Baudžiamoji byla Nr. 1-8-366/2014
Teisminio proceso Nr. 1-53-2-00001-2005-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.1; 2.3.2.2; 2.3.6.4.4
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 1 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Eligijaus Gladučio, Bronės Vidzėnienės,
sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, Daivai Liandzbergienei,
dalyvaujant:
prokurorui Romualdui Valiuliui, Ričardui Juozainiui,
kaltinamajam P. J.,
gynėjams advokatams Reginai Kazlauskienei, Algimantui Kolpertui,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje P. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, senatvės pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 str.
Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
P. J. šioje baudžiamojoje byloje buvo pareikštas kaltinamas, kad jis, būdamas sovietų represinės struktūros – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) valstybės saugumo ministerijos agentu „Šposu“ ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojus, priklausiusius atskirai politinei, nacionalinei grupei – Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams – Lietuvos partizanams, vykdydamas minėtos represinės struktūros nurodymus, bendrininkavo padėdamas karo nusikaltime prieš žmones, priklausiusius atskirai politinei, nacionalinei grupei, t. y. 1951-04-14 Dobilės miške, Niūronių k., Anykščių r., veikdamas kartu su agentu B. Ž. „Briedžiu“, kuris 2007-10-17 mirė, apgaulės būdu – panaudodamas prieš „Dūmo“ būrio partizanus specialiąsias priemones – apnuodijo juos ir užmigdė spec. preparatu „22“ užnuodyta degtine, po ko LTSR valstybės saugumo ministerijos vykdytos iš anksto parengtos partizanų likvidavimo operacijos metu LTSR valstybės saugumo ministerijos pareigūnai ir jiems padėję LTSR valstybės saugumo ministerijos karinių junginių kariai nužudė „Vytauto“ apygardos „Tigro“ rinktinės „Dūmo“ būrio partizanus: A. B. (partizaninis slapyvardis „Dūmas“), J. P. (partizaninis slapyvardis „Šerkšnas“), A. P. (partizaninis slapyvardis „Jūreivis“), V. P. (partizaninis slapyvardis „Audra“) ir jiems padėjusias dvi civiles gyventojas – seseris E. M. ir O. M. bei į nelaisvę paėmė partizaną P. B. (partizaninis slapyvardis „Debesis“), kuris 1951-04-27 kalėjime mirė.
Bylos nagrinėjimo metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą nauju, kuris suformuluotas taip:
P. J. kaltinamas tuo, kad būdamas sovietų represinės struktūros – LTSR valstybės saugumo ministerijos agentu „(duomenys neskelbtini)“ ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei, nacionalinei grupei – Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius – Lietuvos partizanus, vykdydamas minėtos represinės struktūros nurodymus, 1951-04-14, Dobilės miške, Niūronių k., Anykščių r., veikdamas kartu su agentu B. Ž. „(duomenys neskelbtini)“, kuris 2007-10-17 mirė, dalyvavo siekiant fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius – Lietuvos partizanus ir jų rėmėjus, apgaulės būdu – panaudodamas prieš „Dūmo“ būrio partizanus specialiąsias priemones – apnuodijo juos ir užmigdė spec. preparatu „22“ užnuodyta degtine, po ko LTSR valstybės saugumo ministerijos vykdytos iš anksto parengtos partizanų likvidavimo operacijos metu LTSR valstybės saugumo ministerijos pareigūnai ir jiems padėję LTSR valstybės saugumo ministerijos karinių junginių kariai nužudė „Vytauto“ apygardos „Tigro“ rinktinės „Dūmo“ būrio partizanus: A. B. (partizaninis slapyvardis „Dūmas“), J. P. (partizaninis slapyvardis „Šerkšnas“), A. P. (partizaninis slapyvardis „Jūreivis“), V. P. (partizaninis slapyvardis „Audra“) ir jiems padėjusias dvi civiles gyventojas – seseris E. M. ir O. M. bei į nelaisvę paėmė partizaną P. B. (partizaninis slapyvardis „Debesis“), kuris 1951-04-27 kalėjime mirė.
Kaltinamasis P. J. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad kartais pas juos į namus ateidavo partizanai, paprašydavo valgyti. 1950–1951 metais jis mokėsi Anykščių gimnazijos 11 klasėje, gyveno Niūronių kaime. Kai užeidavo partizanai, ne visada juos matydavo, nes vakarais būdavo pavargęs, eidavo anksti miegoti. Į mokyklą kiekvieną rytą eidavo 7 kilometrus, po to ruošdavo pamokas, laisvo laiko nelikdavo, be to, sveikata buvo nestipri. Partizanai daugiau ateidavo naktį, bendravo su tėvais, jų prašydavo valgyti. Dieną vaikščiojo stribai. Kaltinime perskaitytų žmonių pavardžių nežinojo. Vieną, kitą slapyvardį gal ir žinojo. Gal žinojo „Jūreivį“. Jau praėjo 60 metų, todėl gerai nepamena. B. Ž. pažinojo, nes jis mokėsi toje pačioje gimnazijoje, tačiau kitoje klasėje. Su juo buvo tik pažįstamas, žaisdavo krepšinį. Kai mokyklos kieme nušovė komsorgą, tai atrinktus mokyklos mokinius, tarp jų ir jį, apklausė KGB pareigūnai). Per apklausą jis nieko nesakė, nors matė, kaip viskas buvo. Girdėjo kalbas, kad tas komsorgas nubėgo į mokytojų kabinetą ir ten numirė. Įvykio metu buvo klasės tvarkdarys, atidarinėjo langą. Tuo metu pamatė, kaip komsorgas, kuris mokėsi ir dėstė gimnazijoje Konstituciją, bėga, o į jį šaudo. Taip pat matė, kad sužeidė dar vieną mokytoją. Po to įvykio daug mokinių iš visų klasių kvietė apklausai, buvo, kad kai kuriuos ir pašalino iš mokyklos. 1947 m. persikėlė į Niūronis, o iki to mokėsi Viešintų mokykloje. Nebuvo girdėjęs apie slaptą pasipriešinimo organizaciją. Niūronių kaime gyveno iki 1951 metų pavasario–vasaros. Po to stribai tėvus ir jį patį išvežė į Anykščius. Davė tėvams kambarį, ten ir gyveno. Kodėl tėvams neleido gyventi Niūronyse, negali pasakyti. Anykščiuose baigė gimnaziją ir pradėjo dirbti topografu. Nei tėvai, nei pats tada nesuprato, kodėl jiems neleido gyventi kaime, o perkėlė į Anykščius.
P. J. nurodo, kad jokio „Šposo“ nežino. Pats apie partizanų ateidinėjimą niekam nepasakojo, nes tokia kalba pačiam būtų kėlusi grėsmę. 1951 m. balandžio 14 d. įvykio nelabai pamena, nes praėjo daug metų. Po to buvo kalbama, kad buvo sušaudyti žmonės. Pagarsinus liudytojos B. B. parodymus (132 b. l., 2 t.) P. J. paaiškino, kad tą dieną su B. Ž. niekur nėjo, liudytojos nebuvo sutikęs.
P. J. paaiškino, kad tuo metu Anykščiuose tėvai neturėjo darbo. Linų fabrike dirbo tėvo pažįstamas, todėl pavyko ten įsidarbinti. Po kalbų apie žmonių sušaudymą tėvai buvo išvežti. Dobilės miško pavadinimą yra girdėjęs, nes sudarinėjo žemėlapius. Tas miškas nuo sodybos, kurioje gyveno, buvo apie 2 km. S. P. pažinojo, su juo buvo keletą kartų susitikęs. S. P. porą kartų perdavė laiškelius nuo B. Ž., nes jis to prašė. Kokiu tikslu B. Ž. partizanams siuntė laiškelius, nežino. Jis sakė, kad yra antitarybinės organizacijos narys, ieškojo kontaktų su partizanais. Pats laiškelių turinio neskaitė. Užėję partizanai parašė laiškelį B. Ž., kurį jis jam ir perdavė. Kaip tą laišką perdavė B. Ž., nepamena. Tai galėjo būti mokykloje.
P. J. nurodo, kad galėjo naktį tėvams nematant kalbėtis su „Audra“, „Debesiu“, nes jie ne kartą buvo užėję. Nepažinojo mokinio K. K.. Kai buvo nužudytas komsorgas, lyg ir nesigirdėjo, kad iš mokyklos kažkas buvo suimtas. Negali pasakyti ir to, ar kažkas buvo suimtas ir prieš įvykį. Negirdėjo apie organizaciją „Vienybė“. B. Ž. sakė, kad buvo daug suimtų iš „Vienybės“, o jis liko nesuimtas. Tada prašė perduoti raštelį. Neprisimena, ar jis sakė, kad yra likę „Vienybės“ narių, kad jis jiems vadovauja. Jis prisistatė „Vienybės“ nariu, tik negali pasakyti, ar kaip esamas, ar buvęs narys. Pažinojo seseris E. ir O. M., jos buvo iš to paties kaimo.
Partizanams perdavė iš viso 2 raštelius: vieną gal tiesiai partizanams, kai jie buvo užėję, o kitą per S. P.. S. P. sakė, kad jei užeis partizanai, tai raštelį jiems perduos. Jis, tikriausia, perdavė, nes partizanai davė atsakymą. Tų raštelių turinio neskaitė, nes jie buvo užklijuoti. M. sodyba buvo arčiau to miško, kur vyko susišaudymas. Jo paties namas buvo gal už 2 km. Neprisimena, kokia buvo diena, kai buvo sušaudyti partizanai.
P. J. nurodo, kad po partizanų sušaudymo buvo apklaustas. Sakė, kad niekur nebuvo ir nieko nežino. Apie ką dar klausinėjo, nepamena.
Atsakinėdamas į klausimus P. J. paaiškino, kad su „Dūmu“ gal ir buvo susitikęs. Jie ateidavo naktį, savo slapyvardžių nepasisakydavo. Mano, kad gal B. Ž. reikėjo, kad laiškas būtų paduotas kiek įmanoma greičiau. Pats savo iniciatyvos nerodė, sakė, kad bijo, nes tėvai jau seni. „Dūmui“ klausimų neturėjo. Gal kartais buvo klausiama, kas naujo užsienyje, nes jie turėjo radiją. Ėjo vieną kartą su B. Ž. į mišką susitikti su partizanais. B. Ž. gal per laiškus prašė susitikimo. Partizanai buvo atėję ir pasakė ateiti į susitikimą. Ėjo kartu su B. Ž., nes jis nežinojo susitikimo vietos, be to, partizanai jo nepažinojo. Nuėjo su juo į sutartą vietą. Apie susitikimą buvo pasakyta iš vakaro. Susitikimo vietoje gal buvo „Dūmas“, nes jis vienas turėjo barzdą ir tuo išsiskirdavo. Kitų atėjusių nepamena. Susitikimo metu buvo kalbama apie proklamacijų, literatūros perdavimą, išklijavimą. Jo paties tada partizanai nieko neprašė. Susitikimas vyko gal pusę valandos, nors į laikrodį nežiūrėjo.
Pagarsinus apklausos protokolą (102–103 b. l., 2 t.) P. J. patvirtino, kad vyko tokia apklausa. Nors klausinėjo apie S. P., bet jie jau žinojo. Pasakė griežtu tonu, kad tai jis (P. J.) S. P. laiškelius perdavinėjo. Todėl nebuvo kitos išeities – ir tai patvirtino. Po to girdėjo, kad S. P. lyg buvo nuteistas.
Liudytoja B. B. paaiškino, kad 1951 m. gyveno (duomenys neskelbtini). Žinojo, kad P. J. ir B. Ž. turi ateiti į būrį ir atnešti ginklus, bet jie atnešė mirtį. Apie tai jai pasakė partizanai. Pati tada buvo ryšininkė. Dienos nepamena, nes daug metų praėjo, reikėjo vykti į Anykščius. Autobusai tada nevažinėjo. Eidama (duomenys neskelbtini) apie 9–10 val. sutiko į (duomenys neskelbtini) einančius P. J. ir B. Ž., kurio tuomet nepažinojo. P. J. buvo kaimynas. Jie ją užkalbino. P. J. sakė, kad jie iš vakaro eina į šokius, bet jokių šokių nebuvo. Ji kelyje užtruko pusę dienos. Grįžtančią namo prisivijo 2 pilni automobiliai kareivių. Matė, kad mašinos nuvyko į (duomenys neskelbtini) pusę, įvažiavo į mišką, ten išlaipino kareivius ir apsupo partizanus. Pati žinojo susitikimo vietą. Susitikimas vyko miško stovykloje, netoli M. sodybos. O. ir E. M. buvo ryšininkės. Kai grįžo namo, po kurio laiko išgirdo šūvius. Po to M. pasakojo, kad pas juos atėjo „Jūreivis“ ir pasakęs, kad juos užnuodijo, nugriuvo. Niekas kitas negalėjo jų užnuodyti, tik B. Ž. ir P. J..
M. sodyba yra prie (duomenys neskelbtini). M. sakė, kad „Jūreivis“ svirduliavo, po to prie jos kojų nukrito. Jis arba užrūkė, arba maiste buvo nuodų. Su P. J. gyveno viename kaime, tačiau apie partizanų ryšius nekalbėjo. Jo tėvai gal ir palaikė tuos ryšius, o jis tada buvo studentas. Iš partizanų žinojo, kad tomis dienomis jie ateis ir atneš ginklus.
Apie P. J. ir B. Ž. slapyvardžius tuomet nežinojo. Apie tai sužinojo tik dabar iš laikraščių.
Kaltinamasis buvo jaunesnis ir nebent šokiuose su juo susitikdavo. Pati turėjo „Mažylės“ slapyvardį. „Jūreivis“ – A. P.. Jis sakė apie būsimą susitikimą su P. J. ir B. Ž.. Tuomet jam dar pasakė, ko jie susideda su piemenimis. „Jūreivis“ sakė, kad jie iš pirmo karto nieko negero nepadarys. Partizanai žuvo balandžio 14 d., o ją pačią areštavo liepos 20 d. Vilniuje kariniame tribunole kaltino ryšiais su partizanais. Nežino, kas ją išdavė, tik buvo aišku, kad kažkas įskundė. Po partizanų žūties su P. J. nebendravo, jo nematė.
Liudytoja S. V. paaiškino, kad 1951 m. balandžio 14 d. žuvo jos seserys E. ir O. M.. Tą dieną apie 15–16 val. atėjo 5 partizanai, paprašė seserų pagaminti valgyti. Abi vyresnės seserys buvo partizanų ryšininkės. Jai pačiai tada buvo 14 metų. Gyveno prie pat miško. Partizanai sakė, kad kol seserys darys valgyti, jie nueis į krūmus susitikti su P. J. ir B. Ž.. Seserys virė cepelinus. Valgis jau buvo paruoštas, bet grįžtančių partizanų nesulaukė. Tada sesuo E. M. ėjo jų pasižiūrėti. Sutiko A. P., kuris pasakė, kad P. J. ir B. Ž. juos apnuodijo. Pasakė ir nukrito. Paėjus truputį sesuo rado kitus iškritusius partizanus. Grįžo namo. Su mama ir seserimi pasitarė, kad reikia juos išvežti. Gal už pusės kilometro buvo ferma. Sesuo nubėgo į fermą arklio. Grįžus mama ir seserys nuvažiavo į mišką, suguldė į vežimą 5 partizanus, ant viršaus uždėjo ginklus. Visa tai pasakojo mama. Vyrus, sakė, į vežimą vienas ant kito sudėjo. Kol visus vyrus surinko, jau sutemo. Mamai grįžus po trumpo laiko išgirdo šaudymą ir pamatė raketas. Mama visą naktį verkė, o ryte liepė eiti pasižiūrėti, kas įvyko. Mama jau žinojo, nujautė, kas įvyko. Nuėję ryte, pamatė ant pagrindinio kelio kas 3–4 metrus kraujo dėmes. Ten žemė su smėliu, buvo matyti 2 traukimo vėžios. Mama pagalvojo, kad tai dukrų žymės. Arklys buvo suklupęs už 0,5 km, jis ir vežimas sušaudyti skylutėmis. Žmonių vežime jau nebuvo. Jei sesuo tada nebūtų sutikusi A. P., nebūtų sužinoję, kas juos užnuodijo.
Atėjusius partizanus tuo metu žinojo slapyvardžiais „Debesis“, „Jūreivis“.
Liudytoja G. Ž. paaiškino, kad 1951 m. balandžio 14 d. atėjo į namus 5 partizanai. Pati buvo namuose. G. M. yra jos mergautinė pavardė. Po seserų žūties liko vyriausia. Partizanai sakė, kad jie turi svarbų susitikimą, į kurį ir eina, kad tuoj grįš. Pagamino valgyti, o jie vis negrįžo. Vyresnioji sesuo ėjo jų pažiūrėti. Sutiko A., kuris pasakė, kad jiems blogai, kad juos išdavė P., visi žuvę, ir sukniubo. Seserys bėgo jų gelbėti. Bėgo į fermą arklio. Jai pačiai buvo tik 15 metų. Tėtis tada buvo namuose.
Pagarsinus apklausą ikiteisminio tyrimo metu (129 b. l., 2 t.) G. Ž. paaiškino, kad kai atėjo partizanai, pati buvo namuose. Tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Apklausiama sakė, kad buvo Anykščiuose, gal paveikta prokuroro.
E. M. rado iškritusius partizanus, bėgo į fermą arklio, partizanus krauti ėjo mama ir vyresnės seserys. Tėvas buvo labai ramus, jis į tai nesikišo. Jis partizanų kelti į vežimą nepadėjo. Buvo tada pavakarys, kai vyrai atėjo paprašyti valgyti. Balandžio mėnesį dienos ilgos, todėl sunku susigaudyti, kiek yra to laiko.
Atėję vyrai sakė, kad turi svarbų susitikimą, bet su kuo nesakė. „Jūreivis“ sakė, kad P. J. juos išdavė. Pati tai girdėjo iš sesers E. M.. 1948 m. gegužės 28 d. P. J. dėka buvo suimtas brolis. Brolį nuteisė, jis gavo kalėjimo. Prašė brolio, kad jis parašytų, kas galėjo jam pakenkti. Brolis sakė, kad pasakys, kai sugrįš. Bet po seserų žūties jis parašė, kad turi būti dėkingi P. J.. Mano, kad jis su tėvu buvo pasodintas į kalėjimą ir užverbuotas. Sesuo E. pasakė, kad atėjo tas partizanas ir jiems pasakė, kas jos užnuodijo, po to sesuo išvyko vežimo.
Liudytoja B. B. paaiškino, kad A. B., A. P., V. P. buvo jos krašto žmonės, juos pažinojo, o V. P. buvo kaimynas. Šv. Jurgio išvakarėse, gal balandžio mėnesį, apie 22 d., išgirdo, kad šaudo. Nematė paties šaudymo, bet medeliai buvo sušaudyti. Pats šaudymas vyko apie 80 metrų nuo namų. Kai vyko šaudymas, gulėjo pasislėpę lovoje, nes kulkos lėkė, buvo baisu. Po to nutilo, išgirdo 2 pokštelėjimus, o po to jau šaudė kryžmai: vienos kulkos ėjo į jos namus, o kitos – į pusseserės namų pusę. Po kurio laiko nustojo šaudyti. Pamatė iš šaudymo vietos ateinančius kareivius. Jie įėjo į namo vidų, pasisveikino, klausė, ar visi gyvi, atsakė, kad gyvi. Jie paklausė, kur arkliai. Tėtis parodė, kur kolūkio arkliai. Jie nuėjo, atsivarė 2 arklius. Buvo 3–4 kareiviai, jie kalbėjo rusiškai, buvo jauni. Matė, kaip už rankų, kojų paėmę tuos sušaudytus sukėlė į vežimus, daugiau nieko nežino. Tuo metu buvo tik 16 metų, buvo išsigandusi.
Specialistas M. Ė. paaiškino, kad byloje saugumo ataskaitose naudojamos sąvokos „vslepuju“, „vtiomnuju“ – tamsoje, aklai, tai Sovietų saugumo naudota kombinacija, nepasitikint iki galo asmenimis, tai yra agentais ar informatoriais, kai jie naudojami poroje ar trise. Jiems nesakoma, kad kitas irgi yra agentas, tokiu būdu sutikrinama jų pasakoma informacija. Asmuo „A“ pasako vieną, asmuo „B“ paklausiamas, ką asmuo „A“ sakė. Tada duomenys sutikrinami. Tai yra principas, skirtas kontroliuoti, kad abu agentai neišduotų saugumo, nesusitartų, negalėtų vykdyti kitų veiklų, pabėgti ar pasitraukti. Šiuo atveju sunku pasakyti, ar jis (P. J.) žinojo visą užduotį, jei buvo naudojamas „vtiomnuju“. Iš byloje esančių to meto dokumentų matyti, kad vienam agentui buvo duota ir pasakyta, kad jis gauna spec. preparatą Nr. 22, kuris naudojamas įmaišyti į maistą, šiuo atveju į degtinę. Tas agentas pasirašė, kad gavo preparatą. Kitam informatoriui (P. J.) buvo duotas nurodymas papilstyti degtinę kad partizanai ją išgertų, pačiam kuo mažiau išgeriant. Sunku pasakyti, ar jis galėjo žinoti visą užduotį iki galo. Iš tų dokumentų, kurie yra, mano, kad galėjo ir nežinoti.
Iš esmės, kalbant bendrąja prasme apie agentūrinį tinklą, apie informatorius, jei agentui duodama užduotis susitikti su partizanais ir kažkokiu būdu juos apnuodyti, užmigdyti ar duodamas ginklas juos likviduoti, tai agentu jau pasitikima. Nebuvo duodamos užduotys, ginklai agentui, jei juo nepasitikima, nes atskleidžiama saugumo operatyvinio darbo specifika, darbo metodai, kurie nėra lengvai atskleidžiami. Vieną agentą galima įvardyti vykdytoju, tuo žmogumi, kuris vykdė, turėjo spec. preparatą užmigdymui. Kitas agentas (P. J.), kiek matyti iš archyvinių dokumentų, yra skirtas padėti pirmajam agentui, nes jis turėjo ryšį su partizanais ir yra anksčiau bendravęs su jais. Todėl mano, kad jis (P. J.) iki galo galėjo nežinoti peripetijų. Agentui „(duomenys neskelbtini)“ duodamas nurodymas naudoti alkoholinius gėrimus, jei kažkas nevartoja – likviduoti. Agentui „(duomenys neskelbtini)“ duota užduotis tik vaišinti degtine. Jam nėra nurodyta likvidacija. Iš šitos medžiagos matyti, kad agentas „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo žinoti galutinio tikslo, kurio siekė KGB.
Daug teko nagrinėti atvejų, kai apnuodijimui buvo naudojami preparatai. Agentai būdavo instruktuojami, kaip panaudoti preparatą, yra radęs ir matęs raštelius, kad asmenys, kuriems įduodamas spec. preparatas, pasirašo, kad jį gavo iš saugumo institucijų konkrečiam tikslui. Pagal reikalavimus operatyvinis darbuotojas turėjo duoti raštelį, tam kad būtų įrodymas, jei ta pavojinga spec. priemonė būtų panaudota kitu tikslu.
Dėl veikos vertinimo
Kaltinamasis neigia, kad 1950–1951 metais buvo LTSR valstybės saugumo informatoriumi ir turėjo slapyvardį „Šposas“. Tačiau iš byloje surinktų archyvinių dokumentų (LTSR VSK pareigūnų pažymų, paaiškinamųjų raštų, agentūrinių pranešimų ir t. t.), P. J. anketinių duomenų bei jo paties paaiškinimų apie susitikimus su partizanais, apie bendravimą su B. Ž. darytina vienareikšmiška išvada, jog archyviniuose LTSR VSK dokumentuose minimas informatorius „(duomenys neskelbtini)“ ir P. J. yra vienas ir tas pats asmuo. P. J. taip pat neigia, jog jis kartu su B. Ž. „(duomenys neskelbtini)“ 1951 m. balandžio 14 d. buvo susitikęs su „Dūmo“ būrio partizanais. Tačiau iš liudytojų S. V., B. B. parodymų matyti, kad toks susitikimas įvyko. Tačiau šie faktai neįrodo, kad P. J. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 99 str., sudėtis.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, apibūdinanti pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir sudaranti pagrindą tokią veiką kvalifikuoti pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini ir kartu pakankami, kad, juos nustačius, pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o asmuo, padaręs tą veiką, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi jei asmens veikoje nėra bent vieno BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, o jos nesant, negalima ir baudžiamoji atsakomybė.
Šios bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra tik asmeninė, t. y. asmuo atsako išimtinai tik už savo paties padarytą nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad visi nusikaltimo sudėtį sudarantys požymiai, tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, turi būti neginčijamai nustatyti konkretaus kaltinamojo veikoje ir jam negali būti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi ne jis pats asmeniškai, bet kiti, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
Atsižvelgiant į BK 99 straipsnio dispozicijoje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos genocido požymius, akivaizdu, kad kaltu šio nusikaltimo padarymu galima pripažinti asmenį, įrodžius, kad darydamas inkriminuotą veiką turėjo specialų tikslą – siekį fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kas suponuoja, kad siekdamas šio tikslo veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo visus ar dalį bet kuriai iš tokių grupių priklausančius žmones žudant, kankinant, žalojant, trikdant protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojant žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms.
Šio nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra visi ar dalis žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Nusikaltimas gali būti padaromas tik veikimu ir tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai siekti straipsnio dispozicijoje nurodyto tikslo.
Iš liudytojų parodymų matyti, kad 1951-04-14 „Dūmo“ būrio partizanai galėjo būti apsvaiginti cheminiais preparatais. Apie tai, kad LTSR VSK planavo tokią akciją matyti ir iš to meto specialaus pranešimo apie partizanų sunaikinimo operaciją ir užduotį agentui „(duomenys neskelbtini)“ (B. Ž.) (t. 1, b. l. 197–208). Tačiau objektyvių įrodymų, kad būtent P. J. atliko tyčinius ir aktyvius veiksmus apsvaiginant partizanus nėra. Tiesioginių liudytojų, dalyvavusių tos dienos susitikime su partizanais, nėra. Liudytojos B. B., S. V., G. Ž. tik iš kitų žmonių kalbų yra girdėjusios, kad partizanus galėjo apnuodyti tik B. Ž. ir P. J.. Šių liudytojų parodymus vertinti kaip neginčijamus įrodymus nėra pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, nė viena iš jų susitikime nedalyvavo, kas kokius veiksmus atliko nematė, jų parodymai remiasi tuo metu kaime sklandžiusiomis kalbomis ir gandais apie įvykį, o be to, matyti, jog jų parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kito ir įtakos tam turėjo informacija, pasirodžiusi spaudoje bei kitose viešosios informacijos priemonėse. Priešingai, iš byloje esančių archyvinių dokumentų matyti, kad LTSR VSK darbuotojai iki galo nepasitikėjo P. J. ir tikrus tikslus, kurių siekė susitikimo 1951-04-14 su partizanais metu, nuo jo slėpė (197–208 b. l., t. 1). Iš šio paaiškinamojo rašto matyti, kad prieš susitikimą agentui B. Ž. „Briedžiui“ ir informatoriui P. J. „(duomenys neskelbtini) “ buvo duotos visiškai skirtingos užduotys. Iš šio rašto matyti, kad agentui B. Ž. yra iškelta užduotis fiziškai sunaikinti partizanus pačiam arba sudaryti tokią galimybę LTSR VSM darbuotojams. Detaliai aprašoma, kokia užduotis duodama „(duomenys neskelbtini)“ (B. Ž.) ir kaip jis ją turėjo atlikti. Akivaizdu, kad „(duomenys neskelbtini)“ žinojo operacijos tikslus ir turėjo tų tikslų įgyvendinimo priemones. Jam buvo nurodyta pasiimti į susitikimą su partizanais įduotą 0,5 l degtinės su spec. preparatu Nr. 22. P. J. matant, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nusipirkti du puslitrius tokios pat degtinės ir vieną puslitrį P. J. nematant, pakeisti į degtinę su spec. preparatu ir šį alkoholio ir preparato mišinį paduoti P. J.. Susitikus su partizanais, pasiūlyti pasivaišinti. Pirmąjį šimtą gramų degtinės su spec. preparatu turėjo išgerti P. J., likusią išpilstyti partizanams. „(duomenys neskelbtini)“ turėjo degtinės negerti, turėjo išmesti stikliuką, jei jam pasiūlytų. „(duomenys neskelbtini)“ turėjo išimti antrą degtinės butelį, pats išgerti, po to vaišinti partizanus. Prasidėjus spec. priemonės poveikiui, „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nuginkluoti partizanus, negėrusį likviduoti ir vykti į sutartą vietą. Jei partizanai neateitų į susitikimo vietą, paimti iš P. J. degtinės butelį. Buvo nurodyta alkoholiniu gėrimu partizanus vaišinti miško masyve ar negyvenamoje patalpoje, kad nebūtų pašalinių žmonių. Pranešime rašoma, kad P. J. užduotyje turėjo būti panaudotas „aklai“, tai yra apie tikrąją operacijos užduotį jam nežinant. Svarbi aplinkybė, kad P. J. nežinojo, kas iš tikrųjų yra B. Ž., kad jis yra LTSR VSM agentas slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu B. Ž. buvo iššifruotas P. J., kaip informatorius, kurio negalima žudyti.
Užduotis P. J. buvo išdėstyta visiškai kitaip. Jam buvo nurodyta klausyti, ką kalba partizanai, išgauti iš jų informaciją ir tam turėjo padėti degtinė, apie kurios užnuodijimą P. J. nieko nežinojo. Toks užduoties suformulavimas P. J. nedavė jokio pagrindo manyti, jog būtent šio susitikimo metu tiesiogiai gresia koks nors pavojus partizanų gyvybėms ar laisvei. Kaip matyti iš byloje esančių archyvinių dokumentų, tokių susitikimų su partizanais iki tos dienos buvo ne vienas. P. J. iškelta užduotis leido jam manyti, jog ir šis susitikimas pasibaigs kaip ir ankstesni. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad P. J. nežinojo apie planus nagrinėjamo įvykio metu (1951-04-14) sunaikinti ar sulaikyti partizanus, todėl ir negalėjo tokio tikslo siekti. Tai reiškia, kad jo veikoje nėra tyčios, t. y. nėra nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės. Specialistas M. Ė. teismo posėdyje pateikė išvadą, kad P. J. šioje operacijoje galimai buvo panaudotas jam nežinant apie galutinį tikslą.
Kaip matyti iš archyvinių dokumentų, LTSR VSM darbuotojai P. J. (priešingai nei B. Ž.) iki galo nepasitikėjo, savo ataskaitose vadino jį dviveidžiu. Dokumentuose šiedu asmenys irgi įvardijami skirtingai – B. Ž. vadinamas slaptuoju agentu, o P. J. informatoriumi. Iš archyvinių dokumentų analizės darytina išvada, jog LTSR VSM pareigūnai iš tikrųjų turėjo pagrindą iki galo nepasitikėti P. J.. Iš 1950-12-31 paaiškinamojo rašto (157, 158 b. l., t. 1.) matyti, kad P. J. apie kelis susitikimus su partizanais LTSR VSM darbuotojams nepranešė, t. y. tuos faktus nuslėpė. Apie tuos susitikimus LTSR VSM darbuotojus informavo slaptasis agentas B. Ž.. Šis faktas taip pat parodo, jog P. J. iš tikrųjų manė, jog B. Ž. priklauso pasipriešinimo pogrindžiui.
Netikėti archyviniais LTSR VSK dokumentais nėra pagrindo, kadangi jie buvo surašomi su grifu „Visiškai slaptai“ ir jų surašymo metu darbuotojai tikrai neturėjo pagrindo manyti, jog šie dokumentai ateityje bus naudojami kaip įkalčiai. Tai reiškia, kad juose užfiksuota reali situacija.
Kaip jau yra minėta, byloje esančiais archyviniais dokumentais įrodyta, kad P. J. „(duomenys neskelbtini)“ buvo LTSR VSK informatoriumi ir LTSR VSM darbuotojams teikė tam tikrą informaciją apie partizanus. Nagrinėjamų įvykių metu vyko ginkluotas pasipriešinimas TSRS vykdomai okupacijai. Pagal tarptautinės teisės normas partizanai, dalyvaujantys ginkluotame pasipriešinime, laikomi kombatantais. Tai reiškia, kad tiek partizanų koviniai veiksmai okupantų atžvilgiu, tiek okupacinės armijos veiksmai partizanų atžvilgiu nelaikomi nusikaltimu, jei nepažeidžiamos Ženevos konvencijoje įtvirtintos karo taisyklės, visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymai, papročiai ir t. t. Vykdant karo veiksmus kovojančios pusės naudoja įvairią taktiką, įskaitant ir informacijos rinkimą, žvalgybą ir t. t. Informacijos apie ginkluoto pasipriešinimo dalyvius (kombatantus) rinkimas ir teikimas okupantams yra netoleruotinas ir smerktinas moralės požiūriu, tačiau tai nelaikytina genocidu. Duomenų, kad P. J. pats asmeniškai atliko kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip karo nusikaltimas, taip pat nėra. Be to, tokie kaltinimai (dėl informacijos apie partizanus perdavimo LTSR VSK struktūroms) P. J. ir nepareikšti.
Pažymėtina, kad šią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi pagrindu Lietuvos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo, be kita ko, pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“
Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už genocidą bet kuriai politinei grupei priklausančių žmonių atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kai Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą.
Taigi šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, nurodytą tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroro pakeistame kaltinime, kurios padarymu kaltinamas P. J..
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis P. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jis išteisinamas.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti P. J. panaikinama.
Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 302 str. ir 303 str. 5 d. 1 p. teismas
n u s p r e n d ž i a :
P. J. dėl kaltinimo pagal BK 99 str., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti P. J. panaikinti.
Apeliaciniai skundai dėl šio nuosprendžio gali būti paduodami per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.
Kolegijos pirmininkas Sigitas Bagdonavičius
Teisėjai
Bronė Vidzėnienė
Eligijus Gladutis