Trys bendruomenių tipai Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungoje

Šiandieninės Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos (toliau –LEBBS) bendruomenių šaknis galima įžvelgti „radikaliojoje reformacijoje“, suformavusioje krikščioniško tikėjimo tradiciją, besiskiriančią tiek nuo katalikiškos, ortodoksiškos, tiek ir nuo „magisterinės“ protestantiškosios tradicijos.

LEBBS atsikūrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir iširus sovietmečiu veikusiai Krikščionių evangelikų – baptistų sąjungai, į kurią sovietmečiu įėjo ir evangelikų sekmininkų, menonitų ir kt. bendruomenės. Sąjunga atsikūrė tęsdama Evangelikų baptistų sąjungos, gyvavusios prieš II pasaulinį karą, veiklą, taigi, ji yra įpėdinė ir pirmųjų XIX a. viduryje Lietuvoje įsikūrusių baptistų bendruomenių.

Tačiau atsikurianti ir iš pradžių „Laisvųjų evangelikų bažnyčių sąjungos“ pavadinimu veikusi sąjunga įtraukė į savo gretas ne tik prieš karą egzistavusių ir sovietinę okupaciją ištvėrusių evangelikų baptistų bendruomenes, bet ir naujai vakarų misionierių sukurtas baptistų fundamentalistų bendruomenes bei sovietmečiu veiklą pradėjusias ir baptistų ir menonitų inspiruotas, tačiau „baptistų“ pavadinimo ir su juo susijusių konotacijų vengiančias bendruomenes.

Taigi, LEBBS sąjungoje bendruomenių esama bent trijų tipų, kuriuos sąlyginai galima vadinti „senųjų“ baptistų, vakarų baptistų – fundamentalistų bei laisvųjų krikščionių bendruomenėmis. Žinoma, šios bendruomenės įtakoja viena kitą, ir taip pat yra bendrai įtakojamos vakarų misionierių veiklos bei vakarų misijų teologinio eksporto, esama ir įvairiausių nesutarimų ir įtampų tarp skirtingų bendruomenių tipų.

Kyla klausimas, ar LEBBS yra skirtingų, atsitiktinai susiėjusių bendruomenių junginys, ar visgi vienos religinės tradicijos vienijamas religinis judėjimas? Pranešimas skirtas šio klausimo nagrinėjimo pradžiai.

Tikinčiųjų bendruomenės: tradicijos kontūrai

Pradėdamas Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos mikroanalizę visų pirma norėčiau nubrėžti šio religinių organizacijų junginio vietą makro kontekste, o tai padarysiu visų pirma iš istorinės ir teologinės perspektyvos, nubrėždamas tradicijos, kuriai iš anksto sąlyginai galime priskirti LEBBS, ribas.

Visos skirtingos LEBBS bendruomenės priskirtinos „tikinčiųjų bendruomenių“ religinei tradicijai. „Tikinčiųjų bendruomenių“ pavadinimą istorikai, tyrinėdami bažnyčios istorijos fenomenus, vartoja greta tokių apibendrinančių sampratų, kaip „laisvosios bažnyčios“ arba „baptistų bendruomenės“ panašiems religinės raiškos fenomenams apibūdinti. Po šiomis antraštėmis talpinami tokie skirtingi ir skirtingais laikais atsiradę judėjimai, kaip valdiečiai (XIII a.), ankstyvieji skirtingų atšakų anabaptistai – menonitai, huteritai, amonitai, taip pat baptistai, Anglijos puritonai – nonkomformistai, Moravijos broliai (XVII a.), metodistai, laisvosios Vokietijos ir Švedijos bažnyčios, adventistai, sekmininkai ir kt.

Kas gi vienija šias skirtingas bendruomenes, arba apskritai, pagal kokius kriterijus jos sudedamos į „vieną krepšį“?

Istoriškai galima išskirti keletą bendrų bruožų, kuriuos visos šios ortodoksiškai krikščioniškos bendruomenės turi arba turėjo savo egzistavimo pradžioje, ir kurias tie bruožai išskyrė iš to meto religinio konteksto.

Baptistų teologas James Wm. McClendon, sekdamas Durnbaugh ir Mullins, išanalizavęs skirtingų autorių pateiktas tikinčiųjų bendruomenių (kurias jis vadina „baptistų“ iš mažosios raidės bendruomenių) tipologijas, išvardina šiuos daugeliui tikinčiųjų bendruomenių būdingus bruožus:

  1. Biblicizmas, kuris suprantamas ne kaip viena ar kita Šv. Rašto inspiracijos teorija, bet kaip nuolankus Rašto autoriteto tikėjimui ir tikėjimo praktikai priėmimas.

  2. Misija (arba evangelizacija), suvokiama ne kaip pastanga kontroliuoti istoriją tikslais, kuriuos suvokiame kaip gerus, bet kaip atsakomybę liudyti Kristų – ir priimti kentėjimą, į kurį veda šis liudijimas.

  3. Laisvė, arba sielos kompetencija, suvokiama ne kaip spaudžiančios valdžios atmetimas, bet kaip Dievo duota laisvė atsiliepti Dievui be valstybės ar kitų galių intervencijos.

  4. Mokinystė, suvokiama ne kaip pašaukimas nedaugeliui ar ezoterinė disciplina išskirtiniams, bet kaip gyvenimas, transformuotas į tarnystę per Jėzaus Kristaus viešpatavimo priėmimą (mokinystę liudija tikinčiojo krikštas; susijusios temos yra „atgimusi“ arba tikinčiųjų bendruomenė).

  5. Bendruomenė, suvokiama ne kaip privilegijuotas priėjimas prie Dievo ar šventa būsena, bet kaip dalinimasis ir dalyvavimas kartu viename paklusnumo Kristui gyvenime (to ženklas yra viešpaties vakarienė). (McClendon 1994:28).

Tačiau McClendon‘as kelia klausimą, ar šie atskiri tikinčiųjų bendruomenių gyvavimo elementai, šis dalinis, ko gero, minimalistinis inventorius, turi kokį nors vieną bruožą, kuris būtų tinkamai centrinis, lemtų kitų elementų būtinumą. Ar yra vienas principas, kuris gali mums tapti organizuojančiuoju, apjungiančiuoju principu baptistų arba „tikinčiųjų bendruomenių“ teologijai?

McClendon toliau mini keletą iš jau išvardintųjų elementų apžvelgdamas skirtingų mokslininkų pastangas rasti tą organizuojantįjį „tikinčiųjų bendruomenių“ teologijos principą. Pvz., tokiu principu buvo siūlomas biblicizmas, t.y., nuoseklus sugrįžimas prie Biblijos kaip pagrindinio šaltinio teologijai. McClendon perfrazuoja vieną iš anabaptistų istorikų Donavan Smucker, pasak kurio anabaptistai buvo vieninteliai tarp reformatorių, kurie siekė sekti Protestantizmo logiką iki galo ir nuosekliai, tik jie vieninteliai pakluso visiškam Biblijos autoritetui. Tačiau McClendon čia pat pastebi, kad Rašto autoritetas tam tikra prasme yra visų krikščioniškų bendruomenių pamatas, o skirtingos jo interpretacijos kyla taip pat ir iš tradicijos, istorijos ir tam tikrų hermeneutikos principų. Skirtingų krikščioniškų Biblijos interpretacijų problemos negalima išspręsti tiesiog apeliuojant į pačią Bibliją, tad būtų klaidinga taip simplistiškai apibrėžti tikinčiųjų bendruomenių teologijos centrą.

Šios vizijos organizuojančiaisiais principais skirtingi autoriai yra siūlę ir mokinystės temą, o taip pat – restoraninę istorijos interpretaciją. McClendon apžvelgia ir šiuos pasiūlymus, tačiau nelaiko jų patenkinamais.

Pateikęs išsamią galimų ir kitų autorių siūlytų variantų apžvalgą, McClendon siūlo savo „tikinčiųjų bendruomenių“ vizijos versiją. Joje Raštas vaidina centrinį vaidmenį, tačiau Rašto centriškumas interpretuojamas konkrečiau nei „Biblicizmo“ atveju. Vietoje gan kontroversiškos „Biblicizmo“ sampratos, kuria skirtingos grupės bando pagrįsti savo išskirtinumą, jis siūlo Raštą laikyti sąsaja tarp apaštalų laikų bažnyčios ir dabartinės bažnyčios. „Taigi vizija gali būti išreikšta kaip hermeneutinis šūkis, reiškiantis suvokimą, kad dabartinė krikščionių bendruomenė yra ta pati primityvioji krikščionių bendruomenė ir eschatologinė krikščionių bendruomenė. Kitais žodžiais tariant, bažnyčia dabar yra primityvioji bažnyčia ir bažnyčia teismo dieną yra bažnyčia dabar; paklusnumas ir laisvė, kurią turėjo ankstyvieji sekėjai Jėzumi, yra mūsų laisvė ir mūsų paklusnumas“ (McClendon 1994:31). Rašto žodis tokiu būdu priimamas kaip betarpiškai mums skirtas.

Galime pastebėti, kad taip suvoktas „biblicizmas“ praranda negatyvųjį atspalvį, nes biblicizmo nebereikia tapatinti su primityvumu: ši vizija ne tik parodo, kad Biblija yra tikinčiųjų bendruomenių vizijos šerdis, bet taip pat nurodo ir kaip Biblija funkcionuoja. Tikinčiųjų bendruomenės yra betarpiška apaštališkųjų bendruomenių išraiška, jos skaito apaštališkuosius raštus kaip joms adresuotus ir vadovaujasi taip pat senosios sandoros tekstais. Jei katalikiška vizija apaštališkumą sieja su apaštališkosios tradicijos perdavimu, tam tikru tęstinumu, kuris taip pat legitimiai įtraukia ir vystymąsi, tai tikinčiųjų bendruomenių vizija atmeta tą vystymosi aspektą kaip eretišką, apaštališkumą lokalizuodama bendruomenėje, gyvenančioje pagal apaštalų mokymą. Tikinčiųjų bendruomenių principas, kad dabartinė bažnyčia yra apaštališkoji bažnyčia, yra mistiškas ir betarpiškas, tuo tarpu katalikiškoji jo versija įtraukia vystymąsi ir perdavimą (McClendon 1994:33).

Baptistų bendruomenės Lietuvoje – ištakos ir sovietmetis

Baptistų sąjungos (LEBBS) ištakas galima vesti į ankstyvąjį baptistų judėjimą Lietuvoje, kurio šaknys siekia XIX a. pirmąją pusę. Į Klaipėdą XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sugrįžta Eduardas Grimas, Šveicarijoje susipažinęs su vietiniais menonitais ir jų pakrikštytas. Apie jį pamažu susiburia asmenų, kaip ir jis patikėjusių asmeninio atsivertimo ir tikinčiųjų krikšto svarba, būrelis. Vėliau, 1841 m., tikintiesiems besvarstant krikšto klausimą, vienas iš grupės narių, anglų baptistų pastorius, įtikina grupę, kad Biblija moko suaugusiųjų krikštą panardinimo būdu (menonitai, su kuriais buvo susipažinęs Eduardas Grimas, krikštydavo suaugusius, tačiau ne panardinimo, o šlakstymo būdu). Bendruomenė pasikviečia vieną baptistų lyderių iš Vokietijos, Gerhard‘ą Oncken‘ą, kuris pakrikštija tikinčiuosius panardinimo būdu 1841 m. Šiuos metus Lietuvos baptistai laiko savo judėjimo pradžia Lietuvoje, nors įdomus ir pats faktas, kad ši pirmoji bendruomenė iš pradžių buvusi menonitiška. (Latužis, Interviu).

Klaipėdos baptistų bendruomenę iš pradžių sudarė daugiausiai vokiečiai, nors jau po 10 metų į ją įsijungė ir Lietuviai. 1851 m., turėdama 234 narius, bendruomenė pasistatė pastatą pamaldoms, pastatą, kuris ir dabar priklauso baptistų bažnyčiai, nors sovietmečiu buvo atimtas iš bendruomenės. Ši bendruomenė veikė be pertrūkio iki šių dienų. Iš pradžių ją sudarė daugiausiai vokiečiai, vėliau, ypač tarpukaryje, Lietuvių kilmės baptistų joje daugėjo, pradėtas leisti laikraštukas lietuvių kalba „Tiesos draugas“, misijinė bendruomenės veikla buvo nukreipta tiek į lietuviškai kalbančias gyvenvietes (Poškos, Žemaitkiemio, Bružų), tiek ir į daugiau vokiškai kalbančias (Šilutė, Rusnė, Priekulė). (Latužis, Interviu).

XIX a. pabaigoje taip pat susiformavo Kauno baptistų bendruomenė, įsteigta daugiausiai į Lietuvą atvažiuojančių darbininkų iš užsienio, bendruomenė įsikūrė šiandieniniame Kauno Šančių rajone, 1898 m. pasistatė savo maldos namus. Taip pat gan anksti susikūrė Ylakių baptistų bendruomenė (apie 1909 m.), kurioje pamaldos vyko latvių kalba. Taip pat gan anksti XX a. pradžioje įsteigta Mažeikių bendruomenė, Vilniaus bendruomenės (neturinčios tiesioginių ryšių su šiandien veikiančiomis bendruomenėmis, faktiškai ištirpusios sekmininkų daugumoje po to, kai sovietmečiu ši baptistų bendruomenė susijungė su sekmininkų bendruomene) pradžia – irgi XIX-XX a. sandūra. (Latužis, Interviu).

1933 m. Klaipėdoje įkurta Baptistų sąjunga (oficialiai vadinta „Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenės“), kuri iki karo jungė apie 10 bendruomenių. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 379 baptistų tikėjimą išpažįstantys asmenys, beje, 145 vyrai ir 234 moterys – matyt moterų bažnyčiose visais laikais būta daugiau (Lietuvos gyventojai 31).

Didelis smūgis Baptistams buvo II pasaulinis karas ir sovietinė okupacija. Vokiečių kilmės baptistų dauguma pasitraukė į Vokietiją frontui iš Rusijos traukiantis prie mažosios Lietuvos, sovietmečio represinė politika neleido bendruomenėms plėsti savo veiklos. Lietuvos baptistų bendruomenės kartu su sekmininkais įsijungė į Visasąjunginę evangelikų krikščionių ir baptistų tarybą, sujungusią įvairių pakraipų tikinčiųjų bendruomenes. Biržų, Ylakių ir Vilniaus bendruomenės buvo įregistruotos religijos reikalų taryboje, de fakto veikė taip pat Klaipėdos ir Kauno bendruomenės. (Peškaitis 2000).

Baptistų, priklausančių sąjungai, identitetą ir teologiją sovietmečiu daugiausiai formavo Maskvoje veikiantys Biblijos kursai, tarybos leidžiamas leidinys „Bratskij vestnik“. Nesant gausių šaltinių ir informacijos pertekliaus, taip pat patiriant nuolatinį spaudimą iš sovietinių valdžios organų, prižiūrinčių religinių bendruomenių veiklą, baptistai išsiugdė atsargumo ir konservatyvumo, kuris ir šiandien, pasikeitus situacijai, daro nemažą įtaką bendruomenėms.

LEBBS formavimasis: nuo Atgimimo iki šiandien

Sovietmečiui besibaigiant atsirado galimybių didesnei įvairovei baptistų tarpe. Be „tradicinių baptistų“ LEBBS šiandien yra taip pat ir „laisvųjų krikščionių“ bei baptistų fundamentalistų bendruomenių (tiksliau, viena bendruomenė).

Laisvųjų krikščionių pradžią galima įžvelgti 8 d-metyje, kuomet Grežionių k. Radviliškio r. veikusi vokiečių išeivių iš Ukrainos ir Rusijos bendruomenė, neturėjusi ryšių su sovietų įregistruota sąjunga, į savo tarpą įtraukė ir kai kuriuos lietuvius, bei pradėjo ieškoti kontaktų su sąjungai priklausančiomis bendruomenėmis. Nuo maždaug 1977 m. ši bendruomenė pradėjo palaikyti gan glaudžius ryšius su Klaipėdos baptistais. Ši bendruomenė atrodo buvusi be galo konservatyvi, tačiau istoriniai pokyčiai ją gerokai transformavo.

Rusakalbiams vokiečiams pamažu išvykstant, bendruomenėje stiprėjo lietuvių sparnas. Vėliau bendruomenė dar ilgokai blaškėsi tarp rusiškos ir lietuviškos pamaldų tvarkos. Matydami, kad rusų kalba iš valstybinės tampa tautinės mažumos kalba ir suprasdami bendruomenės sąsajos su tautine mažuma neperspektyvumą, bendruomenės vadovai galiausiai nusprendė bendruomenę padalinti iš pradžių į rusišką ir lietuvišką dalis, o vėliau ir visiškai padalinti bendruomenę į dvi savarankiškas bažnyčias (Vaitkevičius, interviu).

Bendruomenės vadovai, matyt įkvėpti taip pat ir visuomenėje vykstančių pokyčių, ieškojo galimybės išvengti „baptistų“ etiketės, kuri sovietmečiu buvo įgijusi neigiamą atspalvį, ir, iš kitos pusės, siekė neapsiriboti konservatyvumu pasižyminčioje ir taisyklėmis apsistačiusioje tradicijoje.

Pastarasis bendruomenės ar atskirų jos vadovų siekis vedė į kitos, atviros tapatybės deklaravimą. Pasak Valdo Vaitkevičiaus, Šiaulių laisvųjų krikščionių bažnyčios pastoriaus, siekį nesusitapatinti su „baptistų“ etikete visų pirma išreiškė Otonas Balčiūnas, o bendruomenė tik vėliau suvokė tokio žingsnio prielaidas. Bendruomenė nusprendė vadintis „laisvųjų krikščionių bažnyčia“. „Laisvųjų krikščionių“ apibrėžimas visų pirma buvo patogus tuo, kad, skirtingai nei sovietmečiu negatyviai nušviečiamas baptistų vardas, visiškai neturėjo negatyvių konotacijų – atvirkščiai, jis siejosi su tuo metu visuomenę pagavusiu suvaržymų atmetimo idealu. Kartu reikia pastebėti, kad šiuo pavadinimu bendruomenės vadovai savotiškai susirišo su vakarų akademiniame pasaulyje aiškią reikšmę įgavusia „laisvųjų bažnyčių“ tradicija (ką mes anksčiau įvardinome kaip „tikinčiųjų bendruomenių“ tradiciją). Laisvųjų bažnyčių tradicija, kaip pastebėjome, apima ne vien baptistus, bet visą eilę skirtingų, tačiau bendrų bruožų turinčių judėjimų. Atrodo buvo siekiama pasakyti: „Mes priklausome laisvųjų bažnyčių tradicijai, tačiau kol kas daugiau nieko apie save negalime pasakyti. Nenorime lysti į rėmus, norime eiti savu keliu“.

Bendruomenės įsiregistravimas miesto savivaldybėje „laisvųjų krikščionių religinės bendruomenės“ pavadinimu sukėlė šiokį tokį šoką baptistų bendruomenėms, tuo metu patekusioms į organizacinių struktūrų vakuumą – yrant tuometinei visasąjunginės baptistų sąjungos Lietuvos atšakai, nuo jos atsiskiriant Lietuvos evangelikams sekmininkams, bei dar nesukūrus efektyvios vietinės, Lietuvos teritorijoje veikiančios baptistų bendrystės. Tačiau „laisvųjų krikščionių“ pavadinimo prisiėmimas nereiškė, kaip jau minėta, šios bendruomenės atsiskyrimo nuo baptistų, esminio identiteto pokyčio. Baptistams buvo sakoma: „mes nesame baptistai, bet esame tokie patys, kaip ir jūs“. Taip pat buvo nurodyti keli doktrininiai skirtumai: narystė nebesiejama su krikštu, taip pat krikštas ir narystė nebebuvo keliami kaip sąlyga dalyvauti Viešpaties vakarienėje, tačiau tai nebuvo esminės pavadinimo pakeitimo priežastys. (Latužis, interviu; Vaitkevičius, interviu). Tuo pačiu metu atrodo siekta bendradarbiauti su giminingomis bažnyčiomis už „baptistinio identiteto“ ribų, ypač su menonitais. (Vaitkevičius, interviu).

92 m. įvykus bendroms su užsieniečiais evangelizacijoms susikūrė laisvųjų krikščionių grupelės kituose miestuose, 1995 m., vėlgi, atrodo kaip akibrokštas baptistams Klaipėdoje, gimė Klaipėdos laisvųjų krikščionių bažnyčia, – atsiradusi vėlgi „kitokios“ bažnyčios vizijos genamos studentų grupelės iniciatyva. Dar anksčiau buvo įkurtas Lietuvos krikščioniškasis fondas, tapęs naujojo bažnytinio judėjimo, to „ne baptistų, bet tokių pačių“ grupelių judėjimo ir tos vis dar nelabai apibrėžtos vizijos ramsčiu. Galiausiai, bendradarbiavimui tarp laisvųjų krikščionių bendruomenių skatinimui buvo įkurta, nors ir iki šiol neįforminta, Laisvųjų evangeliškųjų bažnyčių ir krikščioniškų organizacijų bendrija (LEBKOB), įtraukianti ne tik bendruomenes, priklausančias LEBBS (Šiaulių, Vilniaus, Šilutės), bet ir kitas, nepriklausančias minėtai bendrijai (Kauno, Klaipėdos), bei į bendrystę įtraukiančiai užsienio misijų organizacijas. Šios organizacijos gimimas – tai dar vienas žingsnis autonomiškumo linkui, šiuo atveju, organizuoto autonomiškumo. LEBBS priklausančios bendruomenės įgyja dvigubą narystę, ir ši antroji narystė, atrodytų, labiau tenkina bendruomenių broliavimosi poreikius, nei pirmoji. Jei pirmoji (LEBBS) yra tarsi stabilumo ir tradicijos garantas, tai antroji (LEBKOB) – laisvos raiškos paieškų, autonomiškumo siekio išraiška.

Laisvųjų krikščionių bažnyčių raidą galime interpretuoti kaip išcentrinį judesį Lietuvos laisvųjų bažnyčių padangėje, judesį ieškant kontaktų su platesniuoju krikščioniškuoju kontekstu, judesį ieškant dialogo su kultūros vyksmu. Jei Baptistų sąjungos konservatizmas atrodo liudytų griežtų sienų politiką ir griežtai reglamentuotą tarpkonfesinį bendravimą, tai laisvųjų krikščionių bažnyčių autonomiškumo ir individualios raiškos, nesusirišant paveldėta tradicija, siekis, atrodo liudytų norą išlaikyti stiprų centrą, pabrėžiant atgailos ir atsivertimo, mokinystės svarbą, ir taip išvengiant griežto apsiribojimo.

Tačiau tai, kas vieniems gali reikštis kaip suvaržanti tradicija ir organizacinės ribos, kitiems gali būti saugus kontekstas bendruomenės gyvenimo puoselėjimui ir sekimui Kristumi. Tokią patirtį liudija Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bažnyčios istorija. VNTBB yra trečiosios, sąlyginai šiame pranešime įvardintos kaip „fundamentalistinės“, pakraipos baptistų bendruomenė. Tai, kad Baptistų sąjungoje ji atrado saugią brolišką bendrystę, matyt nėra lengva paaiškinti nurodant vieną ar dvi priežastis, bet visgi pamėginsiu nurodyti, mano suvokimu, svarbesnes iš jų.

VNTBB buvo įkurta 1992 m. spalio mėn., kai, po Kauno baptistų bendruomenės „Geroji naujiena“ evangelizacijų įtikėjęs devynetas, tarp kurių buvo ir šiandieninis bendruomenės pastorius Irmantas Pinkoraitis, pasikrikštijo ir pradėjo bendruomenės susirinkimus. Bendruomenė, nors pradžioje ir šefuojama Kauno „Gerosios naujienos“, iš pat pradžių buvo savarankiška ir save išlaikanti. Jau po dviejų metų, 1994 liepos mėn., jauna bendruomenė, faktiškai neturėjusi subrendusių lyderių, nusprendė atsiskirti nuo, pasak bendruomenės pastoriaus, pernelyg legalistiška tapusios „Gerosios naujienos“ bažnyčios. Nors abi bendruomenės buvo ir liko didele dalimi įtakotos separatistinių, kalvinistinių pažiūrų baptistų bendruomenių JAV, neigusių bet kokią virš-bendruomeninę matomą Kristaus kūno vienybę ir tikinčių „tikinčiojo saugumu“, t.y., doktrina, kad įgijęs amžinąjį gyvenimą tikintysis negali jo prarasti, Naujojo Testamento bažnyčia pamažu pradėjo linkti bendradarbiavimo su kitais panašių pažiūrų krikščionimis linkui. 1998 m. bendruomenė įsijungė į LEBBS, ir atrodo, čia atrado savo vietą bei tarnavimo kontekstą. Šis įcentrinis judesys, kuris taip labai skiriasi nuo Laisvųjų krikščionių bažnyčių kelio, nėra lengvai paaiškintinas. Aišku tik tiek, kad LEBBS šiai bendruomenei yra užtektina platuma ir puikiai tenkina jos negausius išorinius poreikius. VNTBB misijos ir tarnavimas neišeina už bendruomenės ribų į ekumeninį, tarpkonfesinį kontekstą, bendruomenė neturi didelių ekumeninių pretenzijų, tad ta sąjunga, kuri kitiems pasirodė varžanti, VNTBB tapo nauju horizontu, už kurio pernelyg žvalgytis niekas nejaučia didelio poreikio. (Pinkoraitis, interviu).

Išvados

Po šios gal kiek per daug glaustos trijų bendruomenių tipų LEBBS apžvalgos norėčiau pateikti keletą išvadų.

  1. Visos LEBBS priklausančios bendruomenės neabejotinai priskirtinos „tikinčiųjų bendruomenių“ tradicijai (kitaip dar ją galima pavadinti baptistų tradicija). Jose galime išskirti visus pranešimo pradžioje išvardintus tikinčiųjų bendruomenių bruožus: biblicizmą, evangelizacijos svarbą, laisvės priimti ir sekti Kristų pabrėžimą, mokinystės svarbos nurodymą, ir, galiausiai, bendruomenišką šių bažnyčių raišką. Galime kalbėti apie tai, kad vienos tikinčiųjų bendruomenių charakteristikos labiau pastebimos vienose bendruomenėse, kitos – kitose; bendruomenės ribos taip pat skirtingai brėžiamos skirtingiems tipams priskirtose bendruomenėse (pvz., VNTBB ir LKB sampratos apie tai, kiek krikštas susijęs su priklausymu bendruomenei ir galimybe priimti komuniją, kiek narystė susijusi su įsipareigojimu bažnyčiai (dešimtinės svarba, etc.)); gal vienos bendruomenės drąsiau žvalgosi į kitas tradicijas, tačiau galima drąsiai teigti, kad visos bendruomenės gali būti paaiškintos per McClendon pasiūlytą „tikinčiųjų bendruomenių“ vizijos prizmę.

  2. Doktriniškai, visos LEBBS bendruomenės yra konservatyvios ir evangeliškos. Jos pačios viena kitą tokiomis pripažįsta. Visos jos ne tik laikosi esminių krikščionybės doktrinų: trejybės, atpirkimo per Kristaus auką, bet ir evangeliškųjų doktrinų: atsivertimo, evangelizacijos svarbos; o taip pat ir laisvųjų bažnyčių ekleziologijos, kuri deklaruoja bendruomenių autonomiškumą ir tarpusavio priklausomybę, kolegialumą priimant sprendimus.

  3. Nors konservatyvizmo – liberalizmo skalėje (ir čia aš nei vieno skalės krašto ar jos centro nelaikau pranašesniu tašku už kitas vietas) ne visas bendruomenes rasime vienoje vietoje, jos nėra labai nutolusios viena nuo kitos. Atrodytų, kad konservatyviausia turėtų būti VNTBB ir liberaliausios – LKB, tačiau toks suskirstymas labiau įsigilinus pasirodo paviršutiniškas ir kiek klaidinantis. LKB dažnai rasime ne ką mažiau konservatyvizmo spektro pusėje, nei kitų dviejų tipų bendruomenes.

  4. Nors nėra labai reikšmingų doktrininių skirtumų tarp skirtingų tipų bendruomenių, tai neužtikrina sąjungos vienybės. Vienybei grėsmę kelia iš esmės ne doktrinos ar religinės tradicijos skirtumai, bet kitokio pobūdžio problemos, skirtingi vienybės modeliai (orientacijos apie centrą su neaiškiomis ribomis ir aiškių ribų), orientacijos į saugų apibrėžtumą ir vizionieriško ėjimo toliau už saugų horizontą priešprieša. Čia žinoma kalbu apie įtampas tarp LEBKOB ir LEBBS kaip centrų, laikančių bendruomenes drauge, tenkinančias jų tarpusavio priklausomybės poreikius. Deja, religinės tradicijos vienovė gali būti bejėgė priešpriešų keliamų iššūkių akivaizdoje[1].

Literatūros sąrašas

Išvada dėl Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos valstybės pripažinimo. Teisingumo ministerija, 1999-02-26 raštas Nr. 07-0722 Lietuvos Respublikos Seimui. // http://www.tm.lt/.

Latužis, Albertas. Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje // PRIZMĖ 98/1 imta iš: http://www.prizme.lt

Latužis, Albertas. Interviu 2003-03-14. Asmeninis autoriaus archyvas.

Lietuvos gyventojai 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys, 31 psl.; publikacijos data neaiški.

McClendon, James Wm. Systematic Theology: Ethics // Nashville: Abingdon, 1994.

Peškaitis, Arūnas ir Donatas Glodenis. Šiuolaikinis religingumas // Vilnius: Vaga 2001.

Pinkoraitis, Irmantas. Interviu 2003-03-25. Asmeninis autoriaus archyvas.

Vaitkevičius, Valdas. Interviu 2003-03-23. Asmeninis autoriaus archyvas.

Donatas Glodenis
Pranešimas, skaitytias Evangeliškojo Biblijos instituto konferencijoje “Tikinčiųjų bendruomenės: istorinės ir teologinės ištakos, religinės praktikos bruožai, nūdienos tarnavimas ir perspektyva”. Konferencija vyko 2003-03-29 Lietuvos krikščioniško fondo aukštosios mokyklos patalpose Klaipėdoje. Pirmą kartą skelbtas http://www.religija.lt

Išnašos

[1]. Praėjus keletui mėnesių po šio pranešimo pristatymo konferencijoje, LEBKOB paviešino savo ketinimus steigti atskirą bendriją nuo LEBBS, taip formaliai įtvirtinant egzistuojančius skirtumus tarp šių organizacijų.

  1. #1 by Kolia on 2006-02-27 - 16:25

    “Vėliau, 1841 m., tikintiesiems besvarstant krikšto klausimą, vienas iš grupės narių, anglų baptistų pastorius, įtikina grupę, kad Biblija moko suaugusiųjų krikštą panardinimo būdu”. Siūlau pasitikslinti, nes kiek žinau tai buvo jūreivis, pastoriaus sūnus, kuris vėliau įtikėjo ir buvo pakrikštytas tuo būdu kaip pats ir pamokino.

  2. #2 by + simonas on 2006-02-27 - 19:59

    o kaip čia išvadose apibrėži konservatyvizmą ir liberalizmą? ar tai – išraiškos, ar teologijos įvardyjimas? nors vėliau pamini, kad tarp laisvųjų galima rasti ir nemažai konservatyvizmo, ką tuomet turėjai omeny kalbėdamas apie liberalizmą?

  3. #3 by Donatas G. on 2006-02-28 - 10:02

    Greičiau išraišką, laikyseną kultūros atžvilgiu, nei teologines nuostatas.

  4. #4 by + simonas on 2006-03-1 - 01:28

    įdomu. manau, čia terminologija pakiša koją labiau, nei padeda. patys LKBiečiai terminus “konservatyvus” ir “liberalus” naudotų daugiau teologinėms nuostatoms, nei išraiškai ar laikysenai kultūros atžvilgiu apibrėžti. na, bet nelygu tavo rašinio auditorija. ir vis tik – juk šiuo straipsniu ypač susidomėję bus tie, apie kiuriuos rašoma. korekcijos? gal ir neverta. :-) asmeniškai man šis terminas (liberalizmas), jei jį suprantu taip, kaip tu turi omeny, visiškai negąsdina. juk bent jau angliškai (kilęs, matyt, iš lotyniško žodžio) liberate yra išlaisvinti. taigi, laisviesiems tinka. :)

  5. #5 by Donatas G. on 2006-03-1 - 10:36

    Sveikas Simonai, na ir nusišnekėjau: seniai rašiau šį straipsnį, ir tik dabar peržiūrėjau, ką aš iš tiesų rašiau, ir kokiame kontekste naudojau terminus „liberalus“ ir „konservatyvus“. Iš tiesų naudojau juos daugiau teologine prasme.

    Taigis; bet iš kitos pusės, galima kalbėti ir apie nuostatos kultūrinio konteksto atžvilgiu liberalumą/konservatyvumą. Šiuo požiūriu „laisvieji“, man regis, yra liberalesni. Nors dabar jau sudėtinga pasakyti, kaip yra: Baptistų sąjunga atrodo labai įtakojama, hm, postkonservatyvios (?) Prahoje esančios Baptistų teologijos seminarijos.

    Čia terminas turbūt irgi reikalaujantis paaiškinimų, bet jiems jau nebeturiu laiko, reikia bėgti :)

  6. #6 by + simonas on 2006-03-1 - 19:12

    Na, kada nors būtų įdomu sulaukti viso įrašo apie postliberalus/postkonservatorius, bet ne Šiaurės Amerikos variantu, kur iš esmės jie skirstosi politiniu pagrindu, o europiniu. Taigi, IBTS ir post-…

  7. #7 by Leonidas on 2006-06-2 - 08:47

    Apie postliberalus/postkonservatorius prirasyta simtai temu ivairiose konfesiju leidiniuose. Bet kiek mazai bendruomeniu zino kaip igyti meile, be kurios Viespaciui amzinybeje mes nereikalingi.Kiek mazai zino apie ugnies kriksto darbus nurodytus Viespaties Jezaus, kad butu sunaikintas velniskas paveldas baime, netikejimas, smerkimas ir kt. Petras po treju metu issigine savo Viespaties, bet praejes ugnies aovalyma atejo i Dievo vaiku jega ir meile. Todel mums Lietuvoje reikia ne suskirstymopostliberalus/postkonservatorius tekejimus, o i tuos kurie siekia Dievo meiles ir jegos it tuos, kurie kaip Efezo baznycia pamirso pirmaja meile. Su Dievo palaiminimais

(nebus skelbiama)