Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 4. Interviu analizė

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

4. Interviu su jogos grupių nariais analizė

4.1. Tyrimo metodologija ir atlikimas

Siekiant ištirti, kokių religinėms ar maginio tipo grupėms būdingų bruožų yra Sivananda jogos centrų praktikoje Lietuvoje, buvo atliktas lauko tyrimas, fokusuoti interviu su 12 jogos grupių narių Lietuvoje.

Siekta atlikti kokybinį tyrimą. Tuo tikslu buvo atrinkta respondentų grupė, kurie atspindėtų tipinį jogos grupių lankytojų ir dalyvių kontingentą pagal išsilavinimą ir amžių, taip pat buvo siekiama, kad bent pusė respondentų būtų jogos mokytojai ar bent – seniai dalyvaujantys judėjime, t.y., ganėtinai giliai įsitraukę į jogos grupes, tačiau taip pat buvo siekiama apklausti ir eilinius jogos grupių lankytojus. Apklausiant eilinius lankytojus buvo apsiribota tais, kurie jogą praktikuoja mažiausiai metus. Taigi, iš esmės tyrimas, nors ir paliečiant jogos judėjimo pakraščius, buvo atliekamas centre bei vidutinio įsitraukimo laipsnio respondentų tarpe, darant prielaidą, kad mažiau nei metus jogos užsiėmimus lankantys asmenys bus tyrimui neaktualūs, neturėję užtektinai patirties jogos grupėje, kad galėtų ją reflektuoti. Daugelis interviu buvo atlikti asmeniškai, tačiau trys iš jų buvo atlikti elektroniniu paštu keliais etapais. Pirmajame etape respondentui buvo išsiųstas klausimynas; respondentui pateikus atsakymą jam būdavo pateikiami papildomi klausimai, kilę iš pateiktų atsakymų teksto.

Iš dvylikos tyrimo metu apklaustų asmenų buvo:

  • 5 mokytojai ir 7 lankytojai (iš mokytojų tarpo – viena iš trijų Lietuvoje esančių vyr. nokytojų; iš lankytojų, vienas laikytinas „senbuviu“, nebaigusiu mokytojų kursų tačiau turinčių nemažą autoritetą grupėje);
  • 11 respondentų turi aukštąjį išsilavinimą, vienas – aukštesnįjį, ir šiuo metu studijuoja aukštojo mokslo įstaigoje. Šeši apklaustieji turi magistro laipsnį. Nors tyrimas dėl savo kokybinio pobūdžio neleidžia daryti išvados, kad absoliuti dauguma judėjimo dalyvių turi aukštąjį išsilavinimą, ganėtinai akivaizdu, kad judėjimas visų pirma patraukia vidutinio sluoksnio, gerai išsilavinusius asmenis. Be to, susidaro įspūdis, kad didžioji judėjimo dalyvių dalis dirba intelektualinį darbą;
  • 8 moterys ir 4 vyrai; judėjime šis skirtumas tarp vyrų ir moterų dalyvavimo yra dar didesnis – vyrų yra keturis, o gal net penkis kartus mažiau tarp eilinių lankytojų, ir tris kartus mažiau tarp mokytojų;
  • respondentų amžiaus vidurkis – 35 metai; vyriausiasis respondentas – 46 metų amžiaus, jauniausiasis – 26; net pusė respondentų buvo 35-37 metų amžiaus. Šie skaičiai yra daugiau ar mažiau tipiški judėjimo dalyvių amžiui apskritai, kiek galima spręsti iš stebėjimo metu gautų duomenų;
  • devyni respondentai buvo iš Vilniaus jogos centro „Narayana“, kiti trys – iš Kauno jogos grupelės, kuri yra gan tampriai susijusi su „Narayana“ centru. Kito didesnio Sivananda jogos centro Vilniuje – Šanti jogos ir Vedantos centro – lankytojai nebuvo apklausiami, apsiribojant viena judėjimo Lietuvoje atšaka ir siekiant gauti aiškesnį vaizdą apie būtent šią, pagrindinę Vishnu-devananda pasekėjų grupę Lietuvoje.

4 lentelė. Respondentų sąrašas ir statistiniai duomenys

Vardas Statusas judėjime Amž. Lytis Išsilavinimas Jogą praktikuoja Centras
Indira mokytoja/s 35 M Aukštasis (magistras) 6 „Narayana“
Rasa Lankytoja/s 46 M Aukštasis 3 „Narayana“
Rohanas mokytoja/s 37 V Aukštesnysis, studijuoja psichologiją VU 4,5 „Narayana“
Odeta Lankytoja/s 35 M Aukštasis 2 Kauno grupelė
Irina Lankytoja/s 35 M Aukštasis 2,5 Kauno grupelė
Kristina Lankytoja/s (naujokė/as) 26 M Aukštasis (magistras) 1 „Narayana“
Dinešas mokytoja/s 42 V Aukštasis 20 „Narayana“
Dalius Lankytoja/s senbuvė/is 37 V Aukštasis 5 „Narayana“
Devika mokytoja/s 37 M Aukštasis (magistras) 5 Kauno grupelė
Danutė Lankytoja/s 31 M Aukštasis (magistras) 2 „Narayana“
Vaidas Lankytoja/s 28 V Aukštasis (magistras) 1 „Narayana“
Čanda mokytoja/s (Vyr.) 35 M Aukštasis (magistras) 6 „Narayana“

Atliekant interviu buvo siekiama surinkti duomenis apie tai, kokį santykį su joga turi respondentai, kokią vietą joga užima jų gyvenime, koks yra santykis tarp respondentų išpažįstamos tradicinės religijos ir dalyvavimo jogos grupėje. Siekiant nustatyti, ar dalyvaujančiųjų jogos grupėse santykis su joga yra religinio pobūdžio, buvo bandoma gauti duomenų apie kiekvieną iš Stark ir Bainbridge įvardintų veiksnių, pastebimų religinių grupių veikloje: apie asmens įsitikinimus, praktiką, religinę ar dvasinę patirtį, tradicijos žinias ir dalyvavimo grupėje pasekmes gyvenime (etika). Taip pat labai svarbus buvo daugelio respondentų santykis su bent formaliai prisilaikoma tradicine religija ir joga, bei šių dviejų dvasinių kelių santykis. Ruošiantis tyrimui buvo keliamas klausimas, kiek tradicinis religingumas gali koegzistuoti su jogos praktika, o kiek tai yra nesuderinami dalykai, ar į jogą įsitraukia tikintys ir tradicinę religiją praktikuojantys asmenys, ar daugiau formaliai su tradicine religija susiję arba visai nesusiję, religinės patirties neturintys asmenys, taip pat, kiek joga yra susijusi su kitais naujojo religingumo scenos dariniais, – t.y., kiek jos lankytojų taip pat domisi, domėjosi arba dalyvavo kituose netradicinio religingumo dvasiniuose keliuose.

4.2. Keletas atvejų

Siekiant klasifikuoti skirtingas respondentų patirtis dalyvaujant jogos judėjime, žemiau pateikiamos trys istorijos, kurios atspindi respondentų santykio su joga tipus. Faktiškai visose trijose istorijose yra stiprus praktinis, arba pragmatinis jogos praktikos aspektas. Vartojant Stark ir Bainbridge definicijas, galima kalbėti apie atlygius, kuriuos respondentai randa jogos praktikoje. Jei egzistuotų tik šis jogos praktikos lygmuo, jogos grupės niekuo nesiskirtų nuo sporto ir sveikatingumo klubų. Visų trijų respondentų santykį su joga galima pavadinti dvasiniu, t.y., jogai teikiama didesnė reikšmė, nei paprasčiausiam sportui, joje įžiūrima šis tas daugiau, net jei tame „daugiau“ nėra dalyvaujama. Tačiau antrojoje ir trečiojoje istorijoje yra stiprus ir religinis aspektas – respondentai interpretuoja pasaulį ir savo gyvenimą pagal jogos mokymo tiesas, ir tai jiems suteikia viltį, Stark ir Bainbridge terminais – kompensatorių, bendrąjį kompensatorių. Jie taip pat atlieka veiksmus, pvz., karma jogos praktiką, sutinkamai su ta viltimi. Trečiojoje istorijoje taip pat labai išryškėja ir specifinių kompensatorių reikšmė jogos praktikavimui – respondentas labai pabrėžia paranormalias galias bei praktinį jogos poveikį, kuris paaiškinamas greičiau ezoterinėmis nei mokslinėmis kategorijomis.

4.2.1. Odeta: „kažkas tokio daugiau…“

Odeta – 35 metų inžinierė, turinti aukštąjį išsilavinimą, jogą praktikuoja Kauno grupelėje du metus. Prieš 15 metų yra dalyvavusi pantomimos grupėje, kurios trenažai, kaip šiandien pati sako, jai primena jogos asanas. Odeta teigė į jogą atėjusi kriziniame savo gyvenimo etape; po pantomimos ji šoko liaudies, po to – modernius šokius, dar vėliau – klasikinius. Tačiau jai šokiai nelabai tikę, ji teigia nemėgstanti greičio, rungtyniavimo, ir visada ieškojusi kažko ramesnio ir lėtesnio.

Į jogos grupę Odeta atėjo vėliau, kai „šokiai jau buvo pasibaigę“, ir kai, jos pačios žodžiais tariant, ji buvo „tarsi tokiam depresijos lygyje“. Jogos ji iš pradžių ieškojusi per skelbimus, ir suradusi grupę, į kurią visgi nenuėjo, nes sužinojo, jog tektų prisijungti prie jau kurį laiką praktikuojančių, be pradžiamokslio. Tačiau neužilgo ji aptiko Devikos vedamą Sivananda jogos grupę, kurioje ji galėjo pradėti praktikuoti jogą nuo pradžiamokslio.

Odeta teigia iškart pajutusi, kad joga nėra vien fizinių pratimų dalykas – kad po jogos asanų ji patiria ramybės būseną, kuri išliekanti ir kitą dieną. Ji baigė jogos pradžiamokslį ir pradėjo vaikščioti į pažengusiųjų jogos kursus. Ir šiuo metu ji į Kauno Sivananda jogos grupelėje dalyvaujanti maždaug du kartus per savaitę, o namuose daranti asanas ir kvėpavimo pratimus. Ji tebesiblaško tarp, kaip pati įvardina, jogos „gilumo ir paviršutiniškumo“ – ji nesiryžta eiti giliau į jogą, nes supranta, kad tuo atveju joga turėtų tapti tikru, „stipriu“ gyvenimo būdu. Tuo tarpu, kol kas ji nėra apsisprendusi, ar nori eiti giliau. Taip pat ji prisipažysta neesanti vegetarė, nors anksčiau yra buvusi (dar tais laikais, kai lankė pantomimą), vėliau ji atsisakė vegetarizmo ir net pradėjus lankyti jogos pamokas prie jo nesugrįžo.

Odeta nemedituoja. Ir ne tik todėl, kad Kauno grupelėje satsang apeigos neatliekamos – jai meditacija nėra priimtina, ji primenanti religines apeigas, o Odeta nelaiko savęs labai tikinčia ir į jogos pasaulėžiūrinę pusę žvelgia kiek atsargiai. Satsang apeigose ji įžvelgianti panašumų su katalikiškomis mišiomis: „jos irgi turi tuos visus etapus. Yra kažkoks buvimas tyloje, po to yra kažkokios giesmės, giedojimas, pamokslas, yra kažkokie lankstymaisi <…>. O dabar imkime Sivananda meditaciją – irgi yra auka, irgi yra kažkoks giedojimas, ir vėl man tai primena kažkokį tokį, tarsi tau primestą, modelį“.

Odeta teigia turėjusi patirčių, kurias antropologai vadintų „pirminėmis“ – vieną tokią patirtį ji turėjo, kai jos automobilis nusirito į griovį. Nepaisant to, kad avarijoje niekas nenukentėjo, ji staiga supratusi, koks trapus yra gyvenimas, ir kaip ji neišnaudojanti jai skirto laiko: vis bėganti, skubanti, besipykstanti, gyvenanti ateitimi. Nors apie gyvenimą čia ir dabar ji ne kartą girdėjusi per jogos pamokas, jai tai tebuvę teoriniai dalykai, kurie niekada neįstrigę taip giliai. Panašiai Odetai neįstringa ir Sivananda mokymas apie karmą ir reinkarnaciją; jai šie dalykai nėra nepriimtini, tačiau „nepačiupinėti“, ir todėl – tik „svarstymų dalykas“. Nors Odeta, užaugusi tik formaliai katalikiškoje šeimoje, teigia negalinti savęs vadinti tradicine katalike, ji visgi laiko save tikinčia, savaip tikinčia, bet jos tikėjimo susiformavimas susijęs su jos asmeninėmis patirtimis, o pastarosios su joga beveik nėra susijusios.

4.2.2. Čanda: „tada jau pasidarė ramiau“

Čanda – trisdešimt penkerių metų moteris, baigusi du aukštuosius ir pradėjusi daktaro disertaciją. Jogą praktikuoja šešerius metus, faktiškai nuo tada, kai Santošas įkūrė jogos studiją „Viveka“ Vilniuje. Čanda buvo viena iš pirmųjų studijos lankytojų, ir labai apsidžiaugė radusi studiją, nes prieš tai buvo pati bandžiusi atlikti jogos pratimus, kas jai ne itin gerai sekėsi, ir veltui ieškojusi jogos grupės.

Čandai8 jogos grupėje iškart labai patiko, ir ji jau po metų išvažiavo į Mokytojų lavinimo kursus Austrijoje, vėliau taip pat baigė Pažengusiųjų mokytojų lavinimo kursus, ir yra viena iš trijų Lietuvoje esančių mokytojų, turinčių vyr. mokytojo kvalifikaciją.

Pačioje pradžioje Čandai bepraktikuojant jogą kildavo daug filosofinių klausimų, tad ji nemažai laiko praleido besigilindama į Vedantą, skaitydama, klausinėdama svamių ir kitų mokytojų. Šiandien ji teigia nebeprisimenanti, kokie klausimai ją tuo metu jaudino, ir, kad kurį laiką pasigilinus jai „pasidarė ramiau“.

Ji teigia nematanti esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų, ir yra įsitikinusi, kad šios pasaulėžiūros, o taip pat ir skirtingos religijos, iš esmės neprieštaraujančios viena kitai. Juk, pasak Čandos, net ir krikščionybėje būta tikėjimo reinkarnacija iki šeštojo amžiaus po Kr. Šiandien jai klausimų dėl jogą grindžiančios pasaulėžiūros nekyla, viskas, kas susiję su joga, jai atrodo labai natūralu, pagrįsta. Pavyzdžiui, reinkarnacija Čandai paaiškina, kodėl miršta vaikai, kodėl blogi dalykai gali ištikti anaiptol ne blogus žmones. Be reinkarnacijos religija to negalinti paaiškinti, ir, Čandos manymu, būtent todėl daug žmonių nusigręžia nuo religijos. Čanda įsitikinusi, kad iš Vedantos gavo raktą visus tikėjimus, taip pat – ir į Bibliją, kurią prieš susidomėjimą joga vis nesėkmingai bandė skaityti, ir kurią pagaliau suprasdama perskaitė po to, kai gavo galimybę perskaityti Bhagavad-Gitą.

Čanda taip pat teigia, kad joga grąžino jai gyvenimo prasmę. „Ko visą laiką man trūko, jogoje tai yra; aš nesakau, kad viską turiu, nes ten reikia praktikų ilgų, bet aš žinau, pilnai suvokiu, kad tai egzistuoja, ir nuo to darosi ramiau“.

Čanda teigia, kad joga jai pakeičianti religiją. Jei ji nepraktikuotų jogos, ji ko gero dažnai lankytųsi bažnyčioje. Tačiau kalbėdama apie religinės praktikos elementus jogos praktikoje ji teigia, kad tai nėra jos stiprioji pusė. Giedodama kirtan ji negarbina dievybių, o paprasčiausiai gerai leidžia laiką ir „valo savo emocijas“. Jai patinka tai, kad praktikuojant jogą galima išsiversti be tikėjimo santykio. Ji jogą suvokia kaip labai pragmatišką, netgi technokratišką dalyką, kur iš pradžių žmogus, net ir neturėdamas jokio tikėjimo, praktikuodamas asanas ir pranayamą gali patirti kažką apčiuopiamo.

4.2.3. Dinešas: „svarbiausias dalykas gyvenime“

Dinešas, keturiasdešimt-dviejų metų aukštojo mokslo studijas baigęs ir šiuo metu magistrantūroje besimokantis valstybės tarnautojas, jogą praktikuoja jau 20 metų. Praktikuoti pradėjo dar sovietiniais laikais, kai pasak jo pasakojimo, susidomėjimas joga buvo nepageidautinas, ir tik kartais pasirodydavo pranešimų ar knygų apie jogą, adaptuotų sovietiniam skaitytojui. Tik 1998 m. Dinešas išgirdo apie Vilniuje Santošo įkurtą jogos studiją „Viveka“, ir nuėjo pasižiūrėti, kas centre vyksta. Jis ir liko centre kurį laiką, prisidėjo prie Santošo ir talkino jam įtvirtinant jogos centrą. 2001 m. kartu su Ruk Mini Dinešas išėjo iš jogos studijos „Viveka“ ir įkūrė Šanti jogos ir Vedantos centrą. Vėliau, 2002 m. pabaigoje, ir iš šito centro pasitraukė dėl nesutarimų centro veiklos klausimais, ir kurį laiką įvadines jogos pamokas vesdavo savo namuose. 2003 m. pabaigoje, Rohano įkurtam jogos centrui „Narayana“ persikeliant į „Viveka“ patalpas, Dinešas prisijungė prie ganėtinai gausaus šiame centre jogos mokytojų kolektyvo, ir šiuo metu kartais veda tenai jogos meditacijas. Kiek teko bendrauti su jogos mokytojais, Dinešas yra gerbiamas kaip bene brandžiausias jogos mokytojas Lietuvoje.

Dinešas jogos praktikai skiria labai daug dėmesio, praktikuoja tiek meditaciją, tiek asanas, tiek ir pranayamą, yra gerai įsigilinęs į Sivananda ir Vishnu-devananda mokymus. Kalbantis su Dinešu atrodo, kad jis visiškai susitapatinęs su Sivananda ir Vishnu-devananda mokymais. Skirtingai nei daugelis kitų respondentų, jis mąsto jogos sampratomis kaip savomis, drąsiai kalba apie paranormalias galias ir patirtis, kurios, pasak Dinešo, nėra antgamtinės. Šios galios visada esančios greta mūsų, tik ne visi žmonės geba jas pasiekti ir pasinaudoti. Nepaisant to, kad, kaip ir kiti jogos mokytojai, Dinešas vengia kalbėti apie galių patirtį, o taip pat nepamiršta paminėti tai, kad minėtos galios yra trukdis, o ne pagalba dvasiniame kelyje, jis konkrečiai jas įvardija ir pateikia galimus jų pozityvaus panaudojimo variantus. Tai ir gydymas, ir telepatija, kai mokytojas tarsi „prisijungia“ prie mokinio minčių ir gali jas skaityti, ir minčių kelionės, kai jogas perkelia savo sielą į geografiškai labai nutolusią vietą, ir teleportacija, ir „energijos perdavimas“ – energiją mokytojas galįs perduoti nusilpusiam mokiniui ar krizėje esančiam jogos centrui.

Dinešas taip pat be išlygų tiki karma ir reinkarnacija, ir interviu metu detaliai interpretavo skirtingas pakopas, kuriomis jogai kopia link nušvitimo, atsiremdamas į karmos sampratą, ir aiškindamas, kaip karma sukuriama, kaip ji sunaikinama, ir kokį ryšį turi buvimas skirtingose dvasinėse pakopose su karmos dėsniu jo

Dinešas teigia esąs katalikas, tačiau vietinės katalikų bendruomenės veikloje nedalyvaująs, tik kartais nueinantis į bažnyčią, kur, kaip ir jogoje, „pabūna su Dievu“, bei pakrikštijęs vaikus. Jis nemato jokio prieštaravimo tarp katalikybės ir jogos, nes joga, pasak Dinešo, nėra religija, o greičiau „įrankis, įrankis tam, kad žmonės eitų dvasinio tobulėjimo keliu“. Pasak Dinešo, jogą gali praktikuoti bet kokios religijos žmonės, tame tarpe ir krikščionys, jiems nebūtina keisti savo Dievo įvaizdžio, ir joga dargi gali jiems padėti pasiekti tai, kuo jie tiki. Tačiau reikia pastebėti, kad Dinešo krikščionybės samprata gerokai perfiltruota per Vedantos prizmę – ir Jėzaus asmuo interpretuojamas ne Bažnyčios mokymo šviesoje, o per jogų pasakojimus, esą Jėzus buvęs jogos praktikuotojas.

4.3. Religiniai ir maginiai respondentų patirties aspektai

Išskirdami tris aukščiau išrašytas istorijas kaip tipines norėjome parodyti, kad jogos praktikavimas turi keletą išmatavimų. Tačiau kiek gilus yra kiekvienas išmatavimas? Abejonių nekyla tik dėl praktinio, atlygių išmatavimo, kurį nurodė visi jogos praktikuotojai, ir kuris yra neabejotinai universaliausia, faktiškai neatskiriama kiekvieno jogos praktikuotojo patirties dalis. Žinoma, ne paslaptis ir tai, kad net išskirtinai religinėse organizacijose, pvz., bažnyčiose, atlygiai turi savo vietą. Dalyvavimo religinėje organizacijoje atlygiai gali būti ir prestižas, ir savęs įprasminimas (kaip ir kultūrinėje, socialinėje veikloje – žr. Stark ir Bainbridge, 1985, 10-12 psl.). Taigi, didelis atlygių vaidmuo savaime neišstumia kompensatorių, tiek specifinių, tiek ir bendrųjų, svarbaus vaidmens galimybės jogos judėjime.

Siekiant nustatyti, kokios religinės praktikos formos būdingos jogos judėjimo dalyviams, tyrimo duomenys buvo analizuojami pagal penkis Stark ir Bainbridge išskirtus religinio įsipareigojimo turinio elementus, o taip pat atskirai dėmesys skirtas specifiniams kompensatoriams, pasirodantiems respondentų pasakojimuose.

4.3.1. Įsitikinimai

Faktiškai visi respondentai teigė, kad tiki reinkarnacija bei karmos dėsniu, ar bent jau, kad šios doktrinos jiems yra priimtinos. Faktiškai tik vienas (Vaidas9) iš pradžių lyg ir neigė tai, bet, pasvarstęs, nusprendė, kad ši doktrina atitinka jo supratimą apie tiesą, „nes veda link gėrio“. Taip pat įdomu tai, kad viena respondentė, nors ir teigė esanti ateistė, taip pat nurodė, kad karmos ir reinkarnacijos doktrinos jai yra priimtinos. Kita vertus, tik keturi respondentai pabrėžė šių doktrinų svarbą, arba stengėsi jas apginti. Keletas respondentų taip pat pabrėžė šių doktrinų svarbą paaiškinant, kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms arba vaikams; kaip jau rašyta anksčiau, šis motyvas taip pat pastebimas Vishnu-devananda argumente, kodėl turėtume kaip neginčijamą tiesą priimti karmos ir reinkarnacijos doktrinas.

Tarp penkių apklaustų mokytojų, trijų pasakojimuose atsiskleidė ypač didelė Vedantos įtaka pasaulėžiūrai bei jogos poveikio interpretavimui, jie taip pat labai didelę reikšmę teikė reinkarnacijos ir karmos doktrinoms. Kiti du mokytojai, kalbėdami apie jogos poveikį, labiau rėmėsi empiriškai geriau apčiuopiamu fiziniu jogos poveikio paaiškinimu, nors taip pat pažymėjo, kad tiki reinkarnacijos ir karmos doktrinomis bei maginiais jogos poveikio paaiškinimais. Nepaisant šių skirtumų, tai, kad visiems jogos mokytojams Vishnu-devananda mokyklos mokymas funkcionuoja kaip išbaigta pasaulėžiūra su antgamtiniais kompensatoriais, beveik nekelia abejonių. Be to, iš keturių mokytojų atsakymų galima spręsti, kad šios doktrinos jiems funkcionuoja kaip išgelbėjimo kelio pagrindas – visi jie priima Sivananda bei Vishnu-devananda mokymą, susiejantį evoliucinę perspektyvą su samsaros rato reinkarnacijų ciklu, kuriame žmogui suteikiama galimybė tobulėti ir galiausiai išsivaduoti iš šio rato, nors tik vienas mokytojas interviu pabrėžė, kad šis išsivadavimas yra jogos praktikuotojo siekinys.

Tuo tarpu iš lankytojų pasisakymų sunkiau nustatyti, kokį vaidmenį jų gyvenimuose vaidina karmos ir reinkarnacijos doktrinos. Vienas lankytojas (judėjime dalyvaujantis šešis metus) pabrėžė šių doktrinų, o taip pat Vishnu-devananda mokomos kosmologijos svarbą, ir išskirtinai per šią prizmę interpretuoja savo patirtis ir jogos praktiką, tačiau kitiems lankytojams šių doktrinų reikšmė neatrodo labai aiški. Visgi manytume, kad tai, jog visi lankytojai (net ir lankytoja, prisistačiusi kaip ateistė), tiki reinkarnacija ir karmos dėsniu ar bent teigia, kad šios doktrinos jiems yra priimtinos, liudija apie gan didelę reikšmę, kuri jogos centruose teikiama jogos kontekstualizavimui iš esmės hinduistinėje sistemoje, nors iš kitos pusės yra visiškai aišku, kad šios pasaulėžiūros priėmimas nėra būtina sąlyga norint dalyvauti jogos užsiėmimuose.

Galima gan tvirtai teigti, kad jogos mokytojams tikėjimas karmos ir reinkarnacijos doktrinomis funkcionuoja kaip bendrasis kompensatorius, tačiau toks teiginys atrodo teisingas tik nedideliai daliai lankytojų.

4.3.2. Praktika

Faktiškai visi respondentai nurodė, kad jie praktikuoja jogos asanas ir kvėpavimo pratimus – pranayamą (viena respondentė teigė kurį laiką negalėjusi asanų daryti dėl stuburo defekto). Mokytojų tarpe, visi nurodė, kad praktikuoja meditaciją, ir kad ją praktikuoja ne tik jogos centre, bet ir namie. Lankytojų tarpe situacija kiek kitokia – dvi respondentė nurodė, kad meditacijos nepraktikuoja, nes meditacija joms primenanti religines apeigas, o dar viena respondentė nurodė, kad medituojanti tik siekdama pagerinti savo koncentraciją, ir to nelaikanti tikra meditacija. Taip pat keletas mokytojų teigė dalyvaują pūjā apeigose, tačiau išsami informacija apie tai nebuvo surinkta. Taip pat būtina pastebėti, kad satsang nėra atliekama Kauno grupelėje.

Asanų praktika buvo daugiausiai siejama su fizine šių pozų praktikavimo nauda, nors keletas respondentų (du mokytojai ir vienas lankytojas) nurodė, kad ši praktika, nepaneigiant jos naudos sveikatai, visų pirma yra skirta pasirengti meditacijai – apvalyti kūną ir jį sutvirtinti ir taip parengti ilgam sėdėjimui meditacijos metu. Taip pat šie respondentai pabrėžė, kad asanų poveikis nėra vien fizinis – kad asanų metu valomas ir astralinis kūnas, tokiu būdu pagerinant energijų cirkuliaciją ir paruošiant jį kundalini energijos kėlimui.

Interviu metu buvo siekiama nustatyti, ką dalyviams reiškia meditacija, ir konkrečiai – centruose atliekama satsang apeiga, kurios turinyje, kaip jau rašyta, yra tyli meditacija, mantrų giedojimas, paskaita ir ugnies ritualas arati. Faktiškai išryškėjo du pagrindiniai požiūriai į satsang ir tai, kas vyksta satsang metu. Iš vienos pusės, satsang laikoma tam tikra dvasinė praktika, pabuvimas su Dievu, – tai pažymėjo trys respondentai, tarp jų – du mokytojai. Kaip jau minėta, dar dvi respondentės pabrėžė, kad šioje praktikoje nedalyvaujančios daugiausiai dėl religinių praktikos konotacijų, taigi, irgi pabrėžė religinį satsang turinį.

Kita dalis respondentų pabrėžė natūralistinį ir maginį satsang aspektą – satsang mantrų giedojimas valo emocijas, taip pat – sukelia vibracijas, kurios veikia tam tikras žmogaus savybes. Ši asmenų grupė neteikia didelės reikšmės satsang religiniam turiniui ir teigia, kad jiems tai nėra religinė apeiga. Pasak Čandos, satsang gali turėti bhakti (t.y., religinį) turinį, tačiau pats dalyvavimas satsang to nereikalauja. Satsang galima atlikti grynai „technokratiškai“, koncentruojantis į ritmą, garsą, pozityvias bendro dainavimo sukeliamas emocijas. Satsang, pasak šios respondentės, yra visų pirma „emocijų valymas“. Tuo atveju, jei satsang atliekamas ir su atsidavimu ir meile dievybei, jis įgyja taip pat ir bhakti jogos aspektą, ir turi gilesnį poveikį. Tačiau ir be to aspekto ši praktika yra prasminga. Rohanas pažymėjo, kad jis šios praktikos nepriima kaip religinės, ir ją interpretuoja tiesiog kaip iš tradicijos kilusį dalyką, kurio nebūtina suprasti tam, kad jis pozityviai veiktų. Įdomu ir tai, kad net centro vadovas nelabai galėjo paaiškinti satsang apeigų reikšmės, tad bandė paaiškinti jas natūralistiškai („saldus maistas suteikia gerą emociją“) bei per kylančias asociacijas (pvz., prasado dalinimas apeigų pabaigoje jam priminė komuniją).

4.3.3. Patirtis

Reikia pastebėti, kad beveik visi respondentai pabrėžė dalyvaujantys jogos grupėje ar net mokytojais tapę todėl, kad joga jiems „tikusi“ (Rohanas), patikusi (Čanda), padėjusi susitvarkyti emocijas (Indira); faktiškai visi ilgiau ir pastoviau praktikuojantys jogą Vishnu-devananda judėjime teigia, kad jogos praktikavimas jiems yra pozityvi patirtis, kurią jie rekomenduotų ir kitiems. Kalbant dar konkrečiau, visi respondentai jogos naudą įvardijo taip, kaip būtų galima įvardinti bet kokio sporto naudą – pagerėjusi savijauta, koncentracija – arba gydymo metodo naudą – chroniškų ligų atsikratymas, sugebėjimas geriau valdyti emocijas. Taigi, visi respondentai motyvuoti dalyvauti jogos grupėje bent jau todėl, kad gauna atlygius.

Kai kurie respondentai apsiriboja šiuo fiziniu jogos aspektu, ir nesuteikia savo jogos praktikai sakralinės ar dvasinės reikšmės. Pvz., Kristina pažymėjo, kad Vishnu-devananda mokymą apie pozityvų mąstymą ji tapatinanti su patarimu į gyvenimą žiūrėti iš šviesiosios pusės, o dvi Kauno grupelės lankytojos pažymėjo, kad kol kas sąmoningai atsiribojančios nuo dvasinės jogos pusės ir nepraktikuojančios meditacijos.

Tačiau daugelis respondentų pažymėjo, kad joga jiems yra taip pat ir asmeninio tobulėjimo kelias arba net dvasinis kelias. Keturi mokytojai sutiko, kad joga jiems pakeičia religiją. Trys respondentai pažymėjo, kad dalyvaudami jogos meditacijose jie patiria tą patį, ką ir katalikų bažnyčioje – pabūna su Dievu (Dinešas, Danutė) arba lenkiasi Dievui (Devika).

Tik keli respondentai nurodė, kad praktikuodami jogą yra turėję kokių nors antgamtinių ar paranormalių patirčių, taip pat ir tokių, kurios gan detaliai aprašomos Vishnu-devananda kaip patirtys, galinčios lydėti meditaciją. Keletas respondentų pastebėjo, kad tokios galios ir patirtys matyt yra „dar ne jiems“ – kad jos pasiekiamos tik labiau dvasiškai pažengusiems. Daugių daugiausiai patiriami dalykai, kuriems Vishnu-devananda aprašytų patirčių pavadinimai taikytini tik perkeltine prasme. Pvz., Indira nurodė, kad būdama Austrijoje jogos mokytojų kursuose beveik mintimis galėjo susikalbėti su Lietuvoje likusiais namiškiais – pagalvodavusi ką nors, ir po to gaudavusi tai patvirtinančią SMS žinutę. Tokią patirtį sunku pavadinti telepatija, kuri yra viena iš galių, kurias jogą praktikuojantys asmenys gali įgyti ir panaudoti kitų labui (Dinešas, interviu).

4.3.4. Žinojimas

Daugelis respondentų pažymėjo, kad jie gilinasi į Vishnu-devananda ir Sivananda mokymus, ir tai savaime suprantama kalbant apie mokytojus, baigusius Mokytojų lavinimo kursus. Tik viena respondentė nurodė neturinti laiko gilintis į jogos mokymą, ir kad jai rūpinti tik praktika (Kristina). Visos trys respondentės iš Kauno grupelės nurodė, kad gilinasi į jogos mokymą, ir kad neapsiriboja vien Vishnu-devananda mokykla – jos taip pat keletą kartų dalyvavo Kauno Vedų centro, priklausančio Krišnos sąmonės religinei bendruomenei, organizuojamose paskaitose. Tai, kad gilinamasi ne tik į Vishnu-devananda mokymą, pažymėjo ir du „Narayana“ centro lankytojai.

Tačiau reikia pastebėti, kad iš interviu medžiagos galima daryti išvadą, jog Lietuvoje veikiančiuose jogos centruose gilinamasi daugiausiai į Vishnu-devananda mokymą grindžiančią Vedantos filosofiją bei kosmologiją ir antropologiją, grindžiančią jogos praktiką, o ne į pačią hinduizmo mitologiją. Hinduizmo mitologija, kaip ir krikščioniškosios mitologijos fragmentai (pvz., pasakojimai apie Jėzaus stebuklus, mirties istorija), naudojami kaip Vishnu-devananda mokomų tiesų iliustracijos, paaiškinimai. Visi respondentai, nors kiek komentavę dievybes, kurias garbinančios mantros giedamos per satsang, teigė, kad jos yra tik Absoliuto aspektai, kaip ir visa, kas mus supa, ir kad šių dievybių vardų giedojimo esmė yra giedojimo metu atsirandančios vibracijos, kurios turi galią keisti žmogų naikinant tam tikrą jo būdo bruožą arba sukuriant trūkstamą savybę. Neatrodo, kad perpasakojamais mitais kaip tokiais būtų tikima, nors iš kitos pusės, klausimas apie tų mitų patikimumą ir nėra labai aštriai iškeltas.

4.3.5. Pasekmės

Beveik visi respondentai pastebėjo, kad jogos praktikavimas ir dalyvavimas jogos grupėje vienaip ar kitaip keičia jų elgesį, gyvenimo būdą, santykius su kitais žmonėmis. Pasak Stark ir Bainbridge, pasekmės žmogaus moraliniame gyvenime yra viena iš žmogaus religingumo dimensijų. Tačiau reikia pastebėti, kad iš respondentų pasakojimų susidaro įspūdis, kad dalyvavimo jogos grupėje pasekmės jų elgesiui kyla išskirtinai iš jų jaučiamo pozityvaus jogos poveikio, o ne iš preskriptyvaus moralinio kodekso. Iš interviu medžiagos bei rašytinių šaltinių analizės galima spręsti, kad preskriptyvių moralės reikalavimų dalyvaujantiems jogos grupėse nėra, o naujokai priimami su bet kokia motyvacija ir neatsižvelgiant į jų moralines nuostatas.

Vienintelė ryški preskriptyvaus pobūdžio ir iš esmės religiniais motyvais grysta moralinė praktika, kurią teigia praktikuoją didžioji dalis respondentų, vadinama karma joga, t.y., nesavanaudiškas darbas ar patarnavimas. Visi respondentai – mokytojai kaip karma jogą paminėjo tai, kad jie be atlygio moko jogos asanų bei meditacijos, kai kurie (pvz., Indira) net nurodė, kad tai yra tam tikras pašaukimas. Keli mokytojai taip pat turi savų labdaringų projektų – Rohanas moko jogos vaikus, sergančius diabetu, o Čanda – depresija sergančius žmones. Karma jogos religinė dimensija pasireiškia tuo, kad jos atlikimas „degina neigiamą karmą“ kurią asmuo atsineša iš praėjusiųjų gyvenimų, ir kuri nepasireiškia šiame gyvenime, t.y., karmą, kurią asmuo turėtų išgyventi kituose gyvenimuose. Taigi, karma joga yra bent dalinai motyvuojama tikėjimu – antgamtinio kompensatoriaus buvimo ženklu.

4.3.6. Bendrieji ir specifiniai kompensatoriai respondentų pasakojimuose

Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad bendrieji kompensatoriai nevaidina išskirtinio ar pagrindinio vaidmens jogos grupių lankytojų motyvacijoje, ar bent jau, kad jie nėra visais atvejais egzistuojantis motyvas. Tačiau apie išskirtinę religinės motyvacijos svarbą visgi galima kalbėti bent dviejų mokytojų ir bent vieno lankytojo atveju.

Tuo pačiu reikėtų pastebėti, kad bendrieji kompensatoriai turi daug didesnės reikšmės, nei specifiniai kompensatoriai, kurie neturi mokslinio pagrindo. Nors daugelis respondentų iš jogos tikisi tam tikrų rezultatų, paprastai susijusių su sveikata, tad kai kuriuos jų lūkesčius galima laikyti kompensatoriais, o ne jau turimais atlygiais, visgi tie lūkesčiai yra suvokiami kaip pasiekiami dėl natūralaus teigiamo jogos poveikio žmogaus organizmui ir savijautai. Daugelis respondentų (išskyrus du mokytojus ir vieną lankytoją) nėra linkę vartoti ezoterinių sąvokų jogos poveikiui aiškinti, ir šias ezoterines sąvokas suvokia kaip natūralių procesų idiomas. Pvz., Vishnu-devananda mokymo energijų perdavimas virsta tiesiog žmogiškai jaučiama apkabinimo šiluma (Rasa).

4.4. Joga kaip praktika, užimanti tradicinio religingumo erdvę

Trys ketvirtadaliai judėjimo nariai sutinka su oficialia judėjimo pozicija, kad joga nėra religija, o iš trijų respondenčių, kurios manė, kad jogą visgi galima laikyti religija, dvi nurodė, kad jos sąmoningai jogos kaip religijos nepraktikuoja (Odeta ir Irina), o viena – kad ją praktikuoja, tačiau toliau save laiko katalike, ir nemato prieštaravimo tarp šių dviejų religijų.

Tik trečdalis respondentų nurodė, kad tapątinasi su katalikiškąja tradicija, tačiau visi respondentai vienaip ar kitaip susiję su tradicine religija (viena respondentė kilusi iš mišrios, stačiatikių ir katalikų, šeimos). Tačiau nei vienas respondentas nepažymėjo, kad prieš pradėdamas praktikuoti jogą būtų intensyviau praktikavęs tradicinę religiją, o dvi respondentės netgi nurodė, kad joms katalikiškoji tradicija pasidarė aiškesnė arba gyvesnė po to, kai jos pradėjo praktikuoti jogą ar gilintis į Vedantą. Turbūt nėra keista tai, kad abi respondentės suvokia katalikybę per universalistinę Vedantos prizmę. Atmetus dvi respondentes, kurios sąmoningai laikosi atokiau nuo pasaulėžiūrinės jogos pusės, bei vieną respondentą, kuris teigė besidomįs ir kitais dvasiniais keliais, dviem ketvirtadaliams respondentų Vishnu-devananda mokymas ir jogos praktika funkcionuoja ir kaip silpnas bendrasis kompensatorius, o vienam ketvirtadaliui – kaip ganėtinai stiprus bendrasis kompensatorius.

Sunku būtų primesti religijos etiketę judėjimui, kuris iš esmės neigia esantis religiniu, ir sąmoningai nesiekia sukurti bendruomenės, tačiau tai, kad dideliai daliai judėjimo dalyvių judėjimo mokymas ir praktika pakeičia tradicinę religiją ir užpildo dvasinio aspekto nišą gyvenime leidžia apie judėjimą kalbėti kaip apie stiprų religinį komponentą turintį darinį. Net ir tais atvejais, kai jogos negalima laikyti religine praktika konkrečiam asmeniui, galima pastebėti, kad jogos grupė funkcionuoja kaip tam tikras dvasinis institutas, turintis atsakymus į svarbiausius žmogaus gyvenimui klausimus, ir tuo pačiu – kaip silpnas bendrasis kompensatorius.

Tai patvirtina ir kitas iš interviu medžiagos išryškėjęs dalykas – jogos centrų mokymas pretenduoja į tą pačią erdvę, ir paaiškina tuos pačius dalykus, kuriuos turėtų paaiškinti tradicinė religija. Žinoma tai, kad joga pakeičia tradicinę religiją kartais nėra suvokiama, ir išlaikomas įsitikinimas, kad jogą praktikuojantis asmuo tuo pačiu lieka ir tradicinės religijos išpažinėju. Tačiau įsigilinus į asmens įsitikinimus galima iškart pastebėti, kad jie yra transformuoti Vishnu-devananda mokymo, ir kad katalikiški įsitikinimai yra paaiškinami per Vedantos prizmę. Tik taip išlaikomas įsitikinimas, kad asmuo toliau yra tradicinės religijos išpažinėju.

Išnašos

8 Asmenys vadinami jogiškais vardais ir aprašant jų gyvenimą iki jogiško vardo suteikimo, siekiant neatskleisti pasakojimui nebūtinų asmeninio gyvenimo detalių.

9 Šiame skyriuje skliausteliuose pateikiamos nuorodos bei tekste esantys vardai nurodo į su konkrečiu respondentu atliktą interviu (žr. darbo priedus).

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Komentarus darbui galite pateikti čia

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail