„Per lapkričio gruodą…“

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Paveikslėlis imtas iš: //en.wikipedia.org/wiki/File:Candleburning.jpg
Šią dieną, prieš 64 metus, 1946 m. lapkričio 15 d. rytą, devyni ginkluoti partizanai, greičiausiai iš Šiaulių apskrityje veikusių Lietuvos laisvės armijai priklausiusių dalinių, sušaudė mano senelį, Stasį Žolpį, senelę Konstanciją Žolpienę bei tetą, paauglę Stasę Žolpytę jų namuose Dimaičių kaime netoli Šiaulių.

Straipsnyje, kurį perspausdinu žemiau, pateikiamas lyriškas ir liūdnas minėtų įvykių aprašymas. Straipsnis rašytas dar sovietmečiu ir išspausdintas Pakruojo rajono laikraštyje „Auksinė varpa“, 1982 m. lapkričio 27 d. ir viename vėlesniame numeryje. Straipsnio autorė dabar jau mirusi Danutė Ušinskienė su šiuo rašiniu dalyvavo rašinių konkurse „TSRS 60“, tad straipsnyje atsispindi anų laikų ideologiniai motyvai, matyti ir tam tikri sovietinės hagiografijos ir martyrologijos elementai (senelis atseit tikėjęs socializmu dar Smetoninėje Lietuvoje ir jie žuvę „kovoje už tarybų valdžią“, yra tie kankiniai, kurių krauju įtvirtinta LTSR). Neparašyta tik, kad laidotuvėse, kurių metu netoliese budėjo stribai (mat žmonės bijojo partizanų) laidojo kunigas, o ant kapo stovėjo ne sovietinė žvaigždė, o kryžius… Taigi, skaitykite jį kritiška akimi, kaži ką iš tiesų mano artimieji galvojo ir kokių motyvų vedinas senelis prisiėmė sovietų siūlomas pareigas.

Iš kitos pusės, autorė nuoširdžiai ilgai klausinėjo apie anuos įvykius mano (jau mirusią) tetą Marijoną Abromavičienę. Už ką aš jai dėkingas. Vargu ar aš kada nors parašyčiau gražiau savo seneliams atminti.

Per lapkričio gruodą…

D. UŠINSKIENĖ

Rieda ir rieda lango stiklu bespalvės lapkričio lietaus ašarėlės, šaltas rudens vėjas lanksto plikas medžių šakas, lyg įdūkęs vaikėzas gainioja nuo jų neseniai nuplėštus paskutinius lapus.

Visokių lapkričių būta Marijonos Abromavičienės gyvenime – ir lietingų, ir šaltų, ir lengvesnių, ir sunkesnių, nuskubėjusių darbų sūkuryje į praeitį, bet to tolimų 1946-ųjų, lapkričio ir dabar, šiemet jau į pensiją išėjusi, užmiršti negali.

Tada jai devyniolikti ėjo. Pats gyvenimo pavasaris. Tik džiaugtis juo lyg ir neteko. Netgi ir poilsio ramaus nebūta – naktys – tai pas vieną, tai pas kitą kaimyną nakvoti išėjus, amžinybe pavirsdavo. Nuo kiekvieno krebžtelėjimo širdis neramiau suplakdavo. Ne tik dėl savęs – dėl motinos, seserų, rolių, o labiausiai – dėl tėvo. Dėl to šviesaus ir neramaus žmogaus, dar buržuazinės Lietuvos metais komunistu praminto. Ne, nebuvo jis partijos narys, gal vėliau ir būtų juo tapęs, tik nespėjo – nutraukė jo gyvenimą ir darbą klastingos banditų kulkos. Pačiame amžiaus vidudienyje, pačiame brandume.

Rudenį ilgai neišaušta, bet jau patamsyje kaime prasideda ruoša – skambčioja iš šulinių semiamo vandens kibirai, girgžda tvartų durys. Pašerti rytą gyvulius, pamelžti karves – tokios būdavo šeimoje vyriausios dukters Marytės pareigos. Kur nors pas kaimynus nusnūdusi, jau kokią ketvirtą valandą ji paprastai skubėdavo į namus ruoštis. Bet tą, lapkričio 15-osios rytą niekaip atsikelti neįstengė, lyg miegas marino, lyg nerimas kojas stingdė. Ir staiga tas širdį veriantis riksmas „Nušovė“, „Nušovė“ … Negreitai atpažino iš siaubo persimainiusį brolio Antanuko balsą. Pusplikis su klykiančia Irute, kuriai dveji metukai tebuvo. Jis atbėgo pas kaimynę Michaliną Šaukštelienę, kur nakvojo tą naktį Marytė.

Vėjas klebeno vos besilaikančias išlaužtas duris. Priemenėje sukniubęs negyvas tėvas Stasys Žolpys, ant aukšto kraujuose paplūdusi motina ir šešiolikmetė sesuo Stasytė. Taip pat negyvos. Parbėgusiai į namus Marytei pirmiausiai į akis krito iki kraujų į lapkričio gruodą nudaužytos tėvo kojos. Kodėl tėvas basas? Kodėl taip keistai persikreipęs jis sėdi priemenėje ant suolo, tarsi nebeįstengdamas peržengti savųjų namų slenksčio?… Tik paskui pastebėjo, kad jis vienplaukis, kad smilkinyje juoduoja kruvina žaizda.

Nužudytųjų Žolpių laidotuvės – turbūt vienintelė išlikusi nuotrauka
Senelių ir tetos laidotuvės – turbūt vienintelė išlikusi nuotrauka

Seklyčioje išsirikiavo trys karstai, braukė ašaras kaimynės, susigūžę virpčiojo broliukai Algis ir Antanas – pirmajam pasisekė pabėgti pro atviras duris, o antrasis pasislėpė ant aukšto sukrautuose linuose. Tik mama su dukromis liko banditų kulkoms ir patyčioms… Blykčiojo blausi žvakių šviesa, o Marytei vis stovėjo akyse basos tėvo kojos. Tikriausiai naktiniai vanagai arba, kaip jie save vadindavo, „miško broliai“, norėdami pasityčioti, kad skaudesni būtų paskutiniai tėvo žingsniai žiemos poilsiui sustingusia ir jau vietomis sniegu pasidengusia gimtųjų laukų žeme, varėsi jį tuos 5 kilometrus basą. Ką tėvas mąstė, ką kalbėjo paskutinėmis gyvenimo minutėmis – irgi galima tik spėlioti. Devyni girti liudininkai ir savo žiauraus nuosprendžio vykdytojai, kurie tą ankstyvą lapkričio rytą įsiveržė į Žolpių trobą, gal jau amžinai nutilo, gal jau sekančią dieną ar savaitę, susidūrę su liaudies gynėjais, susilaukė pelnyto atpildo, kad daugiau mirties nesėtų, kad žmonėms nakties poilsio netrikdytų, kad valstiečiai ramūs galėtų žemę dirbti, vaikus ir duoną auginti. Netrukus atėjo ilgai laukta ramybė. Tik nepigiai už ją sumokėta – ne vien rūpesčio ir nemigo naktimis, bet ir pačių brangiausių, pačių artimiausių žmonių krauju ir gyvybe.


Praūžė frontas. Visi bežemiai ir mažažemiai lengviau atsikvėpė – daugelio atmintyje dar tebebuvo gyvi 1940-tieji, o vokiečių okupacijos metai atrodė tik tarsi slogus sunkus sapnas, kurį fronto viesulas nubloškė toli į vakarus. Ir Stasys Žolpis lengviau atsikvėpė – nebereikės važinėti į valsčių registruotis, nereikės bijoti, kad kas nors jam aktyvią veiklą renkant 1940-aisiais metais Lietuvos Liaudies seimą prikaišios.

– Pagyvensim ir mes kaip žmonės, sakydavo glostydamas vaikų galveles tėvas, – prisimena M. Abromavičienė. – Vaikus į mokslus išleisime. Pirma vieną, paskui kitą išmokysime. Tarybų šalyje visiems teisė į mokslą duota.

Vyriausias Žolpiukų – Vytautas vos praūžus frontui buvo į Tarybinę Armiją pašauktas, paaugliai Antanas ir Algirdas namuose tebebuvo, mažoji Irena, 1944-aisiais pasaulį išvydusi, lopšyje krykštavo. Juos tikriausiai ir turėjo galvoje tėvas, apie mokslą kalbėdamas, o vyresnėms mergaitėms Marytei ir Staselei – darbų ir namuose užteks – tie keli hektarai visus maitinti ir rengti turėjo. Kol kas. Paskui gal kitaip bus… Ir tėvas, kuris skaitydavo laikraščius, knygas, mėgdavo radijo pasiklausyti, gerai suprasdamas rusų kalbą, imdavo pasakoti, kad Tarybų šalyje kaimuose žmonės jau kolektyviai žemę dirba, kad ne tik turtuolių ir didžiažemių vaikams mokyklų durys atviros, kad kiekvienas žmogus už nuoširdų ir sąžiningą darbą gerbiamas. Pasiklausydavo žmonės tų Žolpio kalbų ir tylėdami galvomis palinguodavo – gal nenorėdavo garsiai savo minčių išsakyti, gal abejodavo, o gal ir akmenį užantyje laikė. Ne prie širdies tos kalbos buvo didžiažemiams, buožėms, buržuazinių nacionalistų pakalikams, kurie dažnai pasakydavo:

– Kol saulė patekės, tai rasa ir akis išės. Ten Rusija – tegul jie sau ir gyvena tuose savo „kolchozuos“. O lietuvis niekada neatiduos savo žemės svetimiems, nepaliks protėvių sodybos, neis iš bendro katilo putros srėbti.

Irena Žolpytė prie tėvų ir sesers kapo
Irena Žolpytė prie tėvų ir sesers kapo

Netylėdavo ir užjūrio „balsai“: ragino lietuvius su ginklu rankose lietuvybę ir tikėjimą ginti, žadėdami tai 1-ą, tai 15-tą šio ar sekančio mėnesio dieną ištiesti pagalbos ranką pavergtiems savo tautiečiams, ginklu padėti nuversti Tarybų valdžią.

Atsirado ir tokių, kurie tomis kalbomis patikėjo, kurie žūtbūt savo hektarus išlaikyti stengėsi, „ubagų“ valdžios pripažinti nenorėjo, ginklu, žiauriausiomis priemonėmis ruošėsi sutramdyti tuos, kurie apie naują gyvenimą svajojo, kurie darbu sau ir savo vaikams šviesesnę ateitį sukurti stengėsi…

Frontas praūžė, o karas tebevyko. Apskričių, valsčių ir apylinkių vykdomieji komitetai organizavo pinigų, grūdų, mėsos ir kitų maisto produktų rinkimą valstybiniam gynybos fondui. Reikėjo rūpintis paruošti ir išvežti miško medžiagą atstatomiems geležinkeliams ir svarbiausiems pramonės objektams. Valsčių ir apylinkių vykdomieji komitetai daug laiko atidavė organizuodami privalomus pristatymus, miško paruošimą, kelių taisymą ir kitokias prievoles. Didelė atsakomybė teko vietos tarybiniams organams statant ir plečiant mokyklų, kultūros namų, klubų-skaityklų ir kitų kultūrinių įstaigų tinklą. Svarbus darbo baras buvo žemėvaldos pertvarkymas. Iš likusių be šeimininkų ir apkarpomų buožių ūkių buvo sudarytas valstybinis žemės fondas. Šio fondo žemės turėjo būti dalinamos bežemiams, mažažemiams ir vidutiniams valstiečiams, išskiriamos tarybiniams ūkiams, mašinų traktorių stotims, mašinų-arklių nuomojimo punktams, kooperatyvams ir t.t.*)

Esant tokiai sudėtingai situacijai Stasys Žolpys dirbo Stačiūnų valsčiaus Narušaičių apylinkės sekretoriumi (pagal dabartinį administracinį pasiskirstymą ši vietovė yra Šiaulių rajone. Aut.). Pasikvietė Stasį Žolpį tada, kai apylinkės sekretoriumi skyrė.**) į valsčių ir, paaiškinę, ką reikės dirbti, šautuvą davė.

– Neužtenka, kad esi už kitus raštingesnis. Pieštuku nei laikraščiu nuo bandito neapsiginsi. Nesitikėk, kad tavęs nekliudys, nors nieko niekam blogo ir nesi padaręs.

Ir tikrai nebuvo ramybės jaukioje ir tvarkingoje pamiškės sodyboje, esančioje Dimaičių kaime, kur Žolpiai gyveno. Kartą naktį pikta ranka granatą sviedė, kurios skeveldros sunkiai sužeidė motiną Konstanciją Žolpienę. Kitąsyk kažkas statinę pro langą įmetė. Paskui – išvogė maistą, drabužius, šunį nudobė. Ne vieną naktį Žolpių šeima praleido stirtose, pievose, daržinėse, pas kaimynus, ant savojo namo aukšto. Gal mamos maldavimų paklausęs, gal dėl mažo atlyginimo, o gal tiesiog norėdamas žemę dirbti Stasys Žolpys 1946-aisiais atsisakė tos apylinkės sekretoriaus pareigų. Iš šio darbo atsisakė, bet liko dešimtkiemio įgaliotiniu. Dešimtkiemių įgaliotiniai, dirbę visuomeniniais pagrindais, buvo geri apylinkių vykdomųjų komitetų talkininkai, padedantys vykdyti vyriausybės politiką kaime. Jie aktyviai dalyvaudavo politinėse ir ūkinėse kampanijose: padėdavo vykdyti paruošas, ragindavo valstiečius tinkamai pasiruošti sėjai, organizuodavo raudonąsias gurguoles, o rinkimų dieną kartu su dešimtkiemio valstiečiais eidavo į rinkimus (1946 m. vyko rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą).


Seniau kaimuose iki gilaus viduržiemio javus kuldavo – vieną dieną pas vieną, kitą dieną pas kitą ūždavo kuliamoji mašina. Kaimynai, giminaičiai vieni kitiems į talkas eidavo. Pasikvietė į talką vieną rytą Stasį Žolpį giminaičiai Vaizgotai, gyvenę Ilgosios lovos kaime. Iškūlė, prie pabaigtuvių stalo susėdo. Ir staiga – neprašyti svečiai, kurie išsivarė Stasį Žolpį, žiauriai nužudė jo žmoną, dukterį Stasę ir jį patį nušovė.

O po poros dienų driokstelėjo šūvis ir kitoje sodyboje – kūlimo pabaigtuvėse buvusi kaimynė Ona Dapšienė kažkam prasitarė, kad kai kuriuos iš banditų atpažinusi. O šie išsigandę nekaltą moterį irgi nušovė.

Ištuštėjo Žolpių sodyba. Marijona su broliais apsigyveno Stačiūnuose, mažąją Ireną paliko pas tetą. Netrukus Marijona pradėjo dirbti Dargužių klube-skaitykloje, o 1947 metų pabaigoje – Dargužių apylinkėje. Ne vienerius metus išdirbta Dargužių, vėliau – Stačiūnų apylinkės pirmininke. Iki 1974-ųjų. Suprasdama, kad trūksta žinių, ji atsisakė šių pareigų, bet iš apylinkės Tarybos kitur nėjo – pasiliko dirbti sąskaitininke. Ne kartą, aišku, Marijonai buvo nelengva, tik apie tai ji lyg ir neturi ko pasakoti – dirbo, kaip ir visi, kuriant ir stiprinant kolūkius, įgyvendinant aštuonmetį, o vėliau ir privalomą vidurinį mokymą, sprendžiant kultūrinio kaimo aptarnavimo gerinimo ir daugelį kitų gyvenimo padiktuotų klausimų. Ne, ne visada lengva būdavo jai kaip deputatei, kaip komunistei. Tačiau tada tėvui, girtų banditų varomam per lapkričio gruodą, buvo dar sunkiau. Bet jis ištvėrė – nieko neatsisakė, nieko neišdavė.

Nepabūgo ir Marytė akis į akį su mirtimi susidūrusi, pasirinkto kelio neatsisakė, nors baisi akistata tęsėsi visą naktį. Kartą 1948-ųjų rugpjūtyje ji tėviškėje apsilankė – traukė gimtųjų namų ilgesys, norėjosi susitikti su kaimynais, jaunimu, su savo vaikystės ir jaunystės draugais. Aplinkiniai kaimynai, kaip ir jos tėvai, iš kumečių kilę buvo, ant tų kelių hektarų, kuriuose su visomis šeimomis nuo tamsos iki tamsos plušėdavo, trobesius pasistatę. Apsilankė tėviškėje, su vienais pakalbėjo, kitiems pasiguodė, su trečiais pajuokavo ir jau gal būtų į namus traukusi, jei kažkas nebūtų prisiminęs, kad šiandien Ališauskų Liudviko vardadienis. Nupynė jaunimas vainiką, prie durų prikalė, o šeimininkai pasišokti leido… Staiga komanda „Gulti!“. Sodybą buvo apsupę banditai. Dviems – vaikinui ir merginai – iki apatinių išrengtiems šokti liepė, šeimininkus suklupdė, o kitų pavardžių klausinėjo, dokumentų reikalavo.

– Visai kaip filme, kurį neseniai per televizorių rodė, – liūdnai šypteli Marijona.

Ir mano akyse švysteli kino filmo „Vyrų vasara“ vaizdai.

Pasakė tada Marytė vienos ūkininkaitės pavardę, į kurią jaunystėje panaši buvusi, ir, dantis sukandusi laikėsi – tik nepasimesti, tik neišsiduoti…

Suvarę visus į trobą banditai žąsele link Mišeikių patraukė. Tame kaime stambesnių ūkininkų gyventa. Nors buvo griežtai prisakyta iš vietos nesijudinti, pro langus nesižvalgyti, bet jaunimas neiškentė ir banditus suskaičiavo, ir kad kulkosvaidžius nešėsi pastebėjo. Matyt naujon, saugesnėn vieton kraustėsi. Tik neilgai beišsilaikė. Visur žmogžudžiams jau žemė po kojomis degė.


Tikriausiai neatsitiktinai Marytė pasirinko tėvo tais nelengvais metais pramintą kelią – tęsiant jo pradėtą darbą, nepabaigiamus rūpesčius lyg ir gėla dėl anksti žuvusių saviškių sumažėdavo, lyg ir jautėsi skolą Tarybų valdžiai grąžinanti, kuri našlaičių neapleido, jos broliams sudarė sąlygas specialybes įsigyti, o Irenai ir aukštąjį mokslą baigti.

Ne kartą, dirbdama apylinkės Taryboje, Marijona susimąstydavo, kodėl toks, atrodo, paprastas su nepasibaigiamais rūpesčiais mūsų kasdieninis gyvenimas tada, pokario metais, buožėms ir jų pakalikams – buržuaziniams nacionalistams skersai gerklės stojo, kodėl jie lyg maro bijojo žodžių komunistas, Tarybų valdžia, Tarybų šalis. Argi jie dar tikėjosi sugrąžinti senąją santvarką, argi tikrai galvojo, kad Tarybų valdžia Lietuvoje tik laikinai, kad komunistų idėjoms nebus pritarta „pakelių kryžiais ir smūtkeliais pasidabinusioje Lietuvoje“, kurios valstietis nei už ką nenorėsiąs atsisakyti tų savo kelių hektarų žemės?

Gyvenimas įrodė, kad jie klydo. Gal todėl ir jų įniršis toks baisus, ir daugelis mūsų žingsnių tokie sunkūs buvo – lyg basomis kojomis per lapkričio gruodą būtume ėję… Bet viską iškentėme. Iškentėme tam, kad mūsų iš pelenų ir kraujo pakilusi respublika galėtų džiaugtis broliškoje tarybinių tautų šeimoje pasiektais laimėjimais.

Tampriai susipynę tarpusavyje žmonių likimai, praeitis su šiandiena, dabartis su ateitimi, svajonės su realybe. Jei Marijonos Abromavičienės tėvai svajojo ir pradėjo kovą už gražesnį gyvenimą kaime, jei pati Marijona daug jėgų ir sveikatos atidavė tam, kad stiprėtų apylinkės ūkiai, tai jos sūnus Saulius šiandien jau stato tarpūkinės gyvulininkystės įmonės „Mūša“ kompleksą, pradedantį naują etapą vystant žemės ūkį koncentravimo ir specializavimo pagrindu… Nėra ribos svajonei, kurią darbas, aktyvios žmogaus pastangos gali paversti realybe.

…Rieda ir rieda lango stiklu šaltos lapkričio lietaus ašaros, sugelia širdį ir Marijonai Abromavičienei, anų tolimų metų lapkričio gruodą prisiminus, bet, paskubomis nubraukusi ašarą, šypteli – gyvenimas nestovi vietoje. Vis į priekį žengia.


*) pateikiant laikotarpio charakteristiką, naudotasi S. Juonienės knyga „Vietiniai valstybės valdžios organai Lietuvoje 1940-1950 m.“ V., „Mintis“, 1976.

**) Pagal Konstituciją vietiniai valstybinės valdžios organai turėjo būti renkami. Tačiau rinkimai į Darbo žmonių deputatų tarybas Lietuvoje nebuvo organizuoti iki 1948 metų, nes pirmaisiais pokario metais nebuvo tam sąlygų. Reikėjo atkurti liaudies ūkį, atlikti platų aiškinamąjį darbą.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail