr. 2-7 (originale tekstas taisytas) buvo Algirdo ir Kampo gatvėse, automobiliuose „GAZ-69“ ir „GAZ-51“. Šiuose postuose buvo operatyvinės sulaikymo grupės, kurioms priskirtas žvalgas, aprūpintas radijo imtuvu „Kazbek BK“. Žvalgui buvo duota užduotis pranešti operatyvinei grupei apie „(duomenys neskelbtini)“ išėjimą ir jo judėjimo maršrutą. „(duomenys neskelbtini)“ stebėjimo organizavimas buvo pavestas LSSR VSK Kauno valdybos 7-ojo poskyrio viršininkui N. P.. Sulaikymo grupėms vadovavo LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininkas majoras J. O. (T. 2, b.l. 142-149).

1956-10-18 LSSR VSK pirmininko K. L. aiškinamajame rašte SSRS VSK pirmininkui I. S. nurodyta, kad pagal 1955-12-31 agentūrinių-operatyvinių priemonių, likviduojant „banditizmo“ likučius respublikoje, planą ypatingas dėmesys buvo skirtas A. R., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, paieškai ir sulaikymui. Tuo tikslu iš kvalifikuotų LSSR VSK pareigūnų buvo sudaryta nuolatinė A. R. paieškos operatyvinė grupė. Šiai grupei buvo keliama užduotis atnaujinti agentūrą, paieškoje panaudoti „G.“ bei „V.“ agentūrines grupes. 1956 m. A. R. ir jo šeimos narių paieškai buvo užverbuota 30 agentų ir atkurtas ryšys su 12 anksčiau užverbuotų agentų. 1953 – 1955 m. laikotarpiu buvo gauta agentūrinių duomenų apie A. R. apsilankymus Merkinės apylinkėse, Varėnos rajone. Informacijos patikrinimui buvo pasitelktas patyręs LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos agentas „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis Kauno mieste, turintis plačius ryšius Merkinės apylinkėse, Varėnos rajone. 1953 – 1956 m. laikotarpiu agentas „(duomenys neskelbtini)“ keletą kartų lankėsi pas savo tolimą giminaitį J. B., kuris palaikė ryšius su A. R.. Agentas „(duomenys neskelbtini)“ kelis kartus pakeitė J. B. pateiktus JAV dolerius į rublius; nurodė, kad A. R. už užsienio valiutą galėtų mokėti didesnę kainą, perdavė žinią, kad šis bet kuriuo metu galėtų atvykti į jo namus, esančius Kauno miesto pakraštyje. 1956-10-11 agentas „(duomenys neskelbtini)“ iškvietė LSSR VSK operatyvinį darbuotoją ir pranešė, kad pas jį dviračiais atvažiavo A. R. su žmona, kurie ketina nakvoti, o (duomenys neskelbtini) išvykti į Alytų. Su agentu „(duomenys neskelbtini)“ buvo aptartas sutartinis signalinis ryšys, siekiant A. R. ir B. M. sulaikyti, šiems išėjus iš agento namų. Buvo paskirtas gyvenamojo namo išėjimų stebėjimas, žvalgams ir operatyvinėms grupėms užtikrintas radijo ryšys. (duomenys neskelbtini) 8 val. 30 min. A. R. ir B. M. išėjo iš agento namo, stumdamiesi dviračius nuėjo Kampo gatve, kur buvo sulaikyti LSSR VSK operatyvinės grupės. A. R. ir B. M. buvo areštuoti; imtasi priemonių užšifruoti agentą „(duomenys neskelbtini)“. A. R., paskutinio lietuvių nacionalistinio pogrindžio vadeivos, sulaikymu respublikoje pilnai užbaigta buvusių lietuvių buržuazinių nacionalistų „banditinių formuočių“ vadeivų likvidacija (T. 2, b.l. 150-161).

Iš (duomenys neskelbtini) sulaikymo protokolo matyti, kad A. R. sulaikytas (duomenys neskelbtini) 8 val. 20 min. Kampo gatvėje, Kaune. Protokolą pasirašė LSSR VSK pareigūnai J. O., J. P., P. Š., V. L., S. Š., D. A., A. A., P. P. (T. 2, b.l. 95-97).

A. R. asmens kratos protokole nurodyta, kad šį veiksmą (duomenys neskelbtini) atliko LSSR VSK pareigūnai L. M., P. R., N. D., P. Š., dalyvaujant vertėjui P. P. (T. 2, b.l. 99-103).

LSSR VSK vidaus kalėjimo darbuotojas F. T. savo (duomenys neskelbtini) tarnybiniame pranešime, pavadintame „raportu“, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis budėjo nuo 9 val. iki 17 val. Apie 14 val. LSSR VSK pareigūnai G. B. ir N. Š. į kalėjimą atvedė suimtuosius A. R. bei B. M.. Po asmens kratos A. R. buvo patalpintas kameroje Nr. 49. Apie 15 val. 36 min. suimtasis A. R. bandė nusižudyti – susižalojo savo akį ir lytinius organus. Iškviestas gydytojas suteikė jam pirmąją medicinos pagalbą. Po to suimtasis buvo išsiųstas į kalėjimo Nr. 1 ligoninę (T. 2, b.l. 168-169).

(duomenys neskelbtini) akte (kituose analogiško akto egzemplioriuose nurodytos skirtingos dokumento parengimo datos – (duomenys neskelbtini) ir 1956-10-13) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apie 15 val. 30 min. LSSR VSK vidaus kalėjime buvo rastas susižalojęs suimtasis A. R.. Suteikus greitąją medicinos pagalbą, jis buvo išvežtas į LSSR VRM kalėjimą Nr. 1. Dokumentą pasirašė LSSR VSK vidaus kalėjimo darbuotojai T., S., Š. (T. 2, b.l. 162-163, 164-165, 166-167).

Iš 1956-10-13 akto matyti, jog 1956-10-13 buvo atlikta LSSR VSK vidaus kalėjimo kameros Nr. 49 apžiūra. Jos metu buvo rasta kraujo pėdsakų ir kruvinas varinis kabliukas. Dokumentą pasirašė LSSR VSK pareigūnai K. P., J. M., N. L. (T. 5, b.l. 170-171).

1956-10-15 LSSR VRM kalėjimo Nr.1 gydytojų komisijos aktas patvirtina, kad A. R. (duomenys neskelbtini) buvo pristatytas į ligoninę nesąmoningas, ypač sunkios būklės, jam konstatuotos plėštinės žaizdos lytinių organų srityje, durtinės žaizdos dešinės akies srityje (T. 3, b.l. 2-4).

Iš 1992-12-30 teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 6311 matyti, kad pateiktos ligos istorijos Nr. 462 duomenimis, A. R. (duomenys neskelbtini) buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas (T. 3, b.l. 57-62).

Iš 2013-03-26 teismo medicinos specialisto Ž. M. apklausos protokolo matyti, kad sužalojimai padaryti A. R. šiuo metu atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą (T. 3, b.l. 63).

1993-07-06 kompleksinės teismo medicininės fizikinės-techninės ekspertizės aktas Nr. 134/93 patvirtina, kad A. R. sužalojimų visumos pasidaryti pats sau negalėjo. (T. 3, b.l. 66-71).

1957-09-24 – 1957-09-25 LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendis patvirtina, kad A. R. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, numatytų RSFSR baudžiamojo kodekso BK 581a str., 588 str., 589 str., 5810 str. 1 d., 5811 str., 72 str. 1 d., ir nuteistas aukščiausiąja bausmė – sušaudymu su viso turto konfiskavimu (T. 3, b.l. 101-117). (duomenys neskelbtini) akte nurodyta, kad nuosprendis sušaudyti A. R. buvo įvykdytas (duomenys neskelbtini) Vilniuje (T. 3, b.l. 132-133).

1991-03-19 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo reabilitavimo pažymėjimas Nr. 8-19958/91 patvirtina, kad A. R. buvo neteisėtai represuotas, o nuo 1956-10-13 iki mirties nuosprendžio įvykdymo (duomenys neskelbtini), jis išbuvo laisvės atėmimo vietose (T. 3, b.l. 139).

(duomenys neskelbtini) sulaikymo protokolas patvirtina, kad jos B. M. sulaikyta (duomenys neskelbtini) 8 val. 20 min. Kampo gatvėje, Kaune. Sulaikymo protokolą pasirašė LSSR VSK pareigūnai J. O., N. D., J. P., P. Š., V. L., S. Š., P. P. (T. 2, b.l. 114-116), o B. M. asmens kratos protokolas patvirtina, kad šį veiksmą atliko LSSR VSK pareigūnai P. P., D. A., M. N. (T. 2, b.l. 117-119).

Iš 1957-05-08 LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžio matyti, kad B. M. buvo pripažinta kalta ir nuteista 8 metų laisvės atėmimo bausme pagal RSFSR baudžiamojo kodekso BK 72 str. 2 d., 5812 str. (T. 3, b.l. 144-146)

1989-09-18 LTSR Aukščiausiojo teismo reabilitavimo pažymėjime nurodyta, kad B. M., nuteista LSSR Aukščiausiojo teismo 1957-05-08 nuosprendžiu laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliko (duomenys neskelbtini) srityje, laisvės atėmimo vietose buvo nuo (duomenys neskelbtini) iki 1959-05-16 ir yra reabilituota (T. 3, b.l. 149).

2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas Nr. 37R-39 patvirtina, kad A. R., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“ 1945-06-25 tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu – Lietuvos partizanu; 1945 m. vadovavo (duomenys neskelbtini) apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo (duomenys neskelbtini) bataliono vadu, (duomenys neskelbtini) rinktinės vadu; 1946-04-09 Pietų Lietuvos vado buvo apdovanotas Uolumo juostele už organizacinį darbą ir Narsumo juostele už vadovavimą (duomenys neskelbtini) miestelio puolimui; nuo 1947-09-25 vadovo (duomenys neskelbtini) apygardai; nuo 1948-10-20 vykdė (duomenys neskelbtini) srities vado pareigas; 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, pavaduotoju. 1949-09-18 išrinktas LLKS (duomenys neskelbtini) vadu, 1949-11-03 paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju; 1950-05-30 LLKS Tarybos Prezidiumo nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis. 1949-02-16 LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu A. R. apdovanotas Laisvės Kovos 2-ojo laipsnio Kryžiumi, 1950-11-23 LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu apdovanotas Laisvės Kovos 1-os rūšies 1-ojo laipsnio ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Kryžiais, (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o (duomenys neskelbtini) įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) jam suteiktas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro statusas (T. 2, b.l. 38-40).

Iš 2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašto Nr. 37R-39 matyti, kad B. M. nuo 1945 m. buvo (duomenys neskelbtini) apygardos partizanų ryšininke, (duomenys neskelbtini) apygardos partizane, slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“. (duomenys neskelbtini)LGGRTC direktoriaus įsakymu jai suteiktas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties), o (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties) (T. 2, b.l. 38-40).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados:

Nors kaltinamasis ir neigia tiesiogiai dalyvavęs genocido veiksmuose t.y. aplamai neigia dalyvavęs kaltinime nurodytoje operacijoje, tačiau byloje ištirti duomenys leidžia kolegijai teigti, jog tokioje operacijoje jis dalyvavo ir savo veiksmais padėjo kitiems sovietų okupacinės valdžios atstovams atlikti veiksmus numatytus LR BK 99 str.

Iš nuosprendyje aptartų duomenų akivaizdu, jog S. D. kaltinime nurodytu laikotarpiu, o būtent 1956 m. spalio 12 d., dirbo Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – LSSR VSK (KGB) (duomenys neskelbtini) valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu. Būdamas ne eilinis šios represinės struktūros narys, o aukštesnio rango pareigūnas, jis puikiai suvokė šios represinės struktūros vieną iš kertinių to laikotarpio tikslų okupuotoje Lietuvoje – galutinai fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius, kurie nuo 1944 metų aktyviai priešinosi sovietinei okupacijai.

Nors teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis ir neigė tiesiogiai dalyvavęs A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, tvirtindamas, kad jis buvo tik įrašytas į šių asmenų sulaikymo grupės narius, tačiau iš jos buvo pašalintas dėl to, jog kaltinime nurodytą dieną atvyko dalyvauti sulaikymo operacijoje vilkėdamas tarnybinę uniformą, tačiau tokiais jo parodymais kolegija neranda pagrindo tikėti ir vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokių duomenų kaltinamasis nenurodė tyrimo metu, kuomet buvo apklaustas 1996-06-21, 1999-04-12 (T. 5, b. l. 47-52). Tų apklausų metu S. D. patvirtino, jog buvo įtrauktas į antrosios operatyvinės sulaikymo grupės sudėtį, kurios vaidmuo ir buvo sulaikyti A. R. ir B. M.. Tų apklausų metu jis teigė, jog nepamena, kur buvo ir ką veikė šios operacijos metu operatyvinė grupė, kurios nariu jis ir buvo. Tačiau tų apklausų metu jis smulkiai nurodė aplinkybes, kur ir kaip buvo sulaikyti A. R. ir B. M.. Akivaizdu, jog operacijoje nedalyvavęs asmuo po daugelio metų negalėtų nurodyti tokių aplinkybių, kokias 1996-06-21 ir 1999-04-12 apklausų metu nurodė S. D.. Tai, jog teisme kaltinamasis teigė nedalyvavęs A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, kolegija vertina kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės už veiksmus, kuriais kaltinamas S. D.. Aplinkybės, kad jis buvo nušalintas nuo dalyvavimo sulaikymo operacijoje, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Akivaizdu, jog tokioje Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūroje, kokia buvo LSSR VSK (KGB), kiekvienas veiksmas buvo preciziškai reglamentuojamas ir fiksuojamas dokumentuose, ką patvirtina ir šioje byloje surinkti ir šiame nuosprendyje aptarti duomenys. Tad kaltinamojo teiginiai, kad būdamas slaptos tarnybos vyresniuoju operatyviniu darbuotoju ir į slaptą operaciją jis atvyko vilkėdamas tarnybinę uniformą, yra ne tik kad nepatvirtinti objektyviais įrodymais, bet ir neįtikėtini. Jei taip ir būtų įvykę, jis nuo dalyvavimo operacijoje būtų nušalintas dar Vilniuje, atvykęs prie LSSR VSK (KGB) pastato, kur prieš operacijos pradžią susirinko visi operacijos dalyviai. Be to, tai būtų įvertinta kaip grubus tarnybinių pareigų pažeidimas, neabejotinai fiksuotas tarnybiniuose VSK (KGB) dokumentuose, kuris turėtų būti įvertintas net ir tarnybine nuobauda, ko, šiuo atveju, nebuvo. Priešingai, S. D. po sulaikymo operacijos buvo parodytas dar didesnis pasitikėjimas – jam, pasak paties kaltinamojo tyrimo metu duotų paaiškinimų, buvo patikėta saugoti jį kalėjimo ligoninėje (1996-06-21 apklausos duomenimis), lankyti jį kalėjime, kas nebuvo patikėta kitiems operacijoje dalyvavusiems VSK pareigūnams. Tad kaltinamojo teiginiai apie nušalinimą nuo sulaikymo operacijos yra ne tik kad nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais, bet, žinant VSK kaip represinės struktūros griežtą vidaus tvarką, ir neįtikėtini. Dėl šios priežasties kolegija tokiais kaltinamojo paaiškinimais netiki ir jais nesivadovauja.

Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad pagal BK 99 straipsnį atsako tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausiusių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant ar kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Dalyvavimas padarant veikas, nukreiptas į visišką ar dalinį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, sunaikinimą, yra vienu iš genocido nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 99 straipsnį pakanka nustatyti ir įrodyti, kad kaltininkas, siekdamas sunaikinti visus ar bent dalį žmonių, priklausančių minėtoms grupėms, dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystimąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį. Dalyvavimu tokioje veikoje laikytini tiek išankstiniai, tiek operacijos metu, tiek ir po jos atlikti veiksmai, kuriais kurstoma ar tiesiogiai realizuojama genocido objektyvioji pusė.

Vertinant S. D. pareikštą kaltinimą, matyti, kad iš esmės jis yra kaltinimas tuo, kad būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu t.y. LSSR VSK (KGB) vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas patvirtintame sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, dalyvavo slaptoje operacijoje, kurios metu buvo sulaikyti lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – (duomenys neskelbtini) pirmininkas ir (duomenys neskelbtini) vadas, partizanų pulkininkas A. R. „(duomenys neskelbtini)“ bei šio judėjimo dalyvė – partizanė B. M.. Tos operacijos metu jie buvo įkalinti, po ko, A. R. šios represinės struktūros narių žiauriai kankintas ir sunkiai sužalotas, tardomas ir LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme bei (duomenys neskelbtini) nužudytas, o B. M. LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu deportuota į SSRS RSFSR (duomenys neskelbtini) srities lagerį 8 metų terminui.

Taigi, jis kaltinamas padėjęs įvykdyti genocido veiksmus – sovietų okupacinės valdžios atstovams fiziškai sunaikinti atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narį A. R., bei padėjęs deportuoti šios grupės narę B. M..

1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. Karių savanorių statuso pripažinimo tvarką nustatė 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad karių savanorių statusą pripažįsta ir nustatytos formos pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo įstatyme numatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu.

Nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, kad A. R. dar 1945-06-25 tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu – Lietuvos partizanu, vadovavo (duomenys neskelbtini) apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo (duomenys neskelbtini) bataliono vadu, (duomenys neskelbtini) rinktinės vadu. Nuo 1947-09-25 vadovavo (duomenys neskelbtini) apygardai, o nuo 1948-10-20 jis vykdė (duomenys neskelbtini) srities vado pareigas. 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, pavaduotoju. 1949-09-18 išrinktas LLKS (duomenys neskelbtini) vadu, 1949-11-03 paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, o 1950-05-30 LLKS Tarybos Prezidiumo nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis. 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado J. Ž., slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, jis perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir (duomenys neskelbtini) vado pareigas. Taigi, nuo 1945 metų iki mirties jis buvo lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų.

B. M. nuo 1945 m. buvo (duomenys neskelbtini) apygardos partizanų ryšininke, (duomenys neskelbtini) apygardos partizane.

2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas Nr. 37R-39 patvirtina, jog A. R. 1946-04-09 Pietų Lietuvos vado buvo apdovanotas Uolumo juostele už organizacinį darbą ir Narsumo juostele už vadovavimą (duomenys neskelbtini) miestelio puolimui, 1949-02-16 LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu apdovanotas Laisvės Kovos 2-ojo laipsnio Kryžiumi, 1950-05-30 LLKS Tarybos Prezidiumo nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis, o 1950-11-23 LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu apdovanotas Laisvės Kovos 1-os rūšies 1-ojo laipsnio ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Kryžiais. (duomenys neskelbtini) LGGRTC direktoriaus įsakymu A. R. suteiktas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties), (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o (duomenys neskelbtini) įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) jam suteiktas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro statusas (T. 2, b. l. 38-40).

Tas pat dokumentas patvirtina ir tai, kad B. M. (duomenys neskelbtini) LGGRTC direktoriaus įsakymu suteiktas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties), o (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties) (T. 2, b.l. 38-40).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi ginkluoto pasipriešinimo forma priešinosi okupaciniam režimui, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Be to, šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalinį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskirtini atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei. Todėl teismas pripažįsta, kad A. R. ir B. M. priklauso asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje.

LR Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio teismo nutarime akcentuojama ir tai, kad teisiškai privalomas ir visuotinai pripažintas genocido apibrėžimas įtvirtintas 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos vienbalsiai priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Lietuvos teismams buvo kilę abejonių dėl išplėstos BK 99 straipsnio dispozicijoje asmenų grupių, kurių atžvilgiu taikomas genocidas, sąrašo, papildomai nacionalinėje teisėje įtraukus į jį politines ir nacionalines grupes. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime klausimas dėl tarptautinės ir nacionalinės teisės normų konkurencijos išsamiai nagrinėtas, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas ir teisiškai privalomas tarptautinės teisės normas – 1948 m. JTO Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatus, kuriuose pirmą kartą buvo apibrėžta nusikaltimų žmoniškumui sąvoka, 1998 m. liepos 17 d. priimto Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto nuostatas, kitus tarptautinės teisės aktus, taip pat remtasi Tarptautinio baudžiamojo tribunolo praktika konkrečiose bylose. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ( inter alia Niurnbergo tribunolo statutą ) apibrėžiami nusikaltimai teisingumui ( civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt. ) ir karo nusikaltimai ( tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt. )

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų – archyvinių dokumentų, matyti, kad nusikaltimai Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą. Atsižvelgdamas į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime padarė išvadą, kad tam tikru laikotarpiu ( 1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944-1953 metais vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją ) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. A. R. ir B. M. buvo aktyvūs organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai ( rezistencijos ) dalyviai, todėl jų sulaikymas, įkalinimas, A. R. nužudymas, o B. M. deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos jau po Konstitucinio teismo nutarime nurodyto masinių represijų laikotarpio, tačiau rezistencijos laikotarpiu t.y. 1956-1957 metais, pagrįstai kvalifikuotas kaip genocidas – Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios nacionalinei – etninei – politinei grupei, fizinis sunaikinimas. Rezistencijos dalyviai, kokiais buvo A. R. bei B. M., kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, nes ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus.

Negalima sutikti su kaltinamojo S. D. teiginiais teisme, jog tai, kad jis nedalyvavo B. M. ir A. R. sulaikyme, pastarojo kankinime, įkalinime, žalojimo veiksmuose, nedalyvavo jį nuteisiant mirties bausme bei nužudant, o B. M. deportuojant, jo veiksmai nelaikytini nusikalstamais pagal BK 99 straipsnį.

Dirbdamas LSSR VSK (KGB) (duomenys neskelbtini) valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, kaltinamasis tarnavo sovietų okupacinėje struktūroje ir tai darėlaisvanoriškai, o ne kieno nors verčiamas. Iš ankstesnės darbo šioje tarnyboje patirties jis neabejotinai žinojo, kad tokio aukšto rango lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo dalyvis kaip A. R. bei jo sutuoktinė – B. M., neabejotinai bus fiziškai sunaikinti, arba deportuoti, nes tokia represinių struktūrų praktika tuometėje Lietuvoje buvo taikoma ne tik pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui atstovams, bet netgi ir asmenims, nesusijusiems su pasipriešinimu. Tai žinodamas, jis sutiko dalyvauti juodu sulaikant, kalinant, ko pasėkoje A. R. vėliau buvo nužudytas, o B. M. deportuota. Jis laisvanoriškai, o ne kieno nors verčiamas, vykdė LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytą užduotį – dalyvauti minėtų asmenų sulaikymo grupėje, kurios tiesioginė užduotis ir buvo sulaikyti A. R. bei B. M.. Veikdamas kartu su kaltinime nurodytais bendrininkais – LSSR VSK vadovais bei operatyviniais darbuotojais, 1956 m. spalio 12 d. dalyvavo itin įslaptintoje ir ypač profesionaliai organizuotoje slaptoje operacijoje, juodu sulaikant. Nors kaltinamasis tiesiogiai fiziškai ir nesulaikinėjo A. R. ir B. M., tačiau atliko veiksmus, kuriais padėjo sulaikyti šiuos lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius t.y. atliko padėjėjo vaidmenį. Akivaizdu, jog be tiesiogiai sulaikymo veiksmus atlikusios grupės asmenų, kiti kaltinime nurodyti asmenys, tame tarpe ir S. D., atliko veiksmus, kurie padėjo sulaikyti A. R. ir B. M.. Kartu su tiesiogiai sulaikymo veiksmus atlikusiais asmenimis nedalyvaujant kitiems sulaikymo operacijos dalyviams – padėjėjams, išdavusiems A. R. ir B. M., sekusiems juodu, blokavusiems galimo jų pasitraukimo vietas – aplinkines gatves, kiemus, tiltus ir pan., tame tarpe nedalyvaujant ir S. D., toks sulaikymas būtų apsunkintas, o gal ir neįmanomas. Kaip žinia, byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. D. buvo vienas iš sulaikymo (jo vadinamos rezervinės) grupės narių, kurios vaidmuo, pagal planą, iš esmės buvo analogiškas tiesiogiai A. R. ir B. M. sulaikinėjusių asmenų vaidmeniui t.y. sulaikyti minėtus laisvės kovų dalyvius. Tik ta aplinkybė, kad A. R. ir B. M. ėjo gatve, kurioje nebuvo S. D. sulaikymo grupės, ir nulėmė tai, jog juos sulaikė pirmoji sulaikymo grupė, o ne grupė, kurios nariu buvo S. D.. Taigi, kaltinamojo vaidmuo nusikalstamoje veikoje numatytoje LR BK 99 str., nors ir buvo antraeilis, tačiau reikšmingas, padėjęs padaryti kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Dėl to, visiškai pagrįstai S. D. kaltinamas pagal LR BK 24 str. 6d. ir BK 99 str. Būtent dėl S. D., padėjusio padaryti LR BK 99 str. numatytus veiksmus, tapo įmanomas lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narių sulaikymas, įkalinimas, kankinimas, žalojimas, A. R. nužudymas, o B. M. – deportavimas.

Šioje byloje taip pat aktualus BK 3 straipsnio 3 dalies taikymas, kai numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą turi grįžtamąją galią, nes BK 99 straipsnyje nurodytos kitos, ne socialinės ir politinės, saugomos grupės ( nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupės ) sutampa su saugomomis grupėmis, nustatytomis apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime konstatavo, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje ( 2000-09-26 ir 2011-03-22 d. įstatymų redakcijos ) nustačius teisinįreguliavimą, pagal kurį asmuo pagal BK 99 straipsnį gali būti teisiamas už veiksmus, kuriais buvo siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus iki tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, nustatyta BK 99 straipsnio grįžtamoji galia tokiems veiksmams, kurie laikomi genocido nusikaltimu tik pagal nacionalinės teisės normas, prieštaravo LR Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai ir konstitucinės teisinės valstybės principui. Tačiau vertinant socialinės ar politinės žmonių grupės reikšmę nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupių išlikimui, t.y. tai, kad genocidu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra ir tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti visą ar dalį minėtų grupių atstovų, baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo išimtis ( BK 3 straipsnio 3 dalis ) taikoma ir dėl tokio pobūdžio padarytų nusikalstamų veikų. Kadangi kaltinamasis 1956 metais tarnavo sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto(VSK) padalinyje, kurios pagrindinis tikslas buvo Lietuvos gyventojų dalies – organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai ( rezistencijos ) dalyvių, priklausančių atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, sunaikinimas, ir tai turėjo reikšmės nacionalinės – etninės grupės išlikimui, jo atžvilgiu netaikomas baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, grįžtamasis galiojimas ( BK 3 straipsnio 3 dalis ).

Prokuroras, perduodamas baudžiamąją bylą Kauno apygardos teismui, kaltinamajame akte nurodė, kad S. D. atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Šių atsakomybę iš dalies lemiančių aplinkybių pripažinimo klausimas nekeltas ir teisminio nagrinėjimo metu. Kolegija sutinka su tokiomis prokuroro nuostatomis ir konstatuoja, jog byloje nėra nustatyta nei S. D. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

Bausmė S. D. skirtina vadovaujantis LR BK 54 str. numatytais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumo laipsnį (kad padarytas labai pavojingas, sunkus nusikaltimas žmoniškumui), kaltės formą (tiesioginę tyčią), motyvą bei tikslą fiziškai sunaikinti asmenis, priklausančius nacionalinei-etninei-politinei grupei, kilusias sunkias ir negrįžtamas pasekmes, kaltininko asmenybę bei jo antraeilį vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Nesant sąlygų taikyti LR BK 62 str., 54 str. 3d., bausmė skirtina vadovaujantis LR BK 61 str. nuostatomis.

Kolegija pažymi, jogšvelnesnėbausmė, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. numatytomis nuostatomis, skiriama tuomet, kai įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Pagal teismų praktiką, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą, jo veikos atsitiktinį pobūdį ir pan. Kolegijos nuomone, šioje byloje aplinkybių, turinčių esminės įtakos skirtinos bausmės dydžiui ir sudarančių sąlygas taikyti kaltinamajam BK 54 straipsnio 3 dalį bei skirti švelnesnę bausmę nei numatytoji įstatyme, nėra nustatyta, todėl šio BK straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

Tačiau skirdama bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, jog EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo neišvengiami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam. Atsižvelgdama į šias nuostatas bei tai, kad S. D. yra senyvo amžiaus (jam 84 metais), silpnos sveikatos, pensininkas, charakterizuojamas teigiamai, nusikalstama veika padaryta daugiau nei prieš 50 metų, o per tą laiką kaltinamasis nepadarė nusikalstamų veikų, kad procesas nagrinėjamoje byloje vyksta beveik 20 metų, taip pat tai, jog kaltinamojo vaidmuo nusikaltime buvo antraeilis – jis buvo tik padėjėjas, kolegija daro išvadą, jog S. D. skirtina minimali LR BK 99 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Toks bausmės skyrimas S. D., neprieštaraus teisingumo principo įgyvendinimui. Vertindama teismų praktiką, kolegija taip pat konstatuoja, kad kaltinamojo sveikatos būklė nėra tokia sunki, kad paskyrus bausmę, būtų pagrindas taikyti S. D. LR BK 76 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 297 str., 301-307 str..
n u s p r e n d ė:

S. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 99 str. bei nubausti jį 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią S. D. skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą S. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (T. 5, b.l. 71-73), o nuosprendžiui įsiteisėjus, šią kardomąją priemonę panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Kolegijos pirmininkas Algirdas Jaliniauskas

Teisėjai: Kęstutis Dargužis

Ramūnas Antanavičius

S. Drėlingo byla: apeliacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-469-518/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00479-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.2.1.; 1.1.4.4.5.; 1.1.8.1.1.; 1.2.1.1.;
2.1.7.4.; 2.4.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,
sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
nuteistajam S. D.,
gynėjui advokatui Kęstučiui Rakauskui,
nukentėjusiajai A. R. – S.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Zabielai
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:

S. D. nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK 4-osios valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais – LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. K., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu A. G., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK 4-osios valdybos viršininku J. O., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. P., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu P. Š., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu S. Š., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „Vanagas”, bei jo žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. apie 14 val. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė, tuo būdu padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus.

Nuteistojo S. D. gynėjas advokatas Kęstutis Rakauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti S. D. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį.

Apelianto teigimu, priimant nuosprendį nesilaikyta BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes S. D. apkaltintas nusikaltimo įvykdymu, nenustačius visų būtinų genocido sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, bei už veiksmus, už kuriuos jų padarymo metu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tarptautinėse konvencijose (baudžiamoji atsakomybė pagal BK 99 straipsnį atsirado tik po 1998 m. gegužės 6 d.).

Apeliantas nurodo, kad, atsižvelgiant į BK 99 straipsnio dispozicijoje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos požymius, akivaizdu, jog kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo galima pripažinti asmenį, tik įrodžius, kad darydamas inkriminuotą veiką jis turėjo specialų tikslą – siekį fiziškai sunaikinti visus ar dalį asmenų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kas suponuoja, kad asmuo, siekdamas šio tikslo, veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo visus ar dalį bet kuriai iš tokių grupių priklausančius žmones žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojant žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms. Šio nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, nusikaltimas gali būti padaromas tik veikimu ir tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai siekti straipsnio dispozicijoje nurodyto tikslo; kita vertus, baudžiamoji atsakomybė pagal BK yra tik asmeninė, t. y. asmuo atsako išimtinai tik už savo paties padarytą nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad minėti nusikaltimo sudėtį sudarantys požymiai, tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, turi būti neginčijamai nustatyti konkretaus asmens veikoje ir jam negali būti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi kiti, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.

Skunde gynėjas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis S. D. dirbo Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, o laikotarpiu nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, buvo paskirtas dalyvauti slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, bei jo žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, tačiau tiesiogiai juos sulaikė LSSR VSK 4 valdybos viršininko J. O. vadovaujama operatyvinė grupė, kurioje S. D. nebuvo. Pažymi, kad byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad S. D. nedalyvavo B. M. ir A. R. kankinime, įkalinime, žalojimo veiksmuose, nedalyvavo B. M. ir A. R. baudžiamųjų bylų tyrimo procese, rengiant jiems kaltinimus ir LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos sudėtyje priimant jų atžvilgiu nuosprendžius; neįtakojo LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos narių skiriant A. R. mirties bausmę, o B. M. deportavimą; S. D. nedalyvavo A. R. įvykdant nuosprendį, o B. M. deportuojant. Dėl to, gynėjo įsitikinimu, vien tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nuteistojo S. D. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai kritiškai vertino nuteistojo S. D. parodymus, kad jo iš viso nebuvo A. R. bei jo žmonos B. M. sulaikymo vietoje, remdamasis vienintele aplinkybe, kad nuteistasis apie buvusį prieš 58 metus įvykį – pašalinimą iš antrosios sulaikymo grupės, nepaminėjo ankstesnėse apklausose, nors nuteistasis šiose apklausose teigė, kad nepamena kur buvo A. R. ir B. M. sulaikymo metu ir apie jų sulaikymą sužinojo iš kitų bendradarbių. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių S. D. parodymus apie tai, kad jis buvo pašalintas iš antrosios sulaikymo grupės sudėties dėl to, kad atvyko į Kauno miestą vilkėdamas tarnybine uniforma, be to, nei vienas iš byloje apklaustų ir tiesiogiai A. R. bei B. M. sulaikyme dalyvavusių viršininko J. O. operatyvinės grupės narių neparodė, kad šiame veiksme būtų dalyvavęs ir S. D..

Apeliantas nurodo, kad teismas būtinąjį nagrinėjamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elementą – S. D. tikslą padėti fiziškai sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R. bei jo žmoną partizanę B. M., grindė išimtinai tuo, kad jis nagrinėjamo įvykio metu dirbo Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, kas, teismo nuomone, suponuoja išvadą, jog S. D. žinojo ir suvokė pagrindinį ar vieną iš esminių šios institucijos tikslų – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje neįvardijamas nei vienas įrodymas, kuris pagrįstų teismo išvadas, jog nagrinėjamo įvykio metu KGB, kaip institucija, turėjo tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras vyko 1944-1953 metais, t. y. partizaninis karas jau buvo pasibaigęs daugiau nei prieš tris metus iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1956 m. spalio 12 d., todėl tokios teismo išvados yra nemotyvuotos ir nepagrįstos.

Apelianto teigimu, iš byloje esančių rašytinių dokumentų matyti, kad VSK (KGB), kaip institucijai, ir daliai jos darbuotojų – tiems, kurie surašė dokumentus, esančius agentūrinėje bei baudžiamojoje bylose bei su jais buvo susipažinę, buvo konkrečiai žinoma, kad A. R. ir B. M. dalyvavo partizaniniame judėjime, todėl nuosprendyje nurodytą teiginį, kad pagrindinis ar vienas iš esminių VSK (KGB) tikslų buvo fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, nepagrįstumą įrodo šioje byloje neginčytinai nustatytos faktinės aplinkybės – A. R. ir B. M. buvo tik sulaikyti, nors, esant toms pačioms aplinkybėms ir VSK (KGB) turint aptariamą nuosprendyje nurodytą tikslą, buvo galima A. R. ir B. M. nužudyti ten pat vietoje. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog kokios nors jėgos galėjo tam sukliudyti, nepriklausomai nuo sulaikyme dalyvavusių VSK (KGB) darbuotojų valios. Nuosprendyje nurodant buvus S. D. tikslą, sutampantį su VSD (KGB), kaip institucijos, tikslu fiziškai sunaikinti atskirai politinei grupei priklausiusius asmenis, organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, S. D. tiesiogiai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų A. R. ir B. M. atžvilgiu. Be to, S. D. nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės sulaikymo taikymo, sulaikytų asmenų veikų kvalifikavimo, jų kaltinimo apimties, baudžiamųjų bylos perdavimo į teismą, bausmės rūšies ir dydžio skyrimo klausimus, t. y. neturėjo galimybės daryti įtaką A. R. ir B. M. likimui.

Dėl nurodytų argumentų laikytina, kad nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl S. D. turėto tikslo padėti vykdant genocidą yra nepagrįsti.

BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, padėjęs sunaikinti vieną žmogų, kadangi būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo kitų nusikaltimų asmenims. Byloje nėra ir nuosprendyje neišdėstyta įrodymų, kad nuteistasis S. D. būtų buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y. įrodymų, kad S. D. savo veiksmais padėjo fiziškai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros grupės narius.

Apelianto teigimu, nuosprendyje netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo nuostatos. Minėtame nutarime išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už genocidą bet kuriai politinei grupei priklausančių žmonių atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kai Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą. Dėl to, apelianto įsitikinimu, pagal teismui pateikto ir išnagrinėto kaltinamojo akto apimtį, šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu nuteistas S. D., o tai reiškia, kad jis nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji A. R. – S. ir jos įgaliotas atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nenustatyta, todėl teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra BK 99 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Taip pat apeliaciniame skunde akcentuojamas netinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo taikymas.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. D. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį. Skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatyme nuosprendžiui keliamus turinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir išsamiai argumentuota, kodėl buvo atmesti S. D. parodymai dėl tariamo jo nedalyvavimo A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl BK 99 straipsnio nuostatų galiojimo ir taikymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino skundžiamame nuosprendyje.

BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Skundžiamu nuosprendžiu S. D. nuteistas už tai, kad padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus, t. y. sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas patvirtintame sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su kitais plane nurodytais sulaikymo grupių nariais, laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „Vanagas”, bei jo žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, po ko A. R. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad S. D. negalėjo būti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes baudžiamoji atsakomybė už S. D. inkriminuotus veiksmus, t. y. už genocidą politinės grupės atžvilgiu, tarptautiniuose teisės aktuose iš viso nėra numatyta, o Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme numatyta tik nuo 1998 metų.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnio nuostatų taikymo yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BK 99 straipsnis, tiek, kiek jame be tarptautinės teisės normomis saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nutarime pažymėta, kad nurodymas valstybėms priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomybę už genocidą, gali būti suprantamas kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Politinių ir socialinių grupių įtraukimą į Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme suformuluotą genocido apibrėžimą nulėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas. SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologija, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastas, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, sudaro pagrindą tam tikru laikotarpiu sovietinio okupacinio režimo nusikaltimus socialinių ar politinių grupių atžvilgiu vertinti kaip genocidą, apibrėžiamą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šiuo atveju turi būti įrodytas specialus tikslas – siekis sunaikinti tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visos lietuvių tautos išlikimui.

Nors minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje S. D. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nutarime pažymėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus; pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui; pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Taip pat pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys baudžiamieji įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina ir nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams, kurie gali būti nukreipti inter alia prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes. Taigi, baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal draudimas apima tuos atvejus, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už bet kurios socialinės ar politinės grupės genocidą, bet kai genocido nusikaltimas nukreiptas prieš socialinę ar politinę žmonių grupę, kuri tuo pačiu sudaro reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kaip yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, baudžiamasis įstatymas taikomas ir už iki jo įsigaliojimo padarytas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 1940 – 1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms. 1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas – Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Lietuvos partizanai priešinosi kitos valstybės agresijai, šiuo konkrečiu atveju – sovietinei okupacijai, tokią teisę Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, šiuo laikotarpiu vykusi organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Nurodytus partizanų tikslus patvirtina Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, kuri buvo pripažinta 1999 m. sausio 12 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ Nr. VIII-1021. Ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus. Be to, šios politinės grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, todėl Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskiriami atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei.

Byloje nustatyta, kad A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, 1945 m. birželio 25 d. tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu – Lietuvos partizanu, vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo Merkinės bataliono vadu, Merkio rinktinės vadu, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. vadovavo Dainavos apygardai, o nuo 1948 m. spalio 20 d. vykdė Pietų Lietuvos srities vado pareigas, 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „Vytautas“, pavaduotoju, 1949 m. rugsėjo 18 d. išrinktas LLKS Gynybos pajėgų vadu, 1949 m. lapkričio 3 d. paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado J. Ž., slapyvardžiu „Vytautas“, perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir Gynybos pajėgų vado pareigas. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad partizaninio karo metu LLKS jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, kovojančias už Lietuvos išlaisvinimą, LLKS Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. B. M., slapyvardžiu „Vanda“, nuo 1945 m. buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, Dainavos apygardos partizanė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus 1997 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymais A. R. ir B. M. suteiktas kario savanorio teisinis statusas. Taigi, tiek A. R., tiek B. M. buvo aktyvūs lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai, o A. R. dar buvo ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų, dėl ko prieš A. R. ir B. M. nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus galima laikyti kaip nukreiptus prieš reikšmingą nacionalinės-etninės-politinės grupės dalį.

Iš sulaikymo protokolų matyti, kad A. R. ir B. M. sulaikyti 1956 m. spalio 12 d., 8 val. 20 min., Kampo gatvėje, Kaune (t. 2, b. l. 95-97, 114-116). Tą pačią dieną A. R. buvo pristatytas į LSSR VSK vidaus kalėjimą Vilniuje, kur buvo sunkiai sužalotas, į ligoninę pristatytas nesąmoningas, ypač sunkios būklės, jam konstatuotos plėštinės žaizdos lytinių organų srityje, durtinės žaizdos dešinės akies srityje, padaryti sužalojimai atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą (t. 3, b. l. 2-4, t. 3, b. l. 57-63). Kompleksinės teismo medicininės fizikinės-techninės ekspertizės metu nustatyta, kad A. R. sužalojimų visumos pasidaryti pats sau negalėjo (t. 3, b. l. 66-71). Tai paneigia byloje esančių LSSR VSK vidaus kalėjimo pareigūnų raštuose užfiksuotas aplinkybes ir nuteistojo S. D. parodymus, jog sulaikytas A. R. neva mėgino nusižudyti ir pats save susižalojo. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas aukščiausiąja bausme – sušaudymu su viso turto konfiskavimu (t. 3, b. l. 101-117), nuosprendis buvo įvykdytas 1957 m. lapkričio 29 d. (t. 3, b. l. 132-133). 1957 m. gegužės 8 d. LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu B. M. pripažinta kalta ir nuteista 8 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliko Kemerovo srityje (t. 3, b. l. 144-146, 149). Iš baudžiamojoje byloje esančių kaltinamųjų išvadų matyti, jog A. R. ir B. M. buvo persekiojami už išimtinai partizaninio karo metu prieš okupacinę valdžią kaip partizanų padarytas veikas, kurias neteisėta sovietinės okupacijos valdžia pripažino nusikalstamomis (t. 3, b. l. 80-98, 141-143). Tačiau A. R. ir B. M. dėl jiems inkriminuotų veikų buvo reabilituoti (t. 3, b. l. 139, 149).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, Lietuvos partizanų A. R. ir B. M. įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės A. R. įvykdymas ir B. M. deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausančią nacionalinei-etninei-politinei grupei.

Nors byloje nagrinėjamų įvykių metu partizaninis karas jau buvo pasibaigęs 1953 metais, tačiau, kaip jau buvo minėta, A. R. ir B. M. buvo persekiojami išimtinai už savo veiksmus prieš okupacinę valdžią partizaninio karo metu. Iš byloje esančio pranešimo apie A. R. sulaikymą matyti, kad A. R. sulaikymui buvo skirtas ypatingas dėmesys vykdant banditizmo, kaip sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų būdavo įvardijami partizanai, likučių likvidavimo veiksmų planą, su A. R. sulaikymu siejamas „buvusių Lietuvos buržuazinių nacionalistų banditų formuočių“ likvidacijos užbaigimas (t. 2, b. l. 150-161). Todėl vien tai, kad A. R. ir B. M. sugebėjo nuo prieš juos nukreiptų represijų slapstytis ne tik partizaninio karo metu, bet ir iki jų sulaikymo 1956 metais, nesudaro pagrindo neteisėtų veiksmų nepripažinti genocidu.

S. D. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje padėjo prieš juos, kaip nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narius, įvykdyti genocido veiksmus.

Nors nuteistasis S. D. neigia dalyvavęs A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, tačiau S. D. kaltė padėjus įvykdyti genocido veiksmus prieš A. R. ir B. M. yra įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis S. D. dalyvavo A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje ir taip prisidėjo prie to, kad A. R. ir B. M. buvo suimti, įkalinti, jiems priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kurie buvo įvykdyti, t. y. padėjo vykdyti genocidą.

S. D. neneigė, kad buvo įtrauktas į A. R. ir B. M. sulaikymo operaciją, tačiau teigė sulaikymo operacijoje nedalyvavęs, jos metu buvęs Kauno VSK patalpose, nes neva į sulaikymo operaciją atvyko apsirengęs tarnybine uniforma, todėl iš sulaikymo grupės buvo pašalintas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius S. D. parodymus ir jais nesivadovavo kaip prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams. Be to, kadangi S. D. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs, juose gausu prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl nuteistojo parodymų patikimumo.

Byloje esančiame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo plane nurodyta, kad A. R. ir B. M. sulaikymui turi būti sudarytos dvi grupės, vadovaujamos J. O. ir N. D. (t. 2, b. l. 77-82), iš aiškinamojo rašto matyti, kad S. D. buvo įtrauktas į antrąją sulaikymo grupę, kuriai vadovavo N. D. (t. 2, b. l. 130-141). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. D. pirmosiose apklausose teigė, kad iš vakaro buvo iškviestas pas J. O., kuris paaiškino, kad kitą dieną reikės vykti į Kauną, nuvykus į Kauną buvo paaiškinta, jog vyks sulaikymo operacija, jis buvo priskirtas rezervinei sulaikymo grupei, turėjo būti vertėju, bet sulaikymo operacijoje nedalyvavo, sulaikymo operacijos metu buvo Kauno VSK pastate (t. 5, b. l. 47-49, 51-52). Vėlesnių apklausų metu nuteistais paaiškino, jog pagal sulaikymo planą rezervinė grupė turėjo laukti Kauno VSK pastate ir prisidėti prie sulaikymo operacijos, jei pagrindinei sulaikymo grupei nepavyktų sulaikyti A. R. ir B. M. (t. 5, b. l. 56-59, 64-65). Tačiau šie nuteistojo parodymai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš pažymos dėl stebėjimo postų įrengimo matyti, kad abi sulaikymo grupės turėjo laukti Algirdo ir Kampo gatvėse (t. 2, b.l. 142-149), sulaikymo plane taip pat nurodyta, kad Kampo gatvėje buvo J. O. vadovaujamos sulaikymo grupės postas, o Algirdo gatvėje buvo N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės postas (t. 2, b. l. 77-82).

Paskutinėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu S. D. parodymus pakeitė ir jau teigė, kad Kauno VSK pastate jis liko vienas iš rezervinės grupės, nes neva į sulaikymo operaciją atvyko su tarnybine uniforma. Tokios pačios versijos nuteistasis laikėsi ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Visgi tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nei viename iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuose aprašytos A. R. ir B. M. sulaikymo aplinkybės, nėra užfiksuota, kad kuris nors iš sulaikymo operacijos dalyvių būtų atvykęs vilkėdamas tarnybinę uniformą, tokios aplinkybės nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas į J. O. vadovaujamą sulaikymo grupę įtrauktas V. L.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pats S. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iš vakaro pasikvietęs J. O. jam paaiškino, kad bus vykdoma operatyvinė operacija, todėl kitą dieną visi susirinkusieji buvo apsirengę civiliais rūbais (t. 5, b. l. 56-59). Be to, viso proceso metu S. D. teigė, kad su tarnybine uniforma į darbą eidavo tik jeigu žinodavo, jog nereikės atlikti operatyvinių funkcijų. Taigi, nuteistojo versija, jog jis neva buvo pašalintas iš sulaikymo grupės ir sulaikymo operacijos metu buvo likęs Kauno VSK patalpose, prieštarauja ne tik rašytiniams bylos įrodymams, bet neatitinka ir paties S. D. anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo paaiškinimus ir pagal byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad S. D. kartu su kitais N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės nariais buvo numatytame poste.

S. D. nepagrįstai bando sumenkinti sulaikymo grupės, į kurios sudėtį jis buvo įtrauktas, vaidmenį A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje. Nėra jokio pagrindo manyti, kad sulaikymo grupė, į kurios sudėtį buvo įtrauktas S. D., buvo rezervinė, kaip nurodo nuteistasis. Priešingai, minėto sulaikymo plano 4-6 punktuose nurodyta, kokių veiksmų turi imtis kiekviena sulaikymo grupė, atsižvelgiant į tai, kokiu maršrutu eis A. R. ir B. M., iš kurių aišku, kad tiek J. O., tiek N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės pagal aplinkybes privalėjo sulaikyti A. R. ir B. M. (t. 2, b. l. 77-82). Todėl nėra pagrindo sulaikymo grupės, į kurią buvo įtrauktas S. D., laikyti rezervine, abi sulaikymo grupės buvo vienodai svarbios sėkmingai A. R. ir B. M. sulaikymo operacijos baigčiai. Vien tai, kad A. R. ir B. M. ėjo Kampo gatve, kurioje buvo J. O. vadovaujamos sulaikymo grupės postas, nedaro N. D. vadovaujamos grupės narių veiksmų nebaudžiamais.

Atsižvelgiant į tai, kad grupė, į kurią buvo įtrauktas S. D., nesulaikė A. R. ir B. M., bet įvertinus šios grupės svarbą sulaikymo operacijoje, S. D. pagrįstai buvo nuteistas už tai, kad padėjo įgyvendinti genocido veiksmus prieš A. R. ir B. M.. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog be kitų operacijos dalyvių – agento „Žinomas“, išdavusio A. R. ir B. M. buvimo vietą, asmenų stebėjusių A. R. ir B. M. buvimo vietą ir galimus atsitraukimo kelius, taip pat antrosios sulaikymo grupės, kurios postas buvo Algirdo gatvėje ir kuri turėjo sulaikyti A. R. ir B. M., jei šie būtų ėję ne Kampo gatve, A. R. ir B. M. sulaikymas būtų buvęs apsunkintas.

Taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. neva nesuvokė ir neturėjo specialaus tikslo – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, masinės represijos prieš Lietuvos gyventojus, siekiant sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvo tikslingos totalitarinės SSRS politikos dalis. LSSR VSK vykdomą politiką partizanų atžvilgiu patvirtina minėtas pranešimas apie A. R. ir B. M. sulaikymą, iš kurio aišku, jog pagrindinis vykdomos politikos tikslas buvo „banditizmo likučių respublikoje likvidavimas“. Nuteistasis S. D. VSK struktūrose pradėjo dirbti prieš tai baigęs saugumo mokyklą, byloje nagrinėjamų įvykių metu, nuteistojo teigimu, jo darbas buvo susijęs su dvasininkija – jis rinko informaciją, ar dvasininkijos tarpe nėra asmenų priešiškai nusiteikusių prieš tuometinę valdžią, darančių nusikalstamas veikas. Taigi, dirbdamas VSK S. D. iš esmės padėjo įgyvendinti SSRS vykdomą politiką Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad S. D. VSK būtų dirbęs ne savo noru. Duodamas parodymus S. D. nurodė, kad iš dokumentų jam buvo žinoma apie A. R., kad šis buvo partizanų vadas ir slapstėsi. Akivaizdu, jog S. D. buvo žinoma ir apie represinio pobūdžio veiksmus partizanų atžvilgiu. Todėl instruktažo metu išaiškinus operatyvinės operacijos tikslą – sulaikyti A. R. ir B. M., nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kokie padariniai gali kilti, ir sąmoningai dalyvaudamas sulaikymo operacijoje šių padarinių siekė.

Tai, kad A. R. ir B. M. nebuvo nužudyti dar sulaikymo metu, nepaneigia specialaus tikslo – fiziškai sunaikinti nacionalinę-etninę-politinę grupę – prieš okupaciją kovojusius Lietuvos partizanus, buvimo. Šio tikslo taip pat nepaneigia ir tai, kad nuo S. D. iš esmės nepriklausė, kokiomis priemonėmis šis tikslas bus įgyvendintas – paskyrus mirties ar laisvės atėmimo bausmę, deportaciją ir kt.

S. D. kaltės nepaneigia ir tai, kad byloje nėra duomenų apie nuteistojo dalyvavimą kitose partizanų likvidavimo operacijose.

Nors apeliaciniame skunde nuteistajam S. D. paskirta bausmė nėra ginčijama, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą (nuteistasis padėjo padaryti labai sunkų nusikaltimą žmoniškumui, veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), S. D. asmenybę apibūdinančias aplinkybes (neteistas, nuo nusikaltimo padarymo kitų nusikalstamų veikų nepadarė, teigiamai charakterizuojamas, senyvo amžiaus, pensininkas, silpnos sveikatos, vaidmuo nusikalstamoje veikoje nebuvo aktyvus), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. S. D. paskirta minimali BK 99 straipsnio sankcijoje numatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirti bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Nuteistajam paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo. Nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui. Taip pat nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje gali būti skiriama tik nustačius, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, paprastai tokiu atveju turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, jog įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Ikiteisminis tyrimas dėl A. R. kankinimo buvo pradėtas 1992 m. rugsėjo 16 d., kuriame įtarimai S. D. buvo pareikšti 2012 m. liepos 12 d., vėliau ikiteisminis tyrimas dėl S. D. veikos buvo išskirtas į atskirą, kaltinamasis aktas byloje surašytas 2014 m. birželio 13 d., baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2014 m. liepos 25 d. ir išnagrinėta 2015 m. kovo 12 d. priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nors formaliai vertinant baudžiamasis procesas S. D. atžvilgiu pradėtas tik 2012 metais, tačiau S. D. dėl nusikalstamos veikos aplinkybių buvo apklausinėjamas kaip liudytojas dar 1996 ir 1999 metais, dėl ko nuteistasis ilgą laiką buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties būsenos, todėl pakankamai ilga baudžiamojo proceso trukmė leidžia konstatuoti teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Visgi nustatytas pažeidimas savaime nesuponuoja švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo. Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nuteistajam S. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegijos nuomone, paskyrus nuteistajam minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, buvo įgyvendintas teisingumo principas bei nuteistajam tinkamai kompensuota dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 99 straipsnyje, nors jis buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje, padarymu, be to, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstant motyvus dėl S. D. kaltės ir jam skirtinos bausmės taip pat aptariama būtent BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl toks nuosprendžio netikslumas laikytinas ne netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, o nuosprendžio esmės nekeičiančiu rašymo apsirikimu, kuris ištaisytinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:

nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje rašymo apsirikimą, nurodant, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.

Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas

Teisėjai Laima Garnelienė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

S. Drėlingo byla: kasacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-18-648/2016
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00479-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.1;
1.1.4.4.5; 1.1.8.1.2
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (toliau – ir Plenarinė sesija), susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
gynėjui advokatui Kęstučiui Rakauskui,
nukentėjusiajai A. R.-S.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Zabielai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. ir nuteistojo gynėjo advokato Kęstučio Rakausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 10 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžiu S. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 10 d. nutartimi nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ištaisytas rašymo apsirikimas nurodant, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :

1. S. D. nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK 4-osios valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais: LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniaisiais operatyviniais įgaliotiniais J. K., A. G., J. P., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK 4-osios valdybos viršininku J. O., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniais įgaliotiniais P. Š., S. Š., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpiu nuo 1956 m. spalio 11 d. 18.00 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos – pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu ,,Vanagas“, bei šio žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“; 1956 m. spalio 12 d., apie 14.00 val., A. R. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, t. y. fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narys, šią bausmę įvykdžius nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu aštuonerių metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narė. Taip S. D. padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams prieš A. R. ir B. M. įvykdyti genocido veiksmus.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.

2.1. Kasatorius pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju.

2.2. Pasak nuteistojo, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis dalyvavo sulaikant A. R. ir jo žmoną B. M. ir taip padėjo vykdyti prieš juos genocidą. Apie sulaikymo aplinkybes jis sužinojo iš bendradarbių pasakojimų. Asmenys, dalyvavę sulaikyme, įvardyti oficialiuose dokumentuose, tarp jų jo pavardės nėra. Taip pat jo pavardės nėra ir tarp tų, kurie atliko kratas, o vėliau už įvykdytą operaciją buvo apdovanoti. Jo buvimas Kaune neturėjo jokios įtakos A. R. ir jo žmonos likimui. Kasatorius teigia, kad jis buvo pašalintas iš rezervinės grupės, tačiau šiuo metu jau nėra liudytojų, galinčių tai patvirtinti. Kita vertus, byloje nėra liudytojų, kurie galėtų pasakyti, jog operacijos metu jis buvo rezervinėje grupėje. Šią aplinkybę teismai grindžia prielaidomis.

2.3. Nuteistasis taip pat nurodo, kad į valstybės saugumo tarnybą jis pateko ne kaip savanoris, o kaip civilis karo prievolininkas. Anot kasatoriaus, asmuo, tarnavęs valstybės saugumo institucijoje, nebūtinai kariavo su Lietuvos partizanais. Kiekvienas skyrius turėjo skirtingas operatyvinės veiklos sritis; 3-iasis skyrius, kuriame 1956 m. jis tarnavo, jokių veiksmų prieš Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ar rėmėjus nevykdė.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas K. Rakauskas prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir bylą S. D. nutraukti.

3.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnį, taip pat nesilaikė BK 2 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų, nes S. D. nuteisė nenustatę visų būtinų genocido sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, už veiksmus, už kuriuos jų padarymo metu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

3.2. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad S. D. nuteistas už padėjimą vykdyti genocido veiksmus 1956 metais, todėl, pasak kasatoriaus, nuteistojo atlikti veiksmai turi būti analizuojami tik tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už genocido vykdymą, kontekste. Kasatorius nurodo, kad pagal 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (toliau – ir Konvencija prieš genocidą) 2 straipsnį genocidu laikoma veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai. Be to, Tarptautinio Teisingumo Teismo (toliau – ir TTT) sprendime byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją dėl Konvencijos prieš genocidą taikymo, be kita ko, konstatuota, kad genocido nusikaltimo subjektyvioji pusė yra specifinė tuo, jog, be tyčios, yra būtinas papildomas elementas – specialus tikslas; genocido nusikaltimui reikalingas tikslas sunaikinti tam tikrą skaičių žmonių, kurie turi tam tikrą grupės tapatybę; kai taikomasi į dalį saugomos grupės, ta dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei.

3.3. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. kovo 18 d. nutarimo 6.3 punktu, kasatorius teigia, kad tik 1941–1953 metų laikotarpiu sovietinio okupacinio režimo vykdyti masiniai nusikaltimai, kartų vykdant ir sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal tarptautinės teisės normas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu, Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras vyko 1944–1953 metais, t. y. 1956 m. Lietuvos partizaninis judėjimas, kuris turėtų būti vertinamas kaip politinės grupės veikla ginklu priešinantis Lietuvos Respublikos okupacijai ir aneksijai, jau buvo nuslopintas, A. R. ir B. M. slapstėsi, todėl jų sulaikymas neturėjo jokios įtakos nė vienai nacionalinei, etninei Lietuvos gyventojų grupei. Todėl S. D., kasatoriaus teigimu, 1956 m. spalio 11–12 d. nepadėjo atlikti ir neatliko nė vienos iš veikų, nurodytų Konvencijos prieš genocidą 2 straipsnyje.

3.4. Be to, tame pačiame Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime pripažinta, kad BK 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tokia konstitucinė nuostata, kasatoriaus manymu, reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už genocidą prieš bet kuriai politinei grupei priklausančius žmones Lietuvos Respublikoje galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. Baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. grupės, kurios nenumatytos tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, nuteistojo atžvilgiu nesilaikyta ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio nuostatų (toliau – ir Konvencija).

3.5. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad asmenį pagal šiuo metu galiojantį BK 99 straipsnį pripažinti kaltu galima tik įrodžius, kad, darydamas inkriminuotą veiką, jis turėjo specialų tikslą – siekį fiziškai sunaikinti visus ar dalį asmenų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kad, siekdamas šio tikslo, asmuo veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo žudant, kankinant, žalojant visus ar dalį tokioms grupėms priklausančius žmones, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant ar kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kurios lėmė visų jų ar dalies žūtį. Šio nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Visi minėti nusikaltimo sudėties požymiai turi būti nustatyti konkretaus asmens, tarp jų ir padėjėjo, veikoje ir jam negali būti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi kiti (tiek fiziniai, tiek juridiniai) asmenys.

3.5.1. Pasak gynėjo, nuteistasis S. D. nedalyvavo sulaikant A. R. ir B. M., taip pat jų neįkalino, nekankino ir pan. Tai patvirtina rašytiniai bylos duomenys, t. y. sulaikymo protokolas, A. R. asmens kratos protokolas ir kt. Teismai S. D. įtraukimą į vienos iš sulaikymo grupių sudėtį ir jo buvimą vienoje iš Kauno gatvių A. R. ir B. M. sulaikymo momentu nepagrįstai įvertino kaip padėjimą vykdyti genocido veiksmus, nors tarptautinės teisės požiūriu genocido veiksmai prieš juos sulaikymo momentu nebuvo atlikti. Be to, šių asmenų sulaikymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu išvis nėra susijęs su 1957 m. kilusiais padariniais, kuriuos A. R. ir B. M. tiesiogiai sukėlė teisminės institucijos sprendimai, kuriems nuteistasis jokios įtakos neturėjo.

3.5.2. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, motyvuodami nuteistojo tikslą padėti fiziškai sunaikinti partizanų pulkininką A. R. ir jo žmoną partizanę B. M., VSK (KGB), kaip institucijos, tikslus tendencingais pasvarstymais sutapatino su nuteistojo S. D. asmeniniais tikslais. Tačiau tikrieji S. D. tikslai šioje byloje visai nebuvo tirti ir vertinti. Kadangi nuteistasis tarptautinės teisės požiūriu genocido veikose nedalyvavo, jam negalima priskirti genocidą atitinkančių veiksmų, kuriuos vykdė kiti juridiniai ar fiziniai asmenys. S. D. tiesiogiai ar netiesiogiai neatliko ir nepadėjo atlikti veiksmų, kurie prieštaravo okupuotos Lietuvos teritorijoje galiojusiems teisės aktams ir kurie būtų nukreipti vieninteliam tikslui pasiekti – fiziškai sunaikinti A. R. ar deportuoti B. M.. S. D. nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti A. R. ir B. M. sulaikymo, jų uždarymo į tardymo izoliatorių, kardomosios priemonės skyrimo klausimus, t. y. jis vienas buvusioje situacijoje neturėjo jokios galimybės daryti įtaką šių asmenų sulaikymo procesui ir jų likimui. Teismai visiškai nepagrįstai apie S. D. tikslą sprendė vien iš šių asmenų sulaikymo fakto.

3.5.3. Taip pat kasatorius teigia, kad BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekęs sunaikinti vieną žmogų, nes būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo kitų nusikaltimų. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis kada nors būtų bent buvęs įvykio vietoje, kai buvo sulaikytas, o vėliau ir nužudytas dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y. įrodymų, kad S. D. savo veiksmais padėjo fiziškai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros politinės grupės narius. Todėl S. D. veika (buvimas 1956 m. spalio 12 d. Kaune, kai kiti asmenys sulaikė A. R. ir B. M.) neturi ir genocido sudėties objektyviųjų požymių – padėjimo žudyti žmones, priklausančius politinei grupei.

3.6. Anot gynėjo, teismai netinkamai taikė ir BK 24 straipsnio nuostatas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas galimas, kai nusikalstamą veiką daro ne mažiau kaip du fiziniai asmenys. Juridinis asmuo (KGB ar kokia nors ketvirta valdyba) tiesioginiu bendrininkavimo subjektu 1956 m. spalio 12 d. nebuvo ir negalėjo būti. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, nuteistasis apkaltintas padėjimu vykdyti genocido veiksmus, nenustačius jo ir kitų tikrųjų genocido veiksmų vykdytojų tarpusavio ryšio, susitarimo veikti bendrai, pritarimo vienas kito veiksmams; jų kaip bendrininkų suvokimo, kad kėsinasi į tą patį objektą, kad kiekvienas supranta bendrai daromos veikos sudėties požymius ir to siekia. Taip teismai, pasak kasatoriaus, pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Nuteistojo S. D. ir nuteistojo gynėjo advokato K. Rakausko kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl genocido sampratos nusikalstamos veikos padarymo metu

1. Vienas iš esminių kasacinių skundų argumentų yra tai, kad teismai, pripažindami S. D. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį už padėjimą įvykdyti genocido veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis nuteistas už veiksmus, už kurių padarymą 1956 m. nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė nei pagal tarptautinę teisę, nei Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Įgyvendinant šį principą baudžiamajame įstatyme, BK 2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekius, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus. Pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Nurodyta išimtis nustatyta BK 3 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios, išskyrus tam tikrus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, tarp jų ir už genocidą.

Tokia išimtis įtvirtinta ir tarptautiniuose žmogaus teisių aktuose – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35343/05, § 153-155, su tolesnėmis nuorodomis) konstatuota, kad Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kuri yra esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą Konvencijos apsaugos sistemoje. Pagal šio straipsnio objektą ir tikslą jis turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad suteiktų veiksmingą apsaugą nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės. Taigi Konvencijos 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę (nullum crimen, nulla poena sine lege) ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima plečiamai aiškinti kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų išplaukia, kad nusikalstama veika turi būti tiksliai apibrėžta teisėje, ar tai būtų nacionalinė ar tarptautinė teisė. Ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus pasitelkęs teismų aiškinimą ar kompetentingą teisinę konsultaciją, gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jam kils baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo (teisės) sąvoka pagal Konvencijos 7 straipsnį pasižymi kokybiniais prieinamumo ir numatomumo reikalavimais. Kad ir kaip aiškiai būtų suformuluota teisinė nuostata, bet kurioje teisės sistemoje, taip pat ir baudžiamojoje teisėje, teisminės interpretacijos elementas yra neišvengiamas. Abejonių keliančių aspektų išaiškinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių aplinkybių poreikis išliks visada. EŽTT sprendimuose konstatuojama, kad valstybėse Konvencijos dalyvėse progresyvus baudžiamosios teisės vystymas per teismų atliekamą teisės aiškinimą yra giliai įtvirtinta ir būtina teisinės tradicijos dalis. Konvencijos 7 straipsnio negalima suprasti kaip draudžiančio teismams palaipsniui aiškinti baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygas, jei tik tokia raida atitinka nusikalstamos veikos esmę ir pagrįstai gali būti numatyta. EŽTT taip pat laikosi nuostatos, kad, pasikeitus valstybės suvereniai valdžiai teritorijos atžvilgiu ar politiniam režimui nacionalinėje teritorijoje, yra visiškai teisėta teisinei valstybei patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos asmenis, kurie nusikaltimus buvo padarę prieš tai buvusio režimo metu. Tokios valstybės teismai, pakeitę prieš tai veikusius teismus, negali būti kritikuojami dėl bylai reikšmingu metu galiojusių teisinių nuostatų taikymo ir aiškinimo, atsižvelgiant į principus, kuriais vadovaujasi teisinė valstybė (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 159; Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją, peticijų Nr. 34044/96,35532/97, 44801/98, § 81; Didžiosios kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Kononov prieš Latviją, § 241). Pagal Konvencijos 7 straipsnio reikalavimus, nesant veikai taikytino jos padarymo metu galiojusio nacionalinio įstatymo, asmens nuteisimas turi būti pagrįstas bylai reikšmingu metu galiojusia tarptautine teise (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 166).

3. Nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas S. D., padarymo metu, t. y. 1956 metais, SSSR okupuotoje Lietuvos teritorijoje buvo taikomas 1926 m. RSFSR baudžiamasis kodeksas, kuriame nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą. S. D. yra nuteistas už padėjimą vykdyti genocidą pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį, t. y. pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurios 1956 metais negaliojo. Kadangi BK nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą turi grįžtamąją galią, byloje yra svarbus klausimas, ar nusikalstamos veikos padarymo metu genocidas buvo laikomas nusikaltimu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir ar nuteistasis tuo metu galėjo numatyti, kad veika, už kurią jis yra nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, gali būti kvalifikuojama kaip genocidas.

4. Pažymėtina, kad SSRS buvo viena iš šalių dalyvių 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“, pagal kurį priimtas Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas. 1946 m. gruodžio 11 d. priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 95 (I) buvo patvirtinti tarptautinės teisės principai, pripažinti Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute ir šio tribunolo 1946 m. rugsėjo 30 d. – spalio 1 d. nuosprendyje. Šie principai išdėstyti 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintuose Tarptautinės teisės principuose, kuriuose įtvirtinta, kad asmuo traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, net ir tuo atveju, kai nacionalinė teisė nenustato bausmės už tokią veiką (II principas); asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę (IV principas). VI principo (c) punkte nustatyta, kad civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija, kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu yra laikomi nusikaltimais žmoniškumui.

1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rezoliucija Nr. 96 (I) pasmerkė genocidą, kuris yra „<…> ištisų žmonių grupių teisės į egzistavimą paneigimas <…> padarytas, kai visiškai ar iš dalies buvo sunaikintos rasinės, religinės, politinės ar kitos grupės. Baudimas už genocidą yra tarptautinio lygio klausimas.“ Rezoliucijoje kaip vienas iš genocido nusikaltimo sudėties požymių nurodoma politinė grupė, vėliau nebuvo įtraukta į privalomos tarptautinės teisinės galios aktuose įtvirtintą kodifikuotą genocido nusikaltimo apibrėžimą.

5. 1948 m. gruodžio 9 d. priimta Jungtinių Tautų Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kuri įsigaliojo 1951 m. sausio 12 d. Pagal Konvenciją prieš genocidą susitariančiosios šalys patvirtino, kad genocidas – nesvarbu, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, – yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ir įsipareigojo užkirsti jam kelią ir už jį bausti (I straipsnis). Genocidu laikoma veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai (II straipsnis). Baustinos veikos: a) genocidas; b) susitarimas vykdyti genocidą; c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą; d) pasikėsinimas vykdyti genocidą; e) bendrininkavimas vykdant genocidą (III straipsnis). Taigi pagal visuotinai pripažintas ir nagrinėjamai bylai aktualias tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Šis saugomų grupių sąrašas yra išsamus. Principai, kuriais grindžiama Konvencija prieš genocidą, civilizuotų tautų yra pripažinti įpareigojančiais valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų. Taigi šie principai yra bendrosios tarptautinės teisės dalis. Konvencija prieš genocidą yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas įtvirtinanti universali tarptautinė sutartis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad SSRS šią Konvenciją pasirašė 1949 m. gruodžio 16 d., o ratifikavo 1954 metais.

6. Vadinasi, 1956 metais, S. D. veikos padarymo metu, genocidas buvo pripažįstamas nusikaltimu pagal tarptautinę teisę. Sprendžiant, ar S. D. tuo metu suvokė apie genocido baudžiamumą, pažymėtina, kad jis nusikaltimo padarymo metu jau turėjo kelerių metų patirtį LSSR MGB-KGB struktūrose. Teismai šioje byloje konstatavo, kad S. D. buvo žinoma apie LSSR MGB-KGB represinio pobūdžio veiksmus prieš Lietuvos partizanus, taip pat žinomas minėtos represinės institucijos vienas iš tikslų – fiziškai sunaikinti nacionalinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvius – Lietuvos partizanus. Taigi S. D., dirbdamas LSSR saugumo struktūrose, iš esmės padėjo įgyvendinti okupacinės valdžios vykdomą politiką prieš Lietuvos gyventojus. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad genocidą (taip pat bendrininkavimą vykdant genocidą) draudžiantys ir baudžiamąją atsakomybę už tai numatantys tarptautinės teisės aktai S. D. 1956 m. buvo žinomi, o Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos dalies lietuvių tautos – saugomos nacionalinės, etninės grupės, naikinimo kvalifikavimas kaip genocido jam turėjo būti pakankamai numatomas.

Pažymėtina, kad pagal bendruosius teisės principus kaltinamieji negali pateisinti savo elgesio, kuris lėmė jų nuteisimą, vien tik nurodydami, kad taip iš tiesų buvo elgiamasi ir todėl tai buvo įprasta praktika. Valstybės praktika, kai yra toleruojamos ar skatinamos tam tikros veikos, kurios buvo laikomos nusikaltimais pagal nacionalinės ar tarptautinės teisės aktus, ir nebaudžiamumo jausmas, kurį tokia praktika sukelia tokių veikų kaltininkams, neužkerta kelio patraukti juos atsakomybėn ir nubausti (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 158; Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją, § 74, 77–79).

7. Pabrėžtina ir tai, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1968 m. lapkričio 26 d. priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, kurioje įvirtintas tarptautinės baudžiamosios teisės principas, kad jokie senaties terminai negali būti taikomi karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui, taip pat ir genocidui, nesvarbu, kada jie padaryti.

Dėl genocido sudėties požymių ir BK 99 straipsnio taikymo

8. BK 99 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

9. Genocido nusikaltimas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika 1992 m. balandžio 9 d. prisijungė prie 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį bei 1968 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kurio 2 straipsnis nustatė, jog Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius, o 3 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma. Nuo 1998 metų genocido nusikaltimas buvo inkorporuotas į 1961 m. BK (71 straipsnis), vėliau ir į naująjį 2000 m. BK (99 straipsnis).

10. Genocidu yra pažeidžiamos žmonijos ar jos dalies saugumo, egzistavimo bei išlikimo sąlygos. Nusikaltimo objektas yra bet kurios nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės grupės žmonių gyvybė, sveikata, laisvė, saugios egzistavimo sąlygos, vystymosi galimybės. Nukentėjusiaisiais nuo šio nusikaltimo laikomi žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Genocido nusikaltimui yra būdingas masiškumas bei itin sunkūs padariniai. Genocidu pripažįstama tik tokia veika, kai siekiama sunaikinti visą ar dalį saugomos grupės. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos žmonių grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai saugomai grupei.

Genocidas pasireiškia organizavimu, vadovavimu ar dalyvavimu padarant vieną ar kelias alternatyvias veikas, nukreiptas į visų ar dalies žmonių, priklausančių minėtoms grupėms, naikinimą, juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį, ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms.

Genocidas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja (bendrininkauja) naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Be to, būtinasis genocido sudėties požymis yra tikslas – visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę.

11. BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą į saugomų grupių sąrašą, be nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, yra įtrauktos ir socialinės bei politinės grupės, tai yra dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad „<…> socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.“ Be kita ko, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog BK 99 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas ir genocido nusikaltimo platesnis aiškinimas neprieštarauja Konstitucijai. Kita vertus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą (t. y. nustatyta BK 99 straipsnio grįžtamoji galia tokiems veiksmams, kurie laikomi genocido nusikaltimu tik pagal nacionalinės teisės normas), prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste reikšmingas ir po joje skundžiamų sprendimų priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05), kuriuo nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio (nullum crimen sine lege) pažeidimas dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. nužudant du Lietuvos partizanus. EŽTT, be kita ko, konstatavo, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas Konvencijos prieš genocidą II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178). Nagrinėdamas, ar Lietuvos teismų pareiškėjo V.Vasiliausko byloje pateiktas jo veiksmų aiškinimas atitiko genocido sąvokos sampratą, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT, be kita ko, nurodė, kad valstybės institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Konvencijoje prieš genocidą. Tačiau ši diskrecija neleidžia nacionaliniams teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Atsižvelgdamas į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT konstatavo, kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o nacionaliniai teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo V. Vasiliausko už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą.

Iš EŽTT sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą taip pat matyti, kad Didžiosios kolegijos vertinimu Lietuvos teismai sprendimuose, priimtuose pareiškėjo V. Vasiliausko baudžiamojoje byloje, nepakankamai pagrindė išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, tai yra dalį grupės, saugomos pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį.

13. Minėta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje S. D. nuteistas už tai, kad padėjo sovietinės okupacinės valdžios atstovams prieš A. R. ir B. M. kaip „atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narius“, vykdyti genocido veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskiriami „atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei“, o prieš A. R. ir B. M. nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus vertino kaip nukreiptus prieš reikšmingą „nacionalinės-etninės-politinės grupės dalį“. Taigi teismai partizanus apibūdino nacionalinės, etninės, politinės grupės požymiais. Tuo tarpu pagal įstatymą konstatavimas bent vieno naikinamos nacionalinės ar etninės, ar politinės grupės (jos dalies) požymio yra pakankamas pagrindas (esant ir kitiems genocido sudėties požymiams) taikyti BK 99 straipsnį. Minėti genocidu naikinamos grupės (jos dalies) požymiai turi savarankišką alternatyvią nusikaltimo sudėties požymio reikšmę.

Taigi S. D. yra nuteistas už padėjimą vykdyti genocidą prieš žmones, priklausančius nacionalinei, etninei ir politinei grupei. Politinė grupė nėra įtraukta į Konvencijos prieš genocidą saugomų grupių sąrašą. Tačiau tai nepaneigia S. D. baudžiamosios atsakomybės taikymo už genocidą pagrįstumo. Genocidu pripažįstami nusikalstami veiksmai, kurie nukreipti naikinti žmones, priklausančius bet kuriai pagal Konvenciją prieš genocidą saugomai grupei. Teismai byloje konstatavo, kad A. R. ir B. M. kaip pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, priklausę politinei grupei, kartu buvo saugomų pagal Konvenciją prieš genocidą žmonių grupių – nacionalinės ir etninės – nariai, todėl, nustačius genocidą prieš bet kurią iš šių grupių, yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad teismų nustatyta faktinė aplinkybė – A. R. ir B. M. priklausymas politinei grupei – Lietuvos partizanams – yra svarbi atskleidžiant nusikalstamos veikos esmę ir istoriškai neatsiejama nuo nacionalinės, etninės grupės požymio vertinimo.

14. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro inter alia tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Konstitucinio Teismo nutarime atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą pažymėta, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

15. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas (toliau ir – TTT) 2007 m. vasario 26 d. sprendime byloje Dėl Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį taikymo (Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją) (§ 193, 198–201), aiškindamas Konvencijos prieš genocidą saugomų grupių sąvoką, inter alia pažymėjo, kad kai taikomasi į dalį saugomos grupės, ta dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. Šiuo teisės klausimu Tarptautinis Teisingumo Teismas nurodo tam tikrus kriterijus, aktualius nustatant grupės dalį pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį:

– pirma, tikslas sunaikinti turi būti nukreiptas bent į esmingą konkrečios grupės dalį; tai būtina dėl pačios genocido nusikaltimo prigimties: kadangi visos Konvencijos objektas ir tikslas yra užkirsti kelią tyčiniam grupių naikinimui, dalis, į kurią nusitaikyta, turi būti pakankamai reikšminga, kad turėtų įtakos visai grupei;

– antra, plačiai pripažįstama, kad genocidas gali būti įvykdytas, kai yra tikslas sunaikinti grupę, esančią geografiškai ribotoje vietovėje; turi būti vertinama vietovė, kurioje veikia ir kurią kontroliuoja kaltininkas; svarbi yra kaltininko turima galimybė; vis dėlto šis galimybės kriterijus turi būti įvertintas atsižvelgiant į pirmą ir pagrindinį esmingumo veiksnį; gali būti, kad tariamo kaltininko turima galimybė yra tokia ribota, kad esmingumo kriterijus nepatenkinamas;

– trečias kriterijus yra veikiau kokybinis nei kiekybinis; asmenų, į kuriuos nusitaikyta, skaičius turi būti ne tik įvertintas absoliučiais rodikliais, bet ir susietas su visu grupės dydžiu; papildomai, be dydžio skaičiais, gali būti naudinga įvertinti tos grupės dalies, į kurią buvo nusitaikyta, svarbą grupėje; jeigu konkreti grupės dalis yra simbolinė visai grupei arba yra esminė jos išlikimui, tai gali paremti išvadą, kad dalis yra esminga; grupės nustatymo reikalavimas ne visada priklausys vien nuo esmingumo kriterijaus, nors tai yra reikšmingas atramos taškas;

– išvardytas kriterijų sąrašas nėra išsamus, bet esmingumo kriterijus yra lemiamas.

16. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualios ir kai kurios Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai (toliau – ir TBTBJ) praktikos nuostatos. Pažymėtina, kad genocido nusikaltimo apibrėžimas pagal TBTBJ statuto 4 straipsnį ir jo nuostatas aiškinančias šio Tribunolo jurisprudenciją yra tapatus šio nusikaltimo apibrėžimui pagal Konvenciją prieš genocidą. TBTBJ sprendimuose, be kita ko, konstatuota, kad genocido tikslas gali būti išreikštas dvejopai. Jį gali sudaryti siekis išnaikinti labai didelį grupės narių skaičių, tai reikštų tikslą sunaikinti grupę en masse. Tačiau jį taip pat gali sudaryti siekis sunaikinti labiau ribotą skaičių asmenų, kurių pašalinimas padarytų įtaką grupės kaip tokios išlikimui. Tai reikštų tikslą sunaikinti grupę „atrankos būdu“ (TBTBJ Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Jelisić, byla IT-95-10-T, § 82). TBTBJ praktikoje vadovaujantis Jungtinių Tautų ekspertų 1992 m. genocido tyrimu nurodoma, kad terminas „iš dalies“ apibrėžiamas kaip implikuojantis pakankamai didelį skaičių, reikšmingą visai grupei, arba reikšmingą grupės dalį, tokią kaip jos vadovybė. Šis apibrėžimas reiškia, kad nors visiško grupės sunaikinimo nėra reikalaujama, būtina nustatyti „tikslą sunaikinti bent esmingą konkrečios grupės dalį“. TBTBJ manymu, skaičius turi būti suvokiamas labiau kaip „pakankamai esmingas“ nei „pakankamai didelis“. Ši apibrėžimo dalis reikalauja įrodymų, pagrindžiančių tikslą sunaikinti pakankamai esmingą skaičių, reikšmingą visai grupei (2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Sikirica, IT-95-8-T, dėl gynybos prašymo išteisinti, § 65). Genocido tikslas gali būti, be kitų faktų, nustatomas atsižvelgiant į įrodymus apie kitas (t. y. nebūtinai kvalifikuotas kaip genocidas) tyčines veikas, sistemingai daromas prieš tą pačią grupę (TBTBJ apeliacinės kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Krstić, IT-98-33-A, § 33).

17. Pastebėtina, kad Konvencijoje prieš genocidą saugotinų grupių apibrėžimų nėra. Dėl Konvencijos prieš genocidą II straipsnio saugomų grupių Tarptautinis tribunolas Ruandai pažymėjo, kad nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių samprata yra labai plačiai ištyrinėta ir šiuo metu nėra visuotinai ir tarptautiniu mastu priimtų aiškių jų apibrėžimų; kiekviena iš šių sampratų turi būti įvertinama, atsižvelgiant į konkretų politinį, socialinį, istorinį ir kultūrinį kontekstą (byla Prokuroras prieš Rutaganda (ICTR-96-3-T, 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimas); byla Prokuroras prieš Kamuhanda (ICTR-95-54A-T, 2004 m. sausio 22 d. sprendimas, § 630)). Tai, ar grupė patenka į Konvencijos prieš genocidą apsaugos sritį, turi būti vertinama kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į objektyvius ypatumus konkretaus socialinio ar istorinio konteksto ir į subjektyvų kaltininkų suvokimą; saugomos grupės nustatymas turi būti atliekamas įvertinus tiek objektyvius, tiek subjektyvius kriterijus (byla Prokuroras prieš Semanza (ICTR-97-20, 2003 m. gegužės 15 d. sprendimas, § 317).

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nacionalinės ir etninės grupių apibrėžimas sietinas su tautos sąvoka, kuri yra suprantama dvejopai (Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 576). Pirmoji reikšmė susijusi su sąvoka etnosas arba etninė grupė ir reiškia istoriškai susiformavusią žmonių bendriją – etninę tautą, turinčią bendrų etninių, kultūrinių požymių (kilmė, kalba, savimonė, teritorija, etnopsichologija, tradicijos ir kt.). Taigi etninė grupė – tai žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, kalbą, kultūrą, savimonę. Kita tautos reikšmė sietina su sąvoka nacija (lot. natio–tauta) arba moderni tauta, kuriai kaip dariniui būdingi valstybingumo, nacionalizmo ir pilietiškumo požymiai. Todėl naciją galima apibrėžti kaip žmonių bendriją, istoriškai susiformavusią kalbos, teritorijos, socialinio-ekonominio gyvenimo, kultūros ir nacionalinės savimonės bendrumo pagrindu, organizuotą valstybiniu politiniu ir ekonominiu požiūriais. Taigi nacionaline grupe laikytina istoriškai susiformavusi žmonių bendrija, priklausanti tam tikrai nacijai (tautai), susidariusi kalbos, teritorijos, socialinio-ekonominio gyvenimo, kultūros, nacionalinės savimonės ir kitų ypatybių bendrumo pagrindu. Tiek nacionalinei, tiek etninei grupei priklausantys žmonės gali būti tarpusavyje susiję ir visiškas tokių grupių, kaip atskiro darinio, atribojimas genocido nusikaltime ne visada galimas.

19. Konvencijos prieš genocidą pagrindinis tikslas yra apsaugoti žmones nuo masinio naikinimo tiek karo, tiek taikos metu ir genocidas nėra apibrėžtas kaip nusikaltimas, nukreiptas išimtinai vien tik prieš civilius gyventojus. Pažymėtina, kad žmonės, priklausantys bet kokiai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, konkrečioje teritorijoje tuo pačiu laiku vykdomo genocido metu gali būti naikinami dėl įvairių motyvų (pavyzdžiui, ir dėl priklausymo konkrečiai tautai, ir dėl išpažįstamos religijos), todėl genocidas vienu metu gali būti vykdomas prieš žmonių grupę, kuri pagal Konvenciją prieš genocidą priskirtina kelioms saugomoms grupėms.

Dėl politinės grupės

20. Nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbu įvertinti 1940-1956 metų laikotarpio tarptautines teisines ir istorines aplinkybes, taip pat nacionalinio pasipriešinimo okupacinei valdžiai apimtis (masiškumą) bei sovietų okupacinės valdžios vykdytų represijų prieš Lietuvos gyventojus mastą.

21. Visuotinai yra žinoma, kad 1940 m. birželio 15 d. buvo įvykdytas SSRS agresijos aktas prieš Lietuvos Respubliką – sovietų ginkluotųjų pajėgų įvedimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Lietuvos Respublikos teritorijos okupavimas. Tęsdama agresiją, 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdė Lietuvos Respublikos teritorijos aneksiją. 1941 m. birželio mėn. Lietuvos Respublika buvo okupuota Vokietijos reicho, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ši okupacija baigėsi 1944–1945 m., kai SSRS reokupavo Lietuvos Respublikos teritoriją, o antroji sovietinė okupacija tęsėsi iki 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atstatyta Nepriklausoma Lietuvos valstybė.

22. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos gyventojai patyrė masines represijas, pažeidžiančias esmines žmogaus teises į gyvybę, sveikatą, laisvę ir orumą. Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėta, jog „<…> Įvairiais duomenimis, dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys), <…> specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; <…> vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos 1944–1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst. represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 1944–1953 m. partizaninį karą prieš okupaciją iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmonių. <…> Nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas. Pažymėtina, jog iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kurių Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių asmenimis (pvz., vokiečiais, ukrainiečiais, Krymo totoriais, čečėnais, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys „nepatikimoms“ tautoms; „nepatikimoms“ tautoms priklausantys asmenys būtent dėl jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami inter alia nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis tremtyje.“

23. Okupantai naudojo nežmoniškus kovos būdus: minosvaidžių ugnimi naikino partizanų šeimų ir jų rėmėjų sodybas, žuvusiųjų kūnus viešai niekino miestelių ir kaimų aikštėse, rengė agentų smogikų provokacijas (//genocid.lt/centras/lt/138/a/). Represijos buvo taikomos ir prieš rezistencijos dalyvių bei jų rėmėjų šeimas: buvo konfiskuojamas turtas (ūkiai), masiškai tremiamos šeimos. Vadovaujantis SSRS Ministrų Tarybos nutarimais, didžiausi lietuvių trėmimai vykdyti 1948-1951 metais. Pirmieji du trėmimai (1948 m. gegužės ir 1949 m. kovo–balandžio mėn.) oficialiai buvo nukreipti prieš surastų partizanų ir besislapsčiusių žmonių, žuvusiųjų partizanų ir nuteistųjų šeimas, taip pat prieš rezistencijos dalyvius: 1948 m. gegužės mėn. iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 40 000 gyventojų (apie 11 000 šeimų), o ir 1949 m. kovo-balandžio mėn. daugiau kaip 32 000 žmonių (apie 10 000 šeimų) (Lietuva 1940–1990, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 303-308).

24. Pagrindiniai sovietų okupacinės valdžios organai, nuo 1944 metų vykdę represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, buvo LSSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies komisariatų (NKVD ir NKGB) atitinkamos struktūros, nuo 1946 metų liaudies komisariatai pervadinti į ministerijas (MVD ir MGB), nuo 1954 metų – LSSR valstybės saugumo komitetas (KGB), taip pat veikė SSRS NKVD-MVD-MGB vidaus kariuomenė, specialūs „naikintojų“ būriai (stribai) bei kiti represiniai organai. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. liepos 16 d. įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažino NKVD, NKGB, MGB, KGB nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje.

25. Okupacinės valdžios ir jos represinių organų vykdytas ginkluoto nacionalinio pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų – naikinimas buvo sisteminis, nuoseklus, pagrįstas aiškia metodika ir instrukcijomis. Minėta, kad represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią Lietuvos tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui, taip pat palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją. Pasipriešinimo dalyvių naikinimas reiškė ne tik kliūčių įgyvendinti okupacinio režimo tikslus pašalinimą, tai turėjo ir kitą paskirtį – įbauginti Lietuvos gyventojus, parodant, koks likimas laukia atsisakančių paklusti okupacinei valdžiai.

Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2006 m. sausio 25 d. rezoliucijoje Nr. 1481 „Dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo“ nurodyta, jog komunistiniai režimai masinius žmogaus teisių pažeidimus, nusikaltimus prieš juos pateisino pasitelkdami klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūrą, jais buvo pateisinamas likvidavimas žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuomenės kūrimui, todėl pripažįstami to režimo priešais, o kiekvienoje valstybėje didžioji dauguma aukų buvo etninės kilmės gyventojai.

26. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. <…> dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Apygardą sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas (tėvūnijas), būrius, skyrius. 2–3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką. Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais. Dešimt metų vykęs pasipriešinimas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį (//genocid.lt/centras/lt/1486/a/). 1949 m. vasario 10–20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, suvienijęs ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo junginius į vieningą organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Ši organizacija, vadovaujama partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto, parengė karinius-politinius dokumentus, įteisinančius Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai bei atstovaujančiai nepriklausomos Lietuvos idėjai okupuotame krašte. Suvažiavimo metu – 1949 m. vasario 16 d. – buvo priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės Respublikos atkūrimą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ preambulę, Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį) organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai; įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnio 2 dalyje konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje (remiantis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos 1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad „LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“). Taigi Lietuvos partizanai gali būti apibūdinami ne tik kaip nacionalinės, etninės grupės dalis, bet ir politinė grupė, siekusi išsaugoti Lietuvos valstybės tęstinumą.

28. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad „<…> atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusiomis Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą. <…> Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų; iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais”.

29. Nacionaliniame ginkluotame pasipriešinime dalyvavo įvairaus statuso žmonės, pagal tautybę daugiausia lietuviai, juos vienijo bendras tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pasipriešinimą rėmė ir kitais būdais okupacijai priešinosi didelė lietuvių tautos dalis. Minėta, kad turimais duomenimis dešimt metų vykusiame ginkluotame pasipriešinime aktyviai dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų; pasipriešinimo metu iš viso buvo nužudyta apie 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, 1945 metais Lietuva turėjo 2,5 mln. gyventojų (Lietuva 1940-1990, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 395), o 1951 metais – maždaug 2,3 mln. gyventojų (ten pat, p. 400). Nors nuo represijų nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių asmenų skaičiai yra neabejotinai dideli, jie turėtų būti vertinami ne tik pagal „kiekybinį“ kriterijų, bet ir bendro represijų, įskaitant masinius civilių trėmimus, masto kontekste. Minėta, kad sovietų valdžios represijos buvo nukreiptos ir prieš partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimų narius, kurie taip pat buvo kalinami, tremiami ar žudomi, taip buvo siekiama sunaikinti didelę lietuvių tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Taigi bendras nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų, nužudytų ar patyrusių kitokio pobūdžio represijas skaičius yra reikšmingas tiek absoliučiai, tiek atsižvelgiant į to meto Lietuvos bendrą gyventojų skaičių.

30. Minėta, kad Lietuvos gyventojų palaikymą turėję ginkluoti pasipriešinimo dalyviai – Lietuvos partizanai – įgyvendino tautos teisę į savigyną nuo okupacijos ir agresijos. Ginkluotas pasipriešinimas trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus. Taip pasipriešinimo dalyviai ne tik realiai siekė užtikrinti tautos išlikimą (ją gindami), bet ir tokį išlikimą simbolizavo. Lietuvos partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia, užsienyje atstovaujama Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (Lietuvos Respublikos Pasipriešinimo 1940-1990 okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo preambulė (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1235 redakcija)).

31. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismai byloje nustatė, kad A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, 1945 m. birželio 25 d. tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis – Lietuvos partizanas, vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo Merkinės bataliono vadu, Merkio rinktinės vadu, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. vadovavo Dainavos apygardai, o nuo 1948 m. spalio 20 d. vykdė Pietų Lietuvos srities vado pareigas; 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, slapyvardžiu „Vytautas“, pavaduotoju, 1949 m. rugsėjo 18 d. išrinktas LLKS Gynybos pajėgų vadu, 1949 m. lapkričio 3 d. paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, slapyvardžiu „Vytautas“, perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir Gynybos pajėgų vado pareigas. B. M., slapyvardžiu „Vanda“, nuo 1945 m. buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, Dainavos apygardos partizanė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus 1997 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymais A. R. ir B. M. suteiktas kario savanorio teisinis statusas.

Teismai byloje nustatė, kad A. R. ir B. M. buvo aktyvūs ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyviai, o A. R. dar buvo ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų. Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. buvo persekiojimas ir buvo siekiama jį sunaikinti ne vien tik dėl narystės partizanų judėjime, bet ir kaip okupuotos valstybės politinės valdžios – LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininką. Bylos įrodymai patvirtina, jog tam buvo skirtos didelės LSRS VSK (KGB) pajėgos: sudaryta nuolatinė A. R. paieškos operatyvinė grupė, pasitelkta virš 40 agentų, kelerius metus buvo atliekamas didelis organizacinis darbas bei paieška.

Pažymėtina ir tai, kad būtent po A. R. ir jo žmonos B. M. sulaikymo LSSR VSK (KGB) vadovybei buvo raportuota, jog su A. R. sulaikymu baigta „lietuvių buržuazinių nacionalistų (banditų) vadeivų likvidacija“.

32. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai- buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka pirmiau nurodytus saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas. Taigi pritartina teismų išvadoms, kad A. R. ir B. M., kaip Lietuvos partizanai, buvo pagal Konvenciją prieš genocidą saugomos nacionalinės, etninės grupės, prieš kurią buvo nukreipti okupacinės valdžios institucijų veiksmai ir kuriais siekta sunaikinti dalį šios grupės, nariai.

Dėl kaltės ir tikslo

33. Kasaciniuose skunduose ginčijama S. D. kaltė dėl genocido padarymo ir teigiama, kad jis neturėjo tikslo – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Šie teiginiai taip pat grindžiami ir tuo, kad, pasak kasatorių, A. R. ir B. M. sulaikymo metu partizaninis judėjimas nebevyko.

34. Iš bylos medžiagos ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad S. D. sąmoningai ir savanoriškai pradėjo tarnyba tuometinėje valstybės saugumo tarnyboje (MGB) 1952 m. balandžio mėn. Prieš tai jis baigė Vilniaus MGB operatyvinio personalo rengimo mokyklą, kur mokėsi dvejus metus nuo 1950 m. kovo mėn. Pastebėtina, kad S. D. mokėsi saugumo mokykloje ir pradėjo tarnybą saugumo struktūroje laikotarpiu, kai nacionalinis pasipriešinimo judėjimas (rezistencija) prieš okupacinę valdžia buvo aktyvus. S. D. nebuvo eilinis pareigūnas, nuo 1952 m. SSKP (komunistų partijos) narys, po MGB mokyklos baigimo jam suteiktas karininko – leitenanto laipsnis. Jis buvo paskirtas dirbti į Lietuvos SSR MGB 2 „N“ valdybą, kurios pagrindinė funkcija buvo kova su nacionaliniu pasipriešinimo judėjimu. Pažymėtina, kad minėtos valdybos 1 skyrius, kuriame ir dirbo S. D., sekė lietuvių nacionalinio pogrindžio dalyvius ir vadovybę (Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, p. 42-43). 1956 m. A. R. ir B. M. sulaikymo metu S. D. buvo LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos (kuri iš esmės buvo MGB 2“N‘ valdybos funkcijų perėmėja) pareigūnas – vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančios S. D. tarnybos kortelės įrašų matyti, jog jis 1951 m. lapkričio mėn. (bendrai 16 dienų) tiesiogiai „dalyvavo kovinėse operacijose su nacionaliniu pogrindžiu (banditizmu)“. Be to, nustatyta, kad S. D. buvo žinoma apie represinio pobūdžio veiksmus prieš partizanus, jis taip pat žinojo apie A. R. kaip partizanų vadą ir jo slapstymąsi. S. D. buvo įtrauktas į vieną iš dviejų A. R. ir B. M. sulaikymo grupių sudėtį, išklausė instruktažo metu nurodytą operacijos tikslą – sulaikyti Lietuvos partizanus – bei dalyvavo jų sulaikymo operacijoje.

Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad S. D. suvokė LSSR MGB-KGB, kaip represinės struktūros, vieną iš esminių veiklos tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, kaip nacionalinės, etninės grupės dalį, tiems tikslams pritarė bei dalyvavo juos įgyvendinant – slaptoje operacijoje, kurios metu buvo sulaikyti Lietuvos partizanai A. R. ir B. M., žinodamas ir suvokdamas apie po sulaikymo jiems gresiančius kankinimus, nužudymą ar deportaciją. Taigi S. D. dalyvavimas sulaikymo operacijoje yra neatsiejamos nuo LSSR VSK (KGB) tikslo sunaikinti Lietuvos partizanus kaip nacionalinės, etninės grupės dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje Kaune faktiškai ir dalyvavo LSSR KGB 4 valdybos, kurioje ir tarnavo S. D., pareigūnai, o tai tik patvirtina aplinkybę, jog S. D. nebuvo atsitiktinai į sulaikymo grupę pakliuvęs asmuo.

35. Genocido sudėties požymių buvimo S. D. veiksmuose nepaneigia ir tai, kad jis dalyvavo Lietuvos partizanų sulaikyme 1956 m., t. y. pasibaigus aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai laikotarpiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad genocidas gali būti padaromas ne tik vienu metu naikinant tam tikroms BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms priklausančius asmenis. Tokius veiksmus, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, gali skirti ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis, juos gali padaryti įvairūs kaltininkai ir tai kvalifikavimui pagal BK 99 straipsnį reikšmės neturi. Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininkų veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardytoms grupėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-895/2016). Nors aktyvus ginkluotas pasipriešinimas okupacinei valdžiai bei masinės represijos prieš Lietuvos gyventojus vyko 1944–1953 metų laikotarpiu, tačiau bylos dokumentai objektyviai rodo, jog okupacinės valdžios ir jos represinių organų tikslas visiškai sunaikinti nacionalinio pasipriešinimo vadovybę bei narius išliko ir pasibaigus aktyvaus pasipriešinimo laikotarpiui. Pasipriešinimo dalyviai ir toliau buvo naikinami būtent dėl jų priklausymo nacionaliniam pasipriešinimo judėjimui, siekiant galutinio tikslo – „lietuvių buržuazinių nacionalistų (banditų) likvidavimo“. Būtent esminę reikšmę, sprendžiant dėl subjektyviųjų genocido sudėties požymių buvimo S. D. veiksmuose, turi tai, kad jo dalyvavimas A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje buvo vieningo sumanymo sunaikinti dalį nacionalinės, etninės grupės – Lietuvos partizanų – įgyvendinimo dalis.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad S. D. veiksmai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, atitinka ir subjektyviuosius genocido sudėties požymius.

Dėl bendrininkavimo nuostatų taikymo

36. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio nuostatas, nes S. D. negali būti nuteistas už padėjimą vykdyti genocido veiksmus, nenustačius kitų tikrųjų genocido veiksmų vykdytojų, jo tarpusavio ryšio su jais, susitarimo veikti bendrai.

37. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusio BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Padėjėju yra laikomas toks asmuo, kuris savo veika sudaro sąlygas nusikalstamos veikos padarymui (BK 24 straipsnio 1 ir 6 dalys).

38. Nustatyta, kad S. D. dalyvavo slaptoje operatyvinėje operacijoje Kaune sulaikant Lietuvos partizanus A. R. ir B. M.. Iš bylos matyti, kad S. D. kartu su kitais N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės nariais buvo numatytame poste Algirdo gatvėje. Sulaikymo operacijos plane nurodyta, kokių veiksmų turi imtis kiekviena sulaikymo grupė, atsižvelgiant į tai, kokiu maršrutu eis A. R. ir B. M., iš kurių aišku, kad tiek J. O., tiek N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės pagal aplinkybes privalėjo sulaikyti A. R. ir B. M.. Tai, kad A. R. ir B. M. sulaikė J. O. vadovaujamos sulaikymo grupė, nereiškia, kad N. D. vadovaujamos grupės, kurioje buvo S. D., nariai nedalyvavo bendroje slaptoje operacijoje ir jų veiksmai mažiau pavojingi.

Minėta, kad S. D. žinojo apie sovietinės valdžios tikslą sunaikinti visus pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvius, taip pat žinojo, kad B. M. ir A. R. yra Lietuvos partizanai, o pastarasis ir vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovų, suprato, kad operacijos metu jie bus nužudyti arba paimti į nelaisvę, kankinami, teisiami kaip “tėvynės išdavikai“, nuteisti, taip pat ir mirties bausme, ar deportuoti, ir to norėjo. Esant minėtoms aplinkybėms konstatuotina, kad S. D. savo veiksmais sudarė sąlygas vėliau kilusioms pasekmėms – B. M. buvo deportuota, o A. R. buvo žiauriai kankinamas, sunkiai sužalotas, tardomas ir nuteistas mirties bausme, kuri 1957 m. lapkričio 29 d. įvykdyta. S. D. veiksmai buvo neatsiejami nuo kitų operacijos dalyvių veiksmų, turint bendrą tikslą sulaikyti A. R. ir B. M.. Taigi byloje bendrininkų susitarimo ribos yra nustatytos pakankami tiksliai.

39. Plenarinės sesijos nuomone, neįvardijimas šioje byloje genocido tiesioginių vykdytojų, nulemtas objektyvių priežasčių (pernelyg ilgas laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki bylos tyrimo pradžios, archyvinių dokumentų trūkumas, asmenų, dalyvavusių genocide, nustatymo sudėtingumas ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sovietinis genocidas tarptautinių teisminių institucijų iki šiol nėra įvertintas. Kita vertus, ne visais atvejais teisiant konkretų asmenį už genocidą įmanoma ir būtina nurodyti tiesioginius genocido organizatorius, vadovus ir kitus dalyvius. Šiuo atveju svarbu nustatyti kaltinamo asmens ryšį su genocidą vykdančiomis institucijomis ir asmenimis bei jo paties padarytos veikos požymius. Byloje teismai nustatė S. D. ryšį su genocidą vykdžiusia okupacine valdžia, jo veiksmų vykdant genocidą apimtį bei tyčios turinį. Todėl tai, kad kaltinime nėra nurodyti konkretūs asmenys, tiesiogiai kankinę ir sušaudę A. R. bei deportavę B. M., nereiškia, kad S. D. nuteistas nepagrįstai ir neturi esminės reikšmės teisiniam S. D. nusikalstamos veikos vertinimui. Byloje nustatyta, kad S. D. veikoje yra visi būtinieji genocido sudėties požymiai.

40. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 99 straipsnį dalyvavimas genocide naikinant saugomos grupės narius juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį, ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms, yra vienas iš alternatyvių nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Be to, dalyvavimas genocide pasireiškia ne tik minėtų veiksmų, kuriais atimama gyvybė, žalojami žmonės, sudaromos nežmoniškos gyvenimo sąlygos ar ribojamas gimstamumas, atlikimu, bet ir sąlygų tokių veiksmų atlikimui sudarymu. Taigi dalyvavimas genocido nusikaltime gali pasireikšti ir padėjimo veiksmais (BK 24 straipsnis 6 dalis). Tačiau tokie kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami tik pagal BK specialiosios dalies normą – 99 straipsnį, be nuorodos į BK 24 straipsnį. Nors byloje S. D. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį, tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija, nors ir perteklinė, nekeičia ir nesunkina S. D. teisinės padėties ir nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Dėl bausmės

41. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusi asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą.

42. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

43. Kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Taigi teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą.

44. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje konstatavo, kad S. D. vaidmuo padarytame nusikaltime buvo antraeilis, jis yra seno amžiaus (85 metai), silpnos sveikatos, neteistas, nuo nusikaltimo padarymo kitų nusikalstamų veikų nėra padaręs. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į ilgą baudžiamojo proceso trukmę byloje, nustatė teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Plenarinė sesija taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikaltimas padarytas beveik prieš 60 metų, be to, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, S. D. dalį laisvės atėmimo bausmės yra atlikęs. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, tolesnis likusios teismų paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš esmės reikštų vienintelį bausmės paskirties – nubaudimo– realizavimą. Tuo tarpu kiti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamoje byloje objektyviai nebegali būti pasiekiami ir netenka prasmės.

45. Plenarinė sesija, įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi S. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 10 d. nutartį.

S. D., pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sumažinti laisvės atėmimo bausmę iki faktiškai atlikto jos laiko – penkių mėnesių šešių dienų – ir laikyti, kad S. D. bausmę atliko.

Teisėjai

Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
Eligijus Gladutis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
Artūras Pažarskis