Eiti į: nuosprendis; apeliacinės instancijos nutartis; kasacinės instancijos nutartis

K. Kurakino byla – nuosprendis

Baudž. byla Nr. 1-257-98

NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius 1998 12 02

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo K. Jucio
teisėjų A. Kisieliaus, Z. Birštono
sekretoriaujant D. Kokštaitei
dalyvaujant prokurorui J. Martinaičiui
gynėjams L. Balčiūnienei, E. Karažinui
nukentėjusiesiems L. G., A. M.
vertėjai A. Fedij
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

K.K.,gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, 4 klasių išsilavinimo, vedęs, 2- os grupės invalidas, gyv. (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, neteistas,
kaltinamas pagal 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius.

P.B., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 1 klasės išsilavinimo, vedęs, 2- os grupės invalidas, gyv. (duomenys neskelbtini) Zarasų m., neteistas,
kaltinamas pagal LR BK 18 str.6 d., 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius.

J.Š., gim. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 4 klasių išsilavinimo, našlys, 2- os grupės invalidas, gyv. (duomenys neskelbtini) Utenos m., neteistas
kaltinamas pagal LR BK 18 str. 6 d., 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

nustatė:

K.K. SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje laiku, dirbdamas Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o P.B. ir J.Š. būdami to pačio būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje su kitais to pačio būrio nariais, turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės mėn. 17 d. apie 11-12 val. teisiamieji P.B. ir J.Š. prie (duomenys neskelbtini) miško Antazavės valsčiuje Zarasų rajone saugojo nusikaltimo vietą, o teisiamasis K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais to pačio

-2-

valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime G. sodyboje sušaudė ten buvusią 23 metų amžiaus nėščią V. G. Šios „liaudies gynėjų“ operacijos metu taip pat buvo sušaudyti 56 metų amžiaus K. G., 6 mėn. amžiaus A. G. bei sudegintas jų gyvenamasis namas, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus L. G..

Teisiamieji K.K. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą numatytą 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje, o P.B. ir J.Š. – LR BK 18 str. 6 d. ir 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje.

Parengtinio tardymo metu K.K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad tą pačią dieną, tęsdamas savo nusikalstamą veiklą po G. šeimos sunaikinimo, Zarasų rajone Antazavės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, turėdamas tikslą ištardyti A. M., jos namuose rankinio pjūklo dantimis mušė per rankas taip ją žiauriai kankindamas, t.y. padarius nusikaltimą numatytą 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 str.

Teisiamasis K.K. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad jis nuo 1945 m. vasario mėn. iki 1945 m. lapkričio mėn. atliko karinę tarnybą sovietų armijos 57 šaulių divizijoje, kuri buvo dislokuota Saratovo srityje, todėl dalyvauti G. šeimos nužudyme negalėjo. Nukentėjusiajai A.M. jokių kūno sužalojimų pjūklu nedarė. Nukentėjusieji ir liudytojai jį apkalba. Apie G. šeimos išžudymą sužinojo 1945 m. lapkričio mėn. grįžęs iš kariuomenės iš kitų žmonių kalbų. Pripažįsta, kad iki jo karinės tarnybos armijoje ir grįžus, jis dirbo „liaudies gynėjų“ būrio vadu Zarasų rajone Antazavės valsčiuje.

Teisiamasis J.Š. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad 1945 metais Antazavės valsčiuje Zarasų rajone jis ir P.B. buvo „liaudies gynėjų“ būrio nariais, kuriam vadovavo K.K.. 1945 m. pavasarį, galimai gegužės mėnesį, jų būrys, kuriam vadovavo K., nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą Zarasų rajone atlikti kažkokios užduoties, kuri eiliniams nebuvo sakoma. Jie nežinojo apie tikslą nužudyti G. šeimą. Būrio vado K. nurodymu jie abu ir J.Š. pasiliko prie (duomenys neskelbtini) miško, kuris yra apie 1 kilometrą nuo G. sodybos. Link G. sodybos nuėjo ginkluoti K. ir kiti būrio nariai, viso daugiau kaip 10 žmonių. Jis girdėjo šūvius, pamatė iš G. sodybos kylančius dūmus. Vėliau būrys grįžo į šalia esančią L. sodybą ir sulaikė L., nes nerado jos brolio, kuris taip pat slapstėsi nuo tarnybos sovietų kariuomenėje. Jis, jo brolis J.Š. ir P.B. sulaikytąją L. nuvedė į „liaudies gynėjų“ būstinę Antazavės miestelyje. Tik vėliau sužinojo, jog buvo išžudyta G. šeima, o jie prie šio nusikaltimo niekuo neprisidėjo. K.K. šioje operacijoje nedalyvavo, nes kažkur buvo išvykęs, kiti kalbėjo lyg tai jis tarnavo kariuomenėje.

Teisiamasis P.B. davė analogiškus parodymus ir paaiškino, jog būrio vado K. nurodymu jis, J. ir J.Š. pasiliko prie (duomenys neskelbtini) miško, maždaug apie 1 kilometrą nuo G. sodybos, jiems buvo įsakyta saugoti kitus būrio narius nuo galimo partizanų užpuolimo.

Teisiamasis J.Š. teisminio nagrinėjimo metu mirė (t.4, b.l. 63). Parengtinio tardymo metu J.Š. parodė, kad pasilikę prie (duomenys neskelbtini) miško jie turėjo tik stebėti G. sodybą (t.2, 125,t.3, b.l. 122).

Nors teisiamieji neprisipažino, jų kaltė dėl jiems inkriminuojamo nusikaltimo įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, akistatų protokolais, kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga.

Nukentėjusioji A. M. parodė, kad 1945 m. gegužės mėn. 17 d. apie 11 val. ji matė kaip link G. sodybos nuėjo apie 21 ginkluotų vyrų, taip vadinamų „liaudies gynėjų“. Tuo metu ji gyveno kaiminystėje su G. šeima. Po to, G. sodyboje pasirodė dūmai ir ugnis, vėliau matė kaip tie patys ginkluoti vyrai grįžo į jų sodybą. Teisiamasis K.K. įbėgęs į namą rankiniu pjūkleliu du kartus sudavė jai į kairę ranką. Tą pačią dieną ji kartu su V. G. (A. G. motina) nuėjo į G. sodybą ir kieme pamatė sušaudytus ir apdegusius K. G., V. G., A. G., kuriai buvo išsukta koja,

-3-

lavonus. Gyvenamasis namas buvo sudegęs, vėliau jo rūsyje rado uždususį nuo dūmų L. G., kuris slapstėsi nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Teismo medicininės ekspertizės metu nustatyta, kad A. M., galimai 1945 m. gegužės mėn., buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai (t.2, b.1.65).

Parengtinio tardymo metu nukentėjusioji V. G. parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. ryte ji išėjo nunešti maisto areštuotam už vengimą tarnauti Sovietinėje kariuomenėje savo vyrui A. G.. Namuose (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone liko vyro motina V. G., vyro brolis L. G., jo žmona V. G., kuri buvo 9-ame nėštumo mėnesyje ir jos pačios 6 mėn. dukra A. Grįžusi apie pietus ji rado sudegintą namą, V. G., K. G. ir jos dukra A. buvo nušautos, pastarajai dar buvo išsukta kojytė, o kūnai apdegę. Vyro brolį L. G. rado namo rūsyje, jis buvo uždusęs nuo dūmų. Teisiamasis K.K. tuo metu niekur nebuvo išvykęs, jis buvo „liaudies gynėjų“ būrio vadas. Išvakarėse K.K. net buvo užėjęs į jų namus lašinių (t. 1, b.1.182-183).

Parengtinio tardymo metu nukentėjusioji K. L. (G.) parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini)kaime Zarasų rajone buvo nužudyta jos motina K. G., brolis L. G. su žmona V. G., brolio dukra A. G.. Brolio L. G. kūną rado namo rūsyje užtroškusį nuo dūmų (t.2, b.l. 9).

Nukentėjęs L. G. parodė, kad 1945 m. (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone buvo nužudyti jo tėvai V. ir L. G., senelė K. G., pusseserė A. G.. Iš kitų pasakojimo žino, kad šeimos nužudyme dalyvavo ir teisiamieji K.K., J. ir J.Š., P.B..

Liudytojas L. L. parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. po G. šeimos išžudymo į jų namus užėjo „liaudies gynėjai“, kurių tarpe buvo K.K., jis gyrėsi nušovęs nėščią V. G.. Jam tuo metu tebuvo 6 metai, tačiau tuos įvykius gerai atsimena.

Parengtino tardymo metu liudytojas L. L. šiuos savo parodymus patvirtino akistatos metu su K.K. (t.3, b.l. 129-130).

Liudytojas V. U. parodė, kad 1945 m.gegužės mėn. G. sodyboje išgirdo šaudant ir pamatė, kad pro langą iššoko V. G., į ją šaudė sodyboje buvę vyrai, kuri pabėgusi kelis metrus nugriuvo, sodyboje kilo gaisras.

Liudytoja A. V. parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. prieš pietus ji matė link (duomenys neskelbtini) kaimo nueinančius ginkluotus vyrus, jų tarpe buvo ir teisiamieji. Tą pačią dieną buvo išžudyta G. šeima, kur sudegusio gyvenamojo namo gaisravietėje matė apdegusius jų kūnus.

Parengtinio tardymo metu liudytoja O. A. parodė, kad 1945 m. vasario ar kovo mėn. jos tėvą areštavo K.K., todėl pastarasis sovietinėje kariuomenėje tuo metu netarnavo (t.l, b.l. 176).

Liudytojas P. N. parodė, kad 1945 m. kovo mėn. K.K. jį areštavo. Tvirtina, jog K.K. tuo metu niekur nebuvo išvykęs.

Parengtinio tardymo metu pagal Panevėžio vyskupijos Zarasų dekanato Antazavės bažnyčios mirusiųjų protokolų knygos Nr. 27 įrašus matyti, kad K. G., V. G. ir A. G. mirtis yra smurtinė-sudegimas (t.2, b.l.73). Kolegijos nuomone, V. G., K. G., A. G. mirties priežastis yra ne tik jų sudegimas, bet ir šautiniai sužalojimai. L. G. mirties priežastis taip pat yra smurtinė, nes jis mirė uždusęs nuo dūmų. Šias aplinkybes patvirtino aukščiau paminėti nukentėjusieji ir liudytojai. Šiais liudytojų parodymais ir rašytiniais dokumentais nustatyta, kad G. šeima buvo išžudyta būtent 1945 05 17 d.

Teismas tiki liudytojo L. L. parodymais, nors jam įvykių metu buvo tik 6 metai, nes kolegija mano, kad tokie kraupūs įvykiai ir pasakyti žodžiai iš tikrųjų galėjo jam įsiminti. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad liudytojas L. L. galėtų apkalbėti teisiamąjį K.K.. Liudytojo L. L. parodymų netikslumai apklausiant jį parengtinio tyrimo metu yra neesminiai.

Teisiamasis K.K. parodė, kad į sovietinę armiją jis pateko Irtyščeve, kur buvo vykdamas į Balašovo m. parvežti leitenanto S. šeimą. Jis važiavo kartu su liudytoju F. K. Iš teisme paskelbtų liudytojo F. K. parodymų seka, kad 1944 m. gruodžio mėn.

-4-

pabaigoje jis susipažino su K.K. Zarasų NKVD, po to vyko parvežti leitenantų šeimų ir su juo išsiskyrė Maskvoje. Jis grįžo 1945 m. sausio mėn. ir sužinojo, jog K.K. paimtas į kariuomenę (t.l, b.l. 153). Tačiau pats teisiamasis K.K. nurodo, jog į kariuomenę jis pateko tik 1945 m. vasario mėn. viduryje. Kaip matyti tarp liudytojo F. K. ir teisiamojo K.K. parodymų yra esminių prieštaravimų, todėl šio liudytojo parodymais tikėti nėra pagrindo ir jie atmestini kaip nepagrįsti kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Zarasų rajono komisariato ir teisiamojo K.K. kariniame biliete nurodyta, kad į karinę tarnybą jį paėmė Zarasų rajono komisariatas, o pats K.K. nurodo visiškai priešingai – kad į kariuomenę jis pateko iš Saratovo srities Irtyščevo m.. Parengtinio tardymo metu kriminalistine dokumentų ekspertize nustatyta, kad teisiamojo K.K. kariniame biliete esanti fotonuotrauka yra perklijuota (t.3, b.l. 32-36). Todėl minėti įrašai K.K. kariniame biliete ir Zarasų rajono karinio komisariato duomenys apie teisiamojo K.K. tarnybą 1945 m. sovietinės kariuomenės šaulių divizijoje kelia abejones (t.l. b.1.60-61, 62-63, 121-122, 123-124). Be to, iš sovietinės gynybos ministerijos pažymos matyti, kad duomenų apie K.K. finansinį išlaikymą kariuomenės žiniaraščiuose nėra (t.l, b.l. 232-233).

Teisiamasis K.K. 1946 m. ir 1969 m. savo autobiografijoje nurodė, kad 1945 m. tarnavo Sovietinėje kariuomenėje, tačiau tai prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams: iš 1947 m. Antazavės saugumo poskyrio viršininko rašytos K.K. charakteristikos, Zarasų apskrities saugumo skyriaus viršininko 1946 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 0085 dėl K.K. įtraukimo į sąrašą pilnam materialiniam aprūpinimui, 1969 m. gruodžio 12 d. paties teisiamojo K.K. rašyto pareiškimo dėl personalinės pensijos skyrimo. Saugumo pažymos apie K.K. darbinę veiklą, pažymos iš partijos istorijos instituto apie K.K. darbinę veiklą ir jo paties rašyto pasiaiškinimo matyti, kad teisiamasis K.K. nuo 1944 iki 1949-1950 metų dirbo „liaudies gynėju“ Antazavės valsčiuje Zarasų rajone, o apie tarnybą sovietinėje armijoje nėra jokių duomenų (t.l, b.1.43-44, 111, 138-139, t.2, b.l. 78-79, t.3, b.1.62-66).

Kolegija liudytojų M. K., A. G. parodymus apie K.K. tarnybą sovietinėje kariuomenėje nurodytu laikotarpiu vertina kritiškai, nes jie nėra pagrįsti kitais objektyviais įrodymais ir iš esmės prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams. Be to, liudytoja A. G. parodė, kad teisiamojo K.K. tarnybos faktą sovietinėje kariuomenėje žino iš jo žmonos pasakojimo. Nukentėjusiųjų A. M., V. G., K. L., liudytojų A. V., L. L., J. B., P. N., S. G., O. G., R. A., E. A., A. Ž., Z. V., G. J., V. R. parodymais nustatyta, kad teisiamasis K.K. sušaudė nėščią V. G. ir niekur nebuvo išvykęs, šios „liaudies gynėjų“ operacijos metu buvo nužudyti ir kiti G. šeimos nariai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusieji ar liudytojai apkalbėtų teisiamuosius, todėl teismas tiki jų parodymais.

Teismas, įvertindamas visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad teisiamieji K.K., P.B. ir J.Š. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Parengtinio tardymo metu K.K. buvo kaltinamas ir tuo, kad 1945 m. gegužės 17 d. A. M. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone ją žiauriai kankino, rankinio pjūklo dantimis mušė per rankas. Ši jo veika taip pat buvo kvalifikuota pagal 1992 m. balandžio 9 d. LR įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 str.str. Tačiau parengtinio tardymo metu ir teisme nesurinkta nenuginčijamų įrodymų, kad teisiamasis K.K. tokiu būdu sužalodamas nukentėjusiąją A. M., tokiais tyčiniais veiksmais siekė realizuoti veiką, numatytą paminėtame įstatyme. Todėl K.K. iš kaltinimo šis epizodas pašalinamas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties (LR BPK 5 str. 2 p.).

Teisiamųjų K.K., P.B. ir J.Š. veika kvalifikuota pagal 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. teisingai. Teisiamieji veikdami organizuotoje grupėje įgyvendino nusikalstamą sumanymą – sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų. Teisiamasis K.K. vadovavo naikinamajam būriui, veikusiam SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, kurie pagal savo paskirtį ir pavadinimą „naikintojai“ buvo sukurti genocidui Lietuvos teritorijoje vykdyti. Kolegija šią išvadą daro remdamasi byloje esančiais rašytiniais dokumentais, t.y. Lietuvos KP (b) CK biuro 1944 m. liepos

-5-

24 d. nutarimu „Dėl VR LK naikinamųjų batalionų sudarymo Lietuvos Tarybų Socialistinės respublikos teritorijoje, išvaduojamoje iš vokiškų fašistinių grobikų“ įsteigti naikinamieji būriai, kurie dangstydamiesi kova su priešiškais elementais žudė Lietuvos gyventojus. Tai patvirtina masiniai lietuvių, jų šeimų žudymai pokario laikotarpiu. Tai, kad tokių būrių naikinamoji paskirtis buvo būtent tokia matyti ir iš Lietuvos KP (b) Centro komiteto biuro 1945 03 23 d. nutarimo „Dėl Lietuvos VRS naikintojų batalionų kovingumo didinimo“, 1944 12 03 d. ir 1944 12 12 d. LKP (b) CK nutarimų (t.2. b.l.85-95). Kolegijos nuomone, visi teisiamieji tuometinėmis sąlygomis ir aplinkybėmis – K.K. vadovaujant vienam iš tokių „naikinamųjų“ būrių Antazavės valsčiuje Zarasų rajone, o P.B. ir J.Š. esant tokio būrio eiliniais, įgyvendino okupacinės Sovietinės valdžios politiką, nukreiptą prieš Lietuvos gyventojus. Teisiamojo K.K. vadovavimas tokiam būriui ir tiesioginis dalyvavimas sušaudant V. G., o „liaudies gynėjų“ būrio nariams operacijos metu sunaikinant kitus G. šeimos narius, teisiamiesiems P.B. ir J.Š. saugant nusikaltimo vietą nuo galimo Lietuvos partizanų užpuolimo, vertinami kaip veiksmai, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, t.y. genocidas.

Teisiamųjų K.K., P.B. ir J.Š. veiksmai įrodo, kad minėtam nusikalstamam tikslui įgyvendinti jie veikė tiesiogine tyčia – suprato savo veiksmus ir sąmoningai siekė tokių pasekmių. Teisiamųjų P.B. ir J.Š. paaiškinimas, kad jie nieko nežinojo apie kitų „liaudies gynėjų“ kėslus, niekuo nepagrįstas, nes būdami naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio nariais ir veikdami organizuotoje grupėje, žinojo ir suprato tiesioginių vykdytojų – teisiamojo K.K. ir kitų „liaudies gynėjų“ sumanymą išžudyti G. šeimą. Be to, teisiamasis P.B. teisme pripažino, jog šios operacijos metu jis su J. ir J.Š. buvo palikti prie (duomenys neskelbtini) miško saugoti „liaudies gynėjų“ būrį nuo Lietuvos partizanų galimo užpuolimo. Teisiamojo J.Š. paaiškinimas, kad juos paliekant prie (duomenys neskelbtini) miško jis nesuprato rusų kalba P.B. pasakytos užduoties yra niekuo nepagrįstas. Teisme įrodyta, kad P.B. ir J.Š. tiesiogiai G. šeimos nužudyme nedalyvavo. Minėta aplinkybė tik įrodo, kad jų vaidmuo buvo antraeilis, tačiau nepanaikina jų veiksmų nusikalstamo pobūdžio.

Teisiamieji K.K., P.B. ir J.Š. su kitais „liaudies gynėjais“ veikė organizuotoje grupėje. Parengtinio tardymo metu teisiamųjų P.B. ir J.Š. veika kvalifikuota papildomai su nuoroda į LR BK 18 str. 6 d., kaip padėjėjų, teisingai ir pagrįstai.

Teisiamiesiems kaltinime nurodyta, kad G. šeimos genocidą jie padarė grupėje su J.Š., S. K., V. J., Z., V. Ž., I. K.. Kolegijos nuomone, šie asmenys yra mirę, jų atžvilgiu šiuo klausimu anksčiau nebuvo priimtas apkaltinamasis ir šiuo metu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis, todėl jų pavardės iš teisiamiesiems pateikto kaltinimo pašalinamos. Tačiau pačių teisiamųjų ir liudytojų parodymais neginčijamai įrodyta, kad šioje organizuotoje grupėje veikė, G. šeimos išžudyme dalyvavo ir kiti asmenys.

Genocido nusikaltimo dispozicija ir sankcija numatytos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. Kolegijos nuomone, teisiamųjų nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 2 str., kuri yra bendro pobūdžio, nebereikalinga, todėl ji teisiamiesiems pašalinama iš kaltinimo. Tačiau teisiamųjų K.K., P.B. ir J.Š. veikos negali būti perkvalifikuotos į dabar galiojančio LR BK 71 str., nes taip iš esmės teisiamiesiems būtų pasunkintas kaltinimas: teisiamųjų veiksmai pasireiškė kartu su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais G. šeimos sunaikinimu-išžudymu, kas atitinka LR BK 71 str. 2 d. (1998 04 21 d. įstatymo Nr.VIII-708 redakcija, įsigaliojusi 1998 05 07 d.), tačiau jo sankcija yra žymiai griežtesnė nei 1992 04 09 d. LR įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. sankcijoje. Tai prieštarautų LR BK 7 str. nuostatoms.

Parengtinio tyrimo metu K.K. pareikštas kaltinimas, jog veikdamas organizuotoje grupėje sunaikino (sušaudė) vieną beginklį G. šeimos narį – V. G. (23 m. amžiaus ir 9-ame nėštumo mėnesyje). Tai pilnai įrodyta aukščiau paminėtų liudytojų parodymais ir rašytiniais

-6-

įrodymais. Toliau iš pateikto kaltinimo seka, jog šio nusikaltimo metu buvo sunaikinti (sušaudyti) dar ir K. G. (56 m. amžiaus), 6 mėn. A. G., o L. G. namo rūsyje užduso nuo dūmų. Parengtinio tyrimo metu iš K.K. pareikšto kaltinimo formuluotės seka, jog teisiamasis K.K. kaltinamas tik V. G. (23 m. amžiaus, jai esant 9-ame nėštumo mėnesyje) sunaikinimo (sušaudymo). Kolegijos nuomone, teisiamasis K.K. nėra kaltinamas kitų paminėtų asmenų sunaikinimu (sušaudymu). Teismas negali išeiti už teisiamajam K.K. pareikšto kaltinimo ribų, todėl K. G., A. G. ir L. G. sunaikinimo (sušaudymo) faktą vertina kaip visos šios organizuotos asmenų grupės operacijos metu bendrais veiksmais sukeltas pasekmes. Teisiamiesiems parengtinio tyrimo metu pareikšti kaltinimai yra nekonkretūs, todėl teismas nekeisdamas faktinių bylos aplinkybių ir iš esmės nesunkindamas kaltinimų, juos patikslina.

Teismas ištyręs teisiamųjų asmenybes nustatė, kad K.K., J.Š. ir P.B. anksčiau neteisti, šiuo metu yra senatvės pensininkai ir 2- os grupės invalidai, turi pastovią gyvenamąją vietą. Teismo medicininių ekspertizių išvadomis nustatyta, kad K.K., J.Š. ir P.B. sunkiai serga lėtai progresuojančiomis nepagydomomis ligomis (t.2, b.l. 104, 111, 118, 243, 248., 249, 250, 252, t.3, 248, t.5, b. 1.149-161).

Teisiamųjų K. K, P.B. ir J.Š. atsakomybe lengvinančių aplinkybių nėra. Jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis yra tai, kad nusikaltimą padarė prieš mažametį asmenį ir organizuota grupė (LR BK 41 str. 2 d. 2 p., 5 p.). Kolegijos nuomone, parengtinio tardymo metu teisiamiesiems inkriminuotos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė itin žiauriai, naudojant šaunamuosius ginklus, teisiamųjų nusikalstami veiksmai sukėlė sunkias pasekmes – negali būti jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, nes kiekvienas smurtinis nusikaltimas yra žiaurus ir sukelia sunkias pasekmes, tačiau iš bylos aplinkybių neseka, kad teisiamieji savo nusikalstamais veiksmais būtų siekę būtent tokiu būdu (itin žiauriai) padaryti nusikaltimą, o nusikaltimo padaryme panaudoti šaunamieji ginklai yra šio nusikaltimo padarymo įrankiai.

Teismas, skirdamas teisiamiesiems bausmę atsižvelgia į jų asmenybes, visų teisiamųjų senyvą amžių, jų sveikatos būklę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nes jis priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos (LR BK 8-1 str.), atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kiekvieno iš jų vaidmenį ir laipsnį prisidedant prie šio nusikaltimo padarymo. Kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes daro išvadą, kad visiems teisiamiesiems turi būti skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės (LR BK 39 str.).

Teisme nustatyta ir iš bylos aplinkybių matyti, kad teisiamieji P.B. ir J.Š. jiems inkriminuojamame nusikaltime atliko antraeilį vaidmenį, patys tiesiogiai G. šeimos nužudyme nedalyvavo. Kolegijos nuomone, bausmės tikslai (LR BK 39 str.) gali būti pasiekti teisiamųjų P.B. ir J.Š. atžvilgiu taikant LR BK 45 str. ir jiems gali būti paskirta švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė (LR BK 45 str. redakcija, galiojusi iki 1994 07 19 d.).

Teisiamiesiems skirtina ir papildoma bausmė – turto konfiskavimas, nes tai privalomai numatyta pačiame įstatyme.

Teisiamiesiems negali būti taikomas 1995 m. gruodžio mėn. 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos“, nes tai uždrausta paminėto įstatymo 6 str. 1 p. Vadovaujantis LR BK 7 str. nuostatomis teisiamųjų K.K., J.Š., P.B. atžvilgiu taikytinas 1993 m. birželio mėn. 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. ir neatliktoji bausmės dalis sumažintina 1/3.

Daiktinių įrodymų byloje nėra.

Civiliniai ieškiniai nepareikšti.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 330-333 str.str.,

-7-

nusprendė:

K.K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, su viso jo turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str., K.K. neatliktą bausmės dalį sumažinti 2 (dviem) metais. Bausmės atlikimo pradžią K.K. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti K.K. palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

J.Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius LR BK 45 str. nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 mėn., su viso jo turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. J.Š. neatliktą bausmės dalį sumažinti 1/3. Bausmės atlikimo pradžią J.Š. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti J.Š. palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

P.B. pripažinti kaltu pagal LR BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius LR BK 45 str. nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 mėn., su viso jo turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. P.B. neatliktą bausmės dalį sumažinti 1/3. Bausmės atlikimo pradžią P.B. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti P.B. palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis 14 d. laikotarpyje gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Pirmininkaujantysis

K. Jucys

Teisėjai

A. Kisielius

Z. Birštonas

==============================

K. Kurakino byla – apeliacinės instancijos nutartis

Baudž. byla Nr. 1A-95 1999 m.

Pranešėjas S. Knizleris
Teisėjas K. Jucys

NUTARTIS

1999 m. vasario mėn. 19 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko S. Knizlerio,
teisėjų: G. Slautos, R. Klišausko,
sekretoriaujant G. Jarašiūnaitei,
dalyvaujant prokurorui J. Martinaičiui,
gynėjui E. Karažinui, L. Balčiūnienei,
nuteistiesiems K.K., P.B., J.Š.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K.K., P.B., J.Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo K.K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. laisvės atėmimu šešeriems metams su viso turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str., K.K. neatlikta bausmės dalis sumažinta dvejiems metams.

J.Š. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius BK 45 str. laisvės atėmimu trejiems metams 6 mėn. su viso turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. J.Š. neatlikta bausmės dalis sumažinta 1/3.

P.B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius BK 45 str. laisvės atėmimu trejiems metams ir 6 mėn. su viso turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. P.B. neatlikta bausmės dalis sumažinta 1/3.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

K.K. SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje laiku, dirbdamas Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o P.B. ir J.Š. būdami to pačio būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje su kitais to pačio būrio nariais, turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės 17 d. apie 11 – 12 val. nuteistieji

-2-

P.B. ir J.Š. prie (duomenys neskelbtini) miško Antazavės valsčiuje Zarasų rajone saugojo nusikaltimo vietą, o nuteistasis K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais to pačio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime G. sodyboje sušaudė ten buvusią 23 metų amžiaus nėščią V. G.. Šios „liaudies gynėjų“ operacijos metu taip pat buvo sušaudyti 56 metų amžiaus K. G., 6 mėn. amžiaus A. G. bei sudegintas jų gyvenamasis namas, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus L. G.

Nuteistieji K.K. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str., o P.B. ir J.Š. – LR BK 18 str. 6 d. ir 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje.

Nuteistasis K.K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nes tuo laikotarpiu jo Lietuvoje nebuvo, nes tarnavo tarybinėje armijoje. Tai patvirtina kiti nuteistieji J.Š., P.B., liudytojai F. K., M. K., V. R., A. G.. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus ir nuosprendyje rėmėsi prieštaringais A. V., L. L., S. G. parodymais. Be to, teismas neapklausė liudytojo J. N.. 1946 m. rašytoje autobiografijoje minėjo, kad 1945 m. vasario – lapkričio mėn. tarnavo tarybinėje armijoje. Vėliau apie šį faktą niekur neminėjo, nes tarnavo trumpą laiko tarpą ir manė tai esant nereikšmingu. Nuotraukos kariniame biliete neperklijavo, o priklijavo tą pačią atsiklijavusią nuotrauką. įrašų kariniame biliete neklastojo, nes įrašus darė karinio komisariato darbuotojai. Todėl nuteistojo manymu nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

Nuteistasis J.Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Į „liaudies gynėjų“ gretas pateko prieš savo valią, nes buvo grasinama susidoroti su juo bei šeima. Aktyvioje „liaudies gynėjų“ veikloje nedalyvavo. 1945 m. pavasarį jo būrys nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą Zarasų rajone kažkokiai užduočiai įvykdyti. Jis nežinojo apie tikslą nužudyti G. šeimą. Būrio vado nurodymu pasiliko prie (duomenys neskelbtini) miško. Kas įvyko G. sodyboje nežinojo ir nematė. Be to, nuteistojo manymu, jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Nuteistasis P.B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jis tarnavo „liaudies gynėjų“ būryje ir 1945 m. gegužės 17 d. kartu su kitais būrio nariais buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) kaimą. Tačiau nežinojo būrio tikslų, nes buvo eilinis. Jam buvo nurodyta patruliuoti prie (duomenys neskelbtini) miško. G. šeimos žudynėse nedalyvavo, apie tai sužinojo vėliau.

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Apygardos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei pagrįstai nuteisė K.K. pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str., o J.Š. ir P.B. pagal BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str.

Nors nuteistasis K.K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo padarymo metu nebuvo Lietuvoje ir nedalyvavo G. šeimos išžudyme, tačiau jo kaltė

-3-

padarius šį nusikaltimą įrodyta nuosekliais nukentėjusiųjų A. M., V. G., K. L., liudytojų A. V., L. L., J. B., P. N., S. G., O. G., R. A., E. A., A. Ž., Z. V., G. J. parodymais. Iš minėtų asmenų parodymų matyti, kad K.K. pokario laikotarpiu Zarasų rajone, Antazavės valsčiuje buvo vienas iš „liaudies gynėjų“ būrio vadų, 1945 m. gegužės 17 d. niekur nebuvo išvykęs ir pats su kitais būrio nariais sušaudė G. šeimą. Teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi šių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nes tai atitinka Panevėžio vyskupijos Zarasų dekanato Antazavės bažnyčios mirusiųjų protokolų knygos Nr. 27 įrašams, rašytiniams dokumentams bei kitiems išsamiai teismo nuosprendyje aptartiems įrodymams. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jie turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį K.K.. Be to, nuteistojo K.K. iškelta versija, kad nusikaltimo padarymo metu buvo išvykęs iš Lietuvos ir tarnavo tarybinėje armijoje, buvo tikrinama parengtinio tardymo metu ir teisme, tačiau nepasitvirtino. Taip, iš 1947 m. Antazavės saugumo poskyrio viršininko rašytos K.K. charakteristikos, Zarasų apskrities saugumo skyriaus viršininko 1946 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 0085 dėl K.K. įtraukimo į sąrašą pilnam materialiniam aprūpinimui, 1969 m. gruodžio 12 d. paties nuteistojo K.K. rašyto pareiškimo dėl personalinės pensijos skyrimo, Saugumo pažymos apie K.K. darbinę veiklą, pažymos iš partijos istorijos instituto apie K.K. darbinę veiklą ir jo paties rašyto pasiaiškinimo matyti, kad nuteistasis K.K. nuo 1944 m. iki 1949 – 1950 metų dirbo „liaudies gynėju“ Antazavės valsčiuje, o apie jo tarnybą sovietinėje armijoje nėra jokių duomenų (t. 1 b.l. 43-44,111, 138-139; t. 2 b.l. 78-79; t. 3 b.l. 62-66 ).

Taip pat, apygardos teismas pagrįstai kritiškai įvertino K.K. kariniame biliete įrašytus duomenis apie jo tarnavimą tarybinėje armijoje. Zarasų rajono komisariato ir K.K. kariniame biliete nurodyta, kad į karinę tarnybą jį paėmė Zarasų rajono komisariatas, tuo tarpu pats nuteistasis nurodo, kad į kariuomenę pateko iš Saratovo srities Irtyščevo m. Teismo kriminalistinės ekspertizės išvadose konstatuota, kad K.K. kariniame biliete esanti fotonuotrauka perklijuota (t.3 b.l. 32-36). Be to, iš sovietinės gynybos ministerijos pažymos matyti, jog duomenų apie nuteistojo finansinį išlaikymą kariuomenės žiniaraščiuose nėra (t.l, b.l. 232-233).

Nuteistojo K.K. apeliaciniame skunde nurodytų kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymai apie nuteistojo tarnybą sovietinėje kariuomenėje atmestini, nes jie prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei kitiems anksčiau aptartiems įrodymams. Be to, šie liudytojai negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad K.K. 1945 m. gegužės 17 d. tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir buvo išvykęs iš Lietuvos. Liudytojo J. N. apklausa teisme taip pat negali turėti esminės reikšmės sprendžiant K.K. kaltumo klausimą, nes byloje surinktais įrodymais nustatytas K.K. dalyvavimas sušaudant G. šeimą. Be to, apeliaciniame skunde net nenurodyta, kokias konkrečias aplinkybes gali patvirtinti J. N..

Nuteistųjų P.B. ir J.Š. apeliacinių skundų motyvas, kad jie nieko nežinojo apie kitų „liaudies gynėjų“ tikslus išžudyti G. šeimą, nes buvo naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio eiliniai, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai bei įvykių eigai. Byloje nustatyta, kad nuteistieji būdami naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio nariais ir veikdami organizuotoje grupėje žinojo ir suprato tiesioginių vykdytojų sumanymą išžudyti G. šeimą. Jei prie (duomenys neskelbtini) miško Antazavės valsčiuje saugojo nusikaltimo vietą o nuteistasis K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais to pačio valsčiaus (duomenys neskelbtini)

-4-

kaime sušaudė G. šeimą. Nuteistųjų veiksmai šioje situacijoje atitinka BK 18 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. reikalavimams. Be to, nuteistasis P.B. pats parodė, kad operacijos metu jis kartu su Š. buvo palikti prie (duomenys neskelbtini) miško saugoti „liaudies gynėjų“ būrį nuo Lietuvos partizanų galimo užpuolimo.

Taip pat apygardos teismas nuteistajam J.Š. paskyrė tinkamą bausmę, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą visuomenei, jo amžių, sveikatos būklę. Todėl teismas, skirdamas bausmę BK 39 str. reikalavimų nepažeidė.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 380 str. 1 d. 1 p.

N U T A R Ė:

Nuteistųjų K.K.. J.Š., P.B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas
S. Knizleris

Teisėjai:
G. Slauta
R. Klišauskas

==============================

K. Kurakino byla – kasacinės instancijos nutartis

Kasacinė byla Nr. 2K-237
1999 m.

Panešėjas S. Čatrauskas

NUTARTIS

1999 m. birželio 1 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko J. Tomaševičiaus,
teisėjų I. Stankevičienės ir S. Čatrausko,
sekretoriaujant D. Šatienei,
dalyvaujant prokurorui J. Martinaičiui,
gynėjams L. Balčiūnienei ir E. Karažinui,
nuteistiesiems K.K. ir J.Š.,

teismo posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 19 d. nutarties.

Paminėtu apygardos teismo nuosprendžiu K.K., J.Š.ir P.B. pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnį nuteisti: K.K. laisvės atėmimu šešeriems metams, konfiskuojant visą turtą, J.Š. ir P.B., taikant BK 45 str., – po trejus metus ir 6 mėnesius, konfiskuojant visą turtą.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 straipsnį, K.K. neatliktosios bausmės dalis sumažinta dvejais metais, o J.Š. ir P.B. neatliktosios bausmės dalis sumažinta trečdaliu.

Bausmė K.K., J.Š. ir P.B. paskirta atlikti sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 19 d. nutartimi atmesti nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. apeliaciniai skundai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo S. Čatrausko pranešimą, nuteistuosius K.K. ir J.Š., jų gynėjus, prašiusius nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. kasacinius skundus patenkinti, ir prokurorą, prašiusį šiuos skundus atmesti,

NUSTATĖ:

K.K., J.Š. ir P.B. nuteisti už tai, kad SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje laiku, K.K. dirbdamas Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o P.B. ir J.Š. būdami to paties būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje su kitais to pačio būrio nariais ir turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės 17 d. apie 11-12 val., Antazavės valsčiuje, prie (duomenys neskelbtini) miško, P.B. su J.Š. saugojo nusikaltimo vietą, o K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais (duomenys neskelbtini) kaime, G. sodyboje, sušaudė ten buvusią 23 metų amžiaus nėščią V. G., 56 metų K. G., 6 mėnesių amžiaus A. G. bei sudegino jų gyvenamąjį namą, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus L. G..

Kasaciniu skundu nuteistasis K.K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 19 d. nutartį, bylą jo atžvilgiu nutraukti, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.

-2-

Nurodo, kad nurodytu laiku, kai buvo sušaudyti paminėti asmenys, jis nebuvo Lietuvoje. Šį faktą patvirtino bendranuteistieji J. ir J.Š., P.B., liudytojai K., M. K., V. R., A. G. Teismas be pagrindo nepatikėjo šių liudytojų parodymais, o nuosprendį grindė prieštaringais ir nenuosekliais A. V., S. G., L. L. parodymais.

Teismas ignoravo jo prašymą, neiškvietė liudytoją J. N., kuris galėjo patvirtinti jo alibi. Net pastarajam atvykus į teismą, jis nebuvo apklaustas, motyvuojant tuo, kad jis nebuvo tardytas parengtinio tardymo metu.

1946 metais rašytoje autobiografijoje jis paminėjo, kad 1945 m. vasario – lapkričio mėnesiais tarnavo tarybinėje armijoje. Vėliau to fakto neminėjo, nes tai jam buvo nereikšminga. Nuotraukos kariniame biliete nepriklijavo, o tik perklijavo atsiklijavusią seną nuotrauką. Įrašų šiame biliete neklastojo. Reikalingas atžymas biliete darė karinio komisariato darbuotojai.

Kasaciniu skundu nuteistasis P.B. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Nurodo, kad tarnavo liaudies gynėju. Jis buvo eiliniu ir įvykio metu, vykstant į (duomenys neskelbtini) kaimą, nežinojo būrio užduoties. Jam buvo įsakyta patruliuoti prie (duomenys neskelbtini)miško. Jis nedalyvavo G. šeimos žudynėse ir nežinojo užduoties nužudyti šią šeimą ir kitus civilius gyventojus.

Jis laiko nepagrįstai nuteistu ir mano, kad siekiama su juo fiziškai susidoroti ne už konkretų padarytą nusikaltimą, o už priklausymą liaudies gynėjų būriui, į kurį įstojo verčiamas susiklosčiusių aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistasis J.Š. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą nutraukti.

Nurodo, kad nebuvo padėjėju genocido nusikaltime. Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje nurodyti veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu. Jam pareikštame kaltinime nekonkretizuota, kokiai grupei priklausė nužudyti asmenys. Tuo pažeista jo teisė i gynybą. Apie tai buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. rugsėjo 6 d. nutartyje ir to paties teismo 1994 m. gruodžio 16 d. Prezidiumo nutarime, kurie nebuvo įvykdyti.

Jis nepadarė nusikaltimo, nes žmonių žudynėse nedalyvavo, nesitarė ir nežinojo, kad G. šeima ir kiti asmenys bus nužudyti.

Jeigu jis bus pripažintas kaltu, tai prašo, remiantis Lietuvos Respublikos BK 57 straipsnio pagrindu, atleisti nuo bausmės, priimant dėmesin tai, kad yra senyvo amžiaus, antros grupės invalidas, sunkiai serga progresuojančia nepagydoma liga.

Kasaciniai skundai atmestini.

K.K., J.Š. ir P.B. pripažinti kaltais ir nuteisti pagrįstai. Jų kaltumas, padarius šį nusikaltimą, nustatytas apygardos teismo nuosprendžiu įvertintais įrodymais.

Iš Lietuvos KP (b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. nutarimo „Dėl VR LK naikinamųjų batalionų sudarymo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijoje, išvaduojamoje iš fašistinių grobikų“ matyti, kad įsteigti naikinamieji būriai kovojo ne tik su priešiškais Tarybų valdžiai elementais, bet buvo nukreipti sunaikinti daliai Lietuvos gyventojų, kurie dalyvavo rezistenciniame judėjime ar šį judėjimą rėmė.

K.K. nuo 1944 m. gegužės 12 d. iki 1947 metų dirbo Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu. Jo vadovaujamas būrys, kuriame buvo nuteistieji J.Š. ir P.B., taip pat kiti asmenys, 1945 m. gegužės 17 d. apie 11-12 val., paminėto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, sudegino G. sodybą. K.K. su kitais savo būrio nariais sušaudė nėščią V. G.. Šios „operacijos“ metu buvo sušaudyta K. G., 6 mėnesių A. G., žuvo rūsyje besislapstantis nuo karinės tarnybos L. G..

Šios aplinkybės nustatytos A. M., V. G., K. L., L. G., L. L., V. U., A. V., O. A., P. N. parodymais, teismo medicinos eksperto išvadomis ir kitais bylos duomenimis.

K.K. apsigynimo versija, kad paminėtos šeimos sušaudymo metu negalėjo būti nusikaltimo vietoje, nes tarnavo armijoje, pagrįstai atmesta.

Iš Lietuvos valstybinio archyvo bei Partijos istorijos instituto prie Lietuvos KP CK dokumentų matyti, kad K.K. per 1945 metus dirbo „liaudies gynėjų“ būrio vadu (t. 1, b.l. 43-44, 71-72, 123-124, 134-142).

-3-

K.K. nurodyto tarnybos laiko kariuomenėje 1945 metais karinio dalinio ir šio dalinio dislokavimo vietos nepatvirtino TSRS gynybos ministerijos Raudonosios vėliavos ordino centrinio archyvo duomenys (t. 1, b.l. 60-63 ir 232).

K.K. netarnavo kariuomenėje, o dirbo „liaudies gynėjų“ vadu. Tai nustatyta J. B., O. A., P. N., V. G., A. M., E. A. parodymais.

Svarstant K.K. pašalinimą iš kandidato į komunistų partijos narius, kaip matyti iš jo paaiškinimo, jis nėra nurodęs savo tarnybos kariuomenėje, o rašė, kad „po 1944 m. gegužės 15 d. susisiekiau su K. vardo būrio vadu ir nuėjau į šį partizanų būrį. Po to, kai buvo išlaisvinta Lietuvos TSR, mane pasiuntė dirbti į naikintojų kuopą būrio vadu Antazavės valsčiuje, kur dirbau iki 1946 metų. Po to kuopa perėjo į MGB. Aš šiose pareigose VOMGB Antazavės valsčiuje dirbau iki 1949 m. kovo mėnesio…“ (t. 3, b.l. 65-66).

Esant tokiems duomenims, apygardos ir apeliacinės instancijos teismai pagristai nepatikėjo K.K. paaiškinimais, kad jis paminėto nužudymo metu tariamai tarnavo kariuomenėje.

J.Š., taip pat kiti nuteistieji, įstodami tarnauti ir tarnaudami naikinamųjų batalionų būryje, suprato tarnybos veiklos pobūdį, kurio tikslas buvo nukreiptas kovai su rezistenciniu judėjimu, siekiant jį sunaikinti. Minėtu tikslu buvo sunaikinti ir G. šeimos nariai. Pareikštame J.Š. kaltinime yra detalizuoti jo veiksmų tikslai ir motyvai, šių veiksmų turinys ir jo vaidmuo. Tat jo teisė į gynybą nepažeista.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl K.K., J.Š. ir P.B. kaltumo ir padarytų veiksmų atitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Tardymo metu ir teisme buvo aiškinamos ne tik K.K., J.Š. ir P.B. kaltinančios, bet ir juos teisinančios, taip pat atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Paskirtosios K.K., J.Š. ir P.B. bausmės atitinka padaryto nusikaltimo sunkumą, nuteistųjų asmenybes ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

J.Š. serga, yra antros grupės invalidas, senyvo amžiaus, tačiau šios ir kitos aplinkybės neduoda pagrindo Lietuvos Respublikos BK 57 straipsnio pagrindu atleisti jį nuo bausmės.

Dėl pasakyto kasaciniai skundai atmestini, o apygardos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 429 str. 1 punktu ir 4301straipsniu,

NUTARĖ:

Nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. kasacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas
J. Tomaševičius

Teisėjai
I. Stankevičienė
S. Čatrauskas