ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
3.5. Vishnu-devananda judėjimo mokymas
Apžvelgiant judėjimo mokymą visų pirma remiamasi pagrindiniais ir autoritetingais judėjimo mokymo šaltiniais. Visų pirma, remiamasi svamio Vishnu-devananda, judėjimo Vakaruose pradininko ir, kiek tai liečia Sivananda jogos ir Vedantos centrus, pagrindinio judėjimo mokytojo, mokymu, išdėstytu visų pirma knygoje The Complete Illustrated Book of Yoga (1988), taip pat kiek mažiau autoritetingais bet svarbiais judėjimo vadovų Lietuvoje interviu, Lietuvos jogus prižiūrinčio svamio Atmaramananda iš Berlyno jogos ir Vedantos centro paskaitomis.
3.5.1. Jogos apologija
Svarbiausius judėjimo mokymo pagrindus išdėstančios knygos The Complete Illustrated Book of Yoga pirmąjį skyrių “Jogos filosofija ir tikslas” Vishnu-devananda pradeda kalbėdamas apie tai, kad žmogus, nors ir gaudamas vis daugiau supratimo apie visatą ir mikrokosmą per šiuolaikinį mokslą, nebepasitenkina savo intelektu ir klausia, kad už viso to yra. Intelektas „negali atsakyti į klausimus, ‚koks gyvenimo tikslas‘, ‚kas aš esu‘, ‚kur aš einu‘?“ (Vishnu-devananda, 1988, 3 psl.). Todėl XX a. žmogus vis dažniau ieško tiesos nepasitenkindamas vien savo intelektu.
Vishnu-devananda čia pat išdėsto savo teoriją apie tiesą, kuri nėra pasiekiama protu. Protas, pasak Vishnu-devananda, negali išeiti už savo ribų: jis negali suvokti, kur yra visatos pabaiga, kokios formos yra atomas, jis negali peržengti laiko ir erdvės ribų. Tačiau, pasak Vishnu-devananda, yra keletas žmonių, kurie peržengę laiko ir erdvės apribojimus ir gali matyti dabartį, ateitį ir praeitį neapsiribodami savo mažu intelektu:
Šie asmenys vadinami regėtojais arba šventaisiais, ir jie turi moksliškai išvystytą metodą, kaip pasiekti tiesą, kuri patenkintų intelektą, nors jų pažinimas ir viršija intelektą. Šis metodas, nors ir atrodo klastingai paprastas, yra labai sunkus pasiekti neišlavintiems ir netyriems protams. Jie panaudoja tuos pačius išsklaidytus proto spindulius, kuriuos naudoja ir didžioji dalis žmonijos išoriniam stebėjimui ir jausmams, ir nukreipia juos į tamsius vidinius širdies kampelius; tuomet tie koncentruoti proto spinduliai apšviečia tamsiausius nežinomybės kampelius. (Vishnu-devananda 1988, 4 psl.)
Pasak Vishnu-devananda, atsakymai į transcendentinius klausimus regėtojus ir šventuosius aplanko ne per intelektualinę veiklą ar laboratorijos eksperimentus. Tiesa yra pasiekiama tik per tylias kontempliacijos valandas, kai protas ir intelektas nustoja funkcionavę (Vishnu-devananda 1988, 4 psl.).
Tuomet Vishnu-devananda klausia, kokia tokio pažinimo nauda, kas iš to, kad mes sužinome tiesą. Ir čia pat atsako, kad tiesos pažinimas panaikina mūsų nelaimes.
Kai žmogus suvokia tiesą, jis susiduria su kažkuo, kas savo prigimtimi yra amžinai tyra ir tobula. Visos mūsų nelaimės ateina iš mirties ir ligų baimės bei iš neišsipildžiusių troškimų. Kai asmuo suvokia tiesą ir/arba savo tikrąją prigimtį, jis supras, kad yra nemirtingas. Taigi, jis niekada nemiršta ir neturi mirties baimės. Kai jis suvoks, kad yra tobulas ir išbaigtas, jis nebenorės daugiau tenkinti tuščių troškimų. Taigi, atsikratydamas mirties baimės per savo tikrosios prigimties pažinimą, sužinodamas, kad „Dangaus karalystė yra viduje“, žmogus gali patirti tobulą palaimą net ir gyvendamas savo kūne. <…> Gyvenimo tikslas yra pasiekti dar esant gyvam būseną, kurioje asmuo yra laisvas nuo mirties, skausmo, sielvarto, senatvės, ligų ir atgimimo [persikūnijimo]. (Vishnu-devananda 1988, 4 psl.)
Pasak Vishnu-devananda, šito siekia visos religijos, tačiau neretai tikintys žmonės yra įstrigę, nukreipę savo pastangas aklam tikėjimui, užuot sekusios savo įkūrėjais, kurie iš tiesų matė Dievą, suvokė savo prigimtį, ir skelbė šias tiesas, kurias žmogus šiandien suvokia tik kaip kažkokių doktrinų rinkinį. Šie žmonės aklai seka savo tikėjimo vadovais užuot iš tiesų ieškoję tiesos, jie aklai kartoja vadovų darbus užuot bandę suvokti prasmę to, ką daro, ir savo tikėjimo siekinį.
Tuo tarpu joga siūlanti „mokslišką kelią“, t.y., kelią, kuriuo galima rasti tiesą, slypinčią visose religijose. „Kaip kiekvienas mokslas turi savo tyrimo metodą, taip ir jogos mokslas turi metodą ir skelbia, kad tiesa gali būti patirta“ (Vishnu-devananda 1988, 5 psl.). Tačiau Vishnu-devananda čia pat paaiškina vieną esminį skirtumą tarp jogos ir to, ką įprasta laikyti moksliniu metodu. Jogoje tiesa nėra pasiekiama per protą, t.y., jogoje atmetamas pagrindinis tiesos ieškojimo moksle instrumentas. „Tiesa gali būti pasiekta tik tada, kai [žmogus] transcenduoja savo pojūčius ir kai intelektas ir protas nustoja funkcionavę“ (Vishnu-devananda 1988, 5 psl.).
Pasak Vishnu-devananda, jogos mokytojai, skirtingai nuo daugelio religijų skelbėjų, nesiekia įrodyti savo tiesų, jie tiesiog skelbia tai, ką yra patys patyrę sekdami savo mokytojais, jų mokymas dėl to ir autoritetingas. „Tiesa, kurios jis moko yra tikra tiesa ir tie, kurie jai pasiruošę, ją intuityviai pažins. Iš kitos pusės, jokie argumentai ar diskusijos negali atnešti tiesos tiems, kurie dar nėra pasiruošę ar pakankamai išsivystę, kad ją priimtų“ (Vishnu-devananda 1988, 5 psl.).
Pasak Vishnu-devananda, „Yra skirtingos jogos formos, per kurias galima pasiekti visuotinės sąmonės, arba vienybės su Aukščiausia Būtimi. Joga yra mokslas, per kurį individas siekia tiesos. Visos jogos praktikos tikslas yra pasiekti tiesą, kai individo siela susitapatina su aukščiausiąja siela arba Dievu. Tam, kad tai pasiekti, jis turi transcenduoti skirtingus sielos indus arba kūnus, ir tokiu būdu pasiekiama individuali sąmonė arba asmeninė sąmonė“ (Vishnu-devananda 1988, 6 psl.).
Vishnu-devananda toliau išdėsto, kad tokia tyra sąmonė, kurią jis taip pat vadina siela ir dvasia, žmoguje yra viena, nedali, nesikeičianti, tobula. Ta pati sąmonė yra ir kiekviename gyvame ar negyvame objekte, nuo žmogaus iki mineralo. Ši sąmonė nesikeičia, skiriasi tik jos išraiška, kuri didėja evoliucinėje grandinėje nuo mineralo iki žmogaus, pasireikšdama labai menkai mineraluose, kur kas labiau – augalų karalystėje, ir galiausiai, aiškiausią išraišką įgyjanti žmoguje, kuris, skirtingai nuo augalų ir gyvulių, gyvena jau nebe pasąmone, bet sąmoningai. Kiekviena būties forma suteikia tai sąmonei galimybę pasireikšti, tačiau tai pat ją ir uždengia, išreikšdama tik tiek, kiek tai būties formai tai yra įmanoma. „Pasak jogos filosofijos, nėra bedvasės materijos, viskas yra pati sąmonė“ (Vishnu-devananda 1988, 7 psl.).
Taigi, nepaisant to, kad žmogus yra tobuliausia sąmonės išraiška, ir jame sąmonė yra ribojama, tarsi uždengiama. Protui vystantis, uždanga, kuri dengia sielą, tampa vis plonesnė ir galiausiai visai išnyksta. Šioje būklėje siela suvokia savo nemirtingumą ir susitapatina su Aukščiausia Būtimi. Tai, pasak Vishnu-devananda, yra pagrindinis jogos tikslas, ir tuo pačiu – visų religijų tikslas. „Joga yra mokslinis būdas vykdyti šiai evoliucijai, kurios pasėkoje nėra jokio dualumo, jokio subjekto ir objekto, kur žinotojas, pažinimas ir pažintasis susilieja į vieną“ (Vishnu-devananda 1988, 8 psl.).
Būtent joga, jos metodai yra kelias į susiliejimą su Aukščiausiąja Būtimi, kas, pasak Vishnu-devananda, Vedantos mokyme yra išreiškiama keliomis tiesomis: „žmogus yra Dievas“, „aš esu Dievas“, „aš esu visur“, ir „aš esu viso [kas egzistuoja] esatis“. Šios tiesos pasiekiamos ir išgyvenamos per daugelį gyvenimų pamažu tobulėjant reinkarnacijos pagalba (Vishnu-devananda 1988, 9 psl.). Jogos filosofija, pasak Vishnu-devananda, ne tik suteikia atsakymus į visas žmogaus problemas, tačiau taip pat suteikia mokslinį būdą transcenduoti savo problemas ir kentėjimus, be to, Jogos filosofija neprieštarauja jokiai religijai ar tikėjimui ir gali būti praktikuojama kiekvieno, kuris nuoširdžiai nori ieškoti tiesos. „Jogoje nėra jokios neaiškios doktrinos“ (Vishnu-devananda 1988, 11 psl.).
3.5.2. Jogos mokslinės ir religinės prielaidos
Pretenzija į jogos moksliškumą bei apeliaciją į tai, kad joga yra savaime suprantama ir kad joje nėra jokios neaiškios doktrinos, visgi tenka ginti nuo galimų abejonių. Vishnu-devananda jau pačioje pagrindinės savo knygos apie jogą, pradžioje (beje, knyga paprastai nenaudojama supažindinant naujokus su joga, ji greičiau skirta jau praktikuojantiems asmenims) pristatydamas jogą kaip mokslinį, t.y., eksperimentų pagalba patvirtinamą, metodą kiekvienam, kuris yra pasiruošęs jį priimti, bando pateikti ir tokį požiūrį grindžiančių argumentų. Tuo pačiu, jau pačioje knygos pradžioje bandoma pabrėžti, kad joga nėra religija greta kitų religijų ir joms neprieštarauja, bet greičiau jas transcenduoja, išryškindama visų religijų esmę; šį požiūrį taip pat bandoma apginti nuo galimų abejonių.
Šią teoriją Vishnu-devananda gan keistai bando paremti tariamais mokslininkų atradimais, kad esą gyvybę galima sukurti iš mineralų, ir kad tai esą yra patvirtinę mokslininkų eksperimentai. Jis mini XIX a. mokslininką Andrew Cross, kuris atliko eksperimentus su uolienomis veikdamas jas cheminėmis medžiagomis, ir, 1837-aisiais tariamai sugebėjęs tokių eksperimentų pagalba iš mineralų išauginti vabzdžius. Kitas jo minimas mokslininkas, Morely Martin, miręs 1838, teigė, kad jam taip pat pavyko sukurti gyvybę iš uolienų. Atlikus tam tikrus eksperimentus jis pro mikroskopą pamatė „tūkstančius mažyčių žuvų“ (Vishnu-devananda 1988, 7 psl.).
Jogos teoriją taip pat, pasak Vishnu-devananda, grindžia fizikų atradimai, kad net ir mažiausiose dalelytėse vyksta judėjimas. Jei yra judėjimas, turi būti ir energija, kuri tą judėjimą sukelia, ir ta energija, pasak Vishnu-devananda, yra gyvenimo energija, prana, apie kurią kalba joga.
Vishnu-devananda taip pat siekia iškart atremti argumentus, kurie ne vienam Vakarų pasaulio atstovui kyla susidūrus su joga ir Vedanta bei jų filosofinėmis, pasaulėžiūrinėmis prielaidomis. Pvz., išdėsčius asmens susiliejimo su aukščiausiąja būtimi jogos kelio pagalba teoriją, teigiama, kad ta pati patirtis slypi visose religijose, taip pat ir krikščionybėje. Ir, nors, pasak Vishnu-devananda, “kai kurie skirtingų religijų sekėjai netikės šia sielos vienybės teorija” ir net “smerkia reinkarnacijos teoriją ir sąmonės evoliucijos teoriją”, apie šiuos dalykus yra kalbėję pagrindiniai visų religijų pranašai, tame tarpe ir Jėzus, kuris sakė, kad “aš ir Tėvas esame viena”. Reinkarnacijos teoriją, esą, patvirtina Jėzaus žodžiai apie gimimą iš naujo (Jn 3, 3-7). Taip pat, siekiant apginti reinkarnacijos bei veiksmo ir atoveiksmio (karmos) įstatymą, griebiamasi teodicėjos problemos, argumentuojant, kad tik karmos ir reinkarnacijos doktrinos suteikia tinkamą paaiškinimą, kodėl pasaulyje tiek kančių. Nors krikščionybė nei karto konkrečiai neminima, čia reinkarnacijos ir sąmonės evoliucijos doktrina priešpastatoma kiek fundamentalistiškai pristatytai krikščioniškajai ortodoksijai, teigiant, kad Dievui nebūtų teisinga leisti žmonėms gyventi ir vystytis tik vieną gyvenimą, ir pasmerkti pragarui tuos, kurie per tą vieną gyvenimą nesugebėjo išaugti tiek, kad imtų tikėti.
Vishnu-devananda taip pat retoriškai klausia:
Jei nėra atgimimo [per reinkarnaciją], kokia pažinimo [kaupimo] ir visų jo institucijų, tokių, kaip bibliotekos ir laboratorijos, bažnyčios ir šventyklos, prasmė? Kodėl mums negyventi kaip gyvuliams ar bušmenams, apsieinant be moderniosios civilizacijos? Kodėl mes norime atnešti taiką pasauliui ir patraukti kentėjimus savo pastangomis, valia, galia, užuojauta ir tarnavimu? Jei nėra jokio atgimimo palikus fizinį kūną, kodėl gi nesunaikinus visos žmonių rasės ir jos civilizacijos naujomis siaubą keliančiomis bombomis? <…> Daugiau sielų nebeateitų į žemę; Dievas galėtų pailsėti nuo savo darbų, nes nebegalėtų siųsti naujų sielų į žemę, užterštą radiacijos <…>. Tam, kad atsakytume į šiuos klausimus, mes turime priimti karmos arba veiksmo ir atoveiksmio įstatymą bei atgimimą [per reinkarnaciją], jei tik esame racionalios būtybės (Vishnu-devananda, 1988, 11 psl.).
Taigi, nors jogos kelias veda proto atidėjimo, nušalinimo keliu, nors jogos tikslas yra pasiekiamas išmokus sustabdyti ir išjungti intelekto veiklą, pačios jogos prielaidos Vishnu-devananda laikomos labai racionaliomis, išties, atrodo vienintele pagrįsta racionalaus tikėjimo forma.
3.5.3. Vishnu-devananda jogos pradžiamokslis
Vishnu-devananda sukūrė savo jogos pristatymo sistemą, kuria siekia padaryti jogą suprantama ir prieinama Vakarų žmogui (Rohanas, interviu). Tai jis pavadino „Penkiais jogos principais“. Šie principai yra dėstomi visiems naujokams, tik pradedantiems lankyti jogos centrus, stengiantis būtent per šiuos principus perteikti jogos esmę. Šie principai yra:
- Teisingi pratimai (asanos);
- Teisingas kvėpavimas (pranayama);
- Teisingas atsipalaidavimas (savasana);
- Teisinga dieta (vegetarizmas);
- Pozityvus mąstymas (Vedanta) ir meditacija.
Iš pirmo žvilgsnio, skaitant šių penkių punktų aprašymus, nepastebėsime nieko, kas būtų specifiškai “jogiška”. Antai teisingais pratimais, asanomis (sanskrito žodis, reiškiantis nejudrią pozą) siekiama visų pirma padidinti žmogaus lankstumą, ypač – nugaros lankstumą, kuris tiesiogiai siejamas su žmogaus jaunyste („Exercise“, www.sivananda.org).Teisingas kvėpavimas visų pirma siejamas su žmogaus gebėjimu išnaudoti visą turimą plaučių potencialą, tad, vėlgi, pabrėžiamas sveikatingumo aspektas. Teisingo atsipalaidavimo svarba aprašoma pabrėžiama, vėlgi, nenurodant nieko specifiškai ezoteriško:
Kai kūnas ir protas nuolat persidirba, jų natūralios galimybės dirbti silpnėja. Modernus socialinis gyvenimas, maistas, darbas ir net taip vadinami pasilinksminimai… trukdo šiuolaikiniam žmogui atsipalaiduoti. Kai kurie net pamiršo, kad poilsis ir atsipalaidavimas yra gamtos skirti įsikrovimo būdai. Vidutinis žmogus net bandydamas pailsėti eikvoja nemažai fizinės ir protinės energijos nes tebėra įsitempęs („Proper Relaxation“, www.sivananda.org).
Taigi, vėl pabrėžiamas natūralistinis jogos aspektas. Tas pats pastebėtina ir skaitant apie teisingą dietą. Vishnu-devananda, kaip ir daugelis hinduistinio ar budistinio dvasingumo atšakų guru, propaguoja vegetarinę dietą, iš kurios išbraukiami gyvulinės kilmės (išskyrus pieną) ir žuvies produktai, kurie pakeičiami įvairiais riešutais ir daržovėmis, turinčiais daugelį tų pačių maistinių medžiagų. Kaip pirminė vegetarizmo priežastis vėlgi nurodomas sveikatingumas, tačiau nurodoma, kad jogai tokia dieta siekia kur kas daugiau. Vegetariškos dietos tikslas – ne tik perdėto organizmo apkrovimo, bet ir perdėtos stimuliacijos išvengimas siekiant nuraminti protą ir sukoncentruoti intelektą, tad jogai vengia ir tokių produktų, kaip svogūnai, česnakai, kava, arbata, bei alkoholio ir narkotikų („Proper Diet“, www.sivananda.org).
Penktuoju jogos punktu Vishnu-devananda nurodo Vedantos filosofiją ir meditaciją. Meditacija pristatoma kaip koncentracijos atmaina, kai žmogus, vietoje to, kad sutelktų dėmesį į išorinius objektus, ir taip, prarasdamas laiko ir išorinio pasaulio problemų pojūtį, pasijustų laimingas, sutelkia dėmesį į save, į savo „vidinį aš“, tokiu būdu tarsi panaikindamas sau išorinį pasaulį, laiką ir erdvę, kurie, pasak Vedantos, tėra proto kūriniai, iliuzija. Taigi, meditacijos pagalba žmogus pakyla virš laiko, erdvės ir priežastingumo, išeina iš savo kasdienės patirties ir patiria vienintelę tikrovę – save, kuris ir yra vienintelė tikra egzistencija, tiesa.
Visgi pagrindinę dalį Vishnu-devananda sistemos pradžiamokslyje užima apčiuopiami, patikrinami, lengvai patiriami dalykai, turintys sudominti asmenį praktikuoti joga, parodantys jogos naudą kasdieniniame gyvenime. Taip pastebima ir jogos pradžiamokslio aprašymuose, pateikiamuose jogos centrų interneto svetainėse, ir judėjimo leidžiamoje literatūroje. Pvz., viena iš judėjimo Lietuvoje išleistų populiaraus lygio knygų Joga: kūnas ir dvasia (2002), meditacijai, pozityviam mąstymui ir pranayamos poveikiui – ezoteriniams jogos mokymo aspektams – skiria iš viso 8 puslapius iš 167.
3.5.4. Jñāna, bhakti ir karma jogos keliai
Pasak Vishnu-devananda mokymo, jogos tikslas yra susiliejimas su Absoliutu, kuris tuo pačiu yra ir „tikrasis aš“. Jokios atskirties tarp subjekto ir objekto nėra, ši atskirtis, kurią patiriame, tėra iliuzija, kurią kiekvienas žmogus gali nugalėti eidamas kosminės evoliucijos keliu. Kad būtų galima nugalėti šią iliuziją ir suvokti viso ko esminę vienybę, žmogui reikia sustabdyti savo protą, kuris yra šios iliuzijos šaltinis. Protas faktiškai sukuria mums atskirčių visatą. Be to, protas yra nuolat teršiamas mūsų ego, pojūčių, nevaldomų norų, trukdančių jį nuraminti.
Be proto, kita kliūtis į savirealizaciją yra karma. Žmogaus iš praėjusių gyvenimų atsinešta karma iš esmės yra pagrindinė problema savirealizacijai, nes ji ir sukelianti proto virpesius, kurie neleidžia protui nusiraminti. Žmogus yra įkalintas karmos, priežasties ir pasekmės dėsnio, ir todėl vis iš naujo ir iš naujo atgimsta. Vishnu-devananda mokyme išskiriamos trys karmos rūšys:
1. Karma, kurią žmogus gyvena konkretaus gyvenimo metu, ir kuri ateina iš praėjusių gyvenimų (prarabda).
2. Karma, kuri atsinešama iš praėjusių gyvenimų, tačiau kuri nėra išgyvenama šiame gyvenime, tačiau perduodama kaip sėkla ateinantiems gyvenimams (sanchita).
3. Karma, kuri kuriama šiame gyvenime kitiems gyvenimams (agami). (Dinešas, interviu).
Taigi, žmogus, norintis jogos pagalba pasiekti išsivadavimą, turi išgyventi pirmąją karmos rūšį, kadangi ji negali būti pakeista, sunaikinti antrąją (tam į pagalbą pasitelkiama karma joga), ir nesukurti trečiosios, kam, savaime suprantama, reikia susilaikyti nuo blogio. Tačiau to neužtenka, nes karmą kuria ne tik blogi darbai, bet ir geri, tol, kol žmogus išlaiko emocinį prisirišimą prie tų darbų, tad karma nesukuriama tik pasiekus visišką atsiribojimą nuo savo darbo rezultatų (Vishnu-devananda, 1988, 310 psl.).
Vishnu-devananda mokykla išskiria keturis kelius į savirealizaciją, ir siūlo žmonėms išsirinkti vieną iš tų kelių kaip pagrindinį, tačiau kitus taip pat praktikuoti kaip šalutinius, pagalbinius kelius. Tie keturi keliai yra: rāja, jñāna, bhakti ir karma jogos. Jñāna jogos kelias – intelektualinis kelias link susiliejimo su Absoliutu, pasak Vishnu-devananda organizacijos mokymo yra vienas iš sunkiausių kelių, kuriuo einantysis turi būti sukaupęs dideles intelekto ir valios galias. Šių galių pagalba jis protu išmąsto ir suvokia savo vienybę su Dievu. Taip pat paprastai yra pabrėžiama, kad šis kelias nėra įmanomas prieš tai neįvaldžius kitų kelių, be kurių pagalbos šis kelias galįs virsti tiesiog intelektualine spekuliacija („The Paths of Yoga“, www.sivananda.org).
Karma
joga – tai kelias link Absoliuto per nesavanaudišką tarnavimą. Atlikdamas nesavanaudišką tarnavimą, tai yra tarnavimą, kuris daromas iš visiškai nesavanaudiškų paskatų ir emociškai atsiribojus nuo darbo rezultatų, ne tik nesukuriama nauja agami karma, bet ir sudeginama sanchita, tad karma jogos kelias yra labai svarbus išsivadavimui. Nesavanaudiškam tarnavimui skiriamas didelis dėmesys Vishnu-devananda judėjime, keletas iš interviu tyrimui davusių asmenų įvardijo karma jogą kaip vieną iš jų praktikuojamų jogos kelių. Žinoma, karma jogos praktikuotojų darbas, greta finansinių įplaukų, yra ir vienas iš pagrindinių Vishnu-devananda judėjimo centrų aktyvų.
Bhakti joga – tai meilės ir tuo pačiu – atsidavimo, garbinimo kelias pas Dievą. Bhakti joga, pasak Vishnu-devananda mokymo, yra religijos kelias, tad visos religijos Vishnu-devananda judėjime laikomos skirtingomis bhakti atmainomis.
Judėjimo centruose bhakti taip pat užima gan svarbią vietą, kur ji oficialiai interpretuojama greičiau kaip dvasinė technika, nei kaip garbinimo kelias. Centruose ir ašramuose nuolat atliekamos satsang praktikos, o kartą per savaitę – ir pūjā ritualas (beje, pasak vieno šaltinio, Lietuvoje, nesant vietinių svamių, šis ritualas atliekamas retai – vieną, du kartus per metus (Dinešas, interviu), nors kiti šaltiniai tvirtina, kad tai nėra toks jau retas dalykas (Indira, Interviu). Apskritai Vishnu-devananda raštuose aprašoma daugybė bhakti praktikų (Vishnu-devananda, 1978, 129-130 psl.), tačiau, atrodo, realiame centrų gyvenime jos susiveda į dvi aukščiau paminėtas ritualines kategorijas.
Satsang prasideda4 visiems vienbalsiai giedant „OM“ mantrą ir sėdint ant žemės lotoso ar panašia poza, prietemoje; salės priekyje prie gėlėmis papuošto altoriaus, ant kurio yra Sivananda ir Vishnu-devananda nuotraukos, uždegamos žvakės. Altoriaus dešinėje (žiūrint iš stebėtojo perspektyvos) ant neaukštos pakylos sėdi svamis, kuris ir vadovauja meditacijai. Po meditacijos pradžios su mantra „OM“, turinčia padėti nurimti ir sutelkti žmonių protus, nukreipti juos į vienintelę esatį, Brahmaną, su kuriuo, pasak Sivananda mokymo, tiesiogiai koreliuoja ši mantra, seka 15 minučių tylios meditacijos. Vėliau vadovas paima muzikos instrumentą, o susirinkusieji – angliškas knygutes pavadinimu Kirtan, kuriose pateikiamos mantros giedojimui, bei jų vertimai į anglų kalbą, trumpai paaiškinamas kiekvienos dievybės vaidmuo, kiekvienos mantros tikslas ir maginis poveikis. Vieningas, ritmiškas mantrų giedojimas tęsiasi apytikrei pusvalandį. Giedamos mantros įvairioms dievybėms, o taip pat ir mokytojams Sivananda ir Vishnu-devananda. Mantrų turinys yra garbinimas, prašymas, skelbimas: giedotojas skelbia dievybių pergalę, lenkiasi įvairioms dievybėms, prašo jų malonės; tai pat kreipiamasi ir į mokytojus. Pvz., „Sivananda yra Dievų Dievas, nuolankiųjų brolis, tegul jis mane saugo // Mėnulio veidas, švelni šypsena, meilės įsikūnijimas, – tegul jis mane saugo5“ (48 psl.) Guru sveikinamas ir sutinkamas kaip Dievas, kaip Dievo mokymo įasmeninintojas ir perdavėjas (11 psl.), tad ir jam skiriamas garbinimas. Pačioje kirtan giedojimo pabaigoje visi kalba trumą maldą, kurios turinys yra iš esmės monoteistinis; malda, skirtingai nuo mantrų giedojimo, kalbama gimtąja kalba. Toliau seka trumpa paskaita įvairiomis aktualiomis dvasinėmis temomis, po kurios atliekamas ugnies ritualas arati bei dalinamas saldus maistas prasadas.
Pūjā yra kitas bhakti jogos praktikos elementas, kuris Lietuvoje viešai atliekamas ganėtinai retai, nors, pasak vieno interviu, kai kurie jogos praktikuotojai šį ritualą atlieka ir dažniau (Indira, interviu). Vishnu-devananda centruose pūjā ritualai neturi išskirtinės vietos, išskyrus Indijos centrus, kur jie praktikuojami kaip hinduizmo ritualinių apeigų dalis (Devika, interviu). Pasak Sivananda, kurio pūjā interpretacija yra vienintelė, kuri pateikiama Sivananada jogos ir Vedantos centrų parengtoje knygoje Pūjā,
[g]arbinimas yra <…> [garbintojo] pastanga pasiekti Dievo artumą arba buvimą, kitaip sakant, aukščiausiojo ‚aš‘ buvimą. Jis susideda iš visų ritualų ir praktikų, fizinių ir protinių – kurių pagalba <…> aspirantas progresuoja dvasingumo srityje, ir galiausiai realizuoja savyje, savo širdyje, Dievybės buvimą“ (6 psl.)
Garbinti galima bet kokį objektą, nes viskas yra dievybės išraiška, tačiau geriausiai yra rinktis tokį, kuris yra vertas adoracijos paties garbinančiojo supratimu. Pūjā, pasak Sivananda, „nukreipia protą vidun <…> ir galiausiai suveda garbintoją veidas į veidą su Viešpačiu, išlaisvina garbintoją nuo gimimų ir mirčių rato ir suteikia jam/jai nemirtingumą ir laisvę“ (7 psl.) Pūjā metu skirtingoms dievybėms yra aukojama, jos yra rengiamos, prausiamos, su jomis elgiamasi kaip su garbingu svečiu, pakviestu prie stalo.
3.5.5. Rāja joga ir hatha jogos metodai
Rāja jogos kelias Vishnu-devananda judėjimu laikomas „moksliškiausiu“ nušvitimo siekimo keliu, ir šis teiginys tam tikra prasme yra pagrįstas – ir rāja, ir hatha jogos keliai yra nepaprastai detaliai aprašomi ir pagrindžiami judėjimo literatūroje, išaiškinant visą „technologiją“, paaiškinant kiekvieną procesą, vykstantį koncentracijos ugdymo ar kundalini kėlimo metu, detaliai išdėstant visas pasaulėžiūrines ir teorines šių kelių siūlomų technikų prielaidas. Tad šiame darbe galime pateikti tik keletą įžvalgų į šį judėjimo mokymo ir praktikos aspektą.
Rāja joga yra klasikinė, dar Patanjali Jogos sutrose aprašyta jogos kryptis, kurios tikslas – meditacijos pagalba susilieti su Absoliutu. Kaip įvadas į rāja jogą Sivananda centruose praktikuojama hatha joga, kurios dideliu autoritetu laikytas pats Vishnu-devananda. Einant šiuo jogos keliu apsivaloma, sustiprėjama fiziškai, padidėja sugebėjimas ilgai išlaikyti pasirinktą pozą, koncentruotis ir taip pasiruošti meditacijai, kas, pasak jogų, ypač aktualu nesveiko gyvenimo būdo varginamiems Vakarams. Apsivalymui ir sustiprėjimui naudojamos visa eilė technikų; jos taip pat veda į sugebėjimą kontroliuoti visus nukreipiančius faktorius ir automatizmus, kurie dominuoja neapšviesto žmogaus sąmonę.
Eliade, kurio studijoje Joga: laisvė ir nemirtingumas dėmesys sutelktas būtent į šį jogos kelią, šias technikas aprašo panaudodamas „autonomijos technikų“ sampratą, kuri taikliai perteikia rāja jogos technikų esmę. Jausmai ir pasąmonė nuolat įveda objektus į mūsų sąmonę, šie objektai keičia sąmonę ir ją valdo, perteikia jai savo formą ir intensyvumą. Taigi, koncentracijos praktika skirta įgyvendinti kontrolę jausmų veiklai ir pasąmonės aktyvumui. Rāja jogos praktikuotojas siekia įgyti gebėjimą įsikišti į šiuos procesu ir juos suvaldyti. Jeigu jogas gali sąmoningai sustabdyti sąmonės srautą, jis sugeba bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu tapti nejautrus bet kokiems sensoriniams ir psichiniams trukdžiams. Rāja jogos technikų pagalba žmogus, pasak Eliade, įgauna tikrą laisvę – savo paties biomentalinio gyvenimo kontrolę (2000, 59 psl.).
Taigi, galimybė kontroliuoti savo psichomentalinius procesus gali būti pasiekta tik per daugelį pratimų ir taikomų technikų, kuriose didžiausias dėmesys tenka fiziologijai. Šių technikų pagalba siekiama samadhi. Tačiau, prieš pasiekiant samadhi, rāja jogos sistemoje reikia nueiti šiuos etapus: sekti moralės kodeksu (yama), apsivalyti (niyama), praktikuoti jogos pozas (asanos), išmokti kontroliuoti savo kvėpavimą (pranayama), įvaldyti savo pojūčius, įgauti galią juos atitraukti, išjungti (pratyahara), išmokti koncentruotis (dharana), medituoti (dhyana).
Pasak Vishnu-devananda mokymo, nesveiko gyvenimo būdo kamuojamuose Vakaruose ypač svarbūs pirminiai rāja jogos etapai – asanos ir pranayama, kurie, kartu su kryjas, kūno apvalymui skirtais veiksmais, sudaro hatha jogos praktikos šerdį. Praktikuojant hatha jogą reikia taip pat laikytis sveiko gyvenimo būdo – nevalgyti mėsos, negerti alkoholio, kavos, kitų stimuliatorių, bei prieš tai tinkamai išvalyti savo organizmą įvairių organizmo valymo metodikų pagalba. Nors Vishnu-devananda judėjimas šių dalykų nelaiko privalomais, hatha ir rāja jogos praktikavimas be šių organizmo sveikumą užtikrinančių priemonių laikomas pavojingu ar bent jau neefektyviu (Atmaramananda, „Joga. II dalis“, 2004).
Rāja jogos praktikuotojas pamažu, hatha jogos asanų ir pranayamos pagalba apvalo ir sutvirtina savo fizinį kūną, o taip pat išvalo savo astralinį kūną, jo energetinius kanalus, atlikdamas pranayamos pratimus subalansuoja energijų tėkmę. Taip atsiveria galimybė įvaldyti savo kūną tiek, kad taptų įmanoma rāja jogos meditacija. Siekiant samadhi, jogas taip pat turi „pakelti“ žemiausioje muladhara čakroje glūdinčią kundalini energiją aukštyn išilgai stuburo einančiu sushumna kanalu ir pamažu atverti kitas penkias pakeliui esančias čakras. Šios kundalini energijos pakėlimas į septintąją sahasrara čakrą, reiškia aukščiausios supersąmonės būsenos pasiekimą. Žinoma, tokia supersąmonės būsena ateina pamažu, jogui įvaldant savo psichomentalinį pasaulį.
3.6. Religijos ir magijos elementai judėjimo mokyme
Bandydami išskaityti religijos ir magijos elementus Vishnu-devananda judėjime turime vėl grįžti prie Stark ir Bainbridge religijos teorijos ir jų išskirtų religinių organizacijų bruožų. Stark ir Bainbridge iš esmės vadovaujasi funkciniu religijos apibrėžimu, nors jį priartina prie substantyvaus apibrėždami kaip religines tik tas organizacijas, kurios teikia veiklia antgamte paremtus bendruosius kompensatorius. Tokius kompensatorius išskirsime apibendrindami judėjimo dokumentų analizės duomenis. Taip pat bandysime išskirti maginius elementus judėjimo mokyme, kurie, pasak Stark ir Bainbridge, turėtų teikti specifinius kompensatorius judėjimo dalyviams.
Tuo tarpu, bandydami išskirti religijos elementus judėjimo mokyme, pasinaudosime Kanados naujųjų religijų tyrinėtojo Irving Hexham pateiktu šiek tiek papildytu žymaus religijotyrininko Ninian Smart religijos apibrėžimu, kuris yra kiek platesnis nei Stark ir Bainbridge pateiktas, nors iš esmės lieka funkcinis, o ne substantyvinis. Šis apibrėžimas persidengia su Stark ir Bainbridge išskirtais religinio įsipareigojimo turinio elementais:
Religija yra institucionalizuotų ritualų visuma bei etinė arba moralinė sistema, sutapatinta su tradicija bei išreiškianti ir/arba sukelianti sakralinius sentimentus, nukreiptus į dievišką ar trans-dievišką esybę kasdieniniame gyvenime ir bent dalinai apibūdinta mitas ar mitais ir doktrinomis, kurie taip pat paaiškina pirminius potyrius (Hexham, 1992, kursyvas pridėtas).
Bandydami aptikti religijos požymius Vishnu-devananda judėjimo mokyme pereisime vieną po kito visus Hexham paminėtus elementus.
3.6.1. „institucionalizuota ritualų visuma“
Ritualai bei formalizuoti jogos praktikos atlikimo būdai Vishnu-devananda judėjime yra laikomi terpe, būtina žmogaus dvasiniam progresui. Vishnu-devananda mokykla pabrėžia griežtą tradicijos laikymąsi ir taip pat gina bei saugo iš svamio Sivananda paveldėtą tradiciją (Dinešas, interviu). Vishnu-devananda mokykla, nors ir pažymėdama, kad ji tėra vienas iš kelių į iliuzijos nugalėjimą ir susiliejimą su absoliutu, pabrėžia tai, kad ši tradicija ir jos įgyvendinimas neturi būti sumaišomi su kitomis tradicijomis, o iš skirtingų tradicijų atėjusios praktikos neturi būti taikomos kartu.
Tradicijos grynumą judėjime užtikrina svamiai. Svamiai yra inicijuojami į konkretų sanjasinų ordiną6, ir tokių būdu užtikrinamas istorinis tradicijos tęstinumas (Dalius, interviu). Įstojant į ordiną būsimasis svamis turi iš pradžių priimti skaistybės įžadą ir kurį laiką gyventi vienuolišką gyvenimą, o vėliau kiti svamiai sprendžia apie jo tinkamumą. Svamis, kaip mokinio dvasiniam progresui vadovaujantis guru, yra be galo reikalingas siekiant praktikuoti jogą ir judant savęs pažinimo keliu. „Mantrų iniciacija“, vienas iš nedaugelio iniciacijos ritualų, praktikuojamų judėjime, galimas tik dalyvaujant guru, kuris perduoda mantros energiją inicijuojamajam. Vėliau mantros nebegalima keisti – ji įveda žmogų į tam tikrą kelią, susieja jį su tam tikra dievybe, tam tikra energija, ir mantros keitimas būtų tolygus išėjimui iš tradicijos, perėjimui į kitą kelią („Frequently Asked Questions“, www.sivananda.org).
Vishnu-devananda jogos mokyklos institucionalizuotas rituališkumas atsispindi ir tradiciniuose hinduizmo garbinimo ir atsidavimo praktikose: satsang (sanskrito žodis, reiškiantis „buvimą išminčių rate“) meditacijų metu atliekamoje arati – ugnies apeigoje, pačių kirtan giedojime sanskrito kalba. Nors jogos centro „Narayana“ vadovas negalėjo tiksliai paaiškinti prasado – kokio nors saldaus maisto – dalinimo baigiantis meditacijai, prasmės, jis pabrėžė, kad tai yra tradiciškai išlaikytas hinduizmo ritualas, kurio prasmės išaiškinimas nėra toks svarbus, kaip paties ritualo laikymasis (Rohanas, interviu).
Šių iš esmės hinduistinių apeigų Vishnu-devananda organizacijose stengiamasi kuo kruopščiau laikytis saugant jų pirminę formą, ir to siekiama net tuo atveju, jei nepateikiama aiški interpretacija, o dalyviams paliekama laisvė susikurti sau priimtiną paaiškinimą. Tai, vėlgi, pastebėtina daugiausiai kalbant apie satsang apeigų interpretaciją, kai iš esmės atsidavimui išreikšti skirta apeiga paverčiama, pasak vienos judėjimo mokytojos, grynai technokratiniu dalyku (Čanda, interviu).
3.6.2. „etinė arba moralinė sistema, sutapatinta su tradicija“
Sivananda jogos judėjimas turi aiškias etines vertybes, tarp kurių nepaskutinę vietą užima ir holistiniai bei ekologiniai motyvai. Aiškią etinę sistemą, susijusią su tradicija, turi rājā jogos sistema, kurios pirmosios dvi šakos iš aštuonių, yama ir niyama, yra etinio pobūdžio. Pasak Vishnu-devananda, yama pobūdis yra panašus į dešimtį įsakymų. Yama, arba draudimai, liepia nekenkti jokiai gyvai būtybei, tiesos sakymą, teisingumą žodžiuose, darbuose ir mintyse, draudžia vogti bei geisti svetimo, o taip pat liepia sublimuoti seksualinę energiją. „Niyama yra tokių dorybių, kaip kūno ir aplinkos švarumo kultivavimas, pasitenkinimas, asketiškumas ir pojūčių kontroliavimas, dvasinių knygų studijos, atsidavimas Dieviškajai Valiai“. (Vishnu-devananda, 1978, p. 27)
Kaip jau minėta yama ir niyama yra rājā jogos dalys, ir Patanjali Jogos sutrose jos iškeliamos kaip išankstiniai reikalavimai prieš žengiant kitus rājā jogos žingsnius. Reikia pastebėti, kad šių etinių principų svarba Vishnu-devananda mokykloje gerokai reliatyvizuota, ir įvadas į rāja jogą pradedamas nuo trečiosios dalies, asanų. Šitaip daroma pritaikant jogą vakariečiams, kuriems, pasak vieno iš judėjimo mokytojų Lietuvoje, visų pirma susilietimui su joga reikia kažko praktiško (Dinešas, interviu). Tačiau negalima teigti, kad šie pirmieji rājā jogos principai Vishnu-devananda judėjime yra nustumti šalin; pasak svamio Atmaramananda, jie turėtų būti praktikuojami greta asanų, jei žmogus ketina eiti rājā jogos keliu („Joga. I dalis“, 2004).
Judėjimas taip pat turi eilę etinių principų, kurie išplaukia greičiau ne iš pačios Sivananda tradicijos, o iš judėjimo interakcijos su Vakarų kultūra bei šios kultūros sferos vertybių. Antai, vienoje iš Lietuvoje išleistų Vishnu-devananda organizacijos knygų, Joga: kūnas ir dvasia, vegetarizmas grindžiamas, be sveikatos, apsivalymo ir pasirengimo meditacijai sumetimų, ir ekologiniais motyvais, parodant, kad vegetarizmas skatina tausoti gamtą. Tam pačiam maiste esančios energijos kiekiui iš gyvulinių produktų gauti reikia sunaudoti nepalyginamai daugiau augalinių produktų, tad vegetarizmas yra teisingas pasirinkimas žiūrint iš ekologinio taško. Vegetarizmo plitimas taip pat prisidėtų prie bado problemos pasaulyje mažinimo, nes augalinės kilmės produktai, kurie šiandien švaistomi mėsiniams gyvuliams maitinti, galėtų būti skiriami badaujantiesiems. (2002, 127 psl.).
3.6.3. „sakraliniai sentimentai, nukreipti į dievišką ar trans-dievišką esybę“
Svarbią vietą Sivananda Yoga Vedanta centruose užima satsang praktika, kuri, bent jau Lietuvos Sivananda jogos praktikuotojų tarpe, paprastai vadinama supaprastintai, pagal svarbiausią satsang dalį – meditacija. Satsang laikoma bhakti jogos praktikos dalimi, ir, pvz., Narayana centre, vedama du – tris kartus per savaitę. Kaip jau minėta, satsang Europos centruose, o taip pat ir Lietuvoje, nėra visais atvejais laikoma religine praktika. Jos religinė forma išlaikoma visada, tačiau interpretacijos lygmenyje išlaikoma įtampa, kuri sudaro galimybę ją atliekantiesiems lengvai pritaikyti sau priimtiną atliekamų veiksmų paaiškinimą, nuo šventybės apraiškų garbinimo iki autogeninės treniruotės ar tiesiog smagaus pasidainavimo.
Įtampa tarp hinduistinių ritualų religinio turinio ir natūralistinio jų interpretavimo išlieka ir pūjā atveju. Pūjā yra garbinimo ceremonija, kurios metu matomas, konkretus dievybės atvaizdas yra garbinamas, su juo elgiamasi kaip su garbingu svečiu, jam giedami himnai ir mantros, jis maudomas, rengiamas, puošiamas, jam aukojamos gėlės ir maistas. Šios ceremonijos aprašytos Sivananda jogos ir Vedantos centrų išleistoje knygoje Pūjā, dedikuotoje „svamiui Vishnu-devananda, mūsų mylimam guru, kuris atvėrė mūsų širdis pūjā stebuklams“ (2 psl., kursyvas originalus). Ši knyga – tai detalus pūjā garbinimo ceremonijų vadovas, pateikiantis sanskrito tekstus bei paaiškinimus anglų kalba, o taip pat aprašantis ceremonijas. Nors tekstas „sudarytas Tarptautinių Sivananda jogos ir Vedantos centrų“ (1 psl.), tekste, kaip yra įprasta Vishnu-devananda organizacijoje, ceremonijų interpretacija pateikiama ištraukų iš svamio Sivananda knygų forma, nors trumpam apibendrinimui pateikiamas ir kiek mažiau sakralumo įtraukiantis pūjā aprašymas (13 psl.). Tai vėlgi parodo, kaip skirtingos sakralinę formą turinčio ritualo interpretacijos gali koegzistuoti to paties judėjimo praktikoje.
3.6.4. „bent jau dalinai apibūdinama mitais arba mitais ir doktrinomis“
Karma ir reinkarnacija. Karmos ir reinkarnacijos doktrinos yra kertinės Vishnu-devananda mokymui. Tik kartu su jomis, jų kontekste yra suprantama jogos praktika, atliekama Sivananda jogos ir Vedantos centruose. Karma, kaip universalus priežastingumo dėsnis, kaip jau buvo pastebėta anksčiau, vaidina stiprų apologetinį vaidmenį Vishnu-devananda mokyme. Karmos dėsnio pagalba gali būti paaiškinamas visas žmogiškasis kentėjimas, parodant, kad kiekvienas žmogus patiria tai, ko nusipelnė, kad tuo atveju, jei mes įžvelgiame kažkokią neteisybę, pvz., kai miršta kūdikiai ar vaikai, mes ją įžvelgiame tik todėl, kad nesuvokiame viso paveikslo. Kiekvienas toks epizodas, pasak šios hinduistinės teodicėjos, yra tik maža viso paveikslo dalis, paveikslo, kuriame kiekviena siela gimsta iš naujo ir iš naujo, įgydama vis naują kūną, ir kiekviename gyvenime išgyvendama tai, ko nusipelnė ankstesniuose. Kiekvienas naujas įsikūnijimas suteikia sielai galimybę tobulėti, apsivalyti, kilti aukštyn, artėti prie nušvitimo. Karmos dėsnis ir reinkarnacija turi ne tik asmeninę, bet ir kosminę reikšmę. Visų asmenų bendra karma sudaro šalies karmą, ir net žemės karmą (Vishnu-devananda, 1995).
Šios doktrinos taip pat įprasmina jogos praktiką. Visus gyvenimo sunkumus jogos praktikuotojams siūloma priimti kaip asmeninę karmą, kurią reikia išgyventi, ieškant pagalbos jogos praktikoje. Karma jogos praktikavimas degina praėjusiuose gyvenimuose sukauptą karmą bei padeda nekurti naujos. Visa jogos praktika suvokiama kaip vedanti arčiau susiliejimo su aukščiausiąja būtimi, su dievybe, o intensyvus jogos praktikavimas, esant tinkamai karmai, gali per vieną gyvenimą padėti žmogui išsivaduoti iš iliuzijos pančių ir susilieti su Absoliutu.
Mirtis ir gyvenimas po mirties. Su reinkarnacijos doktrina sietinas ir Vishnu-devananda pateikiamas mirties fenomeno ir gyvenimo po mirties paaiškinimas. Mirusių žmonių sielos gali patekti į tris skirtingas aplinkas, priklausomai nuo jų karmos. Tikrai dvasinių žmonių sielos keliauja „saulės spinduliais ir pasiekia saulės sferą, kur sutinka kitą sielą, kuri jau yra palaiminta, ir kuri nuveda naujokę į visų aukščiausią sferą, vadinamą Brahma sfera“ (Vishnu-devananda, 1988, 309 psl.). Ten ji susiliejanti su Absoliutu. Gerų ir teisingų žmonių sielos, tų, kurie dar nėra išsivadavę iš samsaros rato, keliauja į mėnulio sferą, kurioje jos gauna „puikius dievų ar angelų kūnus“. „Ten jie gyvena džiaugdamiesi dangaus palaima ilgą laiką, pagal savo gerų darbų nuopelnus, kol baigiasi jų užsitarnautas laikas. Tuomet jie vėl krenta į žemę <…> ir gimsta iš naujo kaip žmonės“ (Vishnu-devananda, 1988, 309 psl.) Tuo tarpu piktųjų žmonių sielos po mirties regresuoja. Kitame gyvenime jos atgimsta kokios nors neišsivysčiusios tautos nario kūne arba gyvuliu, o kurį laiką iki įsikūnijimo gyvena kaip demonai ar vaiduokliai sferoje, esančioje tarp žemės ir mėnulio sferos (ten pat, 311 psl.).
Vishnu-devananda mokykloje Vakaruose hinduistinė mitologija vaidina mažesnį vaidmenį nei aptartos kertinės doktrinos, tačiau ji taip pat nėra pamiršta. Centruose studijuojama Bhagavad-Gita ir kiti šventieji hinduizmo raštai. Taip pat yra įdomus kitų religijų, ypač krikščionybės, mitų perėmimas ir perinterpretavimas. Antai, Kristaus nukryžiavimo istorija interpretuojama jogos kontekste. Pasak Vishnu-devananda, Kristus buvo Advaita-Vedantos skelbėjas, kalbėjęs savo mokiniams tą patį, ką skelbia Vedanta („aš ir Tėvas esame viena“, tai yra, „aš esu Brahmanas“ (Vishnu-devananda, 1978, 123 psl.)), raginęs žmones praktikuoti karma jogą. Kristus pats buvęs ketvirtojoje dvasinio progreso pakopoje, bet, kadangi nesipriešino nukryžiavimui net ir turėdamas tam reikiamų galių, buvo automatiškai perkeltas į septintąją pakopą ir susiliejo su Absoliutu (Dinešas, interviu). Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip Vishnu-devananda jogos mokykla integruoja Vakarų mitologijos7 fragmentus į vieningą hinduizmo kosmologija ir antropologija grįstą pasaulėžiūrą.
Dievybės sampratos variantai. Įdomu ir tai, kad ir Sivananda, ir Vishnu-devananda mokymuose dievybė ne visuomet yra abstrakti religijos filosofijos Aukščiausioji būtis. Dažnai apie dievybę kalbama teistine terminija. Kartais tą terminiją galima įvardinti tik kaip vaizdingos retorikos dalį, kuria nebandoma nieko pasakyti apie aukščiausiąją realybę. Pvz., ant jogos mokytojų diplomų rašoma, kad jie mokytojais tapo „iš Aukščiausiojo malonės“, o malonė, kaip žinia, yra asmeniškos, veiklios dievybės savybė. Tačiau kartais tokia interpretacija neatrodo tikėtina. Pvz., vienoje Vishnu-devananda kalboje apie pasaulio karmą galime skaityti:
Kaip galima pakeisti šį pasaulį? Nėra jokio kelio … nebent būtų tam tikra bausmė mus perspėti. Ir ši bausmė bus labai, labai baisi mums visiems, ir tai taip pat yra Dievo valia; tai – visos planetos karma. Dabartinė padėtis labai bloga; <…> Nėra dvasinio gyvenimo. Dvasingi žmonės, religingi žmonės, tokie, kaip mes, apgaudinėja žmones ir jiems meluoja: „Duokite man 150 dolerių ir aš pasiųsiu jus į dangų.“ Esant tokiai padėčiai, Dievas sunaikins planetą. Jis pradės viską iš naujo. Tačiau sielos, jos nemirs. <…> Jos reinkarnuosis po kurio laiko kitoje planetoje, ir toliau gyvens. (Vishnu-devananda, 1995).
Čia matome ne tik asmenišką Dievą, bet ir pats Vishnu-devananda užima pranašo vaidmenį. Fenomenas, kai apie dievybę staiga imama kalbėti kaip apie veiklų agentą, nors oficialiame mokyme dievybė tėra beasmenis Absoliutas, paties Vishnu-devananda bemaž nereflektuojamas, tačiau jis leidžia judėjimui išlaikyti labai atvirą dievybės interpretacijų spektrą.
Okultinė visata. Tam tikri Sivananda ir Vishnu-devananda mokymo aspektai yra aiškiai maginiai. Rāja jogoje, kuri, pasak Vishnu-devananda mokyklos, yra daugiausiai žadantis jogos kelias (Atmaramananda, „Joga. II dalis“, 2004), greičiausias kelias į proto suvaldymą, hinduistinė kosmologija ir antropologija įgyja didžiausią reikšmę. Kaip jau minėta, rāja jogos praktikos metu jogos praktikuotojas žemiausioje muladhara čakroje glūdinčią kundalini energiją tam tikrais pratimais gali kelti aukštyn iki aukščiausiai esančios septintosios sahasrara čakros. Energijai pasiekus šią čakrą pasiekiama ir supersąmonės būsena – samadhi. Tačiau jau pakeliui, bekeliant energiją, jogas įgyja įvairias antgamtines galias (Vishnu-devananda, 1988, 230-231 psl.). Jogas, „kontroliuojantis savo protą, gali kontroliuoti ir bet kurį kitą protą, nes kiekvienas protas susijęs su universaliuoju protu“ (Vishnu-devananda, 1988, 272 psl.), arba, jogas, kuris sugeba valdyti praną, „nebijos jokios galios, kadangi jis yra įvaldęs visas galios apraiškas visatoje (Sivananda, Bliss Divine, 1997, 327 psl.). Kalbant apie šių galių panaudojimą, kartais įvardijami vaizdžiai stebuklingi veiksmai, pvz., viso pulko sustabdymas protu (Dinešas, interviu), tačiau kur kas dažniau minima galimybė perteikti savo sukauptą energiją gydant (Vishnu-devananda, 1988, 272 psl.), tiesiogiai ar per atstumą (Sivananda, Bliss Divine, 1997, 329).
Tiek Sivananda, tiek Vishnu-devananda apie jogo galias kalba pasitelkdami vaizdinius iš fizikos; prana yra visų mums žinomų energijų (pvz., elektros, magnetizmo) pagrindas, jos galima pasikrauti, ją galima „atiduoti“ kaip elektros išlydį, arba pasiųsti per atstumą kitam asmeniui. Tokia energijos ir maginio manipuliavimo ja samprata gerai įsikomponuoja į pasaulėžiūrą, kurioje visos realybės manifestacijos laikomos iliuzija, uždengiančia pamatinį viso ko vienį.
3.6.5. „paaiškinanti pirminius potyrius“
Pirminiai potyriai vaidina labai svarbų vaidmenį Vishnu-devananda mokyme, kur jiems ne tik pateikiama tam tikra interpretacija jogos sistemos rėmuose, bet ir nurodoma, kaip galima juos sukelti, kaip pasiekiamos tam tikros perkeistos sąmonės būsenos ar galios (kuriomis, beje, piktnaudžiauti nepatariama). Irving Hexham apibūdina „pirminius potyrius“ kaip
netikėtus, vaizdingus įvykius, kurie laikomi ne visai ‚įprastais‘. Pirminiai potyriai gali turėti daug formų; jais vadintini keisti sapnai, vizijos, balsai, kalbėjimas nesuprantamomis kalbomis, dvasinis gydymas, kitos būtybės artumo pojūtis, likimo ar lemties pajautos, vaiduoklių matymas, nepaaiškinami dvasiniai fenomenai ir kiti neįprasti įvykiai, patvirtinantys nematomo pasaulio realumą (2002).
Vishnu-devananda ir Sivananda aprašomi potyriai per meditacijas aiškiai priskirtini pirminiams potyriams. Pvz., hatha jogos meditacijoje, kurios metu siekiama pakelti kundalini energiją, asmuo, po gan intensyvios ir ilgos praktikos, pradeda jausti energijos tekėjimą kūne, mato ryškias spalvas, jį užplūsta palaima. Kundalini energijai pakilus astraliniu sushumna kanalu iki sahasrara čakros ir ten pasilikus, jogas „pasineria į palaimos vandenyną ir tampa viso pažinimo ir galių savininku“ (Vishnu-devananda, 1988, 299 psl.). Pats meditacijos tikslas – taigi ir jogos sistemos siekis – susiliejimas su Absoliutu, psichologiniu aspektu traktuotinas taip pat kaip pirminių potyrių visuma.
3.6.6. Bendrieji ir specifiniai kompensatoriai judėjimo mokyme
Tikėjimas karmos dėsniu ir reinkarnacijos samprata sudaro Vishnu-devananda mokyklai galimybę siūlyti stiprius bendruosius kompensatorius, o taip pat formuoja stiprią religinę potekstę jogos centrų dvasinei praktikai. Kaip matėme, tą dvasinę praktiką sudaro faktiškai visi Hexham išskirti religijos elementai – Sivananda jogos judėjimas Vakaruose turi institucionalizuotus ritualus, etinę sistemą, kuri, nors ir nepasireiškia kaip privalomas moralinis kodeksas, yra pakankamai aiškiai išsakyta. Šis jogos judėjimas turi gilias šaknis tradicijoje, kurią perduoda dvasiniai vadovai – svamiai, ir kuri yra saugoma nuo modifikacijų, nors ir leidžiant gan plačias atskirų doktrinų interpretacijas. Judėjimas turi aiškiai išreikštą pasaulėžiūrą, pateikiančią atsakymus į žmonėms labiausiai rūpimus klausimus ir paaiškina pirminius potyrius.
Vienintelė, tačiau esminė, sritis, kur galima kelti klausimą dėl religinio Vishnu-devananda judėjimo mokymo pobūdžio, yra reikšmė, suteikiama religinei praktikai. Bhakti interpretacijos judėjime leidžia tiek sakralizuotą, tiek ir natūralistinį apeigų atlikimą. Taip pat negalima būtų teigti, kad judėjimo mokymas iš esmės atstumia asmenis, kurie nelaiko savęs tikinčiais ir neturi religinės patirties ar noro ją įgyti. Tokiems asmenims judėjimo mokymas sudaro galimybę sutelkti visą dėmesį į natūralistinius ar maginius jogos aspektus ir ieškoti tik atlygių iš fizinių jogos pratimų ar sveikos gyvensenos, ir/ar specifinių kompensatorių, nereikalaujančių tikėjimo antgamte.
Tačiau šie apibendrinimai liečia tik judėjimo mokymą. Norėdami susidaryti pilnesnį vaizdą turėtume pereiti prie kito darbo komponento – konkrečių judėjimui priklausančių asmenų pasakojimų analizės, iš kurios galima susidaryti aiškesnį vaizdą apie realiai veikiančių jogos grupių pobūdį.
Išnašos
4 Čia aprašoma satsang vyko 2004-02-28 jogos centre „Narayana“, Vilniuje, viešint svamiui Atmaramanandai, remiamasi darbo autorius stebėjimo užrašais. Nors satsang tvarka gali šiek tiek varijuoti, paprastai centruose vykstantis satsang yra panašus į aprašytąjį (Rohanas, interviu); žinoma, satsang gali vesti ne tik svamiai, be to, gali nebūti muzikos fono.
5 Angliško teksto vertimas. Sanskrito transliteracija: „Deva Deva Sivananda Deen Bandhu Pahimam // Chandravadana Mandahasa Premarupa Rakshamam“.
6 Pasak paties judėjimo, šis svamių ordinas – Dasanami, yra įkurtas ryškiausio Kevala Advaita Vedantos propaguotojo Shri Sankara (Kirtan, 13).
7 Mito sąvoka, pasak Irving Hexham ir Karla Poewe (1997, 80-81), apibūdintina kaip „pasakojimas su kultūrą formuojančia galia“; šis žodis čia vartojamas be konotacijų, nurodančių į mito turinio netikrumą ar neistoriškumą.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
Komentarus darbui galite pateikti čia